Lietuviai atstato rūmus. Petro Dirgėlos apmąstymai apie revoliuciją Karalystės epe

Gyvenime pasikartoja viskas, tačiau nepasikartoja gyvenimas, pavirtęs mitu. (Simonas Grygas)

Pirmojo Dirgėlos istorinių romanų ciklo Baltijos epe šitaip klausiama apie senąją Lietuvą¹. Iškėlęs pamatinį geopolitinės pradžios klausimą – ar valstybė prasideda kaip jūrinė, ar žemyninė galia, Dirgėla keliavo per dviejų šimtmečių Lietuvos istoriją (1454–1660), sklaidydamas skirtingų laikotarpių geopolitines galimybes, lietuvių pasirinkimus ir valstybingumo formas. Epas užsibaigė Tvanu, kurio tragiškos politinės išdavos, autoriaus požiūriu, smarkiausiai buvo nulemtos to meto moralinio tautos nuosmukio. Kaip matyti iš Dirgėlos rankraščių, pasakojimą ketinta tęsti nuo Lietuvos politinės steigties, Mindaugo karūnacijos, ir užbaigti iki šių dienų. Kodėl autorius sustojo ties XVII a.? Paties Dirgėlos teigimu, buvo ruoštasi tolesniems romanams, jį ypač domino tylusis Lietuvos XVIII a., tačiau dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir po jo sekusių įvykių nebebuvo kaip tyrinėti buvusias valstybingumo trajektorijas. Rašytojui atsivėrė galimybė savo kūrybos metu stebėti valstybingumo pulsavimą ir lokalizuoti Dainuojančią revoliuciją idėjiniame kontekste.

Antrasis Dirgėlos epas Karalystė klausia apie naujosios Lietuvos pradžią 1989–2000 m. Monumentaliu keturiolikos romanų ciklu užsimota išsiaiškinti, kaip lietuviai atsidūrė ten, kur jie šiandien yra: kokią valstybę jiems pavyko atkurti ir ką ji žada? Ieškodamas atsakymo, Dirgėla atlieka gelminę Dainuojančios revoliucijos ir jos pasekmių rekonstrukciją. Jau imdamasis ano meto apibendrinimo² Dirgėla suprato, kad rašant iškils reali problema nešališkai apmąstyti objektą, su kuriuo atmintis dar tik turės ateityje rasti deramą santykį.

Rašytoją neabejotinai turėjo kamuoti: kas iš to, kas nutinka, yra lemtinga, kas išliks, o kas tėra tik priedangos ir tuščias triukšmas? Revoliucija yra išimties būklė, laikas tarp nebegaliojančios politinės tvarkos ir būsimos sanklodos. Tačiau stebėtojo žvilgsniu šis laikas tuo pat metu įsilieja į bendrą valstybės virsmų ir sant­varkų bangavimų istoriją. Pasiremdamas Lietuvos išgyventos tikrovės prielaidomis Dirgėla atskleidžia, kaip Nepriklausomybės pasaulis iš jų vystėsi. Tad Dirgėlos pasakojimas yra ne istorinis, vaizduojantis faktinę įvykių raidą, o genealoginis, atskleidžiantis Atkūrimo pasaulio logiką. Kitaip tariant, Dirgėla pateikia savitą Nepriklausomybės pasaulio alegoriją.

Karalystės epas pasakojamas netradiciškai: kitaip nei Baltijos cikle čia neaptinkame stabilių protagonistų ir antagonistų, atvirai kalbant apskritai nėra jokių pagrindinių veikėjų, personažų tarpusavio konfliktai yra lokalūs ir persipynę, nėra aiškaus jų veiksmų rezultato. Veikėjų vardai ir jų kilmė maišosi, kai kurie veikėjai turi po keletą pavidalų, vis išlendančių kitais vardais, ir skaitytojui aiškiau tampa tik sutikus ką nors iš buvusių romanų, pavyzdžiui, Teresę Kerpienę, arba užšifruotus politikus: Gintarinę Karoliną Prūseikienę (Kazimira D. Prunskienė) arba prokurorą Lekną Palubinską (Artūrą Paulauską). Begalinė serija veikėjų, vieni kitus keičiančių kas keletą puslapių, liudija jau Baltijos epe aptiktą principą, kurį rašytojas Karalystėje veda prie kraštutinumo. Tai vadinamųjų „istorijos mikrobų“, mažųjų personažų ir jų menkai pastebimų veiksmų tyrinėjimas, mėginant suprasti jų konkretų poveikį valstybingumui.

Veikėjų antplūdis skaldo pasakojimą, jis pastoviai trūkinėja kiekvienam iš personažų norint papasakoti savo versiją. Nagrinėjant šiuo mikroskopiniu lygmeniu nebėra vienos siužeto linijos, vieno naratyvo. Veiksmai ir pasakojimai išsišakoja ir persidengia. Todėl nėra vieno laiko ir vieno veiksmo. Esama daug laikų: realus įvykių laikas persidengia su praeities prisiminimu, būsimų įvykių nuojauta ar cikliškai sugrįžtančiu epizodu. Esama daug veiksmų: sąmokslai, sandoriai, intrigos tuo pat metu pateikiami kaip vykstantys absurdo fantazijoje, kaip raportuojami ataskaitose, kaip atsimenami dienoraštyje.

