Laiškai iš kaimo. Geras yra tas nuolankus Mykoliukas

Kovo 20-oji

Verbų sekmadienis. Sninga ir sninga. Balta žemė, baltos obelų šakos. Ir staiga pamatau, kaip senos obels vainike sužaliuoja amalų krūmas. Karpiau ilgakočiu sekatoriumi tuos amalus prieš savaitę, rodos, nė vieno nepalikau, nes jie kenkia vaismedžiams, o štai vienas krūmelis žaliuoja. Gal tegu lieka, žinosim, kad amalo šakelę dzūkės moterys kadaise priglausdavo prie Verbų žolynų. Matyt, todėl, kad tas amalas žaliuoja ir vasarą, ir žiemą. Įdomu, kad šis žodis turi ir kitą prasmę: tolimas žaibas be griausmo taip pat yra amalas. Gal ta antroji reikšmė atsirado iš žodžio amas (būti be amo – tylėti). Rusai sako – zarnica, ir šis žodis turi kitą, neramesnį atspalvį. Tolimas žaibas ne visada taikus, jis gali priartėti. Naktį, žinoma, kai viskas atrodo kitaip. Yra Tiutčevo eilėraštis apie amaluojančio dangaus skliauto grėsmingumą. Yra Konstantino Paustovskio labai jautrus prisiminimas, kaip neramiai tolimą amalą pajaučia kviečių laukas, o kartu ir žmogus, stebintis tą fejerišką reginį: tolimas blyksėjimas ir čia pat geltonuojantis javų laukas, tarsi krūpčiojantis nuo to paslaptingo švytėjimo. Beje, šiaurinės pašvaistės stulpai, kartais matomi ir Lietuvoje, rusiškai vadinasi zarniki.

Vakar Beno Rupeikos laidoje „Kaip žmonės gyvena“ (LRT radijas) kalbėjo Vincas Norkūnas, gyvenantis Krūminiuose, prie Versekos. Jis pasakojo, kaip jaunystėje varinėjo arklius, pakinkytus į maniežą, kurio krumpliai ir ratai suko javų kuliamąją. Tada jau buvo kolūkiai. Mane nustebino, kad jis gerai prisimena veikiantį maniežą. Aš taip pat gerai atsimenu pirmuosius kolūkių metus Žemaitijoje, bet kuliamųjų būgnus tada suko ne maniežai, o tokie juodi metaliniai motorai „Blakston“, visada baisiai apvarvėję tepalais. Į mūsų kalną Kalniškių kaime (tėvo erdvi daržinė buvo nacionalizuota, ir čia kraudavo kolūkio javus) tą baisų motorą metaliniais ratais atvilkdavo keturi stipriausi arkliai. Paskui atveždavo ir kuliamąją mašiną, kuri pati irgi nemokėjo važiuoti. Sakydavo, kad ji yra iš Danijos. To motoro ratus įkasdavo į žemę, kad nejudėtų, ištempdavo platų ilgą diržą nuo motoro iki kuliamosios skriemulio, prasidėdavo derinimas, rinkdavosi žmonės, ir mums visa tai buvo tikras teatras. Dabar galvoju, kad tas angliškas motoras ir toji daniška kuliamoji juk buvo atimti iš stambesnių ūkininkų. Ir dabar jau žinau, kad Dzūkijoje veikiantis maniežas išsilaikė ilgiau nei Žemaitijoje. O kodėl kaimeliuose prie Skroblaus (Kapiniškiuose, Rudnioje, Dubininke) tuo metu kūlė ne kuliamosiomis, o spragilais? Tu tik pabandyk tais smėlėtais keliukais palei Skroblų pavežti gremėzdišką kuliamąją mašiną, aišku, kad nepavyks. Gali ir šešis arklius kinkyti – nepaveši, nes smėlis čia gyvas, slenkantis lyg upė.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Balandžio 11-oji

