2016 05 10

Paulius Subačius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“: Žvilgsnis iš Romos

Į Ad limina atvykę Lietuvos Bažnyčios ganytojai Popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčioje. Iš kairės – kard. V.Sladkevičius,vysk.J. Preikšas, vysk. A. Deksnys, kun. D. Petraitis MIC, vysk. J. Matulaitis, vysk. J. Žemaitis. Iš dešinės – arkivysk. A. J. Bačkis, vysk. S. Tamkevičius, vysk. J. Vaičius, vysk. Vl. Michelevičius, vysk. Tunaitis. 1993 m. vasario 22 d.

Ką tik pasibaigus popiežiaus Pranciškaus legato, Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Pietro Parolin vizitui, skaitytojams siūlome dar vieną ištrauką iš Pauliaus Subačiau monografijos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“, kurioje aptariama Vatikano laikysena ir Lietuvai siūlytos gairės, pereinant iš vienos santvarkos į kitą.

Kaip per ketvirtį amžiaus buvo matoma Bažnyčios Lietuvoje būklė ir jos kaita turint galvoje pasaulinį kontekstą, pirmiausia atskleidžia Popiežiaus pateikti vertinimai ir siūlymai, jo reakcija į vietos ganytojų pristatytus savo patirties apibendrinimus. Vyskupų piligrimystė į Romą ad limina „prie [apaštalų] kapų“1, kurios metu meldžiamasi prie šv. apaštalų Petro ir Pauliaus relikvijų, susitinkama su Šventuoju Tėvu ir lankomasi įvairiose Apaštalų Sosto institucijose, vyko 1988 m. balandį, 1993 m. vasarį, 1999 m. rugsėjį, 2006 m. birželį ir 2015 m. vasarį.

Per pirmąjį ad limina vizitą iš laisvos Lietuvos 1993 m.2 kard. Sladkevičius Šventajam Tėvui skundėsi, kad prieš ribotas dvasininkijos jėgas atsivėrę „dvasiniai ir moraliniai griuvėsiai, dvasinės ir moralinės žaizdos, kurias paliko bedieviškas režimas“. Jonas Paulius II, užuot paguodos žodžiais atsakęs į bėdojimus dėl sovietmečio, užsiminė apie laukiančius naujus grėsmingus iššūkius ir drąsino juos pasitikti. Jis numatė pavojų įsisukus į visuomeninę reformą apleisti dvasinį matmenį. Kaip šio ganytojiško vizito aptarime Naujojo Židinio-Aidų redakcijoje pastebėjo Laurinkus, Popiežius kalbėjo apie būtinybę ekonominiame ir politiniame virsme išsaugoti „pilnutinį žmogaus gyvenimą“, apie krikščionių atsakingą dalyvavimą ten, kur pertvarkoma – atkreipiame dėmesį į vardijimo seką – „krašto dorovė, politika ir ekonomika“. Šventasis Tėvas taip pat sakė norįs, kad pasauliečiai „pažintų ir pamiltų“ Vatikano II Susirinkimo nutarimus.

1993 m. velykiniame LVK laiške trumpai perpasakojus Jono Pauliaus II paraginimą studijuoti ir visose bažnytinio ir asmeninio gyvenimo srityse diegti Susirinkimo dekretą dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, buvo padaryta tiesiogiai tautos kelią ir Popiežiaus autoritetą susiejanti išvada: „Štai kokia yra Kristaus vietininko nurodyta mūsų dvasinio atgimimo programa. Kiek ją pajėgsime realizuoti, tiek mes prisikelsime“. Susitikimo su Lietuvos vyskupais Kaune metu Jonas Paulius II jiems įteikė prioritetines sielovados kryptis nurodantį dokumentą. Tos kryptys: naujoji evangelizacija, dvasininkijos atsinaujinimas (užpildyti buvusios formacijos spragas ir pasirūpinti nuolatine formacija organizuojant dvasines pratybas, rekolekcijas), pasauliečių ugdymas (įtraukimas į aktyvų bažnytinį gyvenimą ir tikėjimo liudijimą visuomenėje, ryšys su posusirinkiminiais pasauliečių sąjūdžiais, jaunimo ir šeimų sielovada), seminarijų reforma. Šią Popiežiaus direktyvą nuolat primindavo apaštalinis nuncijus arkivysk. Mullor Garcнa. Baigdamas savo kadenciją Vilniuje jis labai koncentruotai episkopatui apibendrino, kad „Bažnyčios Lietuvoje ateitis priklausys nuo vyskupų kolegiškumo ir vienybės, seminarijų ir formacijos metodų atnaujinimo, kunigų nuolatinės formacijos, pasauliečių apaštalavimo ugdymo“. Tai buvo ir problemiškiausių sričių, ir proveržio galimybių įvardijimas.