Atrakindami Karalystę pažvelgsime į minėtų veiksmų sankaupą, savitą Atkūrimo dvasios raidą, kuri išryškės per tris temas. Pirmiausia nagrinėdami Karalystės ant­rąjį tomą³ Ceremonijų knygos (CK) apžvelgsime, kaip epas nutapo moralinį Atkūrimo pasaulio peizažą, sudarantį sąlygas naujos politinės tvarkos standartams. Šią temą tęsime ir apžvelgdami trečiąjį tomą Vilties pilnųjų knygos (VPK), tačiau kartu jame įvyks naujas posūkis kartu su Lietuvos geopolitinės transformacijos apmąstymu. Galiausiai straipsnį užskleisime aptardami istorinio mąstymo reikšmę Lietuvos atgimimui ketvirtajame tome Alibi knygos (AK).

Valstybės pamatų atšventinimas

Karalystės pasaulis skleidžiasi mitinėje erdvėje, geografiškai primenančioje Žemaitiją, kurią galime pavadinti Giria (žr. pav.). Girios centre yra Melnos kalvos, savita girėnų⁴ širdis, apsupta pelkių, raistų ir kūlgrindų. Gyventi čia, o ne pajūryje girėnai pasirinko prieš šimtus metų. Ši aplinkybė – akivaizdi nuoroda į Baltijos epą, kuriame Dirgėla istoriškai analizavo, kodėl lietuviams teko žemyninės, o ne jūrinės valstybės dalia. Tačiau Karalystės epe kūlgrindos ir kalvos yra daugiau nei geopolitinės strategijos simbolis. Ant Melnos kalvų stovi Banitų katedra, kurią rezistencijos dalyviai patraukė statyti priešindamiesi sovietmečiui. Kaip vėliau sužinosime, kalvos savo viduje slepia ledynmečiais egzistavusią Litorinos jūrą ir pirmąjį girėnų pastatytą laivą. Tad gyvenimas Girios kalvose yra savita moralinė strategija: „Melnos žemė buvo arčiausiai dangaus. Ten giria buvo švari. Ten širdžiai buvo ramu, mintims – erdvu“ (CK, p. 276). Kalvų papėdėje stovi tvirtovė, o aplink kalvas plyti lygumos, kuriose girėnai pradėjo kurtis kur kas vėliau. Lygumose stūkso pagrindiniai prekybos objektai, Šventosios uostas, naujos gyvenvietės, sovietų būstinės.

Ceremonijų knygos prasideda dvejomis scenomis, vaizduojančiomis pirmuosius visų Girios gyventojų bandymus nevaržomai gyventi. Vienoje jų regime atgautą tikėjimo laisvę: girėnai po daugelio metų susirenka į sovietų valdžios neribojamas mišias, viešai eina išpažinties. Šis paveikslas, kuris kitomis aplinkybėmis galėtų liudyti triumfą tikėjimo, išsaugoto per tiek metų represijų, yra nutapytas absurdo spalvomis. Girėnai renkasi buvusioje avių ganykloje, vedasi savo vaikus, „žmonių širdys gūžėsi matydami, kiek daug apsigimėlių jie paleido į šį pasaulį“ (CK, p. 8), visi nenoromis vardija savo kaltes, šūkauja. Po mišių, nežinodami kaip deramai pažymėti tokią išskirtinę progą, jie pamini taip, kaip per tiek metų jiems tapo įprasta: surengia gegužinę.

Po girtų dainų ir siautulio jie jaučiasi kažkaip nepatogiai ir tarsi dėl to, kad išniekino relikvijas, o gal dėl to, kad milicija galimai juos stebės, neskuba grąžinti Monstrancijos ir kryžiaus į bažnyčią. Galiausiai minia išsijudina, o kartu su ja – prisiminimai. Vienų iš kryžių nešančiųjų tėvai okupacijos metais tapo partizanais, kiti dėjosi su NKVD. Dar kiti priešinosi dvasia, išeidami statyti Banitų katedros, bet buvo ir nepritapusių prie nė vienų: „Kazimieras Varnelis priešinosi asmeniškai ir […] ėjo sargybą. Namie po grindimis įrengtoje slėptuvėje slėpė ir saugojo šventojo Kazimiero karstą. Tikėjo, kad karste yra tikrų tikriausi šventojo palaikai. Jam jie buvo sąžinės relikvija“ (CK, p. 28).

Antrojoje scenoje vaizduojamas tremtinių palaikų atgavimas. Sausringą dieną susibūrę žmonės neša minėtą Kazimiero karstą į aerodromą, tikėdamiesi pagerbti tremtinių palaikus šventojo akivaizdoje. Procesijoje dalyvauja kone visa Giria – net ir buvę stribai, ir kompartijos nariai. Tačiau atvykus į aerodromą ir pradėjus melstis, oras persimainė, pasirodė „šviesa jau nežemiška, gal kokia branduolinė […], vieversiai krito iš dangaus ant žemės. […] Pradėjo kristi pirmieji – dideli kaip pupos – lietaus lašai“ (CK, p. 66). Šitaip lietus jau kartą buvo apibūdintas pirmame tome, „kur dideli kaip pupos lietaus lašai“ atsiuntė „prikeliančią vėtrą“, gydančią dvasios žaizdas (BK, p. 6). Tik čia vietoj išganymo girėnai sulaukia pasmerkimo. Apokaliptinėje scenoje dangūs užsirūstina, ima lyti sieros lašai, nešantys „amoniakinį marą“, žmonės bėga į Girią palikę karstus, o audrai pasibaigus telieka šv. Kazimiero karstas – tuščias, be jokių palaikų.