Pušyne pražydo plaukuotieji kiškiagrikiai. Prie pat Krūčiaus srovės sužaliavo šaltininės veronikos. O ant naujojo pylimo sužydėjo keli žibuoklių kupsteliai ir sugeltonavo vienas šalpusnio graižas. Šitaip žolynai suranda savo naujas buveines, ir aš galiu atspėti, kaip ant skurdaus žvyro gūbrio atsirado būtent šie augalai. Pernai žibuoklės nučiuožė į upelį kartu su atodangos nuošliaužomis, o aš visa tai ištraukiau ant pylimo. O šalpusnio sėklų vėjas atnešė, matyt, iš Vaikšnoro Ravo. Visos mažos sėklelės, apsirūpinusios burėmis ar parašiutėliais, keliauja labai toli. Ankstyvąjį šalpusnį dzūkai vadina močėkalapiu ir godoja kaip didelį vaistą. Kitais metais tų močėkalapių čia bus daug. Vienas žiedas, o juk tikrai galima atspėti, ką jis pranašauja, nes šalpusniai dauginasi ne tik sėklomis, jų šakniastiebiuose užsimezga vis nauji pumpurai, ir šalia senojo augalo greitai iškyla naujas ūglis… Žiūriu į vienišą šalpusnio žiedą ir galiu palinkėti jam taip, kaip kadaise Vaižgantas linkėjo savo Mykoliukui: būk čia, niekur nebėk, kentėk, bet būk, glūdėk ilgai. O juk ir Vincas Krėvė šitaip liepė skerdžiui Lapinui: gyvensi ilgai, mirsi tik tada, kai nugrius Grainio liepa. Taip ir buvo…

Visai netoli nuo šito įspūdingo Krūčiaus vingio stūkso seniausias Liškiavos medis – Paklėštarės liepa. Atrodo ši liepa gana keistai: kamieno visai nematyti, liemuo irgi neaiškus, užtat kelminės atžalos labai storos, išsikerojusios iš visų pusių. Jau labai seniai trenkė perkūnas į aukštą Paklėštarės liepą, perlaužė pusiau, todėl viršūnės nėra, ir iš toliau žvelgdamas nesuprasi, kodėl šis medis toks platus. Reikia iš arčiau pažiūrėti, tada viskas ir paaiškės. Ir kaip gerai, kad Aplinkos ministerijos specialistai visai neseniai šią liepą įrašė į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.

Paklėštarės liepa turi savo istoriją. Liškiavos mokyklos mokytojas istorikas Kęstutis Gudelionis prisimena: mama jam pasakojusi, kad net jos jaunystės metais ši liepa jau buvusi aukščiausias Liškiavos medis. O liškiaviškė Marytė Šimkonytė-Valentukevičienė (gim. 1911 m.) mums pasakojo, kad prieš karą prie šios liepos buvo prikalta graži koplytėlė su Švč. Marijos atvaizdu. Visi pakeleiviai čia sustodavo ir nusilenkdavo, kepures nusiėmę. O kaip atrodė šis godotinas medis po Antrojo pasaulinio karo? Tokie prisiminimai šiandien irgi dar gyvi. Julė Šimkonienė, atitekėjusi į Liškiavą 1947 metais, šitaip prisimena: „Kai aš čia atėjau, labai aukšta buvo toj liepa, ten buvo prikalta koplytėlė, ale kažkas nudaužė. Tokie laikai buvo, neliko nieko švento, daužė ir nudaužė, tai ne taip, kaip prieš karą. O sako, kad tą koplytėlę buvo prikalęs Liškiavos kunigas Juozas Andriuškevičius, jo mama mirė prie tos liepos, todėl ir prikalė koplytėlę. Sunkūs laikai buvo, oi, sunkūs. Mes bėgom iš Liškiavos, penkiasdešimt pirmais mūs čia nebuvo, kas galėjo – slapstėsi, iš Liškiavos išvežė vienuolika šeimų.“

Kalbame apie dabar vis dar žaliuojantį Gamtos paminklą, o primena jis tragiškus Lietuvai laikus.

Pakleštarės liepa 2014 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Balandžio 12-oji

Pražydo paprastieji kiškio kopūstai. Baltuoja kiškiakopūsčių žiedeliai, matomi leidžiantis žemyn Krūčiaus link kairiuoju Vaikšnoro Ravo krantu. Šie maži augalėliai dažniausiai ir būna juodalksnių pavėsyje, atviresnių vietų jie vengia. Bet kiškiakopūsčių gentyje yra dar trys rūšys: dirvinis, statusis ir valgomasis. Įspūdingiausias yra statusis kiškiakopūstis, retai matomas, bet lengvai atpažįstamas. O valgomasis kiškiakopūstis auginamas darželiuose, jo lapeliai raudoni. Kiškiagrikių gentyje taip pat yra keturios rūšys. O juk dabar jau sužaliavo ir didieji šilokai, kurios vadiname zuikio bulvėmis, o dar yra ir kiškio ašarėlės, labai gražios varpinės žolės, tinkančios sausoms puokštėms, yra ir kiškinės viksvos, kurių varputės primena miniatiūrinę kiškio uodegą. Kokia pagarba kiškiams! Bet ir vilkas neužmirštas, visokių vilkžolių taip pat yra daug: vilkžvelgė, vilkokarnis (žalčialunkis), vilkadalgis, vilkakojė, vilkauogė. Darželiuose galima pamatyti net vilkaguonę, atkeliavusią iš Usūrijos taigos, kur ji vadinama pavasarine miškine aguona. O juk tie vardai neateina iš kosmoso, juos sugalvojo žmonės, žvelgdami į savo žemę. Šiandien – Kosmonautikos diena. Nelabai man rūpi kosmosas, žiūriu, kas auga ir žydi čia pat. Man tai yra svarbiau.

