Apie universitetą mažos šalies periferijoje

Apie tą šalį, nors ji ne taip ir toli, ir mes nelabai ką žinome, todėl bent apie dalį tos šalies ir apie dalį tų žmonių jums ir papasakosiu.

Už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus, Rytų Bohemijoje, Elbės ir Orlicės santakoje įsikūręs Hradec Kralovė anaiptol nėra garsiausia pasaulyje Čekijos vietovė. Nors nuo pačiame jo centre stūksančio renesansinio Baltojo bokšto ir atsiveria plati panorama, netoliese esantys Sudetų kalnai matomi net ir darganotą dieną, o pats miestelis gali pasiūlyti puikią pažintį su čekų architektūra nuo viduramžių iki pat šių dienų, nenustebsiu, jei iki šiol apie jį nesate girdėję.

Bet jei dėl kokių nors priežasčių, kada ir pateksite į Hradecą, tikrai nebūsite vieninteliai atvykėliai jame. Ir ne tik dėl vadinamųjų gastarbaiterių iš Ukrainos, bet dėl užsienio studentų, besimokančių universitete, vaidinančiame šio šimtą tūkstančių gyventojų turinčio, aštunto pagal dydį Čekijos miesto gyvenime nemenką vaidmenį.

Pasak Čekijos švietimo, jaunimo ir sporto reikalų ministerijos tinklalapio, tik pusė iš 26 šalies valstybinių universitetų yra įsikūrę didžiuosiuose miestuose, Prahoje ir Brno. Kita pusė – daugiausia alumi garsėjančiuose Pilzene ir Čekų Budejovicuose, arba visiškai negirdėtose vietose, tokiose kaip Pardubicės, Liberecas, Olomoucas, Ūstis prie Labės, Ostrava, Jihlava ar Zlinas. Na, ar Hradec Kralovė. Čekijos universitetų sistemos decentralizacija kiek stulbina: juk ji vystėsi ne amžius kaip kokioje Vokietijoje, bet įsitvirtino iš esmės visai neseniai, po Aksominės revoliucijos.

Skeptiškam skaitytojui neabejotinai jau kilo klausimas, ko gi tie universitetai verti?

Negaliu kalbėti apie visus, bet mano pirmoji pažintis su Hradeco universitetu įvyko prieš keletą metų, šio universiteto filosofų surengtoje tarptautinėje konferencijoje su itin įspūdingu kviestinių kalbėtojų būriu. Tokį ne visuomet surenka žymūs ir aukštą reitingą turintys universitetai. Po keleto metų atsiradusi galimybė pasistažuoti šiame universitete ilgėliau ir pažvelgti į jį iš vidaus nuostabą tik sustiprino.

Tad kaip save suvokia ir kaip veikia nedidelis universitetas, tiesiai šviesiai tariant, nedidelės Europos šalies periferijoje?

Visų pirma, žinoma, save jis suvokia kaip regioninį. Čekijai tai svarbu, nes regionai čia reikšmingi vien jau todėl, kad, mūsų akimis žiūrint, migracija, net ir vidinė, į savus didžiuosius miestus čia nėra didelė, ką jau kalbėti apie Britų salas (net konkrečiais skaičiais, o ne procentine gyventojų dalimi mes čekus gerokai lenkiame). Ne taip jau mažai vietos gyventojų visą gyvenimą ir lieka vietos gyventojais tikrąja tų žodžių prasme. Vadinasi, studijuoti jie taip pat dažnai renkasi savo regione, o tai, savo ruožtu, garantuoja universitetams tam tikrą nuolatinį studentų kontingentą.

Tačiau studentai dar ne viskas, reikia ir dėstytojų. Kas pritraukia dėstytojus? Klausinėjami kolegos šypsosi ir pasakoja skirtingas istorijas, kuriose kartojasi kai kurie motyvai: pirmiausia – mokslininkų perprodukcija ir tai, kad Praha bei Brno negali priimti visų norinčiųjų, tad norint dirbti universitete reikia rinktis kažką kita; be to, mažieji universitetai dinamiškesni, juose vyksta nuolatinė kaita, jie kuria naujas studijų programas, taigi, ir darbo vietų dėstytojams, bando pritraukti ne tik vietinių, bet ir tolimesnių studentų, be to, dar ir studentų iš užsienio (pasirodo, užsienio studentai vietos ministerijos akyse tiek pat svarbūs, kaip universitetų reitingai – Lietuvoje), konkretūs dėstytojo ir mokslininko pastangų vaisiai mažuosiuose universitetuose daug geriau matosi ir yra labiau vertinami, nei įsiliejus į jau kelis šimtmečius veikiančias ir menkai kintančias, pavyzdžiui, Karolio universiteto Prahoje struktūras.