Mišių ir palaikų pašventinimo procesijos yra įžanga į revoliuciją. Jos vaizduoja akimirką, kai pilietinis girėnų veikimas jau tampa masinis ir tuoj pasieks lūžio tašką, reiškiantį okupacijos pabaigą. Pasirinktos procesijos yra neatsitiktinės. Įvardydami kaltes ir sugrąžindami tremtinius į viešą atmintį girėnai bando atkurti teisingumą ir atrasti kažką, kas jų ilgai gadintame moraliniame kompase būtų aišku. Abiejose scenose nerangios paieškos veda šventumo link. Tačiau atgimstančios tautos paveikslas yra sudėtingas. Čia matome įvairialypius žmones, ne vien didvyrius ar, priešingai, kolaborantus. Jų emocinė būsena instinktyviai kreipia į savo tapatybės ir teisingo sugyvenimo atstatymą, bet kol kas tai neapmąstytas uždavinys, kurio įgyvendinimą trikdo okupacijos pagimdytos praktikos ir įpročiai. Taigi Karalystė prasideda nuo problemos, kuri taip ir liko neišspręsta Baltijos pabaigoje: kas yra tas tvirtas pamatas piliečiams, patekusiems į okupacijos apkasus, kuris leistų iš naujo įtikėti valstybe? Kas jiems taps šventa?

Revoliucijos pradžioje pokalbių apie valstybės pamatus nemažai. Dažniausiai jie nutinka „sode prie knygos“, suburiančiame sąjūdininkus, nors kartais užsuka ir partiniai ar iš Amerikos grįžę girėnai. Atsakymų jie ieško istorinėse Girios dilemose ir šių ryšiuose su dabartimi. Tarp svarstymų pasitaiko, pavyzdžiui, krikšto bei Mindaugo karūnavimo reikšmė valstybingumui, tačiau diskusijos anksčiau ar vėliau atsiremia į karalystės ženklą:

Titas Sudimantas kalbėjo: „Lietuvos Karalystė – tai Lietuvos valstybė, įkurta etninėse lietuvių žemėse ir įgijusi aukščiausią valstybingumo statusą, turintį laisvumą nuo bet kokios priklausomybės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tai valstybinis darinys, kurį sudarė Lietuvos Karalystė – metropolija ir jos įtakos zona slavų žemėse. Vasario Šešioliktosios aktas nepasakė, katrą iš šių valstybių lietuvių tauta atkūrė. Dabar mes sakome: valstybė, sukurta ant karalystės pamato, – tai kolona! valstybė, besiplaikstanti vėjy virš kunigaikštystės pamatų, – tai sijonas, po kuriuo pirmi lenda kaimynai! Brangieji, mielieji, aš jus klausiu: štai kolona, o štai sijonas – ką renkatės?“ (CK, p. 50)

Klausimas skamba akademiškai. Sibire gimęs Šota Martovas nuleidžia alternatyvas juokais, atsakydamas, kad jis renkasi sijoną: „tam, kad atkurtume karalystę, reikia naujos magnatų dinastijos. Dinastijos byra tik iš sijono, tai žino kiekvienas vyras“ (CK, p. 50).

Kaip matyti iš šio apsišaudymo, Dirgėlos epe „karalystė“ reiškia daugiau nei istoriškai opią teisinę padėtį. Kiekvienas Lietuvos praeities klausimas transformuojamas į iš naujo išgyvenamą pasirinkimą dabartyje. Klausdamas apie valstybės pradžią Sudimantas mena mįslę susirinkusiųjų vaizduotei, ieškodamas, kas jiems regisi kaip valstybės pagrindas. Martovo atsakymas skamba kaip pokštas, bet už jo slypi grubios realpolitik prielaidos: kiekvienas politinis darinys esą yra reikalingas „valdančiųjų grupės“, ganančios mases.

Savo ruožtu „karalystė“ ir dažnai ją epe supantys simboliai (krikštas, karūnavimas, arkivyskupas) peržengia konkrečius valdančius žmones, ji apskritai nenumato apibrėžtos valdymo formos. „Karalystė“ pirmiausia simbolizuoja bendruomenės brandą, jos pasiektą aukščiausią valstybingumo formą. Šis statusas įgalina nepertraukiamą valstybės tęstinumą. Dirgėlos epe rodoma, kad valstybė gali reikšti ne vien fiziškai esančią bendruomenę, bet ir ją sudarančią idėją. Ji yra įgyvendinama iš kartos į kartą ją kuriančių piliečių dėka. Be to, jei okupuota valstybė nustotų funkcionuoti, tai nereikštų jos išnykimo – ji savo idėjos dėka gali bet kada būti prikelta ir iš naujo įgyvendinta. Todėl „karalystė“ numato ir savitą teleologiją: tie, kurie paima valstybės idėją į savas rankas, yra įtraukiami išpildyti jos turinius. Taigi personažai, atkuriantys Girios nepriklausomybę, yra įpareigoti apmąstyti, ką jie įgyvendina.

Kad tokia atsakomybės perspektyva nėra patraukli visiems Girios gyventojams, sužinome iš nomenklatūros suvažiavime kalbančio Andriejaus Dimgailos: „Okupuotieji, sukilę prieš okupantus, ieško naujų okupantų. […] Tas atgimimas, tas laisvės judėjimas – tai naujų valdovų ieškojimas. […] Žmonės turi atrasti mus“ (CK, p. 75). Dimgailos žodžiai plaukia ta pačia vaga kaip Šotos Martovo. Tai – buitinis makiavelizmas, temąstantis apie galios koncentravimą ir išlaikymą „valdančioje klasėje“.

Konkretus planas, kurį Dimgaila pasiūlo, yra partijos persigrupavimas į smulkesnius darinius⁵. Tokiu būdu šios grupės bendradarbiaus kovojant su sąjūdininkais, tuo pat metu išvengdamos, jog vienos jų nesėk­mė reikštų visų pralaimėjimą. Pagrindinis Dimgailos ir partijos užmojis yra įrodyti, kad bet koks autentiškas politinis ir moralinis mąstymas Atkūrimo tikrovėje yra perteklinis. Naujai užgimstantys piliečiai savo dėmesį esą turi sutelkti į susitaikymą, saugumą ir gerovę. Nomenklatūra šioje plotmėje turi atrodyti nepakeičiama: „Nesusitaikymas su mumis – tai susišaudymai, tai kraujas, tai Kalnų Karabachas lygumose prie Baltijos jūros. Jie mirti nenori“ (CK, p. 76).