Suprantu, žinoma, kad Lietuva – ne tiktai žydintys kiškiakopūsčiai prie Krūčiaus. Netgi „Ana Karenina“ buvo italų filmuojama Vilniuje, o į kažkokį mažą Lietuvos kaimelį iš svetimų kraštų buvo atriaumojęs juodų motociklininkų karavanas, o iš Sibiro į Lietuvą atklydo nusikaltėlis, negalintis miegoti ant dryžuotos sofos, nes tai primena kalėjimo aprangą… Taip, tokia egzotika naujajame Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinyje „Skersvėjų namai“ (Tyto alba, 2015). Skaičiau ir galvojau: argi čia Lietuva? Bet viena trumpa novelė „Post“ staiga priminė Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“, kur prisiminimai apie paprasčiausius vaikystės daiktus yra labai ryškūs ir jaudinantys. Šių dviejų autorių amžiaus skirtumas yra nemažas, bet jeigu ir Danutė Kalinauskaitė prisimena, kad vasarą „serbentai būtinai prisiaugina vidudienio tingulį“, tai gal ta mūsų Lietuva ir nesikeičia taip labai smarkiai. Gal viskas kol kas išlieka savo vietose.

Dabar man vis tiek svarbiau išsiaiškinti, kodėl šį pavasarį tiek daug kamanių. Ir kaip jos, sėkmingai peržiemojusios, patenka į kambarį. Pagavau su lengvu entomologų tinkleliu jau keturias ir išnešiau laukan. Ar bus jų dar? Kai virtuvėje pradeda skraidyti spungė, man aišku, kad ji žiemojo malkinėje ir pateko čia kartu su malkomis. O kamanės? Rudenį visos kamanės ir laukinės bitės ieško saugių urvelių, ir aš įtariu, kad žiemojo tos pūkuotos darbštuolės išpuvusiose seno namo ertmėse, o dabar suranda plyšelius ne į lauką, o į virtuvę. Vabzdžiai yra labai landūs. Blogiausia būna, kai nakties tyloje netikėtai išgirsti storą dūzgimą, tarsi virš namo skristų bombonešis. Kai kambaryje gyvenantis ilgakojis voras savo tinklu pagauna palubėje musę, zyzimas būna labai gailus, priešmirtinis, o kamanės bimbimas yra gyvybingas, bet kartu ir nekantrus, raginantis – reikia keltis ir išleisti godotiną vabzdį laisvėn.

Prie Asvejos ežero 2015 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Balandžio 13-oji

Viename Žeimių viensėdyje, nutolusiame nuo gatvinio Žeimių kaimo ir nuo kitų vienkiemių, močiutė pasakoja, kad kiekvieną rytą ją pasveikina virtuvėje šlepsinti varlė. Labai apsidžiaugė mane pamačiusi šios senovinės sodybos šeimininkė: dabar tai aš tikrai paaiškinsiąs, kokia čia užburta varlė vis patenka į virtuvę ir kokia keista žvėrelė neseniai apsigyvenusi kluone. Atvažiavęs anūkėlis, tai iš tos varlės tik pasijuokęs ir dar kartą paraginęs močiutę keltis į miestą. Tą žvėrelę kluone irgi matęs, bet nežinojęs, kas ji…

Tokie paprasti klausimai ir man yra sunkūs. Ir varlės, ir rupūžės mėgsta slėptis prie senų pamatų, o į vidų gal patenka medžiodamos muses. O kluone peles gali medžioti šermuonėlis ar žebenkštis. Yra daug laukinių gyvūnų, kurie mėgsta laikytis prie tokių senovinių trobesių… Pakalbėję apie žvėrelius, prisiminėme ir artimiausius kaimynus. Nesiskundžia močiutė kaimynais ir dar paprašo perduoti linkėjimų paštininkei, taip pat ir moterims iš Merkinės seniūnijos, nes ir jos buvo užsukusios paklausti, ar ko netrūksta. Tai ji ir sakiusi: nieko netrūksta, pažiūrėkit, gyvenu kaip Rojuje, šitiek paukštelių kiekvieną pavasarį parsiranda.

