Apie netobulumą

Šis tekstas yra skirtas netobulumui, sklandančiam šalia žodžių „trūkumas“, „nesklandumas“, tačiau ne tokių kategoriškų, kaip „defektas“, „klaida“, „yda“, „gėda“ ar „dėmė“. Jis atsirado bandant apibendrinti balandžio mėnesį Vilniaus galerijose eksponuojamų parodų įspūdžius, kai ne viskas, kas matyta, yra vienaip ar kitaip sklandu, arba, kai gvildenamos skaudžios, ribinės temos. Bet neketinu kalbėti vien apie neigiamybes. Rašysiu apie įvairias netobulumo versijas kaip siekį išeiti iš stokos, kuri yra nedaloma proceso dalis, o procesas juk ir sudaro gyvybingumo pamatą.

Jei eisite pro galeriją „Meno niša“ ir užmesite greitą žvilgsnį pro langą – galite apsigauti. Sužibs auksinė uždanga, ir į akį kris dangiškai mėlyna nuovažos žydrynė. Tačiau čia veikiančios Gabrielės Gervickaitės parodos pavadinimas vers įsiklausyti atidžiau: tai „Šalutinis normos variantas“ (2016 04 05 – 04 23). Įsižiūrėję į šalia eksponuojamus tapybos paveikslus, o ypač – į koliažus juodame fone, turėsite nusivilti, jei manėte, jog auksas ir mėlyna kviečia į viešą pramogų renginį.

Čia kalbama ne apie pramogas, o spindesys yra dramatiškas. Gabrielė nuosekliai tebeplėtoja ligoto fizinio kūno vaizdinius, kurie išsiskleidžia į bendrus traumuotos patirties, visuotinai priimtos normos peržengimus ir jų atgarsį tiek atskiro žmogaus savivokoje, tiek visuomenėje apskritai. Juk jei pripažįstame, kad egzistuoja žmogaus kūno norma – ar neprimena tuomet jis kiborgo, mašinos, nes tik automatas gali sugesti ir pažeisti savo normalumo ribas. Tuo tarpu kaip yra realybėje – ar tikrai visi bendruomenės nariai yra priimami lygiavertiškai?

Gabrielė Gervickaitė. Suvokdama save kaip kiborgą. 2016

Gabrielė ligos nedemonizuoja, nevartoja militaristinių metaforų („nugalėti“, „kovoti“), kuriomis paprastai įvardijamas požiūris į fizinę negalią, kuri tuo pačiu stigmatizuojama. Ir taip ji daro, nors su kūnu medicina neretai elgiasi kaip tik lyg militaristinis vienetas – pašalina, nupjauna, priveržia ir pan., bet juk kūnas – ne mūšio laukas, todėl viso to metaforizuoti neverta. Gabrielės interpretacijose nėra aukų, nekaltybės ir kaltės. Trauma negailestingai dekonstruojama, išnarstoma į sudedamąsias dalis, kaip tikslą iškeliant elementarų siekį, kad kiekvienas žmogus visuomenėje jaustųsi gerai.

Pavadindama parodą „Šalutiniu normos variantu“, Gabrielė ironizuoja vyraujantį nesveiką, iškreiptą požiūrį į kūno patologiją. Nes normaliu juk laikytinas ir sveikas, ir patologinis kūnas: tiesiog sveikas normalumas prisitaiko prie pokyčių ir pažeidimų, nes jis nefiksuotas ir gali rutuliotis bet kuria kryptimi. Tokį prisitaikymą teoretikai ir vadina „norminiu“. Ir atvirkščiai, keistis nesugebantis normalumas yra laikomas nenorminiu ir patologiniu. Tuomet patologija yra technologinis normalumas arba standartui ir kodui paklusęs fiziologinis organizmas. Todėl kultūrine prasme patologinis yra kiborgas, nes jis tėra patologiškai normalizuotas kūnas.
Ekspozicijoje populiarioms normoms paklūstančios prasmės apverčiamos, nes auksinė uždanga tėra greitosios pagalbos metu kūną apgobianti ir jį šildanti skraistė, o žydruma simbolizuoja ne dangų, o tėra nuovaža invalido vežimėliui. Todėl prabangūs dieviškumo simboliai čia įgauna itin dramatiško, kritiško ir praktiško tragiškumo.

