Lituanorum gente. Keletas pastabų apie atsiradimo priežastis ir aplinkybes

Paskelbimo dokumente – Lituanorum gente – nustatytos ir suderintos su valstybinėmis naujos vyskupijų ribos, o pati Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tapo tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui. Nuo tada, anot provincijos įsteigimo projektą parengusio arkivysk. Jurgio Matulevičiaus (arba, kaip mums labiau įprasta jį vadinti – Matulaičio), Lietuvoje prasidėjo naujas religinis gyvenimas.

Diplomatijos krizė

Bažnyčios organizacinės struktūros reforma, turėjusi suderinti bažnytinės administracijos tvarką su modernios tautinės valstybės geopolitinėmis realijomis, buvo vienas aktualiausių valstybės ir Bažnyčios santykių darbotvarkės punktų per pirmąjį pirmosios Lietuvos Respublikos egzistavimo dešimtmetį. Didžiąją tuometinės Lietuvos valstybės teritorijos dalį apėmusi Žemaičių vyskupija su daugiau nei milijonu tikinčiųjų akivaizdžiai buvo per didelė, o Vilniaus, Seinų ir Varmijos vyskupijų dalys, atsidūrusios Lietuvos teritorijoje, neturėjo ryšių su savo diecezijų centrais ir praktiškai veikė savarankiškai. Be to, šios vyskupijos ar jų dalys priklausė skirtingoms metropolijoms: Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos teoriškai dar buvo Mogiliavo metropolijos dalis, Seinų – Varšuvos, o Klaipėdos krašto katalikų parapijos su visa Varmijos vyskupija buvo tiesiogiai pavaldžios Šventajam Sostui.

Paradoksalu, tačiau kelią kurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją atlaisvino 1925 m. pavasarį prasidėjusi viena didžiausių krizių Šventojo Sosto ir pirmosios Lietuvos Respublikos santykių istorijoje. Ją išprovokavo itin audringa lietuvių reakcija į žinią apie tų metų vasario 10 d. Lenkijos su Šventuoju Sostu pasirašytą konkordatą, kuriuo Lenkijos valdoma Vilniaus arkivyskupijos dalis buvo integruota į Lenkijos bažnytinę provinciją. Prasidėjusi kiaušinių mėtymu į apaštališkosios delegatūros pastatą Kaune, kairiųjų jėgų kurstoma rėksminga spaudos kampanija, nukreipta prieš popiežių ir jo atstovus Lietuvoje, baigėsi oficialiais diplomatiniais demaršais, po kurių diplomatiniai Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu praktiškai buvo suspenduoti.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kuomet nesimatė jokios perspektyvos, jog artimiausiu metu Lietuvos bažnytinės administracijos sutvarkymo reikalai gali būti sureguliuoti valstybės ir Šventojo Sosto derybomis, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos vyskupai, raginami Kaune likusio delegatūros sekretoriaus prel. Luigi Faidutti. Pastarasis tikėjosi, kad taip bus ne tik daug greičiau išspręstos Bažnyčios apaštališkajai veiklai opios problemos, bet ir sumažinta įtampa, tvyrojusi Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiuose. Čia reikia pabrėžti, jog Romoje nusivylimas žemu katalikų Lietuvoje sąmoningumu tuomet buvo ne ką mažesnis, nei lietuvių politikų nepasitikėjimas popiežiumi ir jo atstovais Lietuvoje, nepaisiusiais nerealių lietuviškojo nacionalizmo ambicijų.

