2016 04 14

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Paslėptas „Frankofonijos“ klodas

Rež. Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“ (2015 m., Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai) kadras

Šėlstančioje jūroje bangos daužo laivą. Nuo denio į vandens gelmes slysta meno kūriniais pripildyti konteineriai. Pasauliui vis labiau įsisukant į beprotybės verpetą, menas pralaimi prieš galią – tokia metafora savo filme „Frankofonija“ rusų kino meistras Aleksandras Sokurovas apibūdina politikos ir meno santykį. „Jūra neturi nei prasmės, nei sąžinės...“

Europa vėl karo sūkuryje, Paryžių trempia vokiečių kareivių batai. Hitleris išdidžiai apžiūrinėja tūkstantmečio germanų priešo sostinę. Ką darys užkariautojas, į kurio rankas pakliuvo didžiausias pasaulio muziejus – Luvras? „Nejaugi Luvras svarbesnis už visą Prancūziją?“ – klausia filmo autorius. Kokią prasmę turi šis muziejus, kai šalis parklupdyta ant kelių? Kam tokiomis aplinkybėmis gali rūpėti kultūra? Apie ką išvis dar begalima kalbėti?

Filme dokumentinius kadrus meistriškai keičia vaidybinio filmo epizodai, pateikiami labai autentiškai ir vientisai – lyg viskas vyktų būtent tais 1940–1942 metais. Filmo centre – dviejų be galo skirtingų asmenybių – Luvro vadovo, įsitikinusio respublikono Jacques‘o Jaujard’o ir III Reicho atstovo, Reino grafo Franziskaus Wolffo Metternicho, organizacijos „Kunstschutz“, besirūpinančios visos Europos kultūros paveldo išsaugojimu, atstovo – susitikimas. Siekdami pasauliui išsaugoti neįkainojamus meno ir istorijos lobius šie du vyrai pradeda bendradarbiavimą. Abiejų asmenybių likimai susiklostys labai skirtingai – aukojimasis dėl bendrojo gėrio ne visuomet yra vertinamas tik teigiamai. Grafas Metternichas jau 1942 m. bus atšauktas iš Paryžiaus dėl pernelyg uolių pastangų, vilkinant išslapstytų po įvairias pilis meno kūrinių grąžinimą į Luvrą nugalėtojų malonei. Po ketvirčio amžiaus nusižudys Jacques Jaujard‘as, nepakėlęs netikėto atleidimo iš pareigų.

Šėlstančioje jūroje žmogaus gyvybė reiškia nedaug… Nedaug ji tereiškė ir IS barbarams, sistemingai naikinusiems senovinį pasaulio paveldą istoriniame Palmyros mieste ir nužudžiusiems 82 metų paveldosaugininką Kh.al Assaadą, atsisakiusį trauktis iš okupuoto miesto. A. Sokurovas prisipažįsta: „Muziejai – mano gyvenimo dalis. Juose pavykdavo išsaugoti tai, kas būdavo liepta sunaikinti. Dirbo ir gelbėjo aukštos humanistinės kultūros žmonės.“

Kino elegijoje apie Europos kultūrą ir istoriją šalia efemeriškosios Laisvės, Lygybės ir Brolybės personažės išnyra Napoleono Bonaparto, Luvro muziejaus autoriaus, figūra. „ C‘est moi…“. „Liberté, égalité, fraternité…“, – jam atkartoja Prancūzijos revoliucija. Galios ir Humanizmo santykis šėlstančiame pasaulyje, kuriame „dvi Europos sesės“ kažkaip galų gale susitaria. Deja, susitarimas negalioja Rusijai, kuriai taikomi visai kiti standartai.

„Frankofonija“ yra daugiasluoksnis rusų kino grando kūrinys. Po žavėjimusi ir širdgėla jame giliai glūdi didelio skausmo klodas dėl Rusijos, kuri taip ir netapo Europos dalimi. Filmo pradžioje rodomi autentiški kadrai: miręs Levas Tolstojus, miręs Antonas Čechovas. „Tėvams užmigus, vaikai pradeda savo žaidimus…“, – sako Aleksandras Sokurovas. Kelioms minutėms ekrane šmėkšteli baisūs Leningrado blokados kadrai. Mirštantys žmonės, kanibalizmo apraiškos… Ermitažas paverčiamas didžiule ligonine, puolantys vokiečiai nė kiek nesirūpina meno kūrinių išlikimu. Žmogiškumo kriterijai netaikomi Stalino klikos valdomai Rusijos valstybei, taip ir nepasukusiai Europos keliu. Tie keli dokumentiniai kadrai tampa esmine filmo ašimi, aplink kurią sukasi meditacija apie frankofonija ir praleistas Rusijos raidos galimybes. Filmo gale mirga rausvas fonas, kraupiai skambant Sovietų Sąjungos himnui.

„Frankofonija“ yra brandus ir labai meniškas kino kūrinys, kuriame susilieja dokumentinio ir vaidybinio kino žanrai, o žiūrovas panardinamas į subtilią meditaciją apie pačią žmogiškumo esmę. Atsakymas neduotas niekam, atsakymą patys turime atrasti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien