2016 04 18

Paulius Subačius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Krikščionys internete

Siūlome dar vieną ištrauką iš Pauliaus Subačiaus monografijos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai. 1988–2013“. Šįkart – įžvalgos apie nelengvas katalikų pastangas įsitvirtinti virtualioje erdvėje, daugiausiai dėmesio skiriant dienraščiui „Bernardinai.lt“

Griaudama konservatyvios ir pažangai priešiškos institucijos įvaizdį Katalikų Bažnyčia bei kitos krikščionių bendrijos veržliai įsitraukė į skaitmeninių komunikacijų plėtrą. Tai lėmė ir asmeninis arkivysk. Tamkevičiaus bei informatiko diplomą turinčio mons. Gintaro Grušo entuziazmas, ir užsienio fondų patarimai telktis naujausias, sąlygiškai nebrangias technologijas, ir Bažnyčioje aktyviai veikiantys jauni žmonės. Katalikų kompiuterinis tinklas imtas kurti 1994 m. pavasarį, iš pradžių jį sudarė elektroninio pašto ir elektroninių konferencijų serveriai [921, 1994-05]. Kai 1995–1996 m. pradėjo rastis lietuviškos interneto svetainės ir prie tinklo jau galėjo jungtis ne vien mokslo institucijų darbuotojai, bet ir paprasti vartotojai, atsivėrė ligi tol nematytos evangelizavimo galimybės. Jomis tuoj pat pasinaudojo naujosios religinės grupės, pavyzdžiui, misija Kristus tautoms – nekonfesinė krikščioniška evangelizacinė organizacija, vadovaujama iš JAV, kuri Lietuvoje vykdė neturtingiems vaikams skirtą programą, artimai bend­radarbiavo su baptistų bendruomenėmis. Nemažai medžiagos apie religiją skelbė ir pirmasis, nuo 1996 m. vasario Jono Skendelio rengtas skaitmeninis laikraštis Vartiklis, kuriame kviesta pasidomėti Indijos ir Egipto tikybomis, budizmu, Kabala ir Biblija. Ši maišalienė nebuvo atsitiktinė – religijų vienybė aiškinta pagal Satja Sai Babos doktriną, o svetainė, tuo laiku būdama išskirtine interneto šviežiena, turėjo didelę indoktrinacinę galią.

Todėl buvo svarbu toje pačioje terpėje pateikti katalikišką alternatyvą – 1996 m. lapkritį kelių kunigų, daugiausiai marijonų, iniciatyva atsirado mėgėjiškai sukonstruotų interneto svetainių, kuriose buvo aiškinama organizacinė Bažnyčios struktūra, pristatoma Vilkaviškio vyskupija, vienuolijos, katalikų mokyklos ir visuomeninės organizacijos, teikta istorinių žinių. T. Kęstutis Brilius MIC, pristatydamas puslapius LR kompiuteristų klube Skaitmeninio vaizdo ložė, teigė, kad jie sukurti norint supažindinti bažnytinę vyresnybę su interneto galimybėmis [450]. Panašiu laiku atsirado ateitininkų bei kelių kunigų asmeniniai puslapiai. Situacija iš esmės pasikeitė, kai 1997 m. rudenį LVK pritarė BIC parengtam projektui Katalikų Bažnyčia internete ir pavedė sekretoriatui ieškoti lėšų jam įgyvendinti [2, 1997-10-14]. Netrukus pradėjo funkcionuoti nacionalinė katalikų svetainė, turėjusi adresą lcn.lt (Lithuanian Catholic Network), vėliau pakeistą į katalikai.lt
[822; 823]. Greta oficialios tiek išorinei, tiek vidinei komunikacijai skirtos kontaktinės, statistinės informacijos bei episkopato dokumentų, joje publikuotos žinutės iš parapijų, informaciniai pranešimai apie katalikiškus renginius. Portalas turėjo originalią struktūrą, nestandartinį dizainą, lietuviškame internete išsiskyrė kokybišku tekstų tvarkymu. Po 2010 m. katalikai.lt per mėnesį sulaukdavo 10–15 tūkstančių unikalių lankytojų.

