Vaikų auklėjimas: kaip pagirti?

Beveik kiekvienas gero ugdymo vadovėlis pabrėžia gyrimo galią, kai kurie saviugdos vadovai teigia, kad geriausia paslauga vaikams – nepaliaujamai giriant išugdyti jų savigarbą. Pasidžiaukite, kokie jie protingi, kai išlaiko egzaminą. Pagirkite jų meninę gyslelę, kai nupiešia gražų piešinį. Pasididžiuokite jų sportiškumu, kai įmuša įvartį ar laimi lenktynes. Nuolat pastebėdami net ir mažiausią sėkmę, vaikams iš galvų išstumsite negatyvizmą.

Atrodytų, idėja nepaprastai patraukli. Visada sakykite mažyliams, kokie jie nuostabūs, ir jie būtinai išaugs pasitikintys ir laimingi. Kol kas viskas gerai. Tačiau šis kiek utopinis požiūris į žmogaus psichiką susiduria su problemėle. Moksliniai tyrimai rodo, kad girti vaiko protą ir talentą – kenksminga.

XX a. pabaigoje Claudia Mueller ir Carol Dweck iš Kolumbijos universiteto vykdė plačią programą, tirdamos pagyrų psichologiją. Jų eksperimentuose dalyvavo daugiau kaip 400 vaikų nuo dešimties iki dvylikos metų iš įvairios etninės ir socialinės-ekonominės aplinkos. Per vieną tipišką tyrimą vaikams buvo duotas intelekto testas. Reikėjo pažiūrėti į formų sekas ir jas pratęsti, remiantis vien logika. Kai vaikai padirbėjo su užduotimis, eksperimentatorės surinko sąsiuvinius, suskaičiavo balus, bet jų atsiliepimai buvo apsimestiniai. Kiekvienas vaikas išgirdo, neva jis tikrai gerai pasirodė, teisingai atliko 80 proc. užduočių.

Vienos grupės vaikams, be šių žodžių, dar buvo pasakyta, kad jie turėtų būti tikrai sumanūs, nes išsprendė tiek daug galvosūkių, o kita grupė buvo „pasveikinta“ abejinga tyla. Anot saviugdos patarėjų, reklamuojančių teigiamą pagyrimų galią, vos kelias sekundes pagyrus vaiko gebėjimą galima sukelti įspūdingą efektą. Rezultatai parodė, kad jie teisūs, tik, ko gero, ne visai taip, kaip tikėjosi.

Antroje eksperimento dalyje vaikams buvo pasiūlyta rinktis vieną iš dviejų užduočių. Eksperimentatorės paaiškino, kad viena užduotis sunkoka, bet suteikia progą išbandyti jėgas ir šį tą naujo sužinoti, net jei nepavyktų iki galo išspręsti. Kita užduotis daug lengvesnė, nesunkiai išsprendžiama, bet nieko naujo neatskleidžianti. Lengvą užduotį pasirinko apie 65 proc. vaikų, pagirtų už sumanumą, palyginti su 45 proc. kitų. Pagirtieji vaikai daug labiau vengė sunkių situacijų ir įsikibę laikėsi lengvų dalykų. Tai ne pati geriausia naujiena ugdymo pagyrimais koncepcijai. Toliau buvo dar blogiau.

Kitame eksperimento etape vaikai vėl sprendė galvosūkius. Šįkart užduotys buvo daug sunkesnės už ankstesnes, todėl dauguma dalyvių pasirodė ne kaži kaip. Paskui visų vaikų buvo pasiteirauta, ar smagu buvo spręsti galvosūkius ir ar tęs darbą namie. Tarp grupių išryškėjo įspūdingi skirtumai. Vaikams, tik kartą pagirtiems už sumanumą, kur kas mažiau negu bendraklasiams patiko sunkūs galvosūkiai ir kur kas mažiau norėjosi toliau spręsti juos namie.

Dar blogesnė žinia pagyrimų šalininkams atsiskleidė tyrimo pabaigoje. Po vargų su sunkiais galvosūkiais vaikams buvo pasiūlytas paskutinis testas. Šis galvosūkių rinkinys buvo toks pat lengvas, kokį vaikai sprendė eksperimento pradžioje. Pirmą kartą abiejų grupių balai buvo panašūs, o dabar grupės pasirodė labai skirtingai. Gauti rezultatai visiškai prieštaravo daugelio saviugdos vadovų skelbtai idėjai. Pagirtieji už sumanumą surinko daug mažiau balų už kitus vaikus.