Girėnų susitaikymas su savo prižiūrėtojais nutinka iš lėto skleidžiantis keliems paveikslams. Iš pradžių jiems grąžinama Katedra, įkuriami Santarvės rūmai, tačiau tai tik smulkūs santykių atitaisymai. Ko jiems išties reikia – tai kažkokios minties, kuri amortizuotų labiau nei „karalystė“. Šios minties kontūrai ima ryškėti makabriškoje Vilniaus rotušės scenoje. Joje vaizduojamas tuo pat metu vykstantis ir susiliejantis dviejų okupacijų pabaigos laikas: Vilniaus atšventinimas po Tvano nuniokojimų ir Atgimimo periodu surengtas valdžios kreipimasis į žmones. Ant pakylos stovi Prūseikienė, Palubinskas, Adolis Šlapelis ir kiti. Besirenkantys žmonės ridena akmenis – tačiau kam? Po Tvano sugriautoms sienoms atstatyti, apmėtyti naująją valdžią, o gal naujoms statyboms? Velinas į juos kreipiasi: „Brangūs Lietuvos žmonės! Neapykantos šmėkla klaidžioja po mūsų tėvynę. Sunkiomis sąlygomis daug ir produktyviai dirba komunistų partija. […] Būkime realistai. Maskva per toli. Atėjo metas pastatyti Maskvą Vilniuje“ (CK, p. 125–126). Prūseikienė priduria: „Maskva Vilniuje – tai tvirtovė! Tegul bus jos kertinis akmuo amžinas moratoriumas nepažabotai nepriklausomybei, raganų medžiok­lei, Lietuvos griovimui“ (CK, p. 126).

Nors akmenys tvirtovei buvo suridenti, „Maskvos Vilniuje“ idėja, simbolizuojanti stiprios rankos valstybę, girėnų vaizduotėje neprigyja. Tačiau partijos machinacijų, augančio „naujųjų girėnų“ banditizmo ir likusios Girios jaučiamo netikrumo dėl ateities pakanka, kad revoliucijos įkvėpimas išblėstų ir girėnų dėmesys būtų nukreiptas nuo pradžioje išsikeltų idealų prie niūresnės tikrovės, kurioje išgyvenimas tampa kertiniu klausimu. Iš lėto epe nyksta asmeninės ir juo labiau kolektyvinės moralinio apsivalymo pastangos, politiniai uždaviniai tampa siauri ir perdėm techniški. Girėnai vis mažiau renkasi į „sodą prie knygos“ pokalbiams apie valstybę. Tai, jog girėnai taip ir neranda bendrų standartų, geriausiai signalizuoja senos partietės Mrazinos nesivaržymas atvirai girėnams tėkšti:

„Aš neprievartavau žmonių tarnauti KGB. Kunigai neprievartauja žmonių, kad jie eitų į bažnyčią. Partija neprievartavo žmonių. Žmonės verždavosi į partiją ir prievartaudavo ją. Taip! Žmonės reikalaudavo privilegijų! Prievartaudami duoti, duoti, duoti, žmonės pavertė partiją šliundra… O valstybės bažnyčią KGB – sąvadautoja, šliundros tarnaite!..“ (CK, p. 209)

Atkūrimo ceremonijos užsibaigia šventumo ir teisingumo paieškų aklaviete. Įvairūs veikėjai mato skirtingas, tačiau persidengiančias to priežastis. Ignacijus Jablonskis iš mistinių patricijų išgirsta apie tikrovės suabsurdinimą: „[Žmonės] žino, kad rusai prie Poltavos paėmė teisybę į nelaisvę. […] Teisybės paėmimu į nelaisvę prasidėjo komedija, karnavalas, kaukių balius. Čia kiekvieną vakarą sutemsta naktis iš teisybės į neteisybę, iš teisybės į neteisybę, ir teisybė iš neteisybės niekada neišauš“ (CK, p. 191). Aleksandras Leliumas arba Fleitininkas, vedęs girėnus į laisvę, savo asmeninį pralaimėjimą aiškina taip: „Grodamas fleita, aš galiu išvesti iš miesto žiurkes. Galiu išvesti kareivius. Tačiau aš negaliu išvesti iš Lietuvos lietuvių, įsipareigojusių būti kitų valstybių vietininkais“ (CK, p. 144). Kitiems lieka tik įvardyti akivaizdžiai įvykusią etinių pasirinkimų reliatyvizaciją:

„Nebėra nei aukų, nei budelių. Nebėra nusikaltimo, nebėra bausmės. Slepiu baltą lėkštelę violetiniais kraštais tamsioje indaujoje. Ten jos niekada neapšvies saulė. Žiūriu į tamsą ir mąstau apie savo sveiką širdį. Aš nesu sveika, plaka širdis, kraujuje, kurį varinėju, yra švino, jodo, chloro, amoniako, keturi komunarai sieros, septyni guzevičiai kalėjimo grotų, šimtas karosų išteisinimo filosofijos, tūkstantis ir vienas brazas amnestijos visiems, kurie vogė ir žudė, šešelioka ešelonų poezijos santarvei tų, kurie dainavo naikinant sugebėjimą gyventi.“ (CK, p. 241)

Ceremonijų knygų pabaigoje matome senųjų vietininkų pergalę, jiems perimant jau atkurtos valstybės valdymą. Atrodo, to pakaktų mitiniam laikui užsiverti ir revoliucijai baigtis. Tačiau Girios transformacija tęsiasi. „Karalystės“ ženklas išlieka, nors ir paslėptas, ir neišpildytas. Antrojo tomo pabaigoje po Girią pasklinda legenda, įvedanti naują matmenį į Atkūrimo pasaulį.

