Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Dr. Andrejus Spiridonovas: „Jei žmonės skris į Marsą, galėčiau lažintis, kad į pirmąją įgulą bus įtrauktas geologas“

Dr. Andrejų Spiridonovą geologija žavi tuo, kad suteikia galimybę giliau, holistiškai, pažinti pasaulį ir galbūt nuspėti ateitį. E. Kurausko nuotrauka

Taip pranašauja Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros lektorius dr. Andrejus Spiridonovas. Pasirinkęs vaikystėje svajotą specialybę, Andrejus nesiliauja žavėtis geologijos teikiamomis galimybėmis ir naujais atradimais. Tai specialybė, kurioje dažnai susipina viskas – mokslas ir menas, aštrūs pojūčiai, ekstremalūs išbandymai ir tyrinėjimų azartas, naujosios technologijos ir gili senovė.

Kas yra geologija? Kuo Jus sužavėjo ši specialybė, kodėl ją pasirinkote? Ar buvo dvejonių?

Geologija, kaip ją suprantu aš, yra mokslas apie mezopasaulį ilguose laiko masteliuose. Mikropasaulį tiria chemija, atomo ir elementariųjų dalelių fizika, megapasaulį – astronomija. Tuo tarpu procesai, kurie vyksta planetose, kituose kietuosiuose mūsų visatos kūnuose ir jų paviršiuose laikotarpiais nuo sekundžių iki milijardų metų, yra daugiausia geologijos dominija. Geologija yra empirinio pažinimo sritis, kurios pagrindinis informacijos šaltinis – uolienos ir mūsų planetos fizikiniai laukai. Per kelis šimtmečius geologai išmoko iškoduoti informaciją iš uolienų struktūrų, uolienose palaidotų organizmų liekanų, uolienų cheminės sudėties ir kitokių ypatybių beveik apie viską, kas galėjo vykti praeityje – ar tai būtų kontinentų judėjimas, drastiški klimato pokyčiai, ar pačios gyvybės evoliucija. Faktiškai visi gamtos mokslai, kurie nagrinėja sudėtingas, istorija pasižyminčias empirines sistemas, ieškodami galutinių priežasčių remiasi geologija. Pavyzdžiui, kodėl baltymuose yra vienokie, o ne kitokie metalai? Tai daugiausia nulėmė archejaus ir proterozojaus eonų vandenynų cheminės savybės, kai atsirado pirmykštė gyvybė. Daugelis numanomų dėsnių biologijoje iš tikrųjų yra atsitiktiniai istoriniai „užšaldyti“ incidentai. Taigi geologija, be visa ko, padeda suprasti, kokios yra kitų makrosistemas tyrinėjančių gamtos mokslų numatomumo ribos. Be to, geologija turi ir taikomąją pusę – dėl jos žmonija apsirūpina naudingosiomis iškasenomis, sugeba įrengti saugius statinius ir nuspėti gamtos nelaimes.

Nuo ankstyvos vaikystės domėjausi paleontologija, o šiek tiek vėliau – ir evoliucijos teorija. Aktyviai dalyvaudamas respublikinėse biologijos olimpiadose, moksleivių jaunųjų mokslininkų konkursuose susipažinau su mokslininkais, kurie, atsižvelgdami į mano interesus, nukreipė mane į geologiją. Taip į ją ir įstojau. Tarp svarstomų alternatyvų buvo biologinės specialybės tame pačiame VU GMF. Juk paleontologu galima tapti iš įvairių pradinių pozicijų: geologijos, biologijos, archeologijos ar net medicinos, ką puikiai iliustruoja Vilniaus universiteto mikrokosmas. Pirmame bakalauro studijų kurse išklausęs prof. Gedimino Motuzos Matuzevičiaus bendrosios geologijos paskaitas, supratau, kad patekau tiksliai ten, kur reikia.

Papasakokite apie studijų kelią. Ar iš karto pasirinkote doktorantūrą?

