Kaunas tarpukario jidiš literatūroje

Chaimas Mejeris Fainšteinas. Iš ciklo „Senamiestis“. Lino raižinys. „Štraln“, 1938 12 01,

Miestą, anot vokiečių literatūrologo Dieterio Ingenschay, galima suvokti tik kaip požiūrių į jį darinį, o miestą įprasminanti literatūra yra viena tų vietų, kurioje specifine forma užfiksuoti tokie požiūriai (Ingenschay, 2000, 8-9).

Kalbant apie Kauno literatūros tyrimus galima pastebėti, kad į jį iki šiol dažniausiai žvelgiama išskirtinai pro lietuvių kalba rašytos literatūros prizmę, nors ir istorija, ir teorija mums byloja, kad miestas yra įvairovės, taigi – ir kultūrinės įvairovės – erdvė.

Tokią padėtį turbūt lėmė ne tik nacių ir sovietų okupacijų metais patirtos netektys, kitakalbio teksto suvokimui reikalingo gero atitinkamos kalbos ir kultūros išmanymo trūkumas, bet ir iki šių dienų gajus įsitikinimas, esą vertingiausias Kauno bruožas slypi jo „lietuviškume“. Laikinosios sostinės statusas šį miestą pavertė politiniu, ekonominiu, kultūriniu Pirmosios Lietuvos Respublikos centru, o ilgainiui – tautos simboliu. Tarpukariu čia buvo kuriamas ir instituciškai palaikomas nacionalinis lietuvių diskursas. Vėliau jis nekritiškai plėtotas sovietinės rezistencijos, nepriklausomybės atgavimo kontekstuose, kol galiausiai įsitvirtino monopolininko, Kauno tapatybę apibrėžiančiojo pozicijose, vadinamąsias tautines mažumas geriausiu atveju prisimenant kaip bendrą miesto lietuvėjimo istorijos foną ar priedą prie jos. Šis straipsnis atsirado ne iš paskatos nuneigti akivaizdų tautinės lietuvių kultūros įsivyravimą po Pirmojo pasaulinio karo, o bandant klausti, kokių suvokimų ir patirčių netenkame, kai miestą įkaliname nacionalinio pasakojimo rėmuose.

Tarpukario jidiš literatūros reiškinys tėra labai nedidelė ne tik daugiakultūrio, bet ir žydiško (kuris savo ruožtu buvo daugiakalbis, apimantis įvairių socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų gyventojus) Kauno dalis. Žiūrint iš retrospektyvos, laike jį tarsi įrėmina du trauminiai įvykiai: 1915 m. žydų išvarymas iš Kauno bei Suvalkų gubernijų ir holokaustas. Kaip ir visos istoriografinės ribos, taip ir šios yra sąlyginės. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaune ilgesnį ar trumpesnį laiką gyveno ir kūrė vėliau gerai žinomais jidiš rašytojais tapę Avromas Reizenas, Aronas Vaiteris-Dieveniškis, pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė vilijampolietis Kalmenas Zingmanas. Tačiau tuo metu mieste nebuvo periodikos jidiš kalba, todėl jie savo kūrinius siųsdavo į Varšuvos ar Vilniaus leidinius. Tikėtina, kad jidiš literatūrinės kūrybos procesas nenutrūko ir daug vėliau gete, į kurį pateko ne vienas to meto Kauno rašytojas: Eliezeris Heimanas, Izraelis (Isroelis) Kaplanas, jo žmona Lėjė Grinštein-Kaplan, broliai Chaimas ir Mejeris Jelinai, Jehudisė Glaz-Štein ir kt. Vis dėlto laikinosios sostinės periodas šia prasme yra išskirtinis – tai miesto istorijos laikotarpis, kai jidiš spaudiniai ėjo legaliai ir gausiai, radosi literatūriniai sambūriai „Vispe“ (liet. „Sala“) ir „Mir alein“ (liet. „Mes patys“), pasirodė ne mažiau nei devyni jidiš literatūriniai žurnalai ir almanachai, literatūros ar su literatūra susiję tekstai nuolatos skelbti dienraščiuose „Jidiše štime“ (liet. „Žydų balsas“), „Folksblat“ (liet. „Liaudies laikraštis“), „Dos vort“ (liet. „Žodis“) ir daugybėje kitų leidinių, dienos šviesą išvydo dešimtys poezijos ir prozos knygų. Kitaip tariant, tarpukaris, be kita ko, sietinas ir su vietinės jidiš literatūros proveržiu.

Tyrinėjant šią literatūrą aiškėja, kad tai – sudėtinė Kauno modernizmo dalis. Ne priedas, atplaiša ar antraeilė detalė, o integralus miesto teksto dėmuo, išaugęs iš tos pačios erdvės, savos kultūrinės tradicijos, specifinių istorinių-socialinių aplinkybių ir susiliečiantis su to meto lietuvių kalba rašyta literatūra panašių temų, motyvų, simbolių pavidalu. Kaip ir lietuvių rašytojus, žydų autorius veikė bendraeuropinės literatūrinės tendencijos, todėl Kauną įprasminančiuose jidiš kūriniuose galima atpažinti kone visus svarbiausius laikinosios sostinės mitą formavusius simbolinius įvaizdžius, kuriuos, pasitelkdama Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ir Antano Miškinio poeziją, neseniai pasirodžiusioje monografijoje išryškino Viktorija Šeina: „žemaūgio miesto“, „klaustrofobiškos erdvės“, „spąstų“, „profaniškojo miesto“, „Babilono“, „vilkduobės“, „svetimos erdvės“ ir kt. (Šeina, 2014, 99-124). Šios tyrinėtojos nužymėti tarpukario Kauno mito kontūrai kaip gairės iš dalies padeda ir jidiš literatūros analizei, tačiau svarbu pastebėti, kad jidiš tekstai į bendrąjį miesto literatūrinį diskursą įsirašo tarsi įkypai: vienu metu jį ir atitardami, ir juo suabejodami. Čia palieka pėdsaką ne tik žydų kultūros ženklai, bet ir tuo metu kintantis lietuvių ir žydų santykis – pamažu iš viešosios erdvės išstumiamos pastarosios miestiečių grupės patirtys.

