Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nepriklausomybės nepripažinimas nebūtinai kenkė

Prieš 25 metus, vasario 11 d., Islandija tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Savo nutarimu Islandija visiems laikams laimėjo Lietuvos ir lietuvių palankumą, tapo drąsios ir doros valstybės etalonu, sektinu pavyzdžiu kitoms baikštesnėms šalims. Bet jau tada, kaip ir dabar, aplodismentus Islandijai lydėjo griežta didžiųjų Vakarų valstybių kritika. Jų nenorą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę esą lėmęs polinkis pataikauti Maskvai, realpolitik apskaičiavimai, abejingumas dorovės normų gerbimui tarptautinėje politikoje, susitaikymas su blogiu ir neteisybe. Gėrėjimasis Islandijos ryžtingumu yra visiškai pagrįstas, bet priekaištai Vakarams remiasi ginčytinomis prielaidomis bei supaprastinta pasaulio samprata. Vakarams, ypač JAV, buvo taikoma panaši kritika dėl susitaikymo su SSRS dominavimu Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dabar Vašingtonas sulaukia pylos dėl to, kad stipriau nepalaiko Ukrainos ir nesiima priemonių Rusijos veiksmams Sirijoje neutralizuoti. Susidaro įspūdis, kad šitokia kritika glosto mūsų savimeilę, rodo mūsų dorovinį pranašumą. Gal tai psichologiškai naudinga, bet ne visi psichologiniai bruožai verti palaikymo.

Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės atžvilgiu buvo dviprasmiškos ir nevieningos. Vokietijos valdžia, kuriai labiausiai rūpėjo taikiai suvienyti šalį ir laiduoti sovietinės kariuomenės išvedimą, ko gero, Lietuvos likimui buvo abejingiausia. Raginant Lietuvą laikytis santūriai ir tenkintis „žingsnis po žingsnio“ politika buvo siekiama laiduoti, kad žingsniai būtų žingsniukai, ir kad tarp jų būtų ilgos pertraukos. Kai Vokietija ragino Baltijos šalis laikytis „žingsnis po žingsnio“ politikos, kitos Vakarų šalys to paties linkėjo Bonai. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė priešinosi Vokietijos susivienijimui, nors viešai nereiškė savo nuogąstavimų. 1989 m. rugsėjo 1 d. premjerė Margaret Thatcher Prancūzijos prezidentui François Mitterrand‘ui skundėsi, kad kancleris Helmutas Kohlis visą laiką meluoja, ir apgailestavo, kad Michailas Gorbačiovas įrodo esąs silp­nas, nes per menkai priešinasi Vokietijų susivienijimui. Mitterrand‘as guodė ją: JAV ir SSRS nenusileis Kohliui. Po trijų savaičių Thatcher Gorbačiovui pasakė, kad Britanija ir Vakarų Europa nepageidaujančios Vokietijos susivienijimo, tad nereikia paisyti neseniai paskelbto NATO pareiškimo tuo klausimu. Premjerės nuomone, nevalia keisti pokarinių sienų, nes tai esą destabilizuotų visą tarptautinę padėtį. Gruodį atvykusi į Paryžių, ji Mitterrand‘ui aiškino, kad Kohlis ketinąs pasiglemžti Kaliningradą ir net Čekoslovakiją. Nieko nepešusi, ji paskambino SSRS ambasadoriui Zamiatinui, įtikinėjo jį, kad Gorbačiovas turįs imtis veiksmų bendram Europos gėriui. Thatcher be jokių sentimentų gynė Londono interesus, bet negebėjo suburti bendraminčių.

Devintas XX a. dešimtmetis buvo dramatiškas. Jo pradžioje gerokai padidėjo branduolinio karo pavojus. SSRS išdėstė vidutinio nuotolio raketas SS-20. Reaguodama į Maskvos veiksmus, kai kuriose Europos šalyse JAV dislokavo savo raketas „Pershing“, kurios galėjo pasiekti Maskvą per 10 minučių. Nors dažnai vaizduojamas kaip paskutinis ir aršiausias Šaltojo karo šauklys, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas nuosekliai ir nuoširdžiai siekė visų branduolinių ginklų panaikinimo, ypač po to, kai įsitikino, kad galima susitarti su Gorbačiovu. Savo ruožtu Gorbačiovas irgi pasuko derybų keliu, suprasdamas, kad SSRS ūkis atsilikęs, neveiksmingas ir stovi ant bankroto ribos, kad Maskva nepajėgi konkuruoti su JAV ginkluotės varžybose, tad reikia sutelkti dėmesį į vidaus pertvarkas. Prezidentas George‘as H. W. Bushas tęsė savo pirmtako politiką. Per kelerius metus buvo pasiekta daugiau, negu per ankstesnius keturis dešimtmečius, noras tęsti vaisingą pavojus šalinantį bendradarbiavimą buvo stiprus.

