2016 04 27

Leonidas Donskis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Tėvynė – ne vien sąvokos ir žodžiai, bet ir kasdienės praktikos bei gyvenimo formos

Ištrauka iš Leonido Donskio ir Tomo Venclovos knygos „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“ (Vilnius: Versus Aureus, 2015)

Mielas Tomai, mūsų dienomis kiekviena atvira knyga, ar tai būtų memuarai, ar dialogai su draugu ir kolega, neišvengia duoklės vadinamajai išpažinčių literatūrai (confessional literature). Su Tavimi aš tikiuosi išvengti šios duoklės ir nemokėti jos, nes, viena vertus, dialogo partneris man yra tiesiog įdomesnis už mano biografiją ir išgyvenimus; kita vertus, ir dialogų objektas, kurį siūlau, pernelyg rimtas ir daugialypis, kad jį matuotum vien savimi – tai Rytų Europos pranašystės, kuriomis mūsų regiono (pavadinkime jį Rytų Vidurio Europa) disidentai, kitamaniai, socialiniai kritikai, rašytojai, politikos komentatoriai XX a. ir dabar nusakė Europos ir viso pasaulio būklę, galimybes, likimą ir ateitį. Pranašų – tiek konservatyvių ir reakcingų, tiek liberalių ir demokratiškų – niekada nestokojo Rusija, šiandien, regis, patirianti vieną siaubingiausių išmėginimų per visą savo istoriją. Netrūko jų ir Lenkijoje bei Lietuvoje, bet gal pradėkime nuo Rusijos. Pirmiausia – nuo inteligentijos.

Apie rusų inteligentą kartais sakoma, kad jis turėjo tik vieną pasirinkimą – arba išduoti savo sąžinę, arba tėvynę. Tai visų pirma rusų inteligentijos moralinė dilema, bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad braižant intelektualinį ir moralinį Europos žemėlapį, į Rytų Europos zoną patektų šalys, kuriose iki šiol tenka rinktis arba sąžinę, arba tėvynę. Laimingos tos, kuriose ši dilema išnyksta ir tiesiog tenka rinktis tarp skirtingų moralinių ir politinių laikysenų. Bet ką daryti, jei negali likti patriotu šalies, kuri nepripažįsta nei laisvės, nei sąžinės? Tėvynės ribos?

Taip, mūsų moralinė vaizduotė jas nubraižo, kaip ir atranda istorinių pasakojimų apie tikrą arba tariamą jos didybę. Bet tėvynė – tai juk ne vien sąvokos, idėjos ir žodžiai. Ji yra kasdienės praktikos ir gyvenimo formos, kuriose arba dalyvauji, arba ne. Tai – kalbėjimo ir veikimo būdai, kurie neatsirado vakar ar šiandien. Jie formavosi pakankamai ilgai, todėl viena kita sėkminga vieša diskusija ar įtikinanti publikacija šių kalbėjimo ir veikimo būdų neišardys ir nepakeis. Klausimas, ar gintum savo šalį, jei ji nusikalstų žmoniškumui arba paniekintų tavo vertybes, tikrai nėra iš pačių lengviausių. Lygiai kaip ir šis, kas gi pagaliau yra patriotizmas – saviškių gynimas ir nuolaidų darymas iš meilės tėvynei ar, priešingai, gebėjimas būti pirmuoju, pasakančiu „ne“ tam, kas neleidžia tapatintis su tokia tėvyne, kokia ji nori tapti arba kokia jau tapo?

