Svetlana Aleksijevič: „Teisti kito laikotarpio žmones nekorektiška“

Drauge su panevėžiečiais ir miesto svečiais ji žiūrėjo spektaklio pagal vienos iš savo knygų – „Černobylio maldą“ – premjerą, o vėliau bendravo su žiūrovais per savo kūrybos vakarą. Nors pabendrauti su rašytoja po programos teko neilgai, iš pokalbio ir diskusijos teatre pavyko susidaryti tam tikrą jos asmenybės paveikslą. Tai daug apie save neatviraujantis žmogus, neskubantis teisti sovietinėje sistemoje gyvenusių ir joje prisitaikiusių žmonių, suteikianti balso teisę tiems, kuriuos tiesiogiai palietė istorinės tragedijos, tačiau kurių niekas apie tai neklausė.

Teisti kito laikotarpio žmones yra nekorektiška

S. Aleksijevič teigė rašanti tik rusiškai, nes būtent šia kalba kalbėjo didžiulė marksistine laboratorija tapusi šalis. „Aš galiu kalbėti baltarusiškai, bet rašau tik rusiškai. Yra dvi baltarusių kalbos – senoji, kurią stengiamasi atgaivinti, ir dabartinė. Tačiau baltarusiškai daugiausia kalba valstiečiai kaimuose, o inteligentija kalba rusiškai. Senosios kalbos aš nemoku. Rašau rusiškai, nes mano aprašomoji sovietinė utopija, toji marksistinė laboratorija kalbėjo rusiškai. Norint visa tai deramai aprašyti, reikėjo rašyti rusų kalba. Namuose šeimoje kalbėjome rusiškai, o su močiute vaikystėje kalbėdavau ukrainietiškai“, – per interviu sakė rašytoja.

Vis dėlto aprašydama ano laikmečio sistemos ydas ir tragizmą, Svetlana yra atlaidi joje gyvenusiems paprastiems žmonėms. Pasak jos, gyvenant kitame laikmetyje ir kitokiomis sąlygomis lengva teisti tuometinius rašytojus, visuomenininkus, kurie prisitaikė, rašė tai, ką reikėjo, ar naudojosi galimomis privilegijomis. „Dabar žmonės teisia ano laikotarpio žmones, gimusius gerokai anksčiau. Teisti kito laikotarpio žmones yra nekorektiška. Kažkada klausiau savo tėvo: kaip jūs galėjote? Dabar tokio klausimo jau neužduočiau. Juk 1990 metais mes patys irgi nieko negalėjome padaryti, o juk žmonės dingdavo be žinios, vykdavo verslininkų apšaudymai, matydavome žmonių lavonus. Labai sunku pasipriešinti autoritarinei sistemai. Jeigu anūkė manęs paklaustų, kodėl jūs tylėjote, kodėl nieko nedarėte, ką jai turėčiau atsakyti? Man atrodo, kad, vertinant to meto poetus, kūrybinius veikėjus, nereikia būti negailestingiems. Žinoma, reikia, kad būtų atkurta istorinė teisybė, bet gyvenime viskas yra žymiai sudėtingiau“, – atviravo rašytoja.

S. Aleksijevič pripažino, kad, grįžusi iš Afganistano, kur rinko liudijimus knygai apie karą ir nemoterišką jo veidą, ji drėbė tėvui: „Juk mes esame žudikai.“ Tėvas pravirko, tačiau iki gyvenimo galo nebesugebėjo persiorientuoti. „Mano tėvas, kuris neseniai mirė sulaukęs devyniasdešimties metų, mirė kaip komunistas ir manė, kad komunizmas – tai puiki idėja, kurią iškraipė Stalinas. Jo prigimtis nebuvo pasirengusi ką nors keisti. Jis buvo tikras romantikas. Nors mudu daug apie tai ginčydavomės, tačiau svarbiausia, kad savo gyvenimą jis nugyveno sąžiningai.“ Ji prideda, kad kurdama literatūrą ji norėjo pateikti visą sovietinio žmogaus koncepciją, parodyti, kaip žmoguje kovoja skirtingos jėgos, kaip visa tai sudėtinga. „Niekad negaliu pasakyti, kad tie žmonės buvo kvaili – tai veikiau tragiškos figūros. Jie patikėjo, sekė idealais“, – sakė Svetlana.

Kalbėdama apie tą laikmetį ji pridėjo, jog rusiškoje utopijoje idėjos visada yra aukščiau už žmogaus gyvenimą. „Rusijoje visada egzistavo aukštesnė idėja. Tai tokia kultūra, kai būtinai turi būti kažkas aukščiau už žmogaus gyvenimą. Buvo pasaulinė revoliucija, o dabar rusiškojo pasaulio vizija. Tačiau jose visose žmogaus gyvenimo yra nieko vertas“, – aiškino rašytoja. Šis pavienio žmogaus nereikšmingumo motyvas ataidi visose jos knygose, taip pat ir „Černobylio maldoje“.