Ledai pajudėjo

Pirmas žingsnis iš aklavietės buvo žengtas 1925 m. spalio 29 d., kuomet prel. Justino Staugaičio namuose Aukštojoje Panemunėje susirinkę vyskupai Antanas Karosas, Pranciškus Karevičius ir Juozapas Skvireckas bei lietuviškosios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kan. Juozapas Kukta nusprendė kreiptis į popiežių su prašymu įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją. Po keturių dienų parengtame laiške buvo išdėstyta ir susirinkimo dalyvių sutartinai priimta vizija, kaip naujoji metropolija turėtų atrodyti. Prašyme siūlyta Žemaičių vyskupiją padalyti tik į dvi dalis, iš jų įkuriant Kauno arkivyskupiją ir Telšių vyskupiją, kuriai taip pat būtų priskirtos Klaipėdos krašto parapijos. Be šių diecezijų, provinciją turėjo sudaryti senąjį pavadinimą išsaugojusi Seinų vyskupija bei iš lietuviškosios Vilniaus vyskupijos dalies sudarytina laikina Trakų apaštalinė administratūra.

Suvokdamas sprendžiamo klausimo svarbą, popiežius Pijus XI nesiryžo jo spręsti nuotoliniu būdu, juolab kad tuo metu Kaune nebuvo normaliai veikiančios Šventojo Sosto atstovybės, galėjusios visapusiškai ištirti padėtį ir pateikti pagrįstą nuomonę apie Lietuvos vyskupų siūlomą bažnytinės administracijos pertvarkymo projektą. Be to, 1925 m. rudenį, kai buvo sudaryta nauja, Leono Bistro vadovaujama Vyriausybė, kurioje užsienio reikalų ministro pareigos buvo patikėtos filosofijos daktarui prel. Mečislovui Reiniui, atsirado nedidelė viltis, jog pavyks išeiti iš kelis mėnesius trunkančios diplomatinių santykių krizės. Pasiuntus į Lietuvą dar vieną apaštališkąjį vizitatorių, kurio svarbiausias uždavinys būtų galutinai parengti ir įgyvendinti bažnytinės provincijos projektą, tikėtasi atitirpdyti įšaldytus diplomatinius šalių santykius. Šią atsakingą misiją Pijus XI švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą pavedė marijonų vienuolijos atnaujintojui, iš Vilniaus vyskupo sosto ką tik atsistatydinusiam Jurgiui Matulevičiui.

1925 m. gruodžio viduryje į Kauną atvykęs vizitatorius porą mėnesių intensyviai rinko informaciją apie Bažnyčios reikalų būklę bei visuomenės nuotaikas. Atlikto tyrimo rezultatus išsamiai pristatė 1926 m. kovo pradžioje rašytame laiške kardinolui Pietro Gasparri. Arkivysk. Matulevičius čia itin kritiškai įvertino katalikybės padėtį Lietuvoje, o ypač didelį nerimą jam kėlė deramo vadovavimo stoka: „Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra tarsi be galvos, religinis gyvenimas ir veikla – be prižiūrėtojo, katalikai – be vadovo. Niekieno netrukdomas blogis galėjo laisvai augti ir klestėti, suleido šaknis ir išsikerojo. Bažnyčios tvarka pašlijo, gyvenimas pagedo, ir viskam netrukus gresia žlugimas.“

Kaip ir ankstesni Šventojo Sosto atstovai, vizitatorius labai neigiamai vertino aktyvų kunigų dalyvavimą politikoje, o jo santykiai su dvasininkais – krikščionių demokratų lyderiais (išskyrus galbūt tik Reinį) – nuo pat vizito pradžios buvo komplikuoti. Įsitikinęs, kad greitu laiku nepavyks atkurti pašlijusių diplomatinių Šventojo Sosto ir Lietuvos santykių, apaštališkasis vizitatorius, kaip ir dera jo statusui, didžiausią dėmesį sutelkė į bažnytinius reikalus. Svarbiausias rūpestis, žinoma, buvo kuo greičiau įkurti bažnytinę provinciją bei atnaujinti bažnytinę vadovybę.