Daugelis rašytojų ir politinių mąstytojų yra pajuokę imperinio patriotizmo formulę „Teisi ar ne, tai – mano šalis“ (my country, right or wrong). G. K. Chestertonas pašaipiai ir taikliai komentavo šią frazę: „Teisi ar ne, tai – mano šalis“ yra dalykas, kurio joks patriotas net nesugalvotų pasakyti, nebent kraštutiniu atveju. Tai tas pats, kas pasakyti: „Girta ar blaivi, tai – mano motina.“ Bet šitą pompastišką imperinio patriotizmo formulę 1872 m. įspūdingai pakoregavo Vokietijoje gimęs JAV patriotas, pilietinio karo didvyris, generolas ir senatorius Carlas Schurtzas. Išgirdęs kito senatoriaus žodžius apie tėvynę, nesvarbu, ar ji teisi, ar ne, Schurtzas atšovė, kad ir jis pats gali pakartoti šią frazę apie savo šalį – didžiąją Amerikos Respubliką. Sykiu pridūrė: „Teisi ar ne, tai – mano šalis; jei teisi, išlaikyti ją tokią; o jei ne, ištaisyti ją“ (my country, right or wrong; if right, to be kept right; and if wrong, to be set right).

Žinoma, tai kritiško ir pilietiško patriotizmo formulė. O ką daryti, jei tėvynės, deja, „ištaisyti“ neįmanoma? Jei ji nesileidžia „ištaisoma“? Jei puikiai supranti, kad prieš tave – ne būrys priešiškų žmonių, o mentalitetas ir politinė kultūra, kurių nepakeisi per keletą metų, o greičiausiai ir per keletą dešimtmečių? Tavojo gyvenimo ir visos kartos žmonių pastangų neužteks ne tik tėvynei „pakoreguoti“, bet net ir tam, kad būtum joje dorai išgirstas. Ar rinktis tėvynės viziją, ar jos tikrovę – politinį režimą ir institucijas, kurios iš esmės prieštarauja tavo sąžinei? Kas yra tėvynė – tavo sąmonės santykis su kažkokia vieta Žemėje ar konkrečios šalies socialinė ir moralinė tvarka, kuri tampa tavo gyvenimo principais ir širdies įpročiais, su kuria susitapatini ir kurią gini kaip savo asmenybės ir gyvenimo dalį? Ar leisti, kad kitos šalys „koreguotų“ defektyvią tavo tėvynę, ar ginti savo šalį nuo kitų arogancijos ir pamokslavimo? Ką daryti, kai sąžinė ir idealai susieja su šalimis, kurios tavo šalį ar mažų mažiausiai jos politinį elitą laiko priešu? Ar atvirai pasakyti režimo priešams, kurie atstovauja tavo vertybėms, kad izoliuotų tavo šalį ir nesitaikstytų su ja (sykiu izoliuodami ir tave patį)? Ar patarti žūtbūt palaikyti santykius su režimu ir ieškoti kompromisų, slapta tikintis kažkokios evoliucijos į liberalesnę tvarką? Visa tai iki skausmo pažįstama rusų disidentams. Jiems teko rinktis, ką išduoti – savo sąžinę ar išsigimusią tėvynę. Sovietinis režimas juos nuolat kaltino socialistinės tėvynės juodinimu ir keliaklupsčiavimu prieš buržuazinius Vakarus. Šiandien istorija kartojasi.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo rinkiminėje ir agitacinėje kalboje apie partiją „Vieningoji Rusija“, skirtoje „našistams“ ir visam agresyviai konformistiškam Rusijos jaunimui, su neslepiama panieka kalbėjo apie politinę opoziciją, kuri esą kaip šakalai šliaužioja apie užsienio šalių ambasadas. Kitaip tariant, Rusijos valdžios opozicija išduoda didžiąją tėvynę. Patriotizmą ir jo retoriką monopolizuoja režimas, sutapatinantis tėvynę su savimi. Žinoma, tai maskuoja tos pačios šalį valdančios buvusios KGB ir dabartinės FSB klikos baimę, kad anksčiau ar vėliau gali prabilti jėgos, kurioms tėvynė prasidės ten, kur baigsis putinizmas ir jo „suverenioji demokratija“. Ne veltui Tavo artimas bičiulis ir bendražygis Aleksandras Štromas – lietuvių išeivijos politinis mąstytojas ir disidentas – gan netikėtai sudėliojo akcentus interpretuodamas nacionalizmo ir patriotizmo skirtumus. Nuo George’o Orwello įžvalgios ir provokuojančios esė Pastabos apie nacionalizmą pasirodymo laikų daugelis britų, amerikiečių ir Vakarų Europos tyrinėtojų nacionalizmą laikė psichologinio, socialinio ir politinio tapatinimosi su ideologine ar etnine grupe mechanizmu bei agresyviu siekiu savąją tautą ar etninę grupę iškelti aukščiau kitų ir pelnyti jai kiek galima daugiau galios ir prestižo, patriotizmą laikant kažkuo nepalyginamai natūralesniu ir labiau įsišaknijusiu mūsų kasdienybėje1. Patriotizmas Orwello buvo suprastas kaip meilė gimtajai kalbai, savo kraštui ir kultūrai, sykiu visiškai nesiekiant jų primesti kam nors kitam. Tėvynė patriotui, anot Orwello, tampa problema tik tada, kai ji užpuolama arba žeminama.