Šventyklos gražios, bet kur žmogaus dvasia?

Paklausta apie knygoje „Černobylio malda“ aptinkamus religinius motyvus ir jos asmeninį santykį su tikėjimu, Svetlana pripažino, kad nėra Bažnyčios žmogus. „Aš tikiu kaip menininkė, ir Dievas yra mano širdyje. Negalėčiau pasakyti, kad religiniai motyvai knygoje yra išskirtiniai, nes norėjau perduoti visa tai, kas yra posovietinio žmogaus viduje, kur viskas susiję. Noriu parodyti, kad žmogus pasidarė bejėgis. Mokslo bei socializmo idėjų pasaulis žlugo ir nieko nelikus žmonės patraukė į cerkves. Jie nėjo sąmoningai, tačiau vejami baimės, kadangi sugriuvo visa ligtolinė jų pasaulėžiūra. Tie žmonės veikiau yra stichiniai, negalėčiau pasakyti, kad rusai ir baltarusiai labai religingi“, – pokalbio metu atviravo ji.

Dar J. Miltinio teatre Svetlana dalijosi įspūdžiais iš Vologdos, kurioje lankėsi prieš tris mėnesius, ir kur išorinis religingumas dengia dvasinę vergovę. „Ten puikios cerkvės, vienuolynai – valstybė tam negaili pinigų. Tačiau kai pradedi kalbėti su žmogumi, o jis pamato kamerą arba sužino, kas aš tokia, žmogus yra pasirengęs kalbėti apie bet ką – apie vaikus, apie Dievą, apie ką nori, tik ne apie V. Putiną, ne apie Bažnyčią ir ne apie tai, kokiu metu mes gyvename. Žmonės bijo. Tad eini ir galvoji – gražios šventyklos, o kur žmogaus dvasia? Kodėl tokia vergovė? Todėl po praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio romantizmo aš negaliu pasiduoti jūsų romantizmui ir manyti, kad tauta geresnė, negu matome televizijos ekrane. Galiu net blogiau pasakyti: kartais tauta baisesnė už tai, ką matome per televiziją.“

Astravo AE yra nusikaltimas

Paklausta, ką mano apie Baltarusijos atominės elektrinės statybas, Nobelio laureatė pavadino statybas nusikaltimu. „Manau, tai nusikaltimas, kuris rodo, kad nesuvokėme Černobylio, nesupratome jo prasmės. Turbūt tai kai kas daugiau, negu mūsų sąmonė gali aprėpti. Tenykštė autoritarinė sistema negalvoja apie gyvybės kainą, apie tautos ateitį, jai rūpi tik valdžios problemos. Autoritarinėje šalyje viską sprendžia vienas žmogus.“ Paklausiau jos, ar tiki oficialiąja statistika, jog 60 proc. Baltarusijos gyventojų palaiko elektrinės statybas. „Černobylio maldoje“ yra sakinys, kad rusas būtinai turi kažkuo tikėti. Galbūt čia tas atvejis, posovietinės visuomenės pavyzdys, kai žmonės tiki valdžios pažadais? „Autoritarinėje valstybėje niekas nežino, ką iš tikrųjų galvoja žmonės. Visi tie skaičiai yra valstybės falsifikatas, o ne realus gyvenimas. Šita valstybė žmones spaudžia ir paralyžiuoja valią, todėl Baltarusijoje neišvystyti jokie pilietiniai judėjimai – nei antiatominiai, nei ekologiniai. Visuomenė paralyžiuota baimės, viskas nuslopinta“, – sakė S. Aleksijevič.

Baltarusijos prezidentas negali pakęsti S. Aleksijevič darbų ir viešai išsakomos kritikos, todėl ir Nobelio literatūros premijos laureatės knygos šalies gyventojus pasiekia tik per pogrindį, atkeliauja iš Rusijos arba yra skaitomos internete. Jos neįtrauktos į mokyklinės literatūros sąrašą. Tai patvirtina, kad viešosios nuomonės formavimas laikomas geležiniuose valdžios gniaužtuose.

Rašys apie meilę

Svetlana Aleksijevič jaučiasi atlikusi savo misiją ir jau aprašiusi sovietinę utopiją. Dabar ji rengia knygą apie meilę. „Jei kas nors mano, kad tai bus pakylėtas pasakojimas, kaip žmogus sėdi ant debesų ar panašiai – klysta. Štai visiškai neseniai užrašiau istoriją apie meilę, kuri įdomiai prasidėjo, o dar įdomiau baigėsi. Kodėl jie išsiskyrė? Todėl, kad vyras sako: „Krymas – mūsų“, o žmona: „Ne, ne mūsų.“ S. Aleksijevič leidžia akies krašteliu dirstelti į būsimą savo kūrinį ir sužadina norą kuo greičiau jo sulaukti ir perskaityti.