Politinio išganymo belaukiant

Trečiasis tomas Vilties pilnųjų knygos prasideda nuo iš lūpų į lūpas perduodamų šnabždesių apie karaliaus gimimą Sikstos ir Roko Kerpių šeimoje. Girioje ima plisti legenda, kad iš tyrų, esančių kažkur Melnos kalvose, ateis karalius sutvarkyti pakrikusį girėnų gyvenimą. Mito staigus išplitimas liudija teberusenantį girėnų geismą atkurti teisingumą savo namuose, bet kartu jis rodo, kad asmeninės pastangos šiam darbui atlikti išsikvepia. Girėnai laukia išganytojo, kuris vietoj jų atliktų tą moralinę ir politinę Girios transformaciją, kurios jiems patiems nepavyko įgyvendinti revoliucijos pradžioje. Žinia apie ateisiantį karalių taip įtikina girėnus, jog vis didėjanti jų dalis ima karaliumi sekti, nors jo dar nematė, stengiasi pagreitinti karaliaus atėjimą, nors nežino, ką konkrečiai jo pasirodymas žada, grasinti karaliumi kitiems, nors jo nepažįsta, atsiriboti nuo karaliaus arba klastoti informaciją apie išganingąjį pasirodymą. Paradoksaliu būdu ne pats karalius, o išganytojo mitas savitai suvienija Girią. Trečiajame tome karalius, kuris atliktų pertvarką, taip ir nepasirodo. Tačiau pasakojimas apie išganytoją tampa Girios kovų ir derybų objektu.

Karaliaus motyvas epe skleidžiasi biblinių ženklų peizaže. Epe vis kartojama paslaptinga žinia, jog „popiežius kalba, kad dutūkstantaisiais metais aplankys vietoves, kuriose vyko svarbiausi Senojo Testamento įvykiai“, o Giria ir ypač „Šventoji yra Senojo Testamento vietovė“ (VPK, p. 120–122). Pirmasis ženklas yra Girioje pasigirstantys šlamesiai – pertrūkiai įprastame epo pasakojime. Šiuos pertrūkius užpildo slaptų sandorių ir sąmokslų nuotrupos, kuriomis mainosi užšifruoti veikėjai. „Celė 1“ pasakoja apie ketinimus išjudinti girėnų abejones, ar karalių galėjo pagimdyti paprastų girėnų šeima.

„Momentas C“ tariasi su „Cele 2“ paskelbti, kad pirmasis gimęs tyruose yra jų statytinis Silverijus Būga. „Celė 1“ išgirdusi apie šiuos ketinimus paleidžia gandą, kad pirmoji pagimdžiusi tyruose yra ragana iš XV a., vadinasi, apskritai jokio išlikusio karaliaus nesama. Vėliau pasklinda gandai apie karaliaus atėjimą ne iš tyrų, o iš jūros. Šioje informacijos maišatyje aišku tik tai, kad girėnai pradeda ciniškai manipuliuoti tikrove ir klastoti istoriją siekdami, kad jų tiesos versija taptų oficialiai priimta. Tai apsunkina Karalystės skaitymą, kadangi pats pasakojimas neatskleidžia, kuris veikėjų tikrovės suvokimas nėra melagingas. Pavyzdžiui, tie patys informacijos srautai ima kelti abejones dėl Banitų katedros, rezistencijos simbolio sovietmečiu, švarumo. „Celė 3“ nutekina informaciją, kad „trisdešimt metų KGB biudžete buvo eilutė Klad kardinala Bančini. Bančino lobis – tai KGB pakiša. Katedrą tyruose pastatė KGB pinigai“ (VPK, p. 24). „Momentas A“ paskleidžia savo abejonių versiją: „Kas galėtų paneigti, kad Klad kardinala Bančini finansavo ne katedros tyruose statybą, o nusikalstamą Dvarių grupuotę [t. y. partizanus, – V. B.], veikusią girioje kelis dešimtmečius? […] Šnabždesiais, kad Banitų katedrą tyruose pastatė KGB pinigai, siekiama supurvinti girėnų tikėjimą.“ (VPK, p. 37)

Tik trumpi ir netikėti nušvitimo blyksniai pasakojime atskleidžia tikrąją dalykų padėtį. Apsilankiusi Banitų katedroje Žemyna meta žvilgsnį į altoriaus paveikslą. Jo turinys liudija tikrąsias rezistencijos vertybes: „Žemyna žiūrėjo į paveikslą. Mindaugo žudikas, nuėmęs nuo karaliaus galvos ir aukštai iškėlęs karūną, skelbė Mindaugą banita, o karūną iš žudiko rankų ėmė Mergelė Marija, Dievo Motina“ (VPK, p. 469).