Kitas klausimas – instaliacijos santykis su tapybos drobėmis ir juodaisiais koliažais, kurie deformuoto, gydomo kūno dalių vaizdiniais primena ankstesnę Gabrielę, kai jie driekėsi ištisais didelių popieriaus lakštų plotais ir nevaržoma (de)konstruojama raiška. Suprantu, kad tas pačias formas plėtoti menininkei būtų neprogresyvu. Tačiau vaizdų santraukos iki perkamo formato, paaukojant ir sutramdant buvusią galingą vidinę ekspresiją, vargu ar pasiteisina.Todėl tarp paveikslų ir objektų jautiesi suglumęs ir nuviltas. Pajauti kaltę už neteisingai sukurtą pasaulį ir imi abejoti, ar visagalė rinka priims, ar išspjaus šią karčią gyvenimo skaudulių piliulę.

Ar duetas gali traukti ne unisonu, o disharmonijos principu? Ar nesusikalbėjimas yra vis tiek kalbėjimas? Du visiškai skirtingi darbų ant popieriaus variantai eksponuojami Šv. Jono gatvės galerijoje, kur veikia kauniečių dailininkių Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Dvi Aušros“ (balandžio 6–30 d.). Formalus atrankos principas pagal techninį atlikimą atliepia ir formaliam, nors ir šmaikščiam pavadinimui pagal autorių vardus, kurių juk jos pačios nepasirinko.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Kultūra-natūra. 2015

Kūryba ant popieriaus, kaip žinoma – bene pati laisviausia eksperimentavimo ir nevaržomos raiškos sfera. Tačiau anotacijoje minimas „neįsipareigojimas“ neatleidžia nuo vidinės drausmės ir atsakomybės bei atrankos. Ar viską, kas šauna į galvą, reikia viešinti be būtinybės derinti – prie aplinkos, prie dialogo bendraautorės, vieną darbą prie kito?

Todėl bandant įsigilinti į atskirus ekspozicijos vienetus žiūrovui tenka nemažai nugalėti ir atsiribojant nuo trukdžių, ir siekiant apčiuopti jų fone besimezgančias pokalbio nuotrupas. Abiejų Aušrų popierinėje kūryboje, žinoma, esama jų „rimtosios“ tapybos apraiškų, todėl čia turime idėjų eskizus, kurie neretai turi potencijos subręsti.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė šėlioja ne mažiau, kaip ir savo didelių matmenų drobėse. Ją galima atpažinti iš sapniškų, iracionalių figūrinių siužetų ir puikios tapybinės koloristikos, kurioje ryški juodos spalvos gija ir stiprūs kontrastai. Jos teptuko judesiai svaigina iki užsimiršimo, o vaizdiniai džiugina ne tik akį. Tuo tarpu Aušra Andziulytė nėra tokia laisva. Jos polėkį riboja pernelyg didelis dėmesys formaliesiems techninio atlikimo aspektams, kai glamžytas ir klijuotas popierius nudažomas per daug atsainiai, per daug pasitikint savaiminėmis jo savybėmis, o darbas ima panašėti į dekoratyvinę tekstilę blogąja prasme.

Nors ir sveikintinas pasitaikantis eksperimentavimas su sau nebūdingais atspalviais „ne iš gamtos“, bet atsipalaidavimo ir džiaugsmo čia nedaug. Todėl jos dalyje labiau traukia mažytės, nepretenzingos abstrakčios variacijos peizažo tema, kurioje ji jaučiasi adekvačiai.

Bet gal parodos gali būti skirtos ir eksperimentų patikrai, bandymams susikalbėti per nedarną? Tačiau tuomet dialogas turėtų būti grįstas ne formalia viena kita spalvine analogija, nes juk kalbasi ne svetimi, vienas kito nepažįstantys žmonės, o ilgametės kūrybinės partnerės ar bent kolegės.