Laikinąją sostinę įprasminančių tarpukario jidiš literatūros kūrinių nėra tiek daug, kiek lietuvių. Galima išskirti penkis įsimintinesnius: K. Zingmano romaną „Ant sraigtinių laiptų“ (jid. „Oifn švindl­trep“ 1926), Nojecho Icchoko Gotlibo poemą „Senojoje gimtinėje“ (jid. „In alter heim“, 1929), Eliezerio Heimano apysaką „Avromas Mapu“ (jid. „Avrom Mapu“, 1937), Ario Glazmano novelę „Šešėliai narve“ (jid. „Šotns in štaig“, 1938) ir Dovydo Umru apsakymą „Erškėčiai“ (jid. „Derner“, 1939). Nevienoda ir jų meninė vertė. Tačiau, kalbant apie įvairovę, kiekybė ir kokybė nėra patys reikšmingiausi kriterijai. Iš tiesų daug svarbiau, kaip šie tekstai galėtų keisti mąstymo apie Kauną, jo kultūras ir literatūras, paradigmą.

Jidiš literatūra ne tik suteikia daugiau atspalvių miesto reikšmių laukui – jos gyvavimo faktas skatina nauju žvilgsniu pažvelgti ir į lokalios literatūros istorijos rašymą. Antai jau vien ką tik pateiktas trumpas kūrinių sąrašas šiek tiek koreguoja ligšiolinius tyrimus: K. Zingmano „Sraigtiniai laiptai“ pasirodė penkeriais metais anksčiau už 1931-aisiais išėjusią Teofilio Tilvyčio „Ministerijos Rožę“, paprastai laikomą pirmuoju laikinąją sostinę tematizuojančiu stambiosios prozos kūriniu. Tad ankstyviausias Kauno romanas veikiausiai priklauso visai ne lietuvių, o būtent jidiš rašytojo plunksnai. Ir tai turbūt nieko stebėtino turint galvoje, kad žydai ėmė čia gausiau kurtis bene XVII a. ir nuo to laiko galėjo sukaupti nemažą miestiškojo gyvenimo patirtį, literatūrinėje sąmonėje išsikristalizavusią romano pavidalu.

Tarp tarpukario jidiš rašytojų būta Kauno senbuvių (K. Zingmanas, broliai N. I. ir Jankevas Gotlibai, Izidorius Izraelis Eljaševas, žinomas Bal Machšoveso slapyvardžiu), nors dauguma jų, kaip ir lietuvių literatai, atvyko iš provincijos. Vis dėlto aptariamai jidiš literatūrai būdingas ne tik pašaliečio žvilgsnis, kuriuo, kaip teigia minėtos monografijos autorė V. Šeina, į miestą žvelgė lietuvių rašytojai, tuomet dar tik jaukinęsi šią erdvę (Šeina, 2014, 47), bet ir senojo vietos gyventojo perspektyva, išaugusi iš nuodugnaus aplinkos pažinimo ir artimo ryšio su ja. Pamėginsiu įvardytuose kūriniuose detaliau išryškinti keletą aspektų, atskleidžiančių santykį su Kaunu, retkarčiais aiškumo dėlei nukrypdama ir į kitus tekstus, bet neišklysdama iš jidiš literatūros lauko.

Savas miestas virsta svetimu

Kalbant apie svetimėjančio, svetimo Kauno įvaizdį tarpukario jidiš literatūroje, iš pradžių verta grįžti keleriais metais atgal, į tą laikotarpį, kai po 1915 m. žydų išvarymo nemaža dalis būsimų laikinosios sostinės literatų dar klajojo po įvairius Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos miestus. 1917 m. Charkove, paties K. Zingmano įsteigtoje leidykloje „Jidiš“, pasirodė jo poezijos rinkinys „Prie Nemuno krantų“(jid. „Bai di breges fun Nieman“). Čia publikuojami prieš karą ir karo metais rašyti eilėraščiai bei poemų fragmentai. Nesunku numanyti, jog gimtasis kraštovaizdis, į kurį kreipiamas skausmingas tremtinio ilgesys, yra Kaunas ir jo apylinkės. Tiesa, kartais ši erdvė įvardijama kaip miestas, kartais – kaip miestelis. Pastaruoju atveju turima galvoje rašytojo gimtoji Vilijampolė.

Iš rinkinio tekstų besiveriantis Kaunas iškyla kaip „kartų vieta“ (Aleidos Assmann sąvoka). Su juo išvarytasis susijęs per savo šeimos, čia gyvenusios nuo senų laikų, istoriją. Minimi kapai, ilga giminės linija, mirusieji. Tai – svarbiausia grandis, jungianti su vieta, daranti ją savą net tuomet, kai nieko kito nebelieka: „Ir net jei nerasiu nė vieno šio dalyko miestely, / viena vieta vargšui žydui vis tiek pasiliks! // Senosiose kapinėse tarp paminklų, / ten su ašaromis išdainuosiu savo dainą“ (Zingman, 1917, p. 24, „Atgal namo“). Kiekviena vaikystės kraštovaizdžio detalė palytima tarsi brangus talismanas: „ar jis [Nemunas] vis dar toks pat nekaltai tyras“, „ką veikia mano miškelis, ištikimiausias draugas“, „ar išliko Mapu veranda, medeliai aplink“, „ar tebėra Mirelės gatvelė, balta jos trobelė“. Vaizduojama erdvė anaiptol nėra urbanistinė. Ji veikiau primena tradicinį štetlo pasaulį: sinagoga, kapinės, ješiva, rabinas, tėvų nulemtos vestuvės, amatininkai. Anot A. Assmann, „kartų vietos“ žymi archajiškas gyvenimo formas. Ilgaamžiškumas, pastovumas ir tęstinumas sąlygoja tokių vietų magiją (Assmann, 1999, p. 301-302). Iš tiesų prieš karą rašytuose K. Zingmano kūriniuose regime, kaip iš aukštybių meiliai moja žvaigždės, vandenyje atsispindintis miškas bučiuojasi su Nemunu, upė jungiasi su dangumi (Zingman, 1917, p. 13, 14, „Prie Nemuno“, „Pavasari, mano vaike…“). Ryškėja vertikalioji ašis, sakralusis erdvės matmuo. Antai poemoje „Sugriautas miestas“ tremtinys sapnuoja esąs gimtinėje ir ten išvysta iš dangaus besileidžiančią Šechiną1. Iš kartos į kartą gyvenama vieta ne tik įauga į žmonių širdis, tampa kone šventa – išsikėlus seniesiems gyventojams jai pačiai kyla grėsmė išnykti, bent jau savo buvusiu pavidalu: „Kas mokysis sinagogose, // kaipgi atrodys miestas?“ – vaiko lūpomis klausia išvaromasis (ten pat, p. 6, „Pasakyk mamule…“). Šiuose žodžiuose, rodos, įrašytas ne tik būsimas Kauno veido kismas, bet ir karo, išvarymų, prievartos paženklintos visos jidiš rašytojų generacijos sąmonės lūžis.

N. I. Gotlibo poemoje „Senojoje gimtinėje“ į miestą žvelgiama jau iš sugrįžusiojo perspektyvos. Kauno vaizdinys kuriamas kontrasto principu. Pirmojoje dalyje prisimenamas idealizuotas vaikystės pasaulis prieš karą labai panašus į iškylantį K. Zingmano poezijoje, tačiau antrosios dalies pradžioje fiksuojama: „Tai – senoji gimtinė, svetima buveinė, / sunku ją ir atpažinti“ (Gotlib, 1929, 17). Kone visi šioje poemoje įvardyti svetimumo aspektai įvairiai plėtojami kituose Kauną įprasminančiuose tarpukario jidiš literatūriniuose kūriniuose ir dėliojasi į bendrą laikinosios sostinės kaip svetimos erdvės paveikslą.

Pirmiausia krinta į akis, kad iš miestovaizdžio nyksta vertikalė ir specifiniai žydiški ženklai, iki tol funkcionavę kaip dvasiniai orientyrai. Juos keičia pasaulietiškėjimo, modernizacijos, vis labiau įsigalinčios materialistinės pasaulėžiūros simboliai. Ikikarinio Kauno panorama N. I. Gotlibo poemoje dar primena pastoralinį peizažą: „miestas guli tyliame slėnyje“, „saugomas, remiamas kuprotų kalnų, vandenų ir tiltų“, „sujungtas su dangumi tyru žydru filakterijų diržu“ (ten pat, p. 10). Laikinosios sostinės laikotarpiu iš to paties slėnio jau sklinda „laukinis triukšmas“, „tiltai plevena erelio sparnais“, „išdidžiai žvelgia antenos“, „ūžia propeleriai“, „griaudžia radijas“ (ten pat, p. 20). Vaikystėje Žaliakalnio papėdėje lankyta chasidų sinagoga pasirodo netekusi buvusio „šventumo“ (ten pat, p. 19), o saulė virš turgaus kybo lyg „geltona nutrinta moneta“ (ten pat, p. 21).

Nelieka ne tik su žydų tradicija susijusių elementų, bet ir ištiso miesto toponimijos sluoksnio. Kaip ir visos vietovės, kuriose nuo seno gyveno žydai, įvairios Kauno dalys, gatvės, parkai, upės turėjo savo jidiš pavadinimus. Vieni jų sutapo su (oficialiais) rusiškais, bet buvo tariami su jidiš kalbai būdingomis priesagomis (pvz., rus. Petrovka, jid. Petrovke, dabar – Vytauto parkas), kiti laikytini vertiniais (jid. Štotgortn, dabar – Miesto sodas). Jie neužfiksuoti žemėlapiuose, tačiau buvo giliai įsitvirtinę žydų sąmonėje ir funkcionavo kaip miesto tapatumo dalis, bylojanti apie glaudų ryšį tarp vietos ir jos senbuvių. Šie pavadinimai vartojami 1926 m. išleistame K. Zingmano romane, bet vėlesniuose kūriniuose pasirodo sulietuvin­tos formos, tarkime, vietoje gerai žinomos Slabodkės – Vilijampolė. Lietuviški atitinkamų vietovardžių variantai, tekstuose užrašyti jidiš rašmenimis, kelia svetimkūnio įspūdį. Tokį pavadinimų vartosenos pokytį galima suvokti ir kaip nuorodą į kalbiškai perrašomą, pagal naujai įsivyravusią tautinę lietuvių ideologiją unifikuojamą, „kolonizuojamą“ miestą.

Buvusi jauki, saugi, pažįstama erdvė pamažu virsta painiu gatvių labirintu, po kurį veikėjai klaidžioja nerasdami sau vietos. Tai – sudėtingėjančios tikrovės metafora, būdinga moderniai didmiestį vaizduojančiai literatūrai. Kaunas vis dažniau iškyla kaip miestas, kuriame išorinis prašmatnumas disonuoja su giliomis socialinėmis problemomis. Prabėgomis sušmėžuoja turtingų vilų, restoranų, puotaujančių ponų, Laisvės alėjos, vitrinų vaizdai, tačiau jidiš rašytojų žvilgsnis nesustoja ties paviršiumi, o krypsta į šios nenutrūkstamos šventės užkulisius. Kaip ir kitiems modernistams, jiems rūpi individualaus likimo, visuomenės susvetimėjimo, darbininkų išnaudojimo, skurdo, prostitucijos temos. Todėl miesto koloritas tamsėja, jame ima vyrauti pilkos (dulkės, švinas, plienas, asfaltas, šešėliai) ir juodos (naktis, varnos) spalvos, bylojančios apie miesto abejingumą ar net mirtiną grėsmę žmogui. Natūralią mėnulio, žvaigždžių, žvakių šviesą keičia dirbtinė – yrančių bendruomeninių ryšių, iškreiptų, asmenine nauda paremtų santykių metafora: „Iš slėnio blyškiomis elektrinėmis lempomis sužibo Kaunas. Nemunas, plieninis ir blausus, tysojo lyg sustingęs. Fabrikų kaminai ir bažnyčių bokštai liūdnai žvelgė į susimąsčiusį dangų. / – Kur dabar? / Jankelis neviltingai apsidairė virš kalvotos gatvės. Namų eilė buvo pilka, nedraugiška. Išdidžiai ir šaltai sutvisko vitrina. Aplinkiniai žmonės, pavieniai, porelės, grupės, tylintys, kalbantys, triukšmaujantys, – visi, visi buvo svetimi, užsidarę, užsiėmę savimi“ (Umru, 1939, p. 16-17). Ši ištrauka paimta iš D. Umru apsakymo, kuriame pasakojamas jaunos darbininkų poros likimas: jiems niekas nenori išnuomoti buto, tad jie priversti gyventi nepakenčiamomis sąlygomis, o vėliau Estera gimdydama miršta.