Apaštalų Sosto dovana

1926 m. kovo 8 d. su Lietuvos vyskupais ir Vyriausybe suderintą provincijos steigimo projektą arkivysk. Matulevičius įteikė kardinolui Gasparri. Palyginus jį su vyskupų anksčiau pateiktu siūlymu, matyti keletas reikšmingų pakeitimų. Visų pirma, Žemaičių vyskupiją čia jau siūloma dalyti nebe į dvi, o į tris dalis, greta Kauno ir Telšių įkuriant ir Panevėžio vyskupiją. Tokia padalijimo logika buvo grindžiama dviem pagrindiniais argumentais: viena vertus, tai geriau atitiktų tuo metu galiojusį diecezijos dydžio standartą, neviršijantį pusės milijono tikinčiųjų; antra vertus, tikėtasi, kad didesnis diecezinių centrų skaičius prisidės prie katalikiško veikimo suaktyvinimo periferijoje. Vizitatoriui taip pat pavyko įtikinti vietos politinį ir bažnytinį elitą atsisakyti jų taip trokštamo Seinų vyskupijos pavadinimo, vietoj jo parenkant naujai vyskupijai jokių geopolitinių implikacijų neturintį pavadinimą pagal planuojamą jos centrą Vilkaviškyje. Dėl panašių priežasčių Vilniaus vyskupijos lietuviškosios dalies laikinoji administratūra pagal naują projektą turėjo vadintis nebe Trakų, o Kaišiadorių.

Nors Romoje esminių priekaištų pateiktam Lietuvos bažnytinės provincijos sandaros planui neturėta, buvo padarytos dvi gana svarbios pataisos: vengdamas galimų neaiškumų dėl Lietuvos teritorijoje buvusios Vilniaus vyskupijos dalies statuso, Šventasis Sostas planavo steigti ne Kaišiadorių apaštališkąją administraciją, o normalią vyskupiją; Klaipėdos krašto parapijas prie būsimos Telšių vyskupijos numatyta prijungti ne paprasto dekanato, o savarankiškos prelatūros statusu, taip užtikrinant daugiau garantijų šio regiono katalikų autonomiškumui. Nepaprastųjų Bažnyčios reikalų kongregacija, net nesulaukusi galutinio Lietuvos Vyriausybės atsakymo dėl šių korekcijų, davė nurodymą popiežiaus Konsistorijai rengti provincijos steigimo dekreto projektą. Buvo skubama šį aktą paskelbti Velykų pirmąją dieną, matyt, tikintis, jog Viešpaties Prisikėlimo šventės metu paskelbta žinia apie savarankiškos bažnytinės provincijos įsteigimą katalikiška save laikančioje šalyje bus priimta su dideliu džiugesiu kaip Šventojo Tėvo dovana ir padės išsklaidyti visuomenėje politikų paskleistas abejones jo geranoriškumu. Krikščionims demokratams irgi buvo svarbu, kad Konstitucija būtų paskelbta prieš rinkiminės kampanijos į Seimą pradžią, nes manyta, jog tai padės atitolinti prognozuojamą šalies politinio gyvenimo gravitaciją į kairę.

Deja, tokie išskaičiavimai, jeigu jų iš tikrųjų būta, nepasitvirtino. Kairiosios partijos rinkimų kampanijos metu gana sėkmingai išnaudojo Lituanorum gente kritiką savo pozicijoms stiprinti. Buvo priekaištaujama, kad viskas buvo padaryta paskubomis ir slapta, neatsiklausus Seimo sutikimo, kad Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų įkūrimas tolygus Vilniaus ir Seinų atsisakymui. Piktai buvo puolami ir iškart po Konstitucijos paskelbimo nominuoti nauji vyskupai: Kazimieras Paltarokas, Justinas Staugaitis, Mečislovas Reinys, Juozapas Kukta. Rinkimų rezultatai irgi parodė, jog rinkėjai provincijos įsteigimo nelaikė krikščionių demokratų partijos nuopelnu.

Kita vertus, kaip liudija šaltiniai, katalikiškosios visuomenės dalies reakcija į Konstitucijos paskelbimą iš tikrųjų buvo labai džiaugsminga, o jos ilgalaikiai vaisiai – visų pirma su nauju vyskupijų įsteigimu susijęs bažnytinio gyvenimo atgijimas – gal netgi pranoko lūkesčius.