Vėjo genami šlamesiai perspėja apie artėjančią audrą. Antruoju ženklu tampa Girioje prasidedanti lijundra ir uraganas. Po šiuo ženklu slypi Vilties pilnųjų knygose dokumentuojamos Girios privatizacijos, nelegalios statybos, pirmosios užsienio kapitalo investicijos ir jų nesėkmės, bankų krizės ir kt. Girėnai yra gundomi lengvai įgysima galia ir šiai pagundai pasiduoda. Jie palieka Melnos kalvas ir ieškodami naujo gyvenimo galimybių įsikuria vietovėse aplink jas. Kalvų raistai su pelkėmis yra parduodami ir žemsiurbės ima sausinti kalvų dumblą. Kalvas ketinama užželdinti sodais. Prasideda emigracija iš Girios. Senos girėnų svajonės apie jūrą grįžta, bet jos nebeturi geopolitinio skonio kaip Baltijos epe. Rašytojas Simonas Grygas svarsto:

„Giria prie jūros. Fronto linija eina tarp jūros ir girios. Jūra vilioja į turtingas šalis, giria už skvernų laiko: kur tave velnias neša? ar maža tau to, ką turi? Fronto linija – griauzda. […] Vaikai braunasi per griauzdą prie jūros. Susibado rankas ir kojas, iššvaisto jėgas, susitaiko su mintimi, kad turtingose šalyse jų niekas nelaukia, o čia jie turi žemės ir miško.“ (VPK, p. 110)

Šiame svarstyme „jūra“ nebereiškia galimo valstybės kelio. Girios vaikams jūra tampa savo laimės paieškų nuotykiu.

Pirmųjų nepriklausomos Girios skandalų dokumentika tęsiasi, iki kol žemsiurbės užbaigia savo darbą. Taip prasideda paskutinysis sausros ženklas: „Kai visut visi sudarė sandorius, tyliai ėmė skambėti fleitos garsai. Iš dangaus pasigirdo užesys, tarsi pūstų smarkus karštas vėjas. Kiekvienam, kuris niekšybės kaina buvo įsigijęs sklypą, balsas vėjy šaukė: jo kiemas dykviete tepavirsta, ir tegul niekas tenai nebegyvena.“ (VPK, p. 397)

Nusausinę Melnos kalvas, girėnai išsigąsta sukėlę ekologinę katastrofą. Netekusios pelkių, kalvos nebeišlaiko savęs ir ima smigti žemyn. Girėnų nuostabai, kalvų vietoje atsiveria ledynmečiais Girią skalavusi Litorinos jūra. Tai nėra pirmas kartas, kai Litorina suvaidina ženklų vaidmenį Dirgėlos kūryboje. Kaip kalbėjome pirmame straipsnyje, ledynmečių pavadinimai Dirgėlos epe slepia geopolitinių situacijų analizes ir jų pamokas. Litorina buvo paskutinė geopolitinė situacija Baltijos epe, simbolizuojanti okupacijos metą Tvano metu. Litorina moko, kad kelias iš okupacijos turi atsirasti moralinio atsinaujinimo dėka.

Pakartotinas Litorinos atsivėrimas Karalystės epe turi tokią pačią reikšmę. Revoliucinis laikas tarytum iššaukė akimirką, struktūriškai panašią į prieš amžius buvusią. Kaip ir tada, taip ir dabar kalbama apie moralinės transformacijos būtinybę. Abiem atvejais ji neįvyksta. Tačiau ši nesėkmė nereiškia bendruomenės pabaigos. Pavojus tik tas, kad dar kartą neapmąstę buvusių pasirinkimų, girėnai rizikuoja nesusivokti politinės kaitos kryptyse ir užsilikti senose svajonėse, senose tragedijose. Kaip Fleitininkas taria:

„Mes esame Litorinos jūros vaikai prie Baltijos jūros. Ir norime jais būti, derindami savo interesus su kitų jūrų, su tundrų, stepių ir kalnų vaikais. […] Litorinos jūra seniai tapo Baltija, o mes pasilikom Litorinos vaikais. Štai – stovime, tebegyvename. Kas nori, užmiršta mus. Kas nori – atsimena. Tačiau ne kieno nors norai lemia, kad mes būtume arba nebūtume. Dievas nieko, ką kuria, nepameta. Tai, ką sykį pradėjo, Dievas visąlaik kuria.“ (VPK, p. 326–327)

Litorinos stebuklingas pasirodymas suteikia girėnams nušvitimą apie jų buvusias klaidas. Kiekviena klaidų paskutiniuose Vilties pilnųjų knygų puslapiuose yra apibendrinama bibline alegorija, kaip antai: „Banitų išrinktieji mato Livoniją, imamą į dangų“, „Pamesto lito palyginimas“, „Išvarymas iš Piko rūmų“, „Malonėmis apdovanota Fausta“, „Žemynos atsimainymas“, „Penkių karalių kilmės knyga“ ir t. t. Kam šios ir kitos alegorijos yra skirtos? Litorinos pamokymai nesiekia atitaisyti Girios klaidų. Tą girėnai turėjo atlikti revoliucijos pradžioje, jei tik jie kadaise būtų pasimokę iš buvusio Litorinos periodo ir supratę, kad vėl pateko į tą patį cik­lą. Litorinos fizinis atsivėrimas yra stebuklas, verčiantis iš baimės sustoti ir susimąstyti. Matydami Litoriną, girėnai apmąsto, kas yra jų laisvė, kodėl jie piktnaudžiavo valdžia, kas iš jų buvo teisūs, kaip jie mokės už savo klaidas, o svarbiausia – ką jie griaudami sukūrė.

Kadaise Karalystės veikėjų protėviai, apie kuriuos pasakojama Baltijos epe, pasirinko gyventi giriose, o ne prie jūros. Atsisakydami jūros, girėnai prarado ją lydinčių rizikų, nuotykių ir galimybių praturėti. Tačiau Giria juos apdovanojo reta dovana. Ištikus didžiai nelaimei girėnai visuomet galėjo kūlgrindomis per pelkes pasitraukti į Girios širdį. Ten jie išsigydydavo, apmąstydavo, atsitiesdavo. Kūlgrinda jiems tapo slaptu keliu, garantuojančiu, kad bet kur patekus – į bet kokią situaciją, į bet kieno rankas – girėnai atsitraukę turės dar vieną šansą sugrįžti, atsikovoti ir laimėti. Karalystės epe galiausiai praradę Melnos kalvas ir jų pelkes, girėnai mainais įgijo derlingas lygumas – sodus. Sodas nebeteiks jokios gynybos ir vilties, kad dar kartą žlugę girėnai turės antrą šansą. Joks išganymas iš niekur nebeateis. Girėnai supranta, kad jų sodas ir tėra vienintelė viltis, kad nuo girėnų pastangų kultivuoti priklausys, kiek jų politinė egzistencija bus tvari.