Dar priešiškesnė aplinka iškyla E. Heimano apysakoje „Avromas Mapu“. Nors čia vaizduojamas XIX a. Kaunas, vartojamų motyvų ir simbolių visuma, gausios jų sąšaukos su tarpukario laikotarpio tekstu rodo, kad tai – istorinė Laikinosios sostinės alegorija. Erdvės svetimumą apysakoje įprasmina tiek atšiaurios žiemos nakties metas, tiek ikikariniam vaizdiniui būdingos jungties su dangumi nutrūkimas bei orientacija ne į viršų, o žemyn: „Suktais lyg sraigtas laiptais jis [Mapu] leidosi į naktinį miestą kaip į gilų, šaltą rūsį. Aštrūs vėjai lyg vilkų bandos skriejo pro atsilapojusius senosios pilies vartus ir iš visų pusių puolė žydiškas gatves. Virš aukštų stogų švilpdama siautė žiema. Apačioje, aplink senovinius besmedrešus ir kloizus2, kurių spalvoti langai kone siekė žemę, sniegas ir vėjas šoko ratu, sukosi lyg upių verpetai“ (Heiman, 1937, p. 17). Kulminacinę išraišką ši simbolika įgauna epizode, kai senamiesčio gatvėmis klaidžiojantis Mapu prieina prie netoli žuvų turgaus atsivėrusio požeminio pilies tunelio. Tamsi plati duobė, apie kurią būriuojasi prasčiokų minia, yra Kauno kaip žemiausių instinktų valdomos, amoralios visuomenės metafora. Tai – vienas labiausiai pamėgtų modernios didmiesčio literatūros tropų. Nuodėmingo, pražūtingo miesto įspūdį dar labiau sustiprina į juodą-baltą vaizdiniją įsiterpusi raudona spalva: kraujo dėmės ant žuvų prekeivių peilių, raudoni smuklių merginų bateliai, raudonas lyg kraujas žibintų švytėjimas. Anot vieno minioje stovinčio smuklininko, tokių požeminių pilies atšakų esą dešimtys, „jos kaip kurmiai rausiasi giliai po Kaunu, po laukais ir miškais net iki Raudondvario“ (ten pat, p. 25, išryškinta mano). Miesto centre atsivėrusi duobė lyginama su kapu, ir rašytojui Mapu, kurio figūra apysakoje įkūnija aukštus Apšvietos epochos idealus, asocijuojasi su jo paties mirtimi. Taigi sava, sakrali, kaimiška Kauno erdvė po truputį virsta didmiesčiu, įtraukiančiu gyventojus į modernybės žabangus ir luošinančiu jų likimus.

Didmiesčio ribos arba miestas-kalėjimas

Nors paprastai didmiestis asocijuojasi su naujomis galimybėmis ir laisve, vienas ryškiausių laikinosios sostinės bruožų jidiš literatūroje yra ribotumas. Tarpukario Kaunas iškyla kaip veikėjus varžanti terpė, kurioje galima judėti tik iki tam tikrų fizinių kliūčių ar – socialinėje plotmėje – neperžengiant nusistovėjusių / nustatytų normų.

Turbūt pirmasis šį ambivalentišką Kauno charakterį 1921-aisiais savo eseistikoje alegoriškai perteikė literatūros kritikas Bal Machšovesas. Sunku būtų rasti šmaikštesnį laikinosios sostinės gimimo apmąstymą negu jo esė „Tegyvuoja provincija“ (jid. „Lebn zol di provinc“). Anot autoriaus, provincija pasižymi tuo, kad joje yra visko, bet – „tik po vieną egzempliorių“: vienas bundistas3, vienas sionistas, vienas mergišius, vienas bevaikis, viena paleistuvė, vienas poetas, vienas toliaregis, vienas trumparegis ir t. t. (Bal Machšoves, 1927, p. 281). Todėl, savo srityje neturėdamas konkurento, kiekvienas čia jaučiasi esąs geriausias ir reikšmingiausias. Bal Machšovesas juos lygina su medžiagos pavyzdžiais, kuriuos susiuvus išeitų puošnus kilimas. Tačiau, rašo jis, kai atsitinka tokia „velniška istorija“ ir „provincija per naktį tampa valstybės sostine“, prisireikia jau nebe puošnumo, o paprastos „vatinės antklodės“ (ten pat). Štai tuomet, pasak kritiko, provincijoje ir kyla sąmyšis:

– Gelbėkit, – rėkia sostinė, – duokite mums du toliaregius, du protingus, du patyrusius vargo!

Miestas sako:

– Mes esame tik pavyzdžiai ir visko turime tik po vieną egzempliorių.

Sostinė vėl šaukia:

– Aš jau nebe provincija, negaliu pasisiūti skrybėlaitės iš pavyzdžio!

Provincija atrėžia:

– Bažnyčioje skrybėlaitės nereikia, o žydas nenusidės įstatymams, jeigu prisidengs galvą ir rankomis. Juk turime poną Heimaną – jo rankos visoje provincijoje didžiausios.