Visas tris geologijos studijų pakopas baigiau VU. Studijuodamas magistrantūroje, pusmetį buvau ERASMUS stažuotėje Lundo universitete, Švedijoje. Studijos man labai patiko – universitete suradau daug motyvuotų bendraminčių. Su SGMD (Studentų gamtininkų moksline draugija) ir tuometiniais dėstytojais surengėme daug paskaitų, diskusijų bei pažintinių išvykų po visą Lietuvą, taip pat – ir į artimą užsienį.

Geologijos studijos ir bendravimas su dėstytojais pasižymėjo ir pasižymi didele tolerancija kitokiai nuomonei bei jaunesniesiems. Manau, tokia pozityvi atmosfera ir liberalusis mano darbų vadovas doc. A. Brazauskas padėjo man įgyti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir nebijoti savarankiškai pradėti spręsti geobiologines ir evoliucines paleontologines problemas tokiais metodais, kuriais nei Lietuvoje, nei likusiame pasaulyje niekas nesinaudojo. Doktorantūra buvo tiesiog pratęsimas to, ką dariau prieš tai – tyrinėdamas konodontus (ankstyvuosius stuburinius gyvūnus) tarsi paleontologinę „drozofilą“, aiškinausi fundamentinius makroevoliucijos ir makroekologijos dėsningumus.

Kur slypi geologijos žavesys?

Kiekvienas geologas į šį klausimą atsakytų skirtingai, nes geologija kaip mokslas yra beprotiškai įvairi. Tačiau ir pačių studijuojamų objektų estetika nėra paskutinėje vietoje. Struktūrinius geologus į šią mokslo šaką dažniausiai patraukia didingų raukšlių, kurios gali nusitęsti per visą kalnyną, grožis ir simetrija. Petrologus, kurie po mikroskopais tyrinėja mineralus, dažnai vilioja pasakiška kristalų spalvų ir raštų įvairovė. Paleontologus pakeri fosilijų formos – juk skeletai, nupoliruoti milijonų metų gamtinės atrankos, savo elegancija dažnai pranoksta talentingiausių skulptorių darbus. Dar kitus žavi galimybė apsilankyti tolimiausiose vietovėse ir suprasti jų prigimtį.

Ką geologai veikia Lietuvoje? Ko jie ieško, ką randa?

Mokslo fronte Lietuvos geologai dirba keturiomis pagrindinėmis kryptimis – prekambro kristalinio pamato; paleozojaus eros stratigrafijos ir geobiologijos; kvartero periodo aplinkos pokyčių; šiuolaikinės aplinkos inžinerijos ir hidrogeologijos. Nors pačių mokslininkų skaičius nėra didelis (apie kelias dešimtis), jų tyrimų spektras gan platus – tiriami senoviniai ugnikalniai ir paleokontinentų raida, senovinės organizmų radiacijos ir išmirimai, netolimoje praeityje vykę apledėjimai ir nuledėjimai, kurie sudarė žmogaus vystymosi ir plitimo kontekstą, taip pat šiuolaikinės žemėdrebos.

Pramonės geologai ir Lietuvos geologijos tarnyba nagrinėja naudingųjų iškasenų paplitimą ir skaičiuoja jų išteklius. Dalis jų ieško (ir randa) naftos Vakarų Lietuvoje, kiti tiria geriamojo ir mineralinio vandens paplitimą ir išteklius, treti vertina statybines naudingąsias iškasenas, tokias kaip žvyras, klintis ar dolomitas. Dar kiti „ieško“ šilumos žemės gelmėse, taip plėtodami geoterminę energetiką – giliąją bei karštąją elektros energijos gamybai ir sekliąją bei drungnąją namų šildymui. Tiriami galimi retųjų žemių mineralų, kurie yra naudojami aukštųjų technologijų pramonėje, telkiniai Pietų Lietuvoje. Be to, geologai vertina pramoninių objektų keliamus pavojus aplinkai ir žmonėms ir taip prisideda prie gamtos apsaugos.

Kreidos ir paleogeno periodų riba Stevns Klint vietovėje Danijoje. A. Spiridonovas (viduryje) nurodo į „žuvų sluoksnį“, praturtintą iridžiu, kuris susidarė žemei susidūrus su asteroidu prieš 66 mln. metų. Strėle parodytos geocheminių ir paleomagnetinių bandinių paėmimo vietos. Nuotrauka iš asm. archyvo

Jūs pats pasukote mokslininko keliu. Kokie dar yra pasirinkimai baigusiems geologiją?

