2016 05 03

Liudvikas Jakimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vėžio laikas

Evgenios Levin nuotrauka

Kai daktarai, tyrę mane, aptiko kažką panašaus į vėžį, po pirmojo streso supratau, kad likusiam mano laikui būtina susikurti kažkokį naują scenarijų. Pirma mintis, apnikusi ir užvaldžiusi mane, kad tas likęs laikas yra skirtas atsisveikinti: su jūra, su miestais, kuriuos svajojai aplankyti, ar su savais, jau aplankytais, aikštėmis ir bažnyčiomis, draugais, artimaisiais ir nepažįstamais.  

Kai savo programą pradėjau vykdyti, tarytum iš giedro dangaus rimtas vėžys ištiko mano seną draugę. Būtent ištiko. Kas su vėžiu yra turėjęs reikalų, ar turėję tų reikalų artimi žmonės, puikiai supranta, kad vėžiu ne susergama, o jis ištinka. Iš šalies žiūrint į vėžininką palatoje, išoriškai jis lyg ir niekuo nesiskiria nuo kita sunkia liga sergančio ligonio, tačiau skirtumas yra esminis. Tyrimų rodmuo ar daktarų konsiliumo išvada – „vėžys“ – perkeičia žmogų iš esmės. Ir visai neguodžia, kad šiandienė medicina su kai kuriom vėžio atmainom jau pajėgia sėkmingai susirungti.

Bet pradėkime nuo pradžių. Pirmas instinktyvus klausimas, kuris kyla išgirdus diagnozę: „O kodėl man?“ Kiti vaikšto sveiki, džiaugiasi pavasariu, planuoja atostogas, susitinka, šnekučiuojasi, geria vyną, keliauja, mylisi, ir dar ilgai gyvenimu džiaugsis, o tu – nebe. Vienas žingsnis iki maišto prieš neteisingą Kūrėjo tvarką. Susitramdai ir, vaidindamas drąsuolį, klausi daktarės: „Sakykit atvirai, kiek man likę? Atvirai be jokių raminamųjų avansų?“ Ir beveik nesvarbu, kaip tas daktaras atsakys, tu iš intonacijos ar kitų ženklų jos pasakytą skaičių pasikoreguosi. Nes tau jį reikia žinoti, kad galėtum pagaliau pradėti rimtai tvarkytis su laiku, kiek tau dovanota Dievo, prieš kurį jau buvai bepradedąs maištauti.

To perkeitimo esmė yra ta, kad vėžininkas laiką suvokia visai kitaip nei šiaip kita liga apsirgęs ar sveikas žmogus. Vėžininko laikas turi visai kitą dimensiją ir dramaturgiją. Jis nėra linijinis. Sveiko žmogaus laiką skaičiuoja ir tiksi laikrodžiai. Jis yra fizikinis, apskaičiuojamas pagal paprastą fizikos formulę, atstumą dalijant iš greičio ar įvykius sudėliojant į linijinę seką. Apsirgęs žmogus skaičiuoja laiką, kada užgis žaizda, suaugs lūžęs kaulas, kada vaistai galutinai įveiks virusą. Žodžiu, matuoja, kada pagaliau vėl jis sugrįš į sveikuolių klubą ir vėl pradės laiką durstyti kasdienių, rutininių įvykių atkarpėlėmis.

Vėžininko diena ir naktis teka visai pagal kitus dėsnius nei sveiko ar apsirgusio žmogaus. Savaičių savaitėmis gali nenutikti jokių fizinių įvykių, bet jo laikas bus kur kas tankesnis ir tirštesnis už pilną nuotykių ir įvykių sveiko žmogaus laiką. Yra sakoma (niekas to negali patikrinti), kad, išgyvenę klinikinę mirtį, tą akimirką kai kurie žmonės nelyg kino filmą peržiūri visą savo gyvenimą. Gali tikėti tuo, gali – ne, bet šis pavyzdys kalba apie laiko išgyvenimo intensyvumą ir to likusio laiko neįkainojamą vertę. Literatūroje to laiko tolimas analogas gal galėtų būti M. Prusto išrastos laiko kilpos, išneriant iš vienakryptės tėkmės. Panašumo yra.

Kai suvoki, kad to laiko nebedaug likę, jau nebeplanuoji, kokius čia dar kalnus nuversti galėtum ar nebaigtus darbus nubaigti. Tu supranti kitą daug svarbesnį dalyką, kad nebeturi prabangos jį švaistyti banalybėms, meluoti, toliau vaidinti, ką vaidinai. Supranti, ką turėjai suprasti daug anksčiau. Tas laikas yra skirtas tvarkytis su siela, kad sugrąžintum ją į „nuomos punktą“ nelyg išsinuomotą automobilį – ne galutinai, nebepataisomai sugadintą.

Apie visa tai šnekučiuojuosi, vis dažniau susitikinėdamas su ištikta vėžio mano drauge. Savo esme mūsų pašnekesiai yra apie Dievą. Ir aš netikiu, kad vėžio ištiktas žmogus, net ir labiausiai užkietėjęs ateistas, nesistengia „sugriešyti“ įsitikinimams ir susitikti, pasišnekėti su Dievu. Mėgina susitikti visi, ypač ištikti vėžio. Vieni iš baimės, kiti iš ilgesio – su džiaugsmu.

Apie tuos susitikimus kalbamės taip. Sveikas žmogus kartais per savo gyvenimą gali su Juo ir nesusitikti, kaip nesusitinka su milijardais nuostabių pasaulio žmonių. Kitas patiria Dievo artumą ar dvelksmą nušvitimo akimirką ir greit užmiršta kaip neaiškų, netikėtą įvykį, kuris iškrenta iš paaiškinamų įvykių sekos ir patirčių paletės. Susitinkama visai kitaip, kai bendrauja du ištikti vėžio, suvokę, kad yra Dievo vaikai ir kad kiekvienam yra atseikėta šviesos ar Šventos Dvasios, kuri niekur nedings, užsiskliaudus fizikos skliaustui. Todėl su Dievu ne susitinkama kaip su kažkuo kitu, kuris tarsi moderatorius styguoja dviejų vėžininkų pokalbį. Jis visados buvo kiekviename, tik vėžininkai gauna ypatingą dovaną atpažinti tą, kuris yra. Dievas tame bendravime – ne tarp bendraujančių, o pačiame bendravime, su visomis meilės, gailestingumo ir vilties, tikėjimo ir pasitikėjimo dimensijomis. Tas bendravimas būna visoks. Gali būti ir be žodžių arba su ilgomis pauzėmis.

Mylintys vėžio ištiktąjį sveiki draugai ir artimieji, lankydami ligonį ir bendraudami su juo, beveik visados jaučia sunkumą, kad kalba ne tai, ką iš tikro jaučia ir norėtų pasakyti, kad žodžiai perdėm banalūs ir kad pokalbis neužsimezga. Taip atsitinka greičiausiai todėl, kad sveikas žmogus iš savo laiko nesugeba panirti į vėžininko laiką, kurį yra pravėdinęs Koheleto vėjas.

Gal būtent todėl bendravimo su vėžio ištikta drauge išsiilgstu labiau nei su sveikais žmonėmis, nes net tylėdami kalbamės apie tą patį laiką. Ir susišnekame, lyg laikrodininkas Vėžys pagal savo metronomą būtų suderinęs mūsų kitaip tiksinčius laikrodžius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.