Ar laikai keičiasi?

Kaip kartais lengva pamatyti, kad laikai nuolat keičiasi! Viduramžiais, kuriuos šiandien ne vienas pavadina gūdžiais, nebuvo interneto. Nebuvo elektros. Ką ten elektros – net dviračio nebuvo. Žmonės buvo tamsūs ir beraščiai, nemokėjo skaityti, todėl viską, ką išmokdavo, turėjo įsidėti į vienintelę jiems tuo metu prieinamą laikmeną – sau į galvas. Kad tas vyktų lengviau, visus teiginius jie stengėsi sudėlioti į sąrašėlius. Taip radosi visokie didžiųjų nuodėmių, didžiųjų dorybių ir panašūs sąrašai, kuriuos dar ir šiandien pasikartojame, mokydamiesi katekizmo. Tačiau panašu, kad tie žmonės mokytis vis dėlto buvo linkę, nes tarp gailestingumo darbų sielai bene pirmuoju numeriu įkalė reikalą nemokantį pamokyti.

Šiandien turbūt ne vienas į šį sąrašą žiūrime truputį atsainiai, reaguodami į jį tik pečių gūžtelėjimu kaip į seną ir nebeaktualų paveldą. Anoks čia gailestingumo darbas pamokslauti. Kas nori ko nors išmokti, gali juk pasigūglinti, internete viską surasi. Bent jau viešumoje tikrai dažniau girdime ne prašymą pamokyti, o išdidų ir pasipūtėlišką raginimą: „Tik jau prašom mūsų nemokyti!“

Kyla tik klausimas, ar tas mūsų pasipūtimas pagrįstas. Prieš ketvirtį amžiaus, Sąjūdžio dienomis, kas nors, žiūrėk, vis pakalbėdavo: „Po penkerių šešerių metų gyvensim kaip švedai.“ Sveikesnio proto ir kritiškesni klausytojai tokiomis kalbomis nelabai tikėjo, net jei jas sakė lyg ir rimti mokslo vyrai. Kur kas įtikinamesnės buvo kalbos apie keturias dešimtis metų, kurias turėsime praklaidžioti dykumoje, ilgėdamiesi kad ir nelabai riebių, bet vis dėlto neva buvusių Egipto nelaisvės mėsos puodų. Bet ir tie, kurie apie dykumos laiką kalbėjo, kažin ar galėjo iš tikrųjų ir konkrečiai įsivaizduoti, kaip tas klajojimas po dykumą atrodys.

Šiandien, praėjus bent dvidešimt penkeriems metams, galbūt geriau matome, ką buvome praradę ir ko turime iš naujo mokytis. Matome ir tai, kad mokslai mums ne per geriausiai sekasi. Galbūt kaip tik todėl, kad vis manome, jog patys išmanome geriau už mokytojus?

Dalykai ir dalykėliai, kurių niekaip neišmokstame, yra vis tie patys. Tie patys ir jų padariniai.

Tėvas Antanas Saulaitis, vos atsidūręs Lietuvoje, pradėjo kalbėti apie tai, kad vaikų namai ir gausybė nelaimingų vaikų juose yra mūsų gėda. Praėjo bent dvi dešimtys metų, kol apie tai pagaliau prakalbo ir Prezidentė, bet ir šiandien nesu įsitikinęs, kad jau esame apsisprendę iš tikrųjų šios gėdos atsikratyti.

Ligi šiol neišmokome ir nelabai esame linkę mokytis, kad už valstybę mes atsakome. Valdžia visados prie mūsų norom nenorom taikosi, todėl nėra prasmės kalbėti apie blogą valdžią – jei blogi, tai mes patys, o valdžioje atsidūrę žmonės mūsų blogybes tik išdidina ligi valstybės masto. Šių metų pradžioje įsisiūbavę didesni ir mažesni korupcijos skandalai nebūtų buvę tokie graudžiai juokingi, bet sykiu ir pavojingi, jei mes patys būtume įsitikinę, kad korupcija yra pelėsis, griaužiantis valstybės pamatus. Druskininkų meras nemėgintų iš televizoriaus įžūliai žvelgti mums tiesiai į akis, jei mes nemanytume, kad jis tik nekalta piktų susimokėlių auka.

Ir apie vaikų namus, ir apie korupciją, ir apie savižudybes, ir apie mūsų šeimas ėdantį smurtą, ir apie girtuoklystės bėdas nuo pat nepriklausomybės atgavimo kalbėjo ir kalba žmonės, kurie, ko gero, į tą pirmąjį gailestingumo darbą sielai žiūri visai rimtai. Niekas nesuskaičiuos, kiek jų per dvidešimt penkerius metus nuo to kalbėjimo pavargo, kiek jų numojo ranka ir nuėjo savo kopūstų auginti, o kiek ir toliau kantriai ir be atlygio mėgina pamokyti ne tik nemokantį, bet ir nenorintį mokytis.

Bet gal ir nėra taip, kad laikai labai keičiasi? Gūdžiaisiais viduramžiais žmonės buvo prietaringi, žiaurūs, tamsūs ir taip toliau. Bet juk ir šiandien kas vakarą galime įsijungti televizorių ir pasiklausyti, ko tik norime – ir astrologų, ir burtininkų, ir ekstrasensų, ir kitokių personažų. Galime gauti žinių apie metamus į šulinį vaikus ar žudomas senutes. Gal visas skirtumas ir tėra tas, kad mes turime ir internetą, ir elektrą, ir dviratį, kurių viduramžiai dar neturėjo. Gal kaip tik tiems dalykams pirmiausia ir skiriame dėmesį?

Tai reikštų, kad gailestingumo darbų kūnui ir sielai sąrašai vis dar tebėra aktualūs, ir nėra čia ko gūžčioti pečiais.