(ten pat, p. 281-282)

Stygius, trūkumas, neatitikimas tarp formalaus statuso ir turimų išteklių, mentalinis ribotumas, – šie Bal Machšoveso alegoriškai įvardyti Kauno bruožai vėlesniuose kūriniuose tampa vienais svarbiausių motyvų. Kol į laikinąją sostinę žvelgiama iš atstumo, ilgiau čia nepagyvenus, tol ji, regis, turi visus didmiesčiui ar centrui būdingus požymius: universitetą, teatrą, koncertus, tviskančias parduotuvių vitrinas, restoranus, anonimiškumą užtikrinančią gyventojų gausą… Tačiau vos tik perspektyva pasikeičia į senbuvio ir įsižiūrima atidžiau, miestas ima panėšėti į atkampią provinciją, kurioje individualiam gyvenimo būdui skleistis trukdo čia vyraujantys įvairūs suvaržymai.

Pirmiausia krinta į akis, kad veikėjus ima riboti fizinė Kauno erdvė. Iš atviro jis pamažu virsta hermetišku, iš visų pusių izoliuotu miestu ir metaforiškai vadinamas „narvu“, „kalėjimu“, „rūsiu“, „sala“ ir pan. Ypač gerai ši transformacija atsiskleidžia analizuojant upių vaizduoseną. Tiek Nemunas, tiek Neris tarpukario jidiš (kaip ir lietuvių) literatūroje atlieka miesto ribų vaidmenį. Anapus jų esančios erdvės beveik visuomet iškyla kaip kokybiškai kitokios, t. y. nepriklausančios nuodėmingo, pražūtingo, pragmatiško modernaus Kauno prasminiam laukui. Pavyzdžiui, K. Zingmano romano „Sraigtiniai laiptai“ veikėjai Nechomė ir Meilechas važiuoja pasivažinėti „už miesto“– į Vilijampolę ir Aleksotą (Zingman, 1926, p. 77).

Ankstyvuosiuose tarpukario kūriniuose upės dar figūruoja kaip pralaidžios ribos. Jos ne tik atskiria, bet ir jungia miestą su jo apylinkėmis. Tarkime, Nechomei ir Meilechui nekyla sunkumų persikelti į Vilijampolę ar Aleksotą. O fragmentu likusiame to paties autoriaus romane „Lietuvoje“ (jid. „In der Lite“) vaizduojamas prie Nemuno verdantis intensyvus gyvenimas byloja apie laisvai vykstančią komunikaciją su pasauliu: uoste stovi iš Klaipėdos atvykę laivai, krantine rūkydamas cigarą vaikštinėja grūdų pirklys vokietis, barža atplukdo žmones ir gyvulius (Zingman, 1921, p. 39).

Tačiau vėlesniuose tekstuose upės netenka jungiamosios funkcijos ir virsta kone neįveikiamomis. D. Umru apsakyme Jankeliui bėgant per Vilijampolės tiltą šis tarsi deformuojasi po jo kojomis, ne padėdamas, o atvirkščiai, trukdydamas pasiekti kitą krantą: „Tiltas kažkaip neįprastai ištįso ir pasidarė ilgas. Kiti žmonės jam painiojosi ant šaligatvio, ir jis turėjo vis mestis į šalį, kad jų išvengtų“ (Umru, 1939, 44). E. Heimano apysakos veikėjui Abraomui Mapu persikėlimas iš viso atrodo neįmanomas: nuo Neries kranto žiūrėdamas į savo mokytojo Elinkės Ragolerio ješivą Vilijampolėje, jis suvokia, kad ji yra „jau už jo pasaulio ribų“ (Heiman, 1937, p. 22), o į Aleksotą žvelgiama pro „siaurus, skliautuotus [kambario] langus“ (ten pat, p. 13), lyg rašytojas nebegalėtų patekti į savo pamėgtas užnemunės vietas. Galiausiai miestas apskritai įvardijamas kaip „siaura sala prie Nemuno ir Vilijos guolių“ (ten pat), taigi yra apjuostas vandenų, kurie, regis, jį visiškai izoliuoja nuo išorinės aplinkos. Įdomu, kad Kauno literatūrinio sambūrio „Mir alein“ manifeste Nemunas lyginamas su mitiniu Sambatijonu4 (Gotlib, 1930, p. 48).

Taigi po truputį Kaunas netenka jungčių tiek horizontalioje, tiek, kaip jau užsiminta, vertikalioje plotmėje. Pavyzdžiui, jau ir taip ribotos „senamiesčio-salos“ gatvėmis klaidžiojančiam Mapu kyla grėsmė ir iš viršaus, ir iš apačios: „virš galvos“ siūbuoja sunkus arkikatedros bazilikos varpas, o po kojomis kelią nuolat „perbėga“ pilies požemių atovėros (Heiman, 1937, p. 37). Ne viename tekste galima stebėti, kaip miesto erdvė tarsi traukiasi, palikdama vis mažiau judėjimo laisvės ir galiausiai įkalindama lyg spąstuose: „Bėkime iš čia. Už lango tamsoje plytėjo miestas su užšautais vartais ir durimis… Kur bėgti?“ (Umru, 1939, p. 33), kalbasi D. Umru apsakymo veikėjai Estera ir Jankelis. „Čia esame visai kaip narve, negalime išskleisti sparnų! Nėra kur įsiplasnoti!“ (Glazman, 1938, p. 141), – Glazmano novelėje sako tapytojas Henechas. Metonimiškai Kauno-kalėjimo paveikslą dar labiau įtvirtina kūriniuose dažnai iškylantys maži, žemi, skurdūs gyvenamieji kambarėliai, grotuoti langai, voratinkliai, tvoros metamas šešėlių tinklas ir pan.

Vis dėlto, anot kito A. Glazmano novelės veikėjo rašytojo Heršo, įkalinimo jausena randasi „ne tiek dėl ploto“, „kiek dėl klimato, nepalankaus Dievo ieškotojams ir poetams“ (Glazman, 1938, p. 149). Kas gi lemia tą tarpukario Kauno „klimatą“, sąlygojantį tokį aklinai uždaro miesto vaizdinį?