Tad patriotizmo iškėlimas aukščiau už nacionalizmą ilgą laiką buvo tapęs nekvestionuojamu dalyku. Bet Štromas savo studijoje apie tikras ir fiktyvias ideologijas šitą konvencinę interpretaciją apvertė aukštyn kojom2. Pasak Štromo, viskas yra priešingai. Patriotizmas – viso labo tik besąlygiškas pritarimas viskam, kas vyksta mūsų šalyje. Formulė „teisi ar ne, tai – mano šalis“ nusako pačią patriotizmo esmę – net, jei man kas nors ir nepatinka mano šalies politikoje ar viešajame gyvenime, šito aš jokiu būdu neturiu skleisti pasaulyje kaip oficialios žinios, nes tai pakirs kitų šalių pagarbą mano šaliai ir dar pakenks tarptautinei reputacijai bei sumenkins jos įvaizdį. Jei kas nors mums nepatinka, galime tai tyliai tarp savęs aptarti. Kad ir kokia defektyvi, tai – mano tėvynė, ir aš ją priimu tokią, kokia ji yra. Nepatiktų, važiuočiau gyventi kitur.

Dar daugiau: anot Štromo, patriotizmas suponuoja keistą nuosavybės santykį su iš esmės viešais dalykais, tokiais kaip visuomenė ir jos viešoji erdvė. Čia nėra ir negali būti jokio „mano“, nes ši „mano“ iliuzija slepia arba atmeta faktą, kad kiekviena visuomenės ir jos socialinė bei moralinė tvarka yra bendras buvusių, esamų ir būsimų generacijų, o sykiu ir daugybės sąmoningų piliečių bei politinių darinių kūrinys. Patriotizmas, Štromo pastebėjimu, net iškreipia santykį su savo šalimi ir visuomene, vietoje kritiško lojalumo ir laisvu pasirinkimu pagrįstos priklausomybės, moralinės logikos siūlydamas kažką panašaus į deformuotą disponavimo logiką, t. y. ne autentiško buvimo, o turėjimo.

O nacionalizmas, priešingai, remiasi moraliniu ir politiniu idealu, nuo kurio neleidžiama atitrūkti savajai tautai ir šaliai. Todėl Štromas buvo įsitikinęs, kad nacionalizmo etika verčia patį kritišką nacionalistą be gailesčio kritikuoti savosios šalies politines deformacijas ir net stoti į kovą su jomis. Geriausias pavyzdys jam yra buvusi Sovietų Sąjunga, kuri tikram rusų nacionalistui atrodė monstru, sunaikinusiu senąją monarchistinę Rusiją ir jos daugmaž europietišką orientaciją. Tokie pasišventę antikomunistai ir disidentai kaip Aleksandras Solženicynas ir Igoris Šafarevičius buvo patys tikriausi nacionalistai, kuriems atrodė, kad kovą prieš Sovietų Sąjungą galima laimėti tik tarptautiniu sąmoningumu ir solidarumu. Kitaip tariant, daug kuo skirdamiesi nuo liberalios ir provakarietiškos orientacijos disidentų (tokių kaip Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, Vladimiras Bukovskis, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Ginzburgas), jie drauge solidarizavosi vienu esminiu klausimu: tarptautiniu mastu visiškai diskredituoti Sovietų Sąjungą kaip baisų projektą ir totalitarinį režimą bei laimėti ideologinę ir moralinę kovą prieš ją atrodė vienodai svarbu abiem pusėm.