Važiuoju miško keliuku ir vėl prisimenu Vaižganto Mykoliuką. Jis patyrė nuoskaudą, bet nekeikė savo gyvenimo. Jis buvo nuolankus. Gal toks valstietiškas nuolankumas mums gali priminti ir atkaklumą, kuris jau seniai mūsų realistinėje prozoje iškyla kaip svarbiausias lietuviško charakterio bruožas. Daug metų praėjo, tarsi užsimiršo to vaižgantiško pasyvaus atkaklumo fenomenas, bet štai svarbiausia Algirdo Patacko knyga „Litua“ vėl primena šį gražų žodį: glūdėjimas. Tu būk ramus ir nieko ypatingo netrokštantis, bet glūdėk čia. Šito reikėjo visada, reikia ir dabar. Sociologijos profesoriai traktatuose rašo, kad socialinės atskirties bėdos kyla iš tamsumo, iš nenoro aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tegu taip rašo. Bet nereikia pamiršti, kad labai dažnai didžiausią išmintį išsaugo vienišiai. Ir ne tiktai tolimuose Azijos vienuolynuose. Ir Lietuvoje tamsuoliu apšauktas žmogelis gali pasirodyti kaip pats tikriausias mūsų archetipas. Mes pamirštame, iš kur atėjome… Pažangos vežimą stumia darbštuoliai mokslininkai ir eksperimentatoriai, nuo kasdienybės rutinos sėkmingai pabėga keliautojai ir atradėjai, bet visi atvirumo valandėlę prisipažįsta pasiilgstantys savo tėviškės ir pavydi tiems, kurie tą ištikimybę išsaugo.

Balandžio 22-oji

Smarkus vakarų vėjas ir greitai slenkantys tamsiai mėlyni debesys. Ko galima tikėtis šitokį rytą ir kaip pasiryžti, jei koks nors svarbus darbas suplanuotas jau seniai? Lyg ir laukiu kolegų, kurie štai tokį rytą turėtų iš Liškiavos plaukti baidarėmis į Merkinę, bet netikiu, kad taip bus. Telefoninio ryšio per kosmosą nėra, todėl galiu prisiminti tą Mindaugo ar Vytauto laikų Lietuvą, kai patikimiausiai dirbo žygūnai, raiti skraidinantys žinias apie tai, kuriame miške ar palaukėje karvedžiai privalo susitikti. Tokių susitikimo vaizdų yra, pavyzdžiui, ir Vinco Pietario istoriniame romane „Algimantas“. O tai juk buvo dar iki Mindaugo. Ir žodis buvo tvirtas, ir žirgai patikimi…

Užkūriau nemenką laužą, atnešiau kibirą šaltinio vandens. Ant stalelio surikiuotos storo stiklo stiklinės ir stiklainiai su džiovintomis žolelėmis, bet joks žygūnas man nepraneš, kada reikia pradėti virti arbatą. Turiu laukti. Laužo šilumą nupučia vėjas, geriau dabar būtų pasislėpti Krūčiaus kanjone. Visada ši laužavietė kalvos papėdėje svečiams patinka, nes iš čia viskas gerai matosi. Šiandien būtų kitaip… nes vėjuota. Einu prie Krūčiaus. Staiga pasipila ledų kruša. Kaip čeža ledinės kruopos, krisdamos ant pernykščių lapų, kaip greitai sublizga ir surasoja žolynai! Bet vėtra netrukus nutolsta, tuoj pat pasirodo saulė.