Atminties rūmų liekana

Užsiveriant Karalystės epui taip ir nesulaukiame revoliucijos atomazgos. Pasakojime neaptinkame triumfo, atsakymo, sprendimo. Karalius neateina, o karalystė neatgimsta šlovingais rūmais. Karalystės epas pasakoja apie neišsipildymą. Girėnų pastangos atkuriant valstybę atsimušė į tarpusavio kautynių, išdavysčių, melo ir pavydo sienas. Paskutiniajame tome išvystame veikėjų susitaikymą su šia tikrove: „žmogaus, kuris mus galėtų išgelbėti, nėra. Niekas neateis mūsų išgelbėti“ (AK, p. 7). Tačiau pabaigoje nėra ir griūties, tikėjimo praradimo. Revoliucijos pabaigą žymi politinės tvarkos nusistovėjimas. Fleitininkas kartu su Žygimantu Vaina laimi rinkimus prieš Velino partiją, o Ladas Adamskas tampa prezidentu. Tačiau nei viena pergalė, nei vienas pralaimėjimas nesikėsina į valstybės pamatus. Tai – reikšminga. Kad ir kokie kuklūs jie būtų, kad ir kiek daug prieštaravimų ir žmogiškų klaidų aprėptų, Girios pamatai stovi tvirtai, būdami atviri apsigyventi kiek­vienam girėnui. Todėl girėnų svajonių neišsipildymas nereiškia, kad po jų nieko nelieka. Kiekviena svajonė ir jos neįgyvendinimas palieka po savęs šį tą naujo. Dirgėla epe lyg tarp kitko vis užsimena, kaip Vytauto nekarūnavimas arba Barboros Radvilaitės nesulauktas palikuonis sukūrė naujas politines tvarkas (AK, p. 291). Neišsipildymai kuria istoriją nemažiau nei išsipildymai. Girios meras Povilas Pilotas organizuoja kanalo tiesimą nuo Litorinos į jūrą ir atsivėrę vandenys iškeliauja:

„Taip ir klajos ji, Litorina, tikrovėje nerasdama vietos. Čia vienur, čia kitur suribuliuos žmonių protuose genų išsaugotas jos atminimas, […] tolimos praeities fragmentas, ir vėl išnyks. […] Tačiau ne viskas mūsų valioje, ne viskas, ko nepripažįstame ir išsižadame, pranyksta.“ (AK, p. 318–319)

Litorinos periodas baigiasi.

Dirgėlos žvilgsnis į Atkūrimo pasaulį nėra nusivylusio savo kartos intelektualo. Žvelgdamas, kaip skleidėsi Nepriklausomybės pasaulis, autorius nepuola į pyktį ar aistrą. Dirgėlos epas liudija homerišką perspektyvą. Jo akyse žmonių silpnybės ir ribos pačios atsiskleidžia, blogis pats save pasmerkia. Dirgėla siekia suprasti Atkūrimo dalyvius ir perduoti savo supratimą kitiems. Epo pabaigoje Simonas Grygas autobiografiškai prisipažįsta:

„Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų buvęs sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai, nesukūrę epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, […] kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virst nesamu miestu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietose, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžintų į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė pirštais į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa […], ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai […] apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę.“ (AK, p. 330–331)

Ar jam pavyko savo gentainius įtikinti? Matyt, ne. Tačiau ir šis neišsipildymas sukurs po savęs kažką naujo.

Dirgėla galėjo eiti kitu keliu. Karalystės epas galėjo prasidėti nuo didingos istorijos palikimo ir savarankiško politinio mąstymo. Tuomet girėnų pradžioje nebūtų jokių prielaidų, kurios griautų jų pastangas atstatyti įstabius politinės tvarkos rūmus. Taip mitas nupieštų alternatyvią Atkūrimo tikrovę, tokią, kurioje kiekvienas girėnų veiksmas būtų sėkmingas. Iš to plauktų įkvepiantis pasakojimas, kuris gundytų apsigyventi jo rūmuose. Tačiau Dirgėlos pasakojimas neturi nei utopizmo, nei istorinio optimizmo. Dirgėlai rūpi ištikimybė tikrovei ir gebėjimas ją priimti.

Šis įsipareigojimas verčia nepaliauti rodžius tikrąsias girėnų veiksmų išdavas ir vertę. Jų šviesoje Girios rūmų nematyti. Vietoj jų tėra likę tai, ką užbaigdamas epą autorius pavadina „balkonu“. Balkonas yra rūmų liekana, fraktalas, į kurį žvelgiant mintimis galima atkurti rūmų visumą, tuo pat metu jos fiziškai nebeturint. Balkonas primena, o primindamas moko, o mokydamas apeliuoja į sąžinę⁶. Šis keistas darinys rodo Dirgėlos tikėjimą transcendentine Lietuvos idėja, kuri išlieka nepaisant istorijos pokyčių. Ji yra gyva egzistencijoje, kiekvieną laikotarpį įgaunanti vis kitus kontūrus, bet esanti tikrovėje bent kažkiek įsipavidalinusi ir kurianti tuos, kam ji skirta. Šios idėjos dėka esantys žmonės yra jos įrodymas, tačiau dėl jų ribotumų ne visos galimybės atsiskleidžia. Tai – užduotis ateinantiems karalystės liudytojams. Balkono rakandai jų lauks.