Aušra Andziulytė. Vėjo gaudymas. 2013

Aušros vis dėlto veikia kaip įgudusios teptuko ar pieštuko meistrės, o Pylimo galerijoje veikiančioje Aistės Bugailiškytės tapybos parodoje „Gyvenimo pokyčiai“ (balandžio 5–23 d.) pačios tapybos beveik neišvydau. Menininkė gimė 1981 m. Vilniuje, Vilniaus dailės akademiją baigė 2005 m., parodose dalyvauja nuo 2004 m., tačiau meno pasaulyje yra beveik naujokė. Ją reikėtų pasveikinti su besimezgančia savitų įvaizdžių kalba ir drąsa imtis plakatiškų spalvinių derinių. Kartu palinkint ne mechaniškai ištisai riebiai tepti aliejinį dažą ant drobės, o atsipalaiduoti, kartais lesiruoti, pasitikėti laisvu judesiu ir akibrokštais, paieškoti lokalinio tono niuansų. Kitaip pakilti skrydžiui bus neįmanoma. (Kol kas keli „Skrydžio“ variantai beviltiškai sunkiai grimzta žemyn.)

Aistė Bugailiškytė. Problema II. 2015

O dabar – atokvėpis. Įeiname į Eglės Ulčickaitės parodą „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje (kovo 31–balandžio 21 d.). Nesutrikdykite tylaus laiko tekėjimo. Nors tobulumo taip pat nežadu. Bet netobulumas čia kitoks – jo ieškoma neskubrios buities ir prisiminimų plyšiuose, užfiksuotose būsenose. Įstrigs iš pirmo žvilgsnio niekuo nepatrauklių scenų erdvės, sepijos koloritas ir vienu kartu, tarsi vienu sluoksniu nuteptos drobės. Teks į parodą grįžti kelis kartus, dar sykį perskaityti autorės rašytą anotaciją ir tik tada jas prisijaukinti bei išsirinkti atviriausią. „Jeigu sakyčiau, kad tapyboje tyrinėju laiką – tai būtų ne visai tiesa. Analizuoju būsenas, kurias sukelia susidūrimas su esamojo laiko nuorodomis į praėjusį laiką. Tikiu praeitimi ne tik kaip gramatine forma.

Eglė Ulčickaitė. Šv. Teresės koplyčia. 2015

Tyrinėju ne daiktus, o juose tūnančius laiko gabalėlius. Bandau suprasti, iš ko kyla paradoksalus laikinumo ir tuo pačiu kartojimosi įspūdis – įspūdis ne kaip impresija, o kaip įspaudas, vidinio laiko tėkmėje įsispaudžiantis pėdsakas“, – rašo Eglė. Erdvė ir laikas jos paveiksluose labai performatyvus, kinematografiškas, nes labai tiksli būsenos scenografija ir pavadinimuose įvardytos užuominos. Būtis čia teka užmirštomis, kažkada lankytomis vietomis, kuriose dažniausiai nėra gyvo žmogaus – tik jo nerangūs pėdsakai. Paribys.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė. Paribio portretai. 2015

Akademijos galerijoje balandžio 12–23 d. veikia Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai. Vieta“. Joje autorė tęsia jau bene 2003 m. pradėtą ciklą ar seriją, kurioje perteikia savo patirtį su psichikos negalią turinčiais žmonėmis ir socialinės globos namų gyventojais, bandydama jiems padėti ir prakalbinti dailės terapijos užsiėmimuose. Tai sunkiai pažinus kontaktų stokos pasaulis, vis dar egzistuojantis mūsų pasaulio užribyje. Kaip prie jo prieiti? Jovita įspūdžius reflektuoja beveik abstrakcijomis virstančiuose portretuose, kur personažas išlieka anoniminis ir kartu iki galo nepažinus.

Šioje parodoje rodomi eskizinio pobūdžio darbai. Dalis jų tapoma ant senų pageltusių kontoros blankų su rusiškais užrašais, bylojančiais apie žmogiškos būtybės ir ją tramdančios institucijos sankirtos dramą. Jovitos ekspozicijos – ar būtų eskiziškesnės kaip ši, ar labiau apibendrinančios – visad yra estetiškai sustyguotos ir psichologiškai jautrios.

Štai taip šįsyk nukeliavome per platų trūkumo ir nepatogumo spektrą. Tai liūdnas pasakojimas, kuris gal ir kontrastuoja su bundančio pavasario pilnatve, bet būtinas artikuliuoti, nes be jo peizažas būtų neišsamus.