Vėjas aprimsta, ir skambiai sucinksi miškinis kalviukas. Pirmą kartą šiemet girdžiu šį pilką giesmininką. Saulė apšviečia prie pat Krūčiaus žydinčius plačialapius šaukščius ir visą žalią salpos garšvyną. O kaip sušvinta žydinčios pražangialapės blužnutės, koks nepaprastas dabar jų geltonumas! Klausausi miškinio kalviuko, žiūriu, kaip šviečia blužnučių sala, kurią supa garšvos ir vištapienės, ir nesulaukiu jokio žygūno. Štai kur yra svarbiausia Jurginių šventės žinia: ir blankūs blužnučių žiedynai nematytai sušvinta, kai juos po ledų krušos staiga apšviečia saulė! Gal prieš šimtą metų etnografai užrašė tokį paprastą pasveikinimą Jorės šventės rytą – „Gyvo žalio!“ – ir štai ateina diena, kai tu pats gali suprasti, ką toji ištarmė reiškia…

Aukštai danguje vėl cinksi gal jau kitas miškinis kalviukas, Pyterio Balčiaus miške už Krūčiaus kukuoja gegutė, o čia pat per akmenis ūžia Atgajos rėva, ir švyti auksinė blužnučių sala. Ko dar trūksta, kad į vieną vietą suplauktų visi pavasariški Jorės šventės ženklai? Matyt, Perkūno. Ir Laumės juostos. O juk vakar sinoptikai sakė, kad šiandien po pietų reikia laukti ir perkūno. Bet tada ši Krūčiaus salpa jau nebebus tokia šviesi, nes saulė pasisuks. Matyt, sunku viską suderinti… Saulė jau slepiasi už debesų, pažvelgiu į šiaurę ir matau, kaip ryškiai geltonuoja beržų žirginiai. Juodalksniai dar nė kiek nežaliuoja, ir beržų lapeliai visai maži, bet geltoni senų beržų žiedynai tamsaus šiaurinio dangaus skliaute šviečia taip pat ryškiai kaip ir blužnučių pievelė… Gal penkias minutes pabūnu tikrame – šviesos, žiedų, giesmių – pavasaryje, ir vėl atūžia ledų kruša…

Vakare vartau Simono Daukanto „Rinktinių raštų“ knygą, kuriai įvadą parašė Meilė Lukšienė (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955). Štai „Būdas senovės lietuvių“: „… kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus, kielė ledą išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje, žalesa; vadino jį Sausjurgiu ar Šlapjurgiu, pagal tai, kaip pavasaris buvo sausas ar šlapias. (…) Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis ryja žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir paukščiai džiaugiasi“ (216 p.). Rašo Simonas Daukantas ir apie Perkūną. Ir kaip gražiai po daugelio metų jam pritaria dzūkas Vincas Gaidys iš Musteikos! Jis paaiškina, kodėl Musteikos kaime bei apylinkėse nėra akmenų – taigi Perkūnui griaudžiant nusileidžia iš dangaus Straublys, vienas jo galas iš Čepkelių ežero siurbia vandenį, o kitas galas iš dirvų ir pievų sutraukia akmenis. Iš tų akmenų Perkūnas pasidaro kirvukus, kuriais ir skelia žaibus. Šitaip pasakojo mums Vincas Gaidys Musteikoje 1990-ųjų metų rudenį. O paklaustas, kodėl būtent Musteikos akmenys parūpo Perkūnui, atsakė, kad šito niekas nežino. Gal kitokie buvo akmenys, juk visas Musteikos kraštas yra kitoks, tarsi sala Dzūkijos pakrašty.

Galvoju apie žemaitį Simoną Daukantą, apie Jorę, apie dzūko Vinco Gaidžio mitinį Perkūną, bet juk tikriausiai rytoj Aukštaitijoje, Kulionyse prie Želvos ežero, bus švenčiama pavasario šventė. Kadaise, gal 1982-aisiais metais birželio pirmąją, labai nustebau, kad ant Kulionių piliakalnio dar žydi pavasarinės gėlės – lieknosios plukės. Bet labiausiai tada man patiko akmeninis avinas, „besiganantis“ nenušienautoje pievoje. Nežinau, kaip dabar yra Kulionyse, bet atrodo, kad visur pievelės su skulptūromis jau skutamos labai kruopščiai. Visur formuojamos vejos. Tokia negera mada. Ir to „žalio gyvo“ lieka mažiau. Svarbu dar ir tai, kad tada skulptoriai dirbo kaltais, o dabar kiečiausią granitą ar gneisą vienas meistrelis iš Kauno raižo ir šlifuoja baisiai greitai – per dieną gali išdrožti didžiausią akmeninį elnią. Viskas keičiasi, bet šitas pasveikinimas „Gyvo žalio!“ turėtų išlikti. Jis visą laiką turi kažkur glūdėti kaip tas nuolankus Mykoliukas.