1999 m. arkivysk. Bačkis ad limina metu vardijo Bažnyčios veikimo aplinkybes, nulemtas toli gražu ne vien nuožmaus ateizmo paveldo: „pučia materializmo ir sekuliarizacijos vėjai, […] išplitęs abejingumas dvasinėms ir moralinėms vertybėms. Nusikalstamumo augimas ir tragiškas savižudybių skaičiaus didėjimas“. 1993-iųjų vyskupų kreipimesi į Popiežių religinio gyvenimo raida aiškinta politiniais pasikeitimais, o XXI a. išvakarėse – kultūriniais bei socialiniais veiksniais, sąmoningumo virsmu. Arkivysk. Bačkiui patikinus: „visa Lietuvos Bažnyčia pasuko Vatikano II Susirinkimo nurodytu atsinaujinimo keliu“, – Šventasis Tėvas kalbėjo apie konkrečias aktyvumo galimybes, pirmiausia, pasauliečių brandinimą „dalyvavimo struktūrose“ – parapijų tarybose bei vyskupijų sinoduose. Dvi Jono Pauliaus II akcentuotos pasauliečių raiškos plotmės – šeima ir politika. Pastaroji Popiežiaus kalboje pavadinta svarbia pasauliečių įsipareigojimo kryptimi, kuri „reikalauja iš krikščionio pilno koherentiškumo su evangelinėmis vertybėmis, […] ir tų vertybių išmintingo bei atsakingo diegimo sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis“. Čia pat buvo nurodytas politinio pasauliečių ir dvasininkų reiškimosi skirtumas, persergint: „Vaidmenų sumaišymas gresia nuvesti Bažnyčią į jai svetimas veiklos sritis, o tai, kas kartais gali būti pateisinta išimtinėmis aplinkybėmis, paprastai baigiasi priešingais negu laukta padariniais“ .

1999 m. Jonas Paulius II vyskupams pakartojo: „Tai, ką jums sakiau praeito ganytojiško vizito metu, lieka aktualiausia šio penkmečio šviesoje: naujoji evangelizacija yra pirmoji ir nepakeičiama sielovados kryptis Lietuvoje“ [ibid]. Priešingai, apie visuomeninę Bažnyčios apsuptį Popiežius kalbėjo gerokai kitaip, nes naujoviško gyvenimo iššūkiai įgijo konkretų pavidalą: tikėjimas patiria dar klastingesnį išbandymą nei totalitarizmo metais, „kurio esmė – sekuliarizuoto ir hedonistinio gyvenimo modelis“. Tuo tarpu gręžiojimuisi atgal, žvilgsniui į sovietmečio „niokojančius padarinius“ Šventasis Tėvas suteikė priešingą prasmę nei nuolatinis teisinimasis dėl dabarties nesėkmių: iš persekiojimo metų reikia semtis išbandymuose sutvirtėjusio tikėjimo, „negalime nė abejoti slaptingaisiais vaisiais“, kuriais tiek būsimajame gyvenime, tiek istorijos raidoje reiškiasi kančia dėl Kristaus [ibid]. Dar vienas akcentas – Popiežius kalbėjo apie pilną tikėjimo perdavimą. Kauno metropolitas komentuodamas ad limina pabrėžė: kartais Evangelijos skelbėjai „mūsų laikų žmonėms nedrįsta pilnai visko perduoti, pavyzdžiui, to, kas nelabai populiaru: nuodėmė, skaistykla, pragaras ir t. t., arba moralinės temos: Bažnyčios nuostata dėl gyvybės“.