Esminiai Europos ir pasaulio geopolitinės padėties pertvarkymai gerokai sumažino tarptautines įtampas ir atvėrė kelią laisvės proveržiui Rytų Europoje. Bendradarbiavimas su SSRS buvo įgijęs pagreitį, Lietuvai dar nepaskelbus nepriklausomybės atkūrimo. Nors Sąjūdžio siekiai buvo akivaizdūs, mažai kas tikėjosi, kad Lietuva žengs radikaliausią žingsnį. Pats Gorbačiovas naiviai manė, kad atvykęs į Vilnių 1990 m. sausį jis gebės įtikinti lietuvius likti Sovietijoje. Tik po kovo 11 d. Lietuva užėmė svarbią vietą JAV ir SSRS darbotvarkėje, iki tol jai nebuvo skiriama daug dėmesio.

JAV reakcija į nepriklausomybės atkūrimą buvo tokia, kokios buvo galima tikėtis. Buvo siekiama toliau bend­radarbiauti su Kremliumi, kartu pabrėžiant, kad Vašingtonas niekada nepripažino Baltijos šalių aneksijos. Prezidentas Bushas ir kiti atsakingi pareigūnai ne kartą įspėjo Maskvą nenaudoti smurto. 1990 m. kovą Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas pasakė JAV ambasadoriui Maskvoje Jackui Matlockui, kad SSRS stengiasi mažinti įtampas su JAV Lotynų Amerikoje, tad tikisi, jog JAV rodys panašų santūrumą Baltijos šalių atžvilgiu. Matlockas atsakė, jog reikėtų surengti referendumus šiuo klausimu, nurodydamas, kad JAV galėtų padėti juos organizuoti. Matlockas dar pabrėžė, kad jei Maskva griebtųsi smurto Lietuvoje, JAV negalėtų toliau plėtoti santykių su SSRS. Balandžio 6 d. pats Bushas įspėjo Eduardą Ševardnadzę nenaudoti smurto prieš lietuvius. Antra vertus, Bushas kartais stengdavosi įsiteikti Gorbačiovui. 1990 m. balandžio 29 d. laiške jis rašė, kad supranta oficialiąją SSRS poziciją, jog Baltijos šalys jai priklauso. Tą gegužę Bushas Gorbačiovui pasakė turįs savo priežasčių nemėgti Vytauto Landsbergio – Lietuvos vadovas jį palyginęs su Neville‘iu Chamberlainu. Bushas dar pridūrė, kad jei SSRS neribotų emigracijos ir nutrauktų ekonominę Lietuvos blokadą, tai JAV pasirašytų prekybos susitarimą. Tad Lietuva buvo ginama, nors ne itin uoliai. Bushas vėliau ir Ševardnadzei skundėsi minėtu tapatinimu su Chamberlainu.

Buvo aišku, kad Vakarų šalys neketino imtis jokių veiksmų, kurie būtų padidinę tikimybę, jog reakcionieriai pašalins Gorbačiovą. Bendradarbiavimas su SSRS vadovu buvo pernelyg vaisingas ne tik Vakarams, bet ir visam pasauliui. Jo dėka branduolinio karo grėsmė buvo radikaliai sumažinta, o Šaltasis karas – užbaigtas. Lietuvoje egzistuoja polinkis šią poziciją laikyti nusigręžimu nuo dorovės reikalavimų ir reveransu neteisybei. Lietuva esą buvusi paaukota kitų gėriui užtikrinti. Galima priekaištauti šitokiai nuostatai, bet negalime neigti, kad ji beveik universali. Šalies vadovai jaučia poreikį pirmenybę skirti savo piliečių interesams – juk tam jie ir išrinkti. Vašingtono požiūriu, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas nebūtų pagerinęs eilinio amerikiečio gyvenimo, o Šaltojo karo ir ginkluotės varžybų sugrįžimas būtų neigiamai jį paveikęs. Šiomis dienomis palestiniečiai kenčia žiaurią okupaciją, bet Vakarų valstybės neskuba pripažinti jų nepriklausomybės. Pasaulio paramos nesulaukia nei Kinijos uigūrai ir tibetiečiai, nei kurdai. Lietuva irgi nepalaiko šių suverenumo siekiančių tautų ir tikrai nemano, kad savo abejingumu ji pažeidžia dorovės normas ar susitaiko su neteisybe. Šios Lietuvos nuostatos turi rimtą pagrindą, kaip ir turėjo JAV pozicija prieš 25 metus.

