2016 04 28

Greta Martinkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liutauras Degėsys: Nėra klastingesnio priešo, nei kasdienybė, atbukinanti jausmus

Liutauras Degėsys

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Papasakokite plačiau, kas Jūsų kūrybai darė/daro didžiausią įtaką (rašytojai, santvarka ar kt.)?

Manau, kad du dalykai yra svarbiausi: knygos ir žmonės. Tas dviejų pasaulių – fiktyvios realybės ir žmogiškos tikrovės – kokteilis yra gėrimas, kuris vis dar svaigina ir teikia vilčių – kad gyventi yra smagu ir keista. Knygos ir žmonės lydi mane ir kelionėse. Kelionės irgi yra įkvėpimo šaltinis – kelionėse galima pastebėti save, susidomėti savimi ir pareikalauti iš savęs daugiau.

Kaip Jūs suprantate maištą?

Maištas – tai sąvoka, kurią pats sau aiškinuosi, kaip nuostatą – nepasiduoti kasdienybei, nepaskęsti, nesusipainioti stereotipuose, nepašvinkti prietaruose. Iš esmės – tai maištas prieš patį save: įpratusį, susitaikiusį, gal pavargusį – o gal ir tingintį priešintis. Nėra klastingesnio priešo, nei kasdienybė – kuri taip ir stengiasi apsukti žmogui galvą, nuraminti jį, apgaubti iliuzinėmis tikrovėmis, atbukinti jausmus. Blogiausia, ką įgyja žmogus, įsipainiojęs kasdienėje tikrovėje – tai imunitetą permainoms. Įprantama keistis, prisitaikyti, įsipatoginti, susitvarkyti. Išsitreniruojama keistis priklausomai nuo aplinkybių. Atsisakyti savęs. Siekti reikalaujamų rezultatų, matuoti save bendrabutiškais standartais. Išmokstama apsisaugoti nuo kultūrų infekcijų, įgyjamos „teisingos“, patikrintos patirtys. Kai kurie begyvendami įsitikina, kad prisimena, kaip buvo, žino, kaip yra ir netgi gali numatyti, suplanuoti – kaip bus. Gyvenimas ritualizuojasi, standartizuojasi, tampa racionalus. Paradoksas, ironija, distancija – tai vis priemonės, padedančios pastebėti, kad tavyje jau prasidėjo kasdieniškasis griuvimo, nykimo, blukimo procesas.

Ar sutinkate, kad kūrėjas būtinai privalo būti maištininkas? Jei taip, tai prieš ką jis turi maištauti?

Atsakyme į prieš tai buvusį klausimą slypi pagrindinė maišto samprata… Kasdienybė – tai lėta savižudybė… Viename iš savo romano fragmentų aš formuluoju dar žiauriau:

„ – Koks gražus yra tas senovinis vienos valstybės Statuto įstatymas, liepiantis „nubausti mirties bausme kiekvieną – už nepavykusį bandymą nusižudyti“. Akimirkos siaubas, kai supranti, kad pats jau bandei žudytis. Nesėkmingai –  ir ne kartą: kai per daug dirbai, per mažai mylėjai. Per trumpai buvai su vaikais, su visais mylimais žmonėmis. Kai atrodė, kad būtina, kad svarbu – pareiga, paskirtis, pagarba. Kad svarbiau pinigai, o ne meilė. Likdavai gyvas, bet iš tiesų visas tavo gyvenimas buvo lėta savižudybė: kai pamiršdavai save, išsižadėdavai savęs ir draugų. Kai gėdijaisi savęs, apsimesdavai kažkuo kitu. Simuliavai gyvenimą. Koketavai. Laukei, kol pradėsi gyventi. Vegetavai, kovojai arba tiesiog vilkaisi per gyvenimą. Galvodamas, kad turi gausybę laiko…

Už visas tas savižudybes jau esi nuteistas mirties bausme.

Tiktai tiek, kad bausmės vykdymas tau kol kas yra atidėtas.“

Taigi – ir vėl – maištas prieš save – paskendusį kasdienybės savižudybėje…

Ar sutiktumėte, kad Jūsų kūryboje galima rasti maišto užuominų? Ar vaikų literatūroje jų taip pat yra? Kodėl?