Baigusieji geologiją gali pasukti ir į gana įvairią pramoninę geologiją. Lietuvoje pramonės geologai dirba daugiausia naudingųjų iškasenų žvalgybos ir vertinimo srityje. Parengia karjerų eksploatacijos planus, įvertina gavybos investicijų rizikas. Geologai naftininkai atlieka seisminius tyrimus, naudodami sprogmenis ar masyvias „šokinėjančias“ mašinas sužadina žemės virpesius ir tokiu būdu tomografiškai išžvalgo, kuriose vietose gali slėptis senoviniai palaidoti rifai ar kiti kolektoriai su juose esančia nafta. Hidrogeologų dėka mūsų šalis yra didžiąja dalimi aprūpinta ypač kokybišku giluminiu geriamuoju vandeniu. Kitose mažiau geologiškai sėkmingose šalyse žmonės filtruoja paviršinį upių ar ežerų (kartais ir jūros) vandenį, kuris dažnai po intensyvios dezinfekcijos kvepia chloru. Nė vienas normalus pastatas nėra įrengiamas prieš tai neatlikus inžinerinių geologinių tyrimų. Visais šiais reikalais užsiima kelios dešimtys Lietuvos geologinių įmonių.

Geologas norėdamas visados susiras darbo pagal specialybę Lietuvoje, negana to, plačios darbo perspektyvos ir užsienyje (netgi nuolatos gyvenant Lietuvoje). Nemažai mano buvusių kurso kolegų dirba ekspedicinio pobūdžio darbą Vakarų Europos geologinės žvalgybos firmose. Kai kurie iš jų dirba Šiaurės jūros arba Arkties vandenyno akvatorijose. Ieškant naftos telkinių per vienerius metus vienam iš jų teko lankytis Prancūzijoje, Airijoje, Sudane ir Irane.

Papasakokite apie šią specialybę atvirai. Kas žavi, kokie sunkumai, kokia šio darbo nematoma pusė?

Mane geologija žavi tuo, kad suteikia galimybę giliau, holistiškai, pažinti pasaulį ir galbūt nuspėti ateitį. Visuomet, kai manai, kad kažką supratai, atsiveria vis nauji sąryšių sluoksniai, kurie verčia domėtis savo ir kitų mokslų pasiekimais, jei nori suprasti tyrimų objektus.

Kita vertus, dėl savo tyrimo objekto – uolienų prigimties geologai dažnai nukeliauja į tokias vietoves, kur neegzistuoja jokios kitos sudėtingos gyvybės formos. Kodėl taip yra? Ten, kur tinkamos sąlygos gyvybei (taip pat ir žmonėms), ji padengia uolienas, vykdo dirvodarą ir taip jas pakeičia ar padaro neprieinamas tyrimams. Dėl šios priežasties geologai lipa į aukščiausius kalnus arba keliauja į atšiauriausias dykumas. Ten galima sočiai prisirinkti bandinių kokia tik nori erdvine raiška ir kokiais nori kiekiais. Tokios kelionės leidžia prisiliesti prie pirmykštės gamtos. Tokiose vietovėse galima kliautis tik savimi ir ekspedicijos nariais. Pavyzdžiui, Kamčiatkoje metai iš metų lokiai suryja po kelis geologus. O vykdant geologinius tyrimus Arktyje į lauko maršrutus einama tiktai apsiginklavus – baltiesiems lokiams žmogus yra (retas) maisto papildas.

Jūs aktyviai dalyvaujate populiarinant geologijos mokslą, skaitote paskaitas visuomenei. Kodėl tai darote?