Visų pirma tai jau ankstyvojoje Bal Machšoveso esė užfiksuota konservatyvi miestiečių mąstysena, nelankstumas, pasipriešinimas naujovėms. Bet kokie veikėjų bandymai gyventi miesčioniškų normų neatitinkantį gyvenimą sulaukia apkalbų ir visuotinio pasmerkimo. Susidaro įspūdis, kad Kaune lyg provincialiame kaimelyje netrunka plisti paskalos. K. Zingmano romane tokį „kontroliuojantį“ vaidmenį atlieka Meilecho pusseserė, susekusi savo vedusio giminaičio susitikimus su Nechome, D. Umru apsakyme – buto šeimininkė ponia Kac, išsiaiškinusi, kad vaikelio besilaukiantys Estera ir Jankelis gyvena nesusituokę, o pastarasis dar yra ir kalėjęs, E. Heimano apsakyme – gatvės berniūkščiai, bėgantys nuo Mapu kaip nuo pabaisos, nes „mama sako, kad jis atsivertėlis“ (Heiman, 1937, p. 28). Ryškėja mieste vyraujanti nepakantumo kitoniškam, netradiciniam, neva amoraliam gyvenimo būdui atmosfera. Kartu primygtinis dorovės sergėjimas atsiskleidžia kaip veidmainiškas: jauną porą iš buto varanti ponia Kac savo sprendimą motyvuoja moraliniais principais, tačiau iš tiesų tenori užsidirbti daugiau pinigų iš kitų nuomininkų.

Varžo ir riboja miestiečių susitelkimas į materialiąsias vertybes, rūpinimasis tik savo asmenine gerove paminant bet kokį žmoniškumą. Aptariamų kūrinių veikėjai – menininkai, intelektualai, bohemos atstovai, atskalūnai, svajojantys apie esminius visuomeninio gyvenimo pokyčius. Tačiau laikinojoje sostinėje jiems nėra tinkamos terpės įgyvendinti savo siekius. A. Glazmano novelės personažas Henechas neįstengia čia kurti savo „naujojo meno“, negali augti ir rašytojo Heršo Syrkino talentas, o K. Zingmano romane minima moderni Žydų teatro studija dar tik kukliai pradeda savo veiklą. Apskritai tarpukario Kaunas vaizduojamas kaip nuo svarbiausių pasaulio kultūros reiškinių atsilikusi, kažkur civilizacijos paribiuose įstrigusi erdvė. Geriausiai tai atsiskleidžia apysakoje apie Mapu: pažangias idėjas įkūnijantis rašytojas susiduria su kone fanatiškai religingais miesto žydais, jų apkalbomis ir prietaringa baime, turgaus minios mentalitetu. Kauno kaip kultūrinės dykvietės įspūdį sustiprina tekste vartojama laukinės gyvūnijos metaforika: alkani šunys, varnos, gyvatės, kurmiai, vorai. Taip pat neapleidžia nuojauta, kad atotrūkį lemia ne tik vietinių gyventojų konservatyvumas ir miesčioniškas gyvenimo būdas, bet ir vangūs kontaktai su kitų šalių žydų diasporomis. Apie tai užsimenama sambūrio „Mir alein“ manifeste: jame skundžiamasi dėl geografinės ir politinės atskirties, rašoma, kad savo kelionių į Rytų Europą metu Kauno literatų neaplankė garsūs žydų rašytojai (Gotlib, 1930, p. 48). Tai veikiausiai reiktų sieti su istorinėmis realijomis: dėl diplomatinių santykių su Lenkija nutraukimo atsiradusių susisiekimo sunkumų.

Prie „kalėjimiškos“ Kauno atmosferos prisideda ir valstybinė politika. Kiekviename kūrinyje rastume netiesioginių užuominų, iš kurių galima spręsti, kad veikėjai yra diskriminuojami arba net persekiojami valdžios institucijų. Pavyzdžiui, K. Zingmano romane „Ant sraigtinių laiptų“ kaip viena Meilecho bankroto priežasčių minima naujai įsikūrusi Valstybės spaustuvė, neva atėmusi iš jo geriausius užsakymus (Zingman, 1926, p. 113). Ano meto kontekste tai reikėtų suprasti kaip nuorodą į tarpukario Lietuvoje kurtas stambias akcines ir kooperacines bendroves, kuriomis siekta susilpninti kitataučių verslininkų pozicijas (plg. Vaskela, 2002, p. 181). Savo ruožtu D. Umru apsakyme regime susidorojimo su kitaminčiu atvejį. Jankeliui išdaužus savo nuomojamo kambario langą, atvykusi policija elgiasi visiškai neadekvačiai: „Plėšė tapetus nuo sienų ir lentas iš grindų. Kiekviena knygelė ir prirašytas popierėlis buvo atidedami į šalį“ (Umru, 1939, p. 200). Iš to galima numanyti, kad jis buvo įsitraukęs į komunistų ar kokio kito tuometinės valdžios persekiojamo kairiųjų judėjimo veiklą. Dar subtilesnė užuomina į valstybinę prievartą pateikiama apysakoje „Avromas Mapu“: čia tepaminimas rašytojui brangaus jo romano „Vizionieriai“ pavadinimas (Heiman, 1937, p. 20). Šį Mapu kūrinį uždraudė caro cenzūra, o vėliau beveik visas jo rankraštis dingo… Tokie daugmaž ir yra miesto „klimato“, dėl kurio veikėjai jaučiasi lyg dūstantys ankštoje patalpoje, besipainiojantys voratinklyje ar tinkle, nerandantys išėjimo iš klaidaus labirinto, potėpiai..

Aleksotas kaip alternatyvi erdvė

Kadangi daugumos aptariamų kūrinių protagonistai yra menininkai (išimtį sudaro tik D. Umru apsakymas, kuriame vaizduojama jauna darbininkų pora), ne vienam iš jų atsvara slegiančiai Kauno tikrovei tampa kūryba: spaustuvininkas Meilechas rašo dienoraštį, poetė Rochelė Zilber kuria „idiliškas legendas“, N. I. Gotlibo poemos lyrinis „aš“ vienintelį išsigelbėjimą mato „naujoje dainoje“ (Gotlib, 1929, p. 26). Kaip dar viena alternatyva provincialiai atmosferai iškyla emigracija: vykstama arba svajojama vykti į stambius Europos kultūros centrus (Berlyną, Paryžių), taip pat – ideologiškai artimas šalis (Palestiną, sovietų Rusiją). Tačiau, jei vis dėlto liktume Kauno ribose, pamatytume, kad vienintelė jidiš literatūroje teigiamai konotuota laikinosios sostinės erdvė yra Aleksotas.