O imperiniam patriotui būtų atrodę, kad kova prieš sovietinį režimą, kad ir koks blogas jis būtų, reiškia tėvynės išdavystę. Mat patriotas egzistuojančią galios struktūrą sutapatina su tėvyne, o nacionalistui tai gali būti visiškai skirtingi, tarpusavyje nesusiję ir vienas kitą paneigiantys dalykai. Nacionalistas gali būti įsitikinęs, kad režimas išdavė jo tėvynę, todėl kova prieš režimą yra lojalumo ir tikėjimo tėvyne bei jos ateitimi išraiška, o patriotui neretai atrodo, kad kova prieš režimą iš principo negali būti neutrali tėvynės atžvilgiu. Imperiniam patriotui didieji sovietiniai disidentai neabejotinai atrodė kaip išdavikai (o ką tada kalbėti apie sovietinius žvalgybos karininkus, suvokusius nusikaltėlišką sistemos prigimtį ir sąmoningai perėjusius dirbti britų ar amerikiečių žvalgybai – Olegą Gordijevskį ir Viktorą Suvorovą dabartinis Rusijos režimas ir jo lojalistai neabejotinai laiko tėvynės išdavikais).

Žinoma, Štromo tekste esama sąmoningos provokacijos ir noro naujai interpretuoti lojalumo ir tapatybės moderniąją struktūrą, kurią mes galime pavadinti patriotizmu arba nacionalizmu. Būtų galima ginčytis su juo, teigiant, kad nacionalizmo esama įvairaus – ir liberalaus (būtent jį Štromas ir turi omeny, įrodinėdamas, kad liberalizmo etika nieko bendra neturi su susitaikymu, su bet kokiu šalį valdančiu režimu ar su bet kokia socialine ir moraline tvarka), ir konservatyvaus, ir radikalaus bei gravituojančio ksenofobijos ir kitų neapykantos formų link. Lygiai kaip ir patriotizmas, gali būti arba primityvus džingoizmas (jingoism – tai, kaip britai vadina imperiniu patriotizmu), arba liberalus ir pasauliui atviras santykis su savąja socialine bei kultūrine terpe.

Kad ir kaip būtų, vienas dalykas nekelia jokių abejonių: Štromas siekė suprasti, kaip gimsta fenomenas, kurį turbūt geriausiai yra išreiškęs Kovaliovas, keletą kartų kreipęsis į JT bei Vakarų valstybių lyderius ir prašęs, kad žmonijai ir pasauliui nusikalstanti jo šalis būtų sustabdyta šalinant ją iš tarptautinių organizacijų ir boikotuojant jos iniciatyvas bei forumus. Priešpaskutinį kartą tokį pareiškimą Kovaliovas padarė 2008 m. rugpjūtį, Rusijos agresijos prieš Gruziją metu. Jis pareikalavo, kad Rusija būtų pašalinta iš galingiausių pasaulio valstybių aštuoniukės ir nekviečiama į tokio rango forumus. Paskutinį tokį pareiškimą jis padarė visai neseniai, iškart po to, kai Rusija 2014 m. kovo mėn. okupavo ir aneksavo Krymą. Imperiniai patriotai ir Realpolitik atstovai niekada nesupras Kovaliovo ir kitų didžiųjų rusų disidentų elgesio kodekso. Lygiai kaip jie nesupras jų politinės filosofijos, atmetančios Realpolitik kaip visų dabartinio pasaulio problemų ir bėdų šaltinį (leidžiantį Jungtines Tautas iš esmės paversti Jungtiniais Režimais ir tarptautinių santykių sferoje vardan politinio realizmo ir pragmatizmo išduoti žmogaus teises bei nutrinti moralines ribas tarp demokratinių ir antidemokratinių valstybių). Alternatyvus politikos projektas, kurį didieji rusų disidentai nuo Andrejaus Sacharovo laikų iki Sergejaus Kovaliovo siūlė Rusijai ir visam pasauliui, buvo visuotinių žmogaus teisių paskelbimas vienintele universalia ideologija ir jos įtvirtinimas vietoj anapus moralės esančios Realpolitik, dėl kurios perversiškos logikos priėmimo pavienės valstybės prestižas nūdienos pasaulyje sutampa su jos ekonomine ir karine galia. Melas ir jėgos garbinimas negali suvienyti pasaulio ir išspręsti jo problemų – šitą gali tik žmogaus teisių paskelbimas visuotiniu dalyku, esančiu anapus pavienės valstybės tvarkomų reikalų sferos. Moralinis universalizmas ir juo pagrįsta politika prieš pasekmes ir ekonominės bei karinės galios santykių būklės konstataciją, kurią mes ir vadiname globalizacija, – rusų disidentų alternatyvinio politikos projekto esmė.