Dėl gamtinių ir istorinių aplinkybių Lietuvoje geologija yra nepakankamai reprezentuojama. Mokykloje nėra tokio dalyko, nors kai kurie geologijos mokslo elementai yra išbarstyti geografijos, fizikos, chemijos ir biologijos vadovėliuose. Bet ir tuo atveju dažniausiai žodis „geologija“ nefigūruoja. Dėl šių priežasčių aš stengiuosi informuoti visuomenę, visų pirma moksleivius, apie geologijos mokslą, jo naujausius pasiekimus ir apie geologų vykdomus tyrimus Lietuvoje. Žmogus gali kuo nors susidomėti tiktai tuomet, kai jis su tuo vienokia ar kitokia forma susiduria. Motyvuoti ir gabūs studentai reikalingi geologijai kaip oras.

Kam patartumėte rinktis šią specialybę?

Tipinis geologas, kaip sako stereotipas, yra rūstus vyras, kuris kirviu ar mačete skuta barzdą. Tačiau aš nesu stereotipų mėgėjas. Kaip jau minėjau, geologija – labai platus mokslas. Jame nišą gali rasti skirtingų gebėjimų žmonės. Moksleiviai, kurie pasižymi gera atmintimi ir vaizdinės informacijos suvokimu, galės užsiimti išnykusių organizmų taksonomija arba uolienų tekstūrų analize. Turintieji didesnius analitinius gebėjimus gali modeliuoti ir skaitmeniškai analizuoti geologinius objektus ir reiškinius.

Šioje srityje labai svarbu motyvacija ir uolumas. Geologui reikalinga išlavinta vaizduotė. Priešais save mes matome uolienos tekstūras ir struktūras, taip pat įvairius parametrus matuojančius skaičiukus. Bet pagal tai nustatoma, kokiomis kryptimis ir kaip smarkiai tekėjo upės, koks buvo praeities klimatas ir kokiame gylyje buvo atsidūręs šis palaidotų nuosėdų gabalėlis.

Tas pats galioja ir kitų pakopų studijoms. Kasmet į geologijos magistrantūrą įstoja kitų specialybių studentų, kurie vėliau dažnai baigia geologijos doktorantūrą ir tampa mokslininkais arba komerciniais tyrėjais. Kaip pavyzdį galiu pateikti fizikus, iš kurių mažiausiai trys (mano studijų metais) apgynė mokslų daktaro darbus ir šiuo metu dirba geofizikos srityje, ir kelis biologus, kurie specializavosi paleontologijos moksle. Į geologiją gali ateiti ir surasti sau įdomių tyrimo objektų matematikai, chemikai, inžinieriai arba ekologai-aplinkotyrininkai.

Kokios geologų perspektyvos? Ar geologija – specialybė be sienų?

Praėjusiais metais žurnale „Time“ buvo paskelbtos kelios profesijos, kurioms per artimiausius keliolika metų prognozuojamas žymus atlyginimų augimas. Tarp jų buvo mokslininkai ir dar atskirai geologai. Žmonijos gerovė nuolatos auga ir jai augant didėja gamtinių žaliavų sąnaudos – taigi ir jų paieškos galimybės. Europa ir Šiaurės Amerika geologiškai buvo tyrinėjamos jau kelis šimtmečius (nors ir šiuo atveju visiškas ištirtumas dar negresia). Tuo tarpu visas likęs pasaulis yra dešimtis kartų mažiau ištirtas. Didėja geologijos, kaip informacijos apie aplinkos pokyčius ir tvarų vystymąsi šaltinio, poreikis. Dėl šios priežasties UNESCO nuolatos organizuoja vadinamuosius IGCP (International Geoscience Programme) tarptautinius projektus.

Keliauti ir dalytis savo patirtimi verčia pats geologijos tyrimų objektas. Kaip žinome, Žemė yra pasidalijusi į keliolika įvairaus dydžio tektoninių plokščių, kurios nuolatos juda, susijungia, suskyla, randasi ar net susinaikina. Dėl šios priežasties skirtingais laikotarpiais mūsų „kaimynai“ buvo vis kitos vietovės. Pavyzdžiui, silūro periode Čekija buvo nutolusi nuo Lietuvos per tūkstančius kilometrų ir stūksojo kaip vienišas Bohemijos mikrokontinentas Rėjos vandenyne, o mums kur kas artimesnė buvo rytinė Šiaurės Amerikos pakrantė (Laurentijos kontinento pakraštys). Dėl to mes turime domėtis ir bendradarbiauti su tas teritorijas tyrinėjančiais geologais.