Europos šalys neturėjo nei kompetencijos, nei galios iškovoti Lietuvos laisvę. Jos galėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet tai nebūtų pakeitę padėties Lietuvoje. Ginkluotosios SSRS pajėgos būtų toliau valdžiusios Lietuvos sienas, lėmusios, kas gali ir kas negali atvykti ir išvykti iš Lietuvos. Tomis dienomis negalėjau suprasti, kodėl Maskva leido Landsbergiui, Kazimirai Prunskienei ir kitiems Lietuvos politikams keliauti į užsienį, siekiant paramos Lietuvai. Arba kodėl, Landsbergiui išvykus užsienin, neužkirto kelio jam sugrįžti, neprivertė gyventi užsienyje. Aleksandras Solženicynas nevyko į Stokholmą pasiimti Nobelio premijos, nes nuogąstavo, kad neleis sugrįžti. Įsivaizduokime, kad Danija, Belgija ir gal kokios penkios kitos Europos šalys būtų pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę. Ar kas nors būtų pakitę? Vargu. Jei JAV būtų padariusi tą patį, ar Mask­va būtų išvedusi savo kariuomenę? Tik­rai ne. Veikiau Vašingtono pripažinimas būtų sukėlęs širšių lizdą. Maskva būtų laikiusi tokį žingsnį grubiu kišimusi į jos vidaus reikalus ir mėginimu keisti pokarines sienas. Keletą mėnesių prieš pučą Maskvoje pagrindinis perversmo organizatorius KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas uždaroje Aukščiausiojo Sovieto sesijoje aiškino, kad NATO šalys atmeta pokario sienas, dažnai keldamos Baltijos šalių nepriklausomybės klausimą. Taigi vien nepriklausomybės klausimo kėlimas buvo laikomas pavojingu revizionizmu. Galime tik spėti, kas būtų buvę, jei būtų buvę. Bet esu įsitikinęs, kad jei JAV būtų pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę apytikriai tuo pat metu, kaip tai padarė Islandija, sovietų generalitetas ir saugumo struktūros būtų primygtinai reikalavusios imtis gerokai griežtesnių priemonių prieš Lietuvą ir nutraukti bendradarbiavimą su Vakarais. Ir veikiausiai būtų gebėję mobilizuoti mases skelbdami, kad tėvynė žeminama, o gal net pavojuje.

Lietuva laimėjo savo nepriklausomybę susiklosčius išskirtinai palankioms sąlygoms. Paskelbdama nepriklausomybę, stengdamasi ją realiai įgyvendinti, o ne tik deklaruoti, kaip darė kitos respublikos, atlaikydama ekonominę blokadą ir Sausio 13-osios smurtą pati Lietuva atliko didelį vaidmenį sukuriant sąlygas išsivadavimui. Bet tos sąlygos nebuvo nei nulemtos, nei užtikrintos. 1991 m. vasarį eiliniai sovietiniai piliečiai dar palaikė vieningos, nors ir pertvarkytos SSRS idėją, Jelcino įtaka buvo mažesnė. Gorbačiovui pritarus griežtesnėms priemonėms prieš Lietuvą, reakcionieriams nebūtų kilusi mintis jį pašalinti. O be rugpjūčio perversmo nesėkmės Jelcinas nebūtų tapęs faktišku šalies vadovu, SSRS metų pabaigoje nebūtų iširusi. Atsisakiusi griebtis prievartos prieš savo piliečius ir Varšuvos pakto šalis, SSRS buvo pasmerkta žlugti. Bet besąlygiška JAV parama Lietuvai, jos nepriklausomybės pripažinimas būtų atidėjęs, o ne paspartinęs žlugimą. Drąsesnė, „doresnė“ politika gal net būtų Lietuvai kenkusi.