Viena vertus, tai nulemia jo geografinė padėtis. Aleksotas yra už upės, o tai reikštų – ir už neigiamai įprasminto miesto ribos. Taigi, kai tik norima bent trumpam išsivaduoti iš Kauno tikrovės, keliamasi per Nemuną arba Nerį. K. Zingmano romano veikėjai važiuoja pasivažinėti į Aleksotą ir Vilijampolę, t. y. ten, „kur gatvės yra laukai, kaimynai – miškai, palydovai – žvaigždės“, kur nėra žmogaus sielą įkalinančių „siaurų gatvių, mažų namų“, (Zingman, 1926, 76, 77). Upės tarsi padalija laikinąją sostinę į materialiąją (miesto) ir dvasinę (užmiesčio, gamtos) sferas.

Kitaip nei Vilijampolė, Aleksotas turi ir dar vieną bruožą – jis įsikūręs ant kalvų ir todėl yra aukščiau negu miesto centras. Kitaip tariant, jidiš literatūroje ši tarpukario Kauno dalis pasirodo kaip bene vienintelė vertikalę turinti erdvė. V. Mykolaičio-Putino romane ta ašis atsiskleidžia Liudui Vasariui žvelgiant nuo Aleksoto šlaito žemyn (plg. Šeina, 2014, p. 114), o čia ją ryškiausiai įprasmina į Linksmadvario kalną kylantys „sraigtiniai laiptai“. „Ant sraigtinių laiptų“ pavadintas ir K. Zingmano romanas, jie yra viso kūrinio leitmotyvas bei apibendrinantis simbolis. Tai – daugiau negu tik slapta įsimylėjėlių susitikimo vieta. Nechomės ir Meilecho ryšys nekonvencionalus. Nors artimiausia aplinka jį vertina kaip vyro neištikimybę, šis santykis galiausiai atsiskleidžia ne kaip romantiška meilė, o kaip dviejų utopistų, svajojančių apie „naująją žmoniją“, draugystė. Tad ir į Aleksotą vedantys laiptai laikytini svaiginamai aukštų idealų metafora. Jais lipant galima išsivaduoti iš pražūtingo miesto gniaužtų. Sąmonės krizės ištikto Meilecho fantazijose „sraigtiniai laiptai“ iškyla kaip jungtis tarp dviejų pasaulių (apačios ir viršaus, miesto ir gamtos, apoloniškojo ir dionisiškojo prado, racionalumo ir beprotystės), kaip žmogaus dvasinio virsmo vieta, o kraštovaizdis įgauna ekspresionistinį koloritą:

– Štai taip, štai taip, dar laiptelį, dar laiptelį. Sraigtiniai laiptai ne tokie jau aukšti. Nori atgal? Ne, negalima? Pargriuvai. Matai, kaip blykčioja žvaigždės? Matai, kaip iš mudviejų atsiranda žmogus, žmogus su sparnais. Mums jau nereikia šliaužti, mes skrendam… Viršuje… A? Bijai nugarmėti bedugnėn? Laikykis mano sparnų. Ne diena, ne naktis, šviesu, niūri prieblanda, kažkokia juoda šviesa. Nematai? Nematai mėlynų medžių miško? Žalios šakos, matai, upė raudona, raudona, neik prie upės, eik į mišką. Eikš, užsidėk sparnus ir ateik prie sraigtinių laiptų, ateik aukščiau, štai tuoj, tuoj, mes jau viršuje, viršuje…

(Zingman, 1926, p. 124-125)

Yra ir kitas svarbus aspektas, jidiš literatūroje Aleksotą įtvirtinantis kaip alternatyvos, nonkonformizmo, modernybės erdvę. Jis susijęs su vietinių žydų kolektyvine atmintimi. Beveik kiekviename jidiš tekste apie Kauną (ir aptariamuose literatūriniuose kūriniuose, ir vėlesnėje memuaristikoje) minima ant Aleksoto kalvos stovėjusi „Mapu pavėsinė“, dar vadinta „Mapu veranda“ arba „Mapu būdele“, kurioje šis XIX a. autorius, pasaulietinio hebrajų romano pradininkas, mėgęs rašyti. Panašu, kad greta rabino Icchoko Elchoneno Spektoriaus ir minėto kritiko Bal Machšoveso A. Mapu buvo tapęs viena svarbiausių žydiškojo Kauno mito dalimi: nuo 1908 m. veikė A. Mapu draugijos biblioteka, 1919 m. jo vardu pavadinta senamiesčio gatvė, 1928 m. pasirodė semitologo Nachmano Šapiros studija „Kaunietis A. Mapu, jo gyvenimas ir kūryba“, 1937 m. atskira knygele išleista čia aptarta E. Heimano apysaka. Nesunku numanyti, kodėl laikinosios sostinės jidiš literatūroje atgarsio sulaukė būtent A. Mapu, o ne kitos dvi minėtos iškilios asmenybės. Vargu ar sekuliarius modernizmo autorius, siekusius atsiriboti nuo religinės tradicijos, galėjo sudominti rabino figūra. Savo ruožtu kritikas Bal Machšovesas jauniesiems kūrėjams iš tiesų buvo didelis autoritetas, bet jis mirė tik 1924 m., tad veikiausiai tiesiog „nespėjo“ tapti tarpukario literatūrinio teksto dalimi. O A. Mapu laikinosios sostinės žydų sąmonėje jau funkcionavo kaip „atminties vieta“, su juo buvo nesunku tapatintis: tai – pasaulietinis rašytojas, siejamas su Apšvietos judėjimu, siekusiu integruoti į žydų kultūrą europinį paveldą, jo romanai žymi moderniosios hebrajų literatūros pradžią. Iš esmės tokia buvo ir tarpukario jidiš literatų, laikiusių save Kauno žydų visuomenės avangardu, programa. Nenuostabu ir tai, kad akcentuojami ne A. Mapu gimtieji namai Vilijampolėje, o būtent su jo atsiskyrėlišku ir novatorišku rašymu siejama vieta Aleksote. Vilijampolė tarpukario jidiš literatūrinėje vaizduotėje įsitvirtino kaip konservatyvi religinės tradicijos, bendruomeninio štetlo, vaikystės erdvė, vėliau – kaip skurdus darbininkų kvartalas. Aleksotas tapo jos simboline priešybe.