Tiek, kiek mano kūryboje yra bandymo išsiveržti iš tikrovės, susikurti kitą, paralelinį pasaulį, kuriame aiškiai matytųsi esamo, kasdienio pasaulio trūkumai: nuobodulys, mechaniškumas, daiktiški santykiai, pasikartojimas – visa tai, kas moksle vadinama „dėsniu“… Dėsnis, kuris guli „padėtas“, kurio neišvengsi ir nepakeisi. Ir tuomet tave gali išgelbėti humoras, paradoksas, ironija, netgi sarkazmas – mano mėgstamos kalbos figūros. Visos jos padeda susikurti distanciją su kasdienybės pasauliu – ir tuo pačiu nors menkiausią iliuziją, kad galima tame pasaulyje nenuskęsti.

Kodėl tokį didelį dėmesį skiriate būtent vaikų literatūrai?

Niekada neskyriau ypatingo dėmesio kuriai nors savo kūrybos koordinatei. Vaikų poezija man padėdavo susikaupti, išsiugdyti minimalistinį žodyną, įsigilinti į kalbos struktūras, pasitikslinti kalbos jausmą. Literatūros kritikai man padarė meškos paslaugą – ypatingai išgirdami šią mano kūrybos dominantę – taip ir prilipo man „vaikų poezijos kūrėjo“ etiketė. O dar Valdas Kukulas kažkur pareiškė, kad esu vienas iš penkių visų laikų lietuvių poetų, rašiusių vaikams… manau, kad nė kiek ne blogesnė ir mano lyrika. Tik kūrėjas labai priklausomas nuo kritikos interpretacijų. Man kritikos (ir gerąja, ir blogąja prasme) buvo gerokai pagailėta. Lyg ir visi pripažino, kad mano kūryba vertinga, bet kalbėti apie ją kažkodėl beveik niekas nesiryžo. Nedalyvavau jokiuose literatūros rateliuose, būreliuose, nestudijavau filologijos – neturėjau draugų filologų – potencialių literatūros analitikų. Taip ir likau – „filologijos nesugadintas“ – visomis prasmėmis.

Sakoma, kad Jūsų karta pamišusi dėl roko kultūros. Kaip ši kultūra susijusi su Jūsų kūryba?

Žinoma, kad rokas mums buvo maišto sinonimas – sugebėjimas pabėgti iš realybės – į „laisvus plotus“, į pogrindinius  bendraminčių ratelius. Sunku dabar net įsivaizduoti, kad toje epochoje – buvo draudžiama muzika, draudžiama literatūra (bibliotekose – uždari „specfondai“), draudžiami žmonių susirinkimai butuose. Susirinkti galima būdavo tik turint konkretų tikslą – „šventę“. Ir tuomet šiaip, susirinkus be progos – tekdavo imituoti neegzistuojančias „gimimo dienas“, apsimesti, kad šventi oficialias šventes – kad tik galėtų susirinkti bendraminčių ratelis – ir kur nors „laisvame plote“ klausytųsi „draudžiamos muzikos“ ir kalbėtųsi „antivalstybinėmis“ temomis… Rokas buvo maištas. Maištas prieš draudimus. Maištas už laisvę. Šiandien tai skamba gal ir juokingai…

Esu rašęs specialius tekstus roko ansambliams, su tomis grupėmis keliavęs jų koncertiniais maršrutais po Lietuvą… roko grupės „Faktas“, „Vairas“, „Plius-Minus“, „Delčia“ – buvo parašiusios gausybę dainų mano tekstais. Youtube ir dabar vis atsiranda tų – atrodytų jau pražuvusių – dainų įrašai.

…Kažkuriuo metu buvau aktyvus tos kultūros dalyvis – dainos mano tekstais laimėdavo prizines vietas roko festivaliuose ir konkursuose, pažinojau roko muzikantus… gyvenau toje vietinėje roko kultūroje, o tolimuosius užsienius reflektuodavau įrašais ir vinilo plokštelėmis, kurias irgi gaudavome visokiais „uždraustais“ būdais… aišku, kad tai formavo mane – kaip savotišką visuomenės autsaiderį – esantį šiek tiek – „už ribos“…