Tai anaiptol ne koks abstraktus moralizavimas – tokie disidentai ir žmogaus teisių gynėjai kaip Tu, Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Štromas, Liudmila Aleksejeva, Olegas Orlovas, Leonidas Volkovas visada kalbėjote teisės argumentų kalba. Kad ir kaip būtų, jums teisė buvo ir yra skirta ne galios santykiams skleisti, o žmogaus teisėms ir pamatinėms pilietinėms laisvėms interpretuoti. Kaip garsus rusų disidentas, filosofas ir orientalistas Grigorijus Pomerancas priminė savo tekste, skirtame Aleksandro Štromo atminimui, Prūsijos imperatorius Frydrichas II tobulai nusakė jėgos politikos ir teisės santykius: „Jei jums patinka kokia provincija ir jūs turite jėgų ją užimti – imkite ją! O paskui atsiras juristų, kurie įrodys, kad jūs turite teisę šitą daryti.“3

Pasaulis supranta šių tiesos gynėjų kalbą. Ji yra nepatogi ir priverčia nusimesti visas kaukes. Bet jei jau užteko drąsos ir garbės nepasitraukti iš ten, kur kalbėjo šie bebaimiai žmonės, teks pasakyti kartu su jais, kad alternatyva tam, ką jie sako, yra paprasčiausias bailumas, konformizmas ir melas. Beje, savo akimis esu matęs, kaip per vieną tarptautinį kultūros forumą Grace, Austrijoje, apie Rusijos karo nusikaltimus Čečėnijoje kalbant bebaimei rusų žurnalistei Anai Politkovskajai (vėliau nužudytai Maskvoje), rusų ir baltarusių delegacijos akimirksniu pranyko iš salės. Liko tik keli grėsmingos tiesos neišsigandę žmonės. Bet mačiau ir kitokį atvejį, kada tiesos sakytojas salėje didžiulę minią privertė pajusti, kad apgintas jų visų orumas, kad jiems visiems sugrąžinta tai, ką mes kasdien užgniaužiame savyje mechaniškai bendraudami nieko nesakančiais žodžiais ir išvengdami mus žeidžiančios tiesos. Tai buvo Sergejaus Kovaliovo pasisakymas Varšuvoje 2005 m. rugpjūtį, minint dvidešimt penktąsias „Solidarumo“ metines. Po Kovaliovo žodžių (kaip visada, pasakytų labai tyliai, ramiai ir beveik droviai – panašia maniera kalbėjo ir Sacharovas) apie amoralų Vakarų valstybių lyderių koketavimą su Vladimiru Putinu, liejantis kraujui Čečėnijoje ir baigiant palaidoti visus demokratijos likučius Rusijoje, žmonės salėje tylėdami žaibiškai atsistojo ir taip pagerbė tiesą bei jos sakytoją.