Pabaigoje reikėtų pastebėti, kad Kauno vaizdinys tarpukario jidiš literatūroje nėra statiškas – net ir per tokį trumpą laikotarpį čia reiškiamas santykis su laikinąja sostine kinta ir anaiptol ne į teigiamą pusę: miesto paveikslas darosi vis niūresnis. Viena vertus, tam galėjo turėti įtakos istorinis kontekstas: tuo metu vykę spartūs modernizacijos ir urbanizacijos procesai, žydų autonomijos panaikinimas, po 1926 m. perversmo įsigalėjęs autoritarinis režimas, Pasaulinės ekonominės krizės padariniai, hitlerinės Vokietijos grėsmė ir kt. Antra vertus, literatūrinę Kauno transformaciją padiktavo modernėjanti žydų rašytojų sąmonė. Svetimo miesto, miesto-kalėjimo, nuodėmingo ar pražūtingo miesto įvaizdžiai būdingi visai vadinamajai didmiesčio literatūrai, nepriklausomai nuo to, ar vaizduojamas Berlynas (Alfredas Döblinas), ar Paryžius (Raineris Maria Rilke), ar Venecija (Thomas Mannas). Modernistams miestas kėlė ne tik susižavėjimą, bet tapo ir populiariu gyvenamos epochos blogybių simboliu.

Todėl nevertėtų nustebti ir dėl gausių Kauno vaizduosenos paralelių tarpukario lietuvių ir jidiš literatūrose. Veikiami tos pačios geografinės erdvės, gal ir ne visai vienodų, bet susisiekiančių politinių, socialinių, kultūrinių kontekstų, lietuvių bei žydų autoriai skirtingomis kalbomis formulavo labai panašų literatūrinį atsaką į gyvenamą tikrovę. Tokių analogijų, palyginę aptartus tekstus su V. Šeinos monografijoje įvardytais laikinosios sostinės vaizduosenos ypatumais lietuvių literatūroje, rastume apsčiai.

Įvairių vieno miesto kultūrų sampynų fenomeną yra atskleidęs ne vienas mokslininkas: austrų kultūros istorikas Moritzas Csáky šiuo aspektu tyrinėjo Vieną ir kitus Centrinės Europos miestus, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas – Vilnių. Tačiau tai buvo būdinga ne tik tradiciškai daugiakultūriškumu garsėjantiems metropoliams, bet ir „lietuviškajam“ Kaunui. Galbūt dėmesingumas sąskambiams tarp įvairių vietos kultūrų padėtų išvengti dažnai vienpusio laikinosios sostinės istorijos vertinimo ir skatintų miestą atsiskleisti visa jėga.

---

 

Jidiš kalbos žodžiai čia perteikti lietuviškais rašmenimis, orientuojantis į standartinį jidiš tarimą. Citatų vertimai iš jidiš kalbos – straipsnio autorės.

1 Judaistinėje tradicijoje – Dievo reiškimasis pasaulyje, jo buvimas kartu su žydų tauta.

2 Sinagogų pavadinimai.

3 Žydų darbininkų sąjungos „Bund“ narys.

4 Anot vienos legendos versijos, ši upė šešias savaitės dienas tekėdavusi nepaprastai galinga srove ir tik per šabą, būtent tada, kai religiniai įstatymai draudžia žydams keliauti, nurimdavusi. Kitaip tariant, per ją iš principo buvę neįmanoma persikelti.

---

 

Literatūra

Assmann, Aleida. Erinnerungsräume. Formen und Wandlungen des kulturellen Gedächtnisses. München, C. H. Beck, 1999.

Bal Machšoves (Izidor Eljašev). Lebn zol di provinc. In: Untern rod. Geklibene verk. T. V. Berlynas, Niujorkas, Bal Machšoves komitet, I. L. Perec farein, 1927, p. 280-282.

Glazman, Ari. Šotns in štaig. In: Ari Glazman: A fencter cu der velt. Kaunas, spaustuvė „Jidiše štime“, 1938, p. 133-158.

Gotlib, Nojech Iccho. In alter heim. In: Icchok Nojech Gotlib: Gang. Kaunas, Mir alein, 1929, p. 6-26.

Gotlib, Nojech Icchok. Mir alein. In: Mir alein. Kaunas, Mir alein, 1930, p. 45-48.

Heiman, Eliezer. Avrom Mapu. Kaunas: C. Kagano spaustuvė, 1937.

Ingenschay, Dieter. Großstadtaneignung in der Perspektive des ‚peripheren Blicks’. In: Die andere Stadt. Großstadtbilder in der Perspektive des peripheren Blicks, sud. Albrecht Buschmann, Dieter Ingenschay. Würzburg, Königshausen & Neumann, 2000, p. 7-19.

Šeina, Viktorija. Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

Umru, Dovid. Derner. In: Dovid Umru: Derner. Kaunas, Libhober fun visn, 1939, p. 15-45.

Vaskela, Gediminas. Lietuva 1939-1940 metais. Kursas į valstybės reguliuojamą ekonomiką. Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2002.

Zingman, Kalmen. Bai di breges fun Nieman. Charkovas, Jidiš, 1917.

Zingman, Kalmen. In der Lite. In: Vispe, nr. 1. Kaunas, Jidiš, 1921, p. 35-40.

Zingman, Kalmen. Oifn švindltrep. Varšuva, Fakel, 1926.