2001-aisiais KIT sėkmingai organizavo pirmą proginį internetinį forumą, kurio puslapiai per nepilną mėnesį buvo peržiūrėti beveik 20 000 kartų. Iš dabartinės perspektyvos šie skaičiai neatrodo įspūdingi, tačiau reikia turėti galvoje, kad iki Facebook’o bei Twitter’io gimimo tuomet dar buvo likę penkeri metai, o Lietuvos kontekste katalikiškos diskusijos bent trumpai populiarumu lygiavosi į madų ir automobilizmo fanų internetines grupes. Atsižvelgus į sėkmę, nuo 2002 m. vasario pradėjo veikti nuolatinis tikintiesiems ir ieškantiesiems skirtas religinių temų forumas, kuris nunyko tik išpopuliarėjus socialiniams tinklams. XXI a. pačioje pradžioje KIT paskelbė apie parapijų svetainių projektą, ordinarai, ypač Kauno metropolitas ir vysk. Norvila, ragino išnaudoti interneto teikiamas komunikacines, pastoracines bei evangelizacines galimybes [897, 2002-12-23]. Dar po metų ėmė funkcionuoti jau minėtas Biblijos ir Katalikų Bažnyčios katekizmo portalai, kas mėnesį atsidarydavo po vieną dvi parapijų svetaines, nuolat buvo skelbiami Šventojo Sosto dokumentų vertimai, ilgainiui parengti jų teminiai katalogai, išaugę į elektroninių išteklių sistemą eis.katalikai.lt.
2004 m. jau visos vyskupijos turėjo savo www svetaines. Technologiškai pažangų KIT funkcionavimą užtikrino ankstyvas prisijungimas prie šviesolaidžio. Visą laikotarpį svarbiausias asmuo tarnyboje buvo religijos studijas baigusi informatikė, Gyvųjų akmenų bendruomenės narė Dalė Šmerauskaitė, kuri kūrė svetainių koncepcijas, konsultavo jų administratorius, rinko ir skelbė medžiagą, agitavo episkopatą ir bendruomenes būti matomais ir nuolat atsinaujinti interneto erdvėje. Kard. Bačkis 2012 m. taip palygino bažnytinės veiklos plėtotę skirtingose srityse: „Tik nedaugelyje vietų parapinę katechezę ir mokyklinį tikybos mokymą drįsčiau pavadinti moderniu, atitinkančiu šiuolaikinės kompiuterių kartos poreikius. Ir tai mano nuolatinis rūpestis. Kita vertus, Lietuvoje katalikų interneto tarnyba buvo įkurta, elektroninės lietuviškos Šv. Rašto, Bažnyčios katekizmo, Magisteriumo dokumentų publikacijos paskelbtos anksčiau, nei daugelyje labiau išsivysčiusių šalių“ [1660].

Greta pionierių marijonų, internete aktyviai veikė Jėzaus Draugija – taip pat organizavo forumą, nuo 2002 m. pradžios plėtojo evangelizacijos, krikščioniškų diskusijų ir pažintinių straipsnių svetainę ­­skrynia.lt [972], kuri buvo atnaujinama maždaug penkerius metus, vė­liau buvo sukurtas Airijos jėzuitų globojamos svetainės Sacred Space lietuviškas analogas Sakrali erdvė. Puslapis prisiėmė išimtinai sielovadinę pamaldumo skatinimo ir pagalbos dvasiniam gyvenimui misiją, skelbė kasdienę maldą ir dvasinį mąstymą, skirtą kompiuteriu dirbantiems asmenims [843]. 2011 m. atsidarė svetainė Klausk kunigo, kurioje kaip komentatoriai dalyvauja septyniolika Lietuvos dvasininkų; įdomu, kad tema Santuoka klausimų skaičiumi gerokai viršija visas kitas [826]. 2013 m. dominikonai inicijavo Gavėnią mieste – internetines rekolekcijas, kurių meditacijas galima skaityti ar klausyti audioformatu specialiame puslapyje, o užsiregistravus – gauti į el. paštą, išsakyti maldų intencijas, tinklaraštyje komentuoti siūlomus tekstus, dalintis savo dvasinės kelionės patirtimi, klausti dvasininko [816].

Didžiausias ir paveikiausias projektas buvo Vilniaus Mažesniųjų brolių bendruomenės įsteigtas interneto dienraštis bernardinai.lt, kuris pradėjo veikti 2004 m. vasario 21 d. Pirmoji vadovė buvo Kučinskaitė, tačiau steigėjai jau po pusmečio nusprendė ją pakeisti, ir nuo to laiko portalui bei jį apaugusiai žiniasklaidos grupei (internetinei TV, žurnalui, proginiam laikraščiui, knygų leidybai) vadovavo Navickas[1] . Ne tik pavadinimas, finansavimas, bet ir redakcinė politika buvo lengvai numanoma priežastis, kodėl hierarchai džiaugėsi, viena vertus, jo populiarėjimu, kita vertus, tuo, jog episkopatui neteko prisiimti atsakomybės už dienraščio likimą ir kryptį. Po gerų metų LVK posėdyje apgailestauta, kad su bernardinai.lt nepavyksta megzti dalykiškų ryšių, rasti bendros kalbos dėl portalo turinio [753, 2005-09-20/21]. Gal pernelyg pažodžiui suprasdama nuomonių įvairovės principą, gal stokodama finansinių išteklių redakcija pirmaisiais metais suteikdavo tribūną silpniems, o kartais – tiesiog prastos reputacijos komentatoriams, net odiozinėms figūroms (Artūras Račas, Povilas Sigitas Krivickas). 2008 m. buvo kilusi aštri kontroversija dėl teksto Renkami parašai po peticija – „Ne – JAV priešraketinei gynybos sistemai Lietuvoje!“, apie kurią Navickas atsiliepė, jog pats nesirengia pasirašyti, tačiau laikąs būtinybe informuoti visuomenę apie visas pilietines akcijas. Nemažai skaitytojų piktinosi dėl tų pačių metų Advento laiku pradėto tęstinio revoliucionieriaus teroristo Ernesto Che Guevaros gyvenimo palankaus pristatymo [898, 2008-12-08].