Štai tokie žmonės yra šios knygos herojai. Jie toliau plėtoja tą laisvės ir tiesos meilės tradiciją, kuri gimė Rusijoje kartu su Piotru Čaadajevu bei jo Filosofiniais laiškais, ir kurią pratęsė sovietiniai rusų ir kitų Sovietų Sąjungos tautų disidentai. Savotiškas simbolinis Rytų ir Vidurio Europos disidentų internacionalas pradėjo formuotis jau tada, kada devyni žmonės (tarp jų poetė ir disidentė Natalija Gorbanevskaja) išėjo protestuoti į Raudonąją aikštę Maskvoje po sovietinių tankų įsiveržimo į Prahą 1968-aisiais. Tad nenuostabu, kad tarp rusų, lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir kitų tautų disidentų esama idėjinės brolybės. Vienas iš „Solidarumo“ įkūrėjų Adamas Michnikas ne tik mezga seniai prasidėjusį dialogą su Tavimi, bet ir vadina Sergejų Kovaliovą, Andrejų Piontkovskį ir Jurijų Afanasjevą „savo Rusija“. Antisovietiniu rusofilu save laikantis Michnikas rusų kalbos ir kultūros baimę yra nusakęs kaip idėjinę ir politinę impotenciją bei pridūręs, kad jam rusų kalba yra laisvės ir drąsos kalba. Kita vertus, šitie žmonės kuria ateities Rusiją. Ne tik alternatyvaus politinio, bet ir Rusijos kaip ateities projekto kūrimas daugiausia susijęs su rusų inteligentijos kitamanystės, maišto ir disento tradicija. Pakanka prisiminti Grigorijaus Pomeranco žodžius apie Rusiją, kupinus istorinio optimizmo ir pasipriešinimo fatalizmui: Esu įsitikinęs, kad galiausiai ir pati Rusija pripras prie europietiško klimato ir liausis gąsdinti kaimynus. Revoliucijos išvakarėse viršutinis Rusijos visuomenės sluoksnis buvo beveik europietiškas, ir nėra jokių priežasčių, kurios neleistų atstatyti šitos padėties. Šito reikia ir Rusijai, ir Europai, kad būtų galima atkurti krikščioniškos civilizacijos vienovę, apglobiančią abu jos polius (чтобы восстановить двуединство христианской цивилизации). Šito reikia visam pasauliui, kad būtų patvirtintas įėjimo į Europos kultūrų koaliciją atvirumas, leidžiantis kiekvienam įsilieti išsaugant savo veidą. Tikiu, kad tai įvyks.4

Skaitydamas rusų disidentų darbus ir klausydamas jų netrunki pajusti, kaip jie prasmingai papildo vakarietiškus politinius diskursus tuo, kas Vakaruose jau yra gerokai nuslopinta ir politinio korektiškumo, ir tapatybės pokyčių. Veikiau tai ne papildymas, o anamnezė pagal Platoną – lėtas žinojimo prisiminimas. Ne veltui Milanas Kundera pastebėjo, kad visos Vidurio Europos (Rytų Europos taip pat – aut. past.) revoliucijos ir sukilimai vakarų europiečių akyse yra tokie konservatyvūs, net anachronistiški5. Čia veikiau mėginama ne atmesti, o sugrįžti prie to, ką patys Vakarai jau prarado arba menkiau brangina. Rytų ir Vidurio Europos disidentai ir maištininkai tiki modernybės eros praeitimi, kuri taip menkai vertinama pačiuose Vakaruose ir kuri tiesiogiai siejasi su tikėjimu kultūros era. Sykiu tai ir europietiško kanono, ir suvienijančios europietiškos kultūrinės tapatybės ilgesys – gal todėl rusų ir kitų rytų bei vidurio europiečių socialinė kritika bei politinė eseistika turi tokį stiprų humanistikos ir net kultūros filosofijos pamatą.

1 Žr. George Orwell, “Notes on Nationalism” // George Orwell, Decline of the English Murder and Other Essays. Harmondsworth, Middlesex, England: Penguin Books, 1970, p. 155–179.

2 Žr. Aleksandras Shtromas, “Ideological Politics and the Contemporary World: Have We Seen the Last of ‘Isms’?” // The End of “Isms”? Reflections on the Fate of Ideological Politics after Communism’s Collapse. Aleksandras Shtromas, sud. Oxford & Cambridge, Mass.: Blackwell, 1994, p. 183–225.

3 Григорий Померанц, „По следам наших разговоров и писем“ // XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai. Leonidas Donskis, sud. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 105.

4 Ten pat, p. 107.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.