2016 05 01

Dominyka Navickaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mamai

Pasiutusiame lėkimo įkarštyje aš užmirštu net kaip užsirišti batus. Būna tokių dienų, kai viskas vyksta ne pagal tvarkaraštį ir norisi rautis plaukus iš nežinojimo, ką daryti. Būna, kad mane labai įskaudina ir aš tyliai verkiu tamsiais vakarais, kai naktis piešia eskizus ant mano delnų ir guodžia. Dar pasitaiko, kad visiškai nesuprantu, ką daryti užaugus. Atrodo, kad juodos kavos puodelis bučiuos mano lūpas ir man pasidarys aiškiau, kaip gyventi, kad norėčiau šypsotis. Kažkas pažada man cukrinės vatos saldumo žiedus, o paskui nuvilia, o aš, kaip maža kvaila mergaitė, nuleidžiu galvą ir įsižiūriu į pilką asfaltą. O jo plyšiuose auga pienės ir aš noriu jas nuskinti ir nupinti vainiką ateinančiai vasarai.

Nes mane išmokė niekada nepasiduoti. Visada leisti sau liūdėti, gedėti ir verkti, kai reikia, bet niekada nenuleisti rankų ir neprarasti tikėjimo. Pasaulis pilnas nusivylimų ir nesėkmių. Ir mes su jomis susidursime. Visi. Bet viskas praeis. Ir dangus vėl pasidarys giedras. Taip man pasakė mama.

Dar ji man pasakė, kad esu verta meilės, nors man niekada taip neatrodė. Visada bijojau savęs ir maniau, kad atvaizdas veidrodyje ar mano ištarti žodžiai yra gąsdinantys ir neteisingi. Kad labai svarbūs tie, kurie mane išjuokia ir šaiposi. Maniau, kad esu nesvarbi ir nevykusi. Bet mama mane išmokė priimti meilę.
Ji man parodė, ką reiškia besąlygiškai mylėti ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Tik jos dėka aš tikiu, jog esu Dievo dovana pasauliui. Ir kad verta tikėti stebuklais, nes patys esame tokie.

Labai sunku rašyti apie mamą nevartojant banalių alegorijų. Galiu tik prisiminti visus apkabinimus ir bučinius į kaktą. Visus „gali“, visus „myliu“, „didžiuojuosi“. Visus vakarus, kai ji pavargusi klausėsi mano pasakojimų istorijų, kaip niekada nesmerkė ir sakė „nieko tokio“. Kaip vis kartojo, kad klaidos naudingos ir jos nuves ten, kur turime būti. Kaip ji tikėjo manimi ir leido man laisvai rinktis gyvenimo kryptį, kad ir kokia neįprasta ji atrodytų. Kaip, būdama geriausia drauge, ji kartu matavosi sukneles ir gėrė baltą vyną Senamiesčio kavinėje. Kaip juokėsi ligi paryčių, kai man to itin reikėjo.

Kai buvau maža, mama vis vesdavo už rankos ir pasakodavo apie pasaulį, kuris mus supa. Tas pasaulis buvo pilnas pašildyto pieno, medaus ir mėlynų rugiagėlių. Tas pasaulis slėpė slibinus, su kuriais bandydavom susidraugauti. Nes mama sakė, jog verta. Visada verta mylėti. Net jeigu į tai nebus atsakyta. Visada verta būti nuoširdžiam ir atviram pasauliui, nes tik tada mus galės pasiekti stebuklingos kasdienybės dulkės, kurios atneš didžiausių nuotykių. Visada verta šypsotis pasauliui, net kai jis rodo nasrus ir raukosi. Nes, kai esame pilni meilės, viduje nebelieka vietos purvui.

Kai užaugau, man teko susidurti su daugybe sunkių iššūkių. Buvau pamiršta, palikta ir nepasitikinti. Bet mama vis tiek buvo šalia. Ji nebedainavo lopšinių, bet visada kartojo, kad viskas įmanoma. Ji nebijojo lietaus ir juodų debesų. Ji pabudusiai man sakydavo „labas rytas“ ir iškepdavo blynų. Ji yra tas guolis, kuriame aš slepiuosi nuo pasaulio ir kur man ramu.

Dabar suprantu, kad turiu didžiausią turtą pasaulyje – žmogų, kuris mane beprotiškai myli. Kuris visada stengiasi suprasti ir palaiko. Ir tada tikrai viskas įmanoma. Nes esame turtingi ir mylimi. Nes mūsų dienos pavergtos įvairiausių bėdų nusėda į stiklinės apačią ir mes matome tik skaidrų vandenį. Ir pasaulis nebeatrodo tokia baisi vieta.

Norisi pasakyti „ačiū“, bet dar labiau „ir aš Tave myliu, mama“. Ir tada pabučiavus į žandą tęsti šią kelionę ir daugiau nebebijoti. Užsirišti batus ir bėgti įkandin gyvenimui. Ir niekada nepamiršti to, kas iš tiesų svarbu.