Labai greitai išryškėjo politinis portalo šališkumas, intensyviai reklamuotas Piliečių forumas, Piliečių santalka, bet buvo nutylima Kito pasirinkimo, Dešiniosios alternatyvos veikla, t. y. diferenciacija grįsta redakcijos vadovų ir įtakingų bendradarbių prielankumu ir asmeniniu įsitraukimu. Ypač tiesmuką poziciją bernardinai.lt užėmė diskusijoje dėl vadinamosios Klonio gatvės Garliavoje istorijos, atvirai remdami Drąsos kelio partiją ir jai artimus antisisteminius darinius Lietuvos sąrašą bei Tiesos judėjimą. Matyt, tai lėmė politikos redaktoriumi dirbusio Daliaus Stanciko (Aurelijos Stancikienės vyro) bei paties vyriausiojo redaktoriaus preferencijos. Angažuotus katalikus stebino ir tai, kad religijos skyrelis, įkūrus dienraštį buvęs viršuje, jau pirmųjų veiklos metų pabaigoje nustumtas gerokai toliau, net po kino, knygų pristatymų ir pramogų kultūros naujienų; jis tai pakildavo, tai nusileisdavo prioritetų sekoje, tačiau niekada negrįžo į pirmąją poziciją, išskyrus proginius didžiųjų švenčių ar įvykių pranešimus[2] . Atsiliepdami į kritiką, po devynerių gyvavimo metų bernardinai.lt paskelbė Veiklos principus, kurie, Navicko žodžiais, turėjo būti „geriausias vaistas nuo kvailų sąmokslo teorijų“ [898, 2013-05-13]. Dokumente nebuvo apibrėžtas santykis su Bažnyčios mokymu, episkopato pozicija ar žurnalistinės etikos kodeksu, bet išvardyta, kokia medžiaga (horoskopai, žvaigždžių gyvenimai) nededama, ir deklaruota, jog dienraštis stengiasi „[t]iesti tiltus, o ne statyti barikadas – siekti susikalbėjimo ir bendrystės, o ne supriešinti ir izoliuoti“ [ibid].

Dienraštyje sunkiai dorotasi su sistemine interneto portalų, dedančių didžiumą kitų institucijų parengtos medžiagos, problema – agentūrinės informacijos pateikimu pražiūrint katalikų akimis abejotinas interpretacijas ir bulvarines antraštes. Ilgainiui radosi daugiau bažnytiniais kanalais gaunamų žinių, tačiau turinio kontrolė kokybės, patikimumo požiūriu išliko silpna – kitaip ir negalėjo būti turint mažą (dešimt kartų mažesnį nei komercinių internetinių dienraščių) darbuotojų kolektyvą. Pirmiausia dėl originalios kultūrinės medžiagos gausos ir kryptingo kultūros savaitraščių bei portalų medžiagos perskelbimo bernardinai.lt ilgainiui tapo pagrindiniais politika ir popsu besibodinčio akademinio jaunimo, inteligentų vartais į internetą. Jau per pirmuosius veikimo mėnesius dienraščio lankomumas pasiekė apie du tūkstančius realių vartotojų, o aptariamo laikotarpio pabaigoje siekė penktadalį milijono nuolatinių lankytojų ir turėjo stabilią vietą tarp trijų masiškiausių katalikiškos žiniasklaidos institucijų greta Mažosios studijos ir Marijos radijo.

 


 

[1]      2015 m. rugsėjį perleido vyriausiojo redaktoriaus pareigas Donatui Pusliui paskelbdamas apie būsimą kandidatavimą į Seimą.

[2]     Kard. Bačkis apie dienraštį jame skelbtame interviu atsiliepė: „religiniams įvykiams sunku aktualumu lygiuotis į politines sensacijas. Jei visuomeniniai reikalai būtų pristatomi ramesniu tonu, išlaikoma didesnė distancija agentūrų perduodamų nepatikrintų žinių ir gandų atžvilgiu, labiau rūšiuojami iš kitų leidinių perimami aštrios intonacijos komentarai, net tie patys religinės tematikos pranešimai įgytų daugiau svorio ir reikšmės“.

Paulius Subačius. KRIKŠČIONYS SEKULIARIOJE VISUOMENĖJE