Namas sugriūva, balkonas lieka, laikose ore ir skrenda, taip teka laikas, kiekviena nauja akimirka yra sugriuvusio namo balkonas, ir jau vien tai, kad jis tebėr, yra stebuklas, šitaip laikas plečia erdvę, kurioje viskas keičiasi, net ir nemirtingumas keičiasi, tai tapo akivaizdu, tai jau aš pats galėjau paliudyti. (AK, p. 365)

Karalystė pasakoja apie pasaulį su trapiais ir aist­ringais žmonėmis aplinkybėse, kurioms jie negalėjo pasiruošti, su jų valingų veiksmų bergždumu ir kvailybės neišsemiamumu, su jų varginančiu šokinėjimu nuo blogio prie gėrio, nuo gėrio prie blogio, ieškant kažko patikimo ir nemaraus. Karalystė yra nebaigta istorija, ji atveda iki šiandienos. Epas nenumato ateities, bet palieka ją atvirą kūrybai. Vadinasi, tai – apmąstymas apie revoliuciją, ieškantis ne teorinių taisyklių, bet mūsų pačių. Būtent todėl verta bent kartą išmėginti save Karalystėje.

¹ Šis tekstas yra tęsinys anksčiau publikuoto straipsnio, kuriame aptarėme pirmąją Petro Dirgėlos istorinių romanų seriją – Baltijos epą: „Lietuviai neplaukia į jūrą: Petro Dirgėlos (geo)politinė mintis Baltijos epe“, in: NŽ-A, 2014, Nr. 6, p. 15–22.

² Ruošdamas Karalystę autorius sukaupė pusantro šimto aplankų su dienoraščių pastabomis, to meto straipsnių, kalbų ištraukomis, politikų pasisakymais, įvairių grupių veikimo schemomis, ekonominėmis lentelėmis ir kt.

³ Į šį straipsnį neįtraukiau pirmojo Karalystės tomo Benamių knygos (1997 m., rašyta 1975–1993 m.) aptarimo. Jis funkcionuoja kaip tiltas tarp Baltijos ir Karalystės epų, atskleidžiantis savitą istorinių akimirkų koreliaciją. Benamių knygų pirmoji dalis Litorina, Litorina!, pasakojanti apie Tvano metų Jonušo Radvilos ir Adomo Tvirbuto pastangas priešintis pirmajai Lietuvos okupacijai, yra Baltijos epo užsklanda, kurios reikšmę jau nagrinėjau minėtame straipsnyje. Antroji dalis Giria, įžanga į Karalystę, iš dalies atliepia Litorina, Litorina! Vienas iš trijų pasakojimų laikų liečia partizaninį karą priešinantis paskutiniajai sovietinei Lietuvos okupacijai. Romano laikas tarp abiejų okupacijų tarsi susilieja – partizanų vadas kunigaikštis Jonušas tarsi atkartoja Jonušo Radvilos veiksmus Tvano metu, o nemirtingasis partizanas Antanas Butkus – Tvirbuto. Kiti du romano laikai sutelkia dėmesį į tų lietuvių gyvenimą, kurie nei buvo ištremti, nei pradėjo priešintis, nei aktyviai kolaboravo, bet vienaip ar kitaip ilgainiui susitaikė su esama padėtimi. Šia prasme antroji Benamių knygų dalis sudaro kontekstą Ceremonijų knygų peizažui, mat Benamių knygos atskleidžia moralinius daugumos lietuvių pasirinkimus, kurių pasekmės buvo jaučiamos atkuriant valstybę. Tačiau valstybingumo atgavimo Benamių knygose dar nematyti veikiausiai dėl to, kad Giria iš pradžių buvo išleistas kaip atskiras veikalas Amžių dienai dūzgianti giria (1988 m., rašyta 1975 m.). Taigi šio straipsnio dėmesys bus likusiems trims Karalystės tomams, kurių kiekvienas sudarytas iš keturių romanų: Ceremonijų knygos (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002; rašyta 1993–1994 m., 1996 m.), Vilties pilnųjų knygos (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003; rašyta 1994–1996 m.) ir Alibi knygos (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004; rašyta 1996–2000 m.). Visos citatos tekste – iš nurodytų veikalų leidimų.

⁴ Bendrinis terminas visuose romanuose Karalystės gyventojams nusakyti.

⁵ „Esencija: bus trys partijos – dieninių, naktinių, pasislėpusių. Pasislėpę būsime mes. Dieniniai turės valdžią ir stabdys denacionalizaciją, mes imsim turtą, naktiniai ieškos turto perėmėjų“ (CK, p. 75).

⁶ „Į balkoną išeinu tik per Vėlines, Kalėdas ir Velykas. […] Vėlinių naktį balkone – kaip ir kapinėse. Nieko naujo. […] Kūčių vakarą balkone tvyro tyla kaip teismo salėj. Aš esu kaltinamųjų advokatas. […] Prisikėlimo naktį balkone viešai prisipažįstu ilgai mąstęs ir suabejojęs, ar Jėzus prisikėlė. Karštai dėl to gailiuosi kalbėdamas: esu kaltas, esu labai kaltas. […] Kaip supratote, balkone aš sakau kalbas. Kad ir ką pasakyčiau, minia, kuriai kalbu, tyli. Pabrėžiu: tyli. Primygtinai prašau įsidėmėti: tylėjimas – tai visų geriausias alibi“ (AK, p. 141–142).