Kodėl gyrimas nepateisina lūkesčių ir gadina rezultatus? Pasak Mueller ir Dweck, čia svarbūs keletas veiksnių. Sakydami vaikams, kad jie protingi, galime pagerinti jų savijautą, bet taip pat pasėti nesėkmės baimę, o įsibaiminę vaikai vengia sunkių situacijų, nes bijo prastai atrodyti, jei jiems nepasisektų. Be to, sakydami vaikams, kad jie protingi, peršame mintį, neva jiems nereikia sunkiai dirbti, kad gerai pasirodytų. Dėl to vaikai pristinga motyvų deramai stengtis ir dažniau patiria nesėkmę. Deja, jei paskui jie gauna blogą pažymį, vėlgi didėja tikimybė, kad jų motyvacija subyrės ir apims bejėgiškumo jausmas. Pagaliau prasti pažymiai reiškia, kad jie nėra tokie protingi, kokiais buvo pavadinti, o su tuo jie jau nieko nebegali padaryti. Negalima nekreipti deramo dėmesio į psichologinį menkų rezultatų poveikį. Mueller ir Dweck eksperimento dalyviai vienu metu turėjo papasakoti savo bendraklasiams, kaip jiems sekėsi atlikti testą su sunkiais galvosūkiais. Beveik 40 proc. pagirtųjų vaikų melavo apie savo balus, o pagyrų negirdėjusių vaikų grupėje melagių atsirado vos apie 10 proc.

Ar tai reiškia, kad visoks gyrimas yra blogas? Lig šiol aprašinėjau tik dviejų grupių vaikų, dalyvavusių Mueller ir Dweck eksperimente, rezultatus. Buvo ir trečia grupė. Jos nariai po pradinio atsiliepimo „tikrai gerai pasirodei, teisingai atlikai 80 proc. užduočių“ išgirdo ir vieną pagyrimo sakinį. Tik šįkart eksperimentatorės pagyrė ne gebėjimą, o pastangas, paminėdamos, kad vaikai išties paplušėjo, juk pasiekė tokį gerą rezultatą. Vėlesnis trečios grupės vaikų elgesys labai skyrėsi nuo kitų dviejų grupių. Kai reikėjo pasirinkti sunkią arba lengvą užduotį, lengvąją pasirinko vos 10 proc. „Išties paplušėjai“ grupės dalyviams labiau negu pagirtiems už sumanumą ir visai negirtiems vaikams patiko sunkios užduotys ir labiau norėjosi jas spręsti namie. Eksperimento pabaigoje vėl gavę lengvą testą trečios grupės atstovai išsprendė žymiai daugiau galvosūkių, negu jiems pavyko per pirmąjį bandymą.

Rezultatai aiškiai rodo, kad girti už pastangas visai kas kita, negu girti už gebėjimą. Pasak Mueller ir Dweck, pagyrimas už pastangas vaikus paskatino dar uoliau dirbti nepaisant rezultatų, todėl nesėkmės baimė juos aplenkė. Taip galimybė išmokti persveria blogo įvertinimo baimę, ir vaikai pirmenybę teikia ne lengvai, o sunkiai užduočiai. Be to, tokie vaikai įgyja daugiau vidinės paskatos pagrindo ateityje imtis sunkių uždavinių ir dažniau juos sėkmingai sprendžia. Net užklupti nesėkmės jie lengvai priskiria blogus pažymius nepakankamoms pastangoms ir išvengia bejėgiškumo jausmo, kurį gali sukelti prasti rezultatai, jei jie suprantami kaip nuoroda į įgimtą nesugebėjimą mąstyti.

Mueller ir Dweck eksperimentas vyko vidurinėse mokyklose, bet panašių rezultatų buvo gauta ir tiriant mažesnius vaikus bei paauglius . Jie patvirtina, kad ne visi pagyrimai vienodai veikia. Vieni gali sužaloti vaiko motyvaciją, kiti padeda siekti geriausių rezultatų. Sakydami vaikui, kad jis turi tam tikrą savybę, tarkim, yra protingas ar talentingas, neprisidedame prie jo psichologinės sveikatos puoselėjimo, nes taip skatiname jį vengti sudėtingų situacijų, pernelyg nesistengti, tad vos susidūręs su sunkumais vaikas nuleidžia rankas. Ir priešingai, girdami pastangas skatiname žmogų pasitempti, sunkiai dirbti ir neprarasti atkaklumo sunkumų akivaizdoje.

Apibendrinimas

Kai norisi pamaloninti vaikus giriant jų gebėjimus ir talentus, lengva pakliūti į spąstus. Tyrimai rodo: tokie pagyrimai gali būti kenksmingi, geriau nukreipti dėmesį į vaikų pastangas, susikaupimą ir organizacinius gebėjimus. Taigi, jei duktė gerai išlaiko egzaminą, pripažinkite jos uolų mokymąsi, pagirkite, kaip puikiai ji spėjo viską pakartoti ir kaip šauniai pasirodė įtemptoje situacijoje. Kai sūnus laimi vietą mokyklos futbolo komandoje, pagirkite jo gebėjimą ištvermingai treniruotis ir puikiai bendradarbiauti su kitais. Tokie pagyrimai skatina pastangas, gebėjimą greitai atsigauti ir atkaklumą nesėkmės akivaizdoje. Norėdami padėti vaikui nesiblaškyti, užduokite jam mąstyti skatinančius klausimus apie naudotus metodus ir strategijas („Kuri šito darbo dalis tau labiausiai patiko?“ arba „Kaip tu susidoroji su iškilusia problema?“) ir stenkitės girti kiek įmanoma konkrečiau (užuot sakę: „Puikiai žaidi futbolą“, pastebėkite: „Šiandien puikiai žaidei“).