2006 m. kreipdamasis į Benediktą XVI Lietuvos ganytojų vardu arkivysk. Tamkevičius prisiminė Didžiojo krikščionybės Jubiliejaus metų svarbą visų vyskupijų religinio gyvenimo atsinaujinimui: „Ypač džiugina, kad Lietuvoje gausėja jaunimo ir suaugusiųjų maldos grupių“ [897, 2006-06-30]. Kauno metropolitas suminėjo daugiau nei penkiolika Bažnyčios Lietuvoje gyvenimo sričių ir problemų, o Popiežius išskyrė tik dvi temas – dvasininkų brolystę bei šeimų sielovadą. Jis su tėvišku griežtumu įpareigojo, kad būtų kuo labiau sumažintas skirtumas tarp dvasininkų ir pasauliečių požiūrio į veiklos metodus, būtų naikinamas atstumas tarp vyskupų nutarimų ir praktinio jų įgyvendinimo lygmens. Kaip pastebėjo ad limina atgarsius komentavęs Viluckas, „Šeima yra ‘vienas kūnas’, o mūsų pastoracija labiau sutelkta į atskirus jos elementus: vaikų katechizaciją, sutuoktinius, pagyvenusius žmones“. Šventojo Tėvo pasirinkti akcentai bylojo, kad požiūris į šeimą yra lemiamas pokomunistinių šalių visuomenės sanklodos krikščioniškumo argumentas, o santuokos būklė – lakmuso popierėlis, liudijantis katalikybės marginalizacijos laipsnį skirtinguose kraštuose. Popiežius, dar kaip kard. Ratzinger, konklavos įžanginiame pamoksle konfratrus perspėjęs apie reliatyvizmo diktatūros grėsmę, kalbėdamas Baltijos šalių ganytojams pavartojo kur kas rūstesnį žodį: „Šiuolaikiškumas, nepagrįstas tikrosiomis žmogiškosiomis vertybėmis, yra pasmerktas nestabilumo ir sumaišties tironijai“. Po vizito Kauno metropolitas pesimistiškai prisipažino: „Deja, mes Lietuvoje beveik visur esame linkę laikytis ‘spragų užkamšymo’ taktikos. Programos paprastai taikomos ten, kur yra krizinės situacijos“ .

Lietuvos dvasininkai sovietmečiu ir išsyk po Atgimimo nepraleisdavo progos pabrėžti, kad šalies katalikai visuomet buvo ištikimi Romai ir Popiežiui. Tačiau iš tiesų šis pasigyrimas tebuvo provincialumo kamufliažas, o Bažnyčios tautiškumo sindromas, kurį diagnozavo dar pal. arkivysk. Matulaitis, reiškėsi įvairiais būdais, išskyrus formalųjį institucinį atsiskyrimą. Šventojo Sosto dėmesys ir laisva abipusė komunikacija, dar labiau suintensyvėjusi kardinolu pakėlus arkivysk. Bačkį, kurį su daugeliu kongregacijų vadovų bei atsakingųjų siejo asmeninė pažintis ir bičiulystė, lėmė kitokios kokybės vienybę. Pamažu vaduotasi iš lokalių interesų rato, darėsi sгvas Bažnyčios rūpestis dėl Europos ir Pasaulio įvykių. Bene pirmas toks akivaizdus susidomėjimo globalioms problemoms atvejis buvo 2002 m. sausio 24 d. Asyžiuje vykęs Pasaulio religijų vadovų susitikimas. Jis išties patraukė Lietuvos dvasininkų ir pasauliečių dėmesį, vyskupams paskatinus piligriminėmis kelionėmis paremti Popiežiaus iniciatyvą, melstis už taiką pačiame viduržiemyje gausus tikinčiųjų būrys suplūdo ne tik į miestų šventoves, bet net į Krekenavos bažnyčią. 2009 m. arkivysk. Tamkevičius konstatavo: „vienų džiaugsmui, kitų pykčiui visais klausimais išmokome nuosekliai laikytis Visuotinės Bažnyčios linijos. Manau, tai labai svarbu, nes nėra nieko pragaištingesnio Bažnyčioje, kaip vienybės stoka“.


 

1  Tokie vizitai, nuo 1585 m. privalomi visiems vyskupams, pastaraisiais dešimtmečiais rengiami maždaug kas penkeri metai.

2  Jį planuojant apaštalinis nuncijus ragino vyskupus prieš šešis mėnesius, kaip numatyta Kanonų teisės, įteikti penkmetinį raportą apie diecezijos padėtį Šventajam Sostui; kadangi tas pats kanonas leidžia nepateikti raporto, jei valdoma ne ilgiau kaip dvejus metus, tuo laiku dokumentą parengė tik mažumos vyskupijų ordinarai.