2016 05 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kard. P. Parolinas meldėsi Kryžių kalne pas brolius pranciškonus

Šeštadienį Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas lankėsi Kryžių kalno vienuolyne, kur susitiko su Lietuvos broliais pranciškonais. Jį pasitiko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Kardinolas pasidžiaugė Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos bendryste su Italijos Toskanos Šv. Pranciškaus Stigmatizuotojo vienuolynu. Kard. P. Parolinas Kryžių kalne aukojo šv. Mišias. Jis užsiminė į Lietuvą atvykęs kaip popiežiaus Pranciškaus pirmtakas, o tai leidžia svarstyti apie tai, kad Lietuvoje apsilankys ir pats popiežius. Po šv. Mišių Vatikano valstybės sekretorius bendravo su broliais pranciškonais, juos laimino ir linkėjo Dievo malonės vykdant ganytojišką veiklą.

Pateikiame pamokslą, kurį kard. P. Parolinas sakė Kryžiaus kalno vienuolyne.

Broliai ir seserys Kristuje!

Labai džiaugiuosi švęsdamas Eucharistiją čia, Kryžių kalne. Žinau, kokia brangi ši šventovė yra visiems lietuviams; tai – maldos, piligrimystės vieta, jų vilčių bei ištvermės sunkiais laikais liudijimas. Savo įsimintino apsilankymo čia metu 1993 metais popiežius Jonas Paulius II, turėdamas priešais akis šio kalno istoriją, Kryžių kalną paskelbė vilties, taikos, meilės ir aukos vieta (1993 m. Rugsėjo 7 d. homilija).

Šios dienos skaitiniai teikia mums vertingų pamokų apie maldos svarbą ir rodo mūsų pareigą dalintis savo tikėjimu su kitais.

Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų kalbama apie Apolą, Priskilę ir Akvilą. Apolas buvo žydų pamokslininkas iš Aleksandrijos. Jis puikiai išmanė Raštus ir rūpestingai bei užsidegęs mokė apie Jėzų, nors buvo gavęs tik Jono krikštą. Priskilė ir Akvilas išgirdę jį kalbant Efezo sinagogoje, juo susidomėjo ir nuodugniau pamokė krikščioniškojo kelio.

Mokytojas Apolas giliau pažino Jėzų Kristų ir jo žinią dėka Akvilo ir jo žmonos Priskilės. Jie pragyvenimui užsidirbdavo versdamiesi palapinių audimu ir noriai skirdavo laiko vietinei krikščionių bendruomenei bei Evangelijos sklaidai.  Apaštalų darbuose ir Šv. Pauliaus laiškuose jie minimi ne mažiau nei šešis kartus. Paulius juos giria kaip savo „bendradarbius Kristuje Jėzuje (Rom 16, 3).

Akvilo ir Priskilės pastangų dėka Apolas buvo galutinai priimtas į krikščionių bendruomenę ir išvyko padėti Kristaus sekėjams kituose miestuose. Pasakojama, kad atkakęs į Graikiją jis „buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiems. Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją“ (Apd 18, 28). Akivaizdu, kad Akvilas ir priskilė puikiai išmanė Raštus ir troško pasidalyti jais su kitais. Tai, kad galėjo pamoyti tokį nusimanantį žmogų kaip Apolas, rodo, jog jie buvo gerai apsišvietę, gebantys plėtoti dialogą ir atviri Šventosios Dvasios gautoms įžvalgoms.

Šiandien daug žmonių trokšta laimės ir pilnatviško gyvenimo, bet dažnai nežino, kas šiuos giliai įsišaknijusius troškimus galėtų patenkinti. Tie iš mūsų, kurie kaip Priskilė ir Akvilas pažino Jėzų Kristų ir draugystės su juo džiaugsmą, turi pareigą užkalbinti tuos, kurie dar gerai nepažįsta Kristaus ir vesti juos link Jo.

Nors jau daug žinome apie Jėzų, mums, kaip ir Apolui, vis dėlto būtina padedant mūsų broliams ir seserims Bažnyčioje gilinti mūsų supratimą.Turime nuolankiai pripažinti, kad Jėzus mums dažnai kalba per labai paprastus žmones, kurie yra itin artimi jo širdžiai ir neretai turi įžvalgų, sugluminančių išmintingus bei išsimokslinusius žmones. Be to, pažinti Jėzų nereiškia surinkti daugiau informacijos apie jį. Pažinti jį – sutikti jį maldoje ir sakramentuose, išgirsti jo balsą, kai jis mums kalba, priimti bet kurias mums jo patikimas užduotis, sektu juo savo brolių ir seserų bendruomenėje bei atpažinti jį savo artimo veide. Mąstant apie tai, prisimename popiežiaus Benedikto XVI žodžius: „Apsisprendimui tapti krikščioniu pradžią duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (Deus caritas est, 1).

Norint nuodugniai pažinti jėzų, svarbiausia yra malda. Šiandienėje Evangelijoje Jėzus sako: „Ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23) Prie Dievo, mūsų Tėvo, galime artintis kupini pasitikėjimo ir prašyti jo, kad jis patenkintų mūsų ir visos žmonijos poreikius. Dievas atsiliepia, nes yra gailestingas ir mus mylintis Tėvas.

Jėzus moko mus prašyti „jo vardu“ (Jn 14, 13). Tai – veiksmingos maldos sąlyga. Mūsų malda grįsta tikėjimu į jį, į tą, kuris apreiškia Tėvą ir mus veda pas jį. Tikėjimu įžengiame į santykį su juo, jį pažįstame ir pamilstame, laipsniškai suderiname savo mąstyseną, valią ir darbus su jo valia. Tad, padedant Šventajai Dvasiai, mokančiai mus prideramai melstis, mūsų malda tampa viena su Jėzaus malda. Melsdami sau ir pasauliui reikalingų dalykų, vienijamės su jo užtarimu, ir per tai malda „jo vardu“ tampa visiškai veiksminga.

Jėzus sako: „Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24). Jėzus trokšta, kad būtume kupini džiaugsmo. Jis kalba ne apie paviršutinišką, bet apie gilų džiaugsmą, kylantį iš žinojimo, kad esame Dievo mylimi niekada nenuviliančia meile; apie džiaugsmą, išliekantį nepaisant visko, ką teko ištverti; džiaugsmą, kuris galiausiai atsiranda iš Šventosios meilės Dvasios buvimo mumyse.

Šioje šventoje vietoje, kur virš horizonto linijos iškilę dešimtys tūkstančių kryžių, nebyliai liudijančių lietuvių tautos tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo meile, atnaujinkime savo įsipareigojimą siekti tvirtesnio santykio su Kristumi, kad gebėtume artimiau su juo sekti ir traukti prie jo kitus.

Kryžiaus papėdėje – sakoma Evnagelijoje – stovėjo Marija, Jėzaus motina, kuri dalijosi jo atperkamąja kančia. Kuomet kenčiame, sopulingoji Motina, kurios širdį pervėrė jos mylimojo Sūnaus mirtis, visada yra arti mūsų, kad mus paguostų ir palaikytų. Pasitikėdami jos globa ir galingu užtarimu, patikime jai savo maldas ir intencijas.