Galiausiai jie labiau suinteresuoti siekti europinio projektinio finansavimo nei dideli ir inertiški senieji ir garsieji Čekijos universitetai (tuo, prisipažinsiu, nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau girdėjęs bent keliuose pokalbiuose). Ir kai kurie dalykai patikrinami gana akivaizdžiai – kiekvieną savaitę Hradec Kralovė universiteto Filosofijos katedra organizuoja ES fondų remiamą seminarą, o politologai siūlo rašyti daktaro disertacijas Afrikos ar Lotynų Amerikos politikos tyrimų srityje. Tai vienintelė vieta Čekijoje, turinti tokią specializaciją, čia atsiradusi dėl vietinių mokslininkų interesų. Tiksliau – dėl interesų tų, kuriuos pavyko pritraukti įsikurti nuolatiniam darbui universitete. O universitetas oficialiai deklaruoja besilaikantis būtent tokios politikos – pritraukti ir išlaikyti dėstytojus.

Tačiau pats universitetas ir darbo galimybės yra tik viena medalio pusė, o juk yra dar ir kasdienis gyvenimas, ir laisvalaikis. Na, pastarajam Hradece yra galimybių – kinas, teatras, ką bekalbėti apie kavines, be to, dar ledo ritulio arena (čekams aktualu, mums – ne). Tačiau gerokai įdomiau yra tai, kad prieš keletą metų vietos savivaldybė atliko gyventojų apklausą, kaip šie mato miesto ateitį. Iš visų siūlytųjų galimybių gyventojai pasirinko universitetinį miestą. Kitaip tariant, gyventojai pageidautų, kad miesto kultūrinai ir infrastruktūriniai interesai jungtųsi su universiteto (net kelių universitetų, mat čia kelis savo fakultetus turi ir Prahos Karolio universitetas). Tad dabar ne vien universitetas yra suinteresuotas savo plėtra ir dėstytojų pritraukimu, bet ir pati savivaldybė ieško galimybių prie to prisidėti – siekdama sudaryti lengvatines sąlygas dėstytojams nuomojantis būstą bei kitaip teikdama universitetui mažų mažiausiai moralinę paramą.

Jei šis mano pasakojimas pasirodė labiau panašus į pasaką, skubu jus nuraminti, siekiamybės dažnai susiduria su apyrūsčia tikrove ir ne visuomet prieš ją laimi. Tačiau šiuo atveju man svarbu kitkas.

Tad kodėl tai pasakoju? Todėl, kad Lietuvoje yra tolimų universitetų, apie kuriuos, deja, mes vargiai žinome daugiau nei britų premjeras anuomet apie Čekoslovakiją. Žinome tik tiek, kad dabartinėje reitingų vaikymosi ir universitetų jungimosi vajaus akivaizdoje jie jaučiasi mažų mažiausiai nejaukiai, bijodami būti paprasčiausiai uždaryti (beje, panašu, kad čekams nei reitingai, nei jungimasis nėra svarbiausios aukštojo mokslo politikos temos). Netenka girdėti, kad mažieji Lietuvos universitetai plėstųsi, veikiau jie traukiasi. Ir iš jų traukiamasi. Sakysite, dėl visko kalta demografija? Bet ar tikrai vien ji?

Vaikščiodamas Hradeco universiteto koridoriais, bendraudamas su kolegomis, nepaliaudavau galvoti, kokia jėga, koks aplinkybių derinys turėtų priversti jauną vis gausėjančio Lietuvos mokslų daktarų būrio atstovą ar atstovę susirinkti daiktus ir iškeliauti ieškoti laimės ir karjeros į, pavyzdžiui, Šiaulius? Juk ir miestas, ir universitetas – ganėtinai panašaus dydžio. Atrodytų, su tomis pat karjeros perspektyvomis ir su panašia infrastruktūra. Šiauliai gal net lenkia Hradecą – visgi ketvirtas Lietuvos miestas. Bet jei klausinėčiau visų, kurie ten niekados neišvažiavo, kad ir kokiu būdu juos atrinkčiau, veikiausiai išgirsčiau daug skirtingų istorijų. Tik kažin, kokie motyvai juose kartotųsi? „Negaliu savęs pasmerkti gyvenimui provincijoje“, ar „nieko gero apie tą universitetą nežinau“, ar „negirdėjau, kad tas universitetas kviestų jaunus mokslininkus“, ar „jei iš Šiaulių miesto atimtume universitetą niekas iš esmės nepasikeistų“? Visi šie variantai? Nė vieno? Kiti? Kokie?

Tačiau bet kuriuo atveju, vaikštant Hradeco universiteto koridoriais, man apmaudu, tarsi koks Napoleonas norėčiau paimti jį į delnus ir nunešti į Lietuvą. Koks ten pas mus aštuntas miestas?