Ar geologų reikės ateityje?

Be abejo. Kaip minėjau, žmonių skaičius ir pajamos auga, tai verčia ieškoti visų rūšių naudingųjų resursų (tarp jų ir kituose Saulės sistemos kūnuose). Kita tendencija susijusi su žmonių poveikio planetai didėjimu. Sukeltas poveikis atsisuka globaliais pokyčiais, kurie savo ruožtu mažina žmonijos išlikimo šansus. Abu šiuos uždavinius padeda spręsti geologai. Pavyzdžiui, ar pagalvojote, kas galėtu atsitikti su Lietuvos pajūriu ir jo gyvenvietėmis, jūros lygiui pakilus 1 metrą? Gyvenvietėms apsaugoti pradėsime statyti dirbtines užtvankas, panašiai kaip Olandijoje. O tam, kad jas galėtume pastatyti, turime žinoti inžinerines geologines substratų savybes, tikėtiną jūros lygio pokytį normaliomis ir ekstremaliomis sąlygomis. Pakilus jūros lygiui ir pasikeitus kritulių režimui, pasikeis ir požeminio geriamojo vandens balansas, gruntų stabilumas ir pan. Dalis resursų taps netinkami vartojimui. Į tai, koks bus tas poveikis, gali atsakyti tiktai labai detalus geologinių sluoksnių geometrijos ir juose vykstančių hidrogeodinaminių procesų tyrimas. Geologija yra strateginis mokslas, reikalingas šalies ir žmonijos infrastruktūros išsaugojimui ir apskritai išlikimui bei klestėjimui.

Kita vertus, visos kelionės į kitas planetas ir jų palydovus yra skirtos šių planetų geologijai pažinti. Kosminių aparatų nusileidimo vietos planuojamos atsižvelgiant į matomus geologinius bruožus, stengiantis iš ten esančių nuosėdinių uolienų išgauti maksimalią informaciją apie mus dominančios planetos geologiją ir apie mūsų Saulės sistemos vystymąsi. Dėl tokių tyrimų šiuo metu turime stratigrafines (geologinio laiko matavimo) skales daugeliui uolėtų Saulės sistemos planetų ir daliai jų palydovų. Jei žmonės skris į Marsą, galėčiau lažintis, kad į pirmosios įgulos sudėtį bus įtrauktas geologas.

Geologija yra vienas iš tų mokslų, kurie padeda suprasti mūsų vietą visatoje ir žadina smalsų protą. Tol, kol Homovis dar bus sapiens, geologija kaip mokslas gyvuos ir toliau.

Dr. Andrejus Spiridonovas apdovanotas Lietuvos mokslų akademijos (LMA) 2014 m. pagyrimo raštu už mokslinį darbą „Silūro periodo Baltijos sedimentacinio baseino konodontų makroevoliucija ir makroekologija“. Mokslininkui skirta LMA 2015–2016 m. jaunųjų mokslininkų stipendija.

Šiemet įtakingame geologijos mokslo žurnale „Newsletters on Stratigraphy“ išspausdintas Vilniaus ir Tartu universitetų mokslininkų straipsnis „Integrated Stratigraphy, Conodont Turnover and Palaeoenvironments of the Upper Wenlock and Ludlow in the Shallow Marine Succession of the Vilkaviškis-134 Core (Lithuania)“. Jame nagrinėjamas konodontų ir graptolitų rūšių išnykimas, atsiradimas ir aplinkos pokyčiai silūro periode. Šis straipsnis yra ilgalaikio bendradarbiavimo tarp VU Geologijos ir mineralogijos katedros darbuotojų dr. Sigito Radzevičiaus, dr. Andrejaus Spiridonovo, dr. Antano Brazausko, Giedriaus Bičkausko, dr. Donato Kaminsko, doktorantės Darjos Dankinos, magistranto Algirdo Rimkaus ir Estijos kolegų dr. Tõnu Meidla ir dr. Leho Ainsaaro rezultatas.