Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie gerus ir blogus patarimus

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. balandžio mėn. numeryje (4)

Jei stabtelėtume ir pagalvotume, pasirodytų, kad gyvename gausiai apsupti patarimų. Juk mums beveik nuolat kažkas patarinėja, mes kažkam patarinėjame… Taip, patarimai yra neatsiejama mūsų tikrovės dalis. Ir vis dėlto net brandaus amžiaus žmogus prisimintų tik ant rankos pirštų suskaičiuojamus vertingus, lemtingai paveikusius jo gyvenimą patarimus. Tokia didelė jų gausa ir tokia nedidelė svarba… Kažin kodėl?

Patarimų girdime nuo mažens: pradžioje patarinėja tėvai, paskui auklėtojai ir mokytojai (prašymais, draudimais, bausmėmis, paskatinimais ir t. t.), vėliau šeimos nariai, giminės, draugai, darbdaviai, pažįstami ir nepažįstami. Patarimai liejasi iš reklamos televizijoje, radijuje, kompiuterio ekranų, laikraščių ir žurnalų. Atrodytų, visas pasaulis susirūpinęs tavo gerove ir laime. Ir iš tiesų, juk visų pastangų idėja remiasi kiekvieno mūsų poreikiu – gero patarimo įvairiausiose gyvenimo srityse.

Kodėl mums reikia patarti?

Savo gyvenime nepaliaudami ieškome geriausių sprendimų ir juos priimame. Gyvename labai neapibrėžtoje, intensyviai kintančioje tikrovėje ir turime joje veikti, t. y. išgyventi. Šiuolaikinis pasaulis nėra suvaržytas griežtais papročiais ar labai aiškiomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienam mūsų suteikta laisvė veikti ir gyventi, kaip išmanome, aišku, neperžengiant įstatymų ribų. Pasikliauti tik savo protu ir žiniomis jau aiškiai nepakanka, kai gyveni apsuptas intensyvios, prieštaringos informacijos. Viena būdingiausių žmogaus būsenų tampa abejonės, nes nelengva priimti teisingą sprendimą. Dar mokykloje jaunuoliai turi apsispręsti, kokių dalykų egzaminus laikys po kelerių metų, nes tai nulems jų galimybes paskui pasirinkti tolesnių studijų kryptį. Arba, pavyzdžiui, kaip nesuklysti priimant sprendimus dėl santuokos, kai ji suvokiama kaip didžiulis viso gyvenimo įsipareigojimas? Kaip planuoti darbinę karjerą, kad vėliau nesigailėtum atmetęs ar priėmęs darbo pasiūlymą? Ir taip be pabaigos, nekalbant apie kasdienius pasirinkimus – į kokį specialistą kreiptis pagalbos gydymo, teisinėje, mokymo ir kt. srityse, kokius produktus naudoti, su kuo palaikyti santykius ir t. t. Labai nenorime suklysti, nes numanome klaidingų sprendimų priėmimo kainą. Be to, klaidingi sprendimai akivaizdžiai rodytų menką mūsų išmintingumą. O kas nori pasirodyti esąs kvailas? Gal todėl nemažai klaidingų sprendimų žmonės linkę nuslėpti. Kai psichologinės konsultacijos metu išgirstu, kad šeimoje tarp sutuoktinių jau seniai vyrauja smurtiniai santykiai, stebiuosi, kodėl taip ilgai kentėta. Aišku, atsakoma vienodai – buvo gėda prisipažinti tėvams ir draugams, kad su manimi šitaip elgiamasi. Ir ta gėda ne iš piršto laužta, o paremta suvokimu, kad suklydau pasirinkdamas tokį žmogų gyvenimo palydovu. Tačiau jei pasirinkimas padarytas artimųjų patarimu, daug lengviau pripažinti klaidą, nes atsakomybė dėl jos tenka ir patarėjams.

Dažnai sprendimus priimame remdamiesi vienu ar kitu pagrindu. Pirmiausia žinome, kad aplinkiniai turi tam tikrų lūkesčių mūsų atžvilgiu. Jei delsiame apsispręsti, pasmerkiame save dvejones lydinčiam nerimui bei įtampai. Todėl kai kurie žmonės pasiduoda aplinkinių spaudimui ir priima sprendimą, prieštaraujantį pačių supratimui ar norui. Atsakomybė pasidalyta, kartais net atiduota į kitų rankas, bet ar visada toks sprendimas atneša palengvėjimą? Deja. Klasikinis pavyzdys: jaunuolis įstoja studijuoti dalyko, kad įtiktų tėvų norui, o ne dėl to, kad apie tai svajojo. Tokiam studentui sunku studijuoti, nes dalykas jo nedomina, o baigęs studijas (jei iš viso jas baigs) vargs darbe, nes jausis „ne savo vietoje“. Kita vertus, žmogus gali nepaisyti aplinkinių lūkesčių ir apsispręsti pasikliaudamas tik savimi. Tada jam būtina susirinkti kuo daugiau informacijos, t. y. ieškoti pagalbos siekiant išvengti klaidingo pasirinkimo. Ši taktika pranašesnė, nes žmogus pats imasi atsakomybės, ir net jei suklysta, įgyja patirties ir turi svarų pasiteisinimą prieš save („man nuoširdžiai tuo metu atrodė, kad tai geriausias sprendimas“), jausdamasis visaverčiu ir oriu savo gyvenimo dalyviu.

Kodėl būtina geriau pažinti patarėjus?

Patarėjų būna labai įvairių. Labai įtartina, kai jie pirmiausia ieško sau naudos. Dauguma tokių skuba su patarimais kitiems, nes taip gali pasijusti labiau kompetentingi, protingesni, galiausiai – reikšmingesni. Tiems žmonėms būdingas didesnis ar mažesnis nevisavertiškumo kompleksas, kurį bando įveikti nuolat patarinėdami aplinkiniams, dažnai su aiškiai pabrėžiamu savo pranašumu prieš kitus. Todėl tie, kuriems pataria, labai greitai tai pajunta ir patarimą atmeta. Tokių „patarėjų“ kiekvienas nesunkiai rastume savo aplinkoje. Jie paprastai labai greiti patarti, dažnai tai daro neprašyti, o svarbiausia – yra nekompetentingi (nors jiems patiems taip neatrodo). Jei taip darote, linkėjimas būtų kuo skubiau liautis, nes tokia veikla bevaisė, – žmonės nesinaudos jūsų patarimais. Kita vertus, ir jums tai mažai pagelbės, jūs tik susikursite savo reikšmingumo iliuziją, nutolinančią nuo asmeninių problemų sprendimo.

Dažnai patarimo kreipiamės į profesionalus, savo srities ekspertus. Deja, sąžiningų, kuriems tikrai rūpėtų abejojančio žmogaus gerovė, tarp jų nėra daug. Ne vienas esame susidūrę su situacija, kai išspręsti nedidelę sveikatos problemą siūloma brangiais vaistais ar sudėtingomis procedūromis. Arba pardavėjas besąlygiškai giria savo prekę, nutylėdamas apie jos trūkumus. Kiekvienoje gyvenimo srityje rasime specialistų, kurie bus suinteresuoti tik kuo didesniu pelnu, todėl jie vers mus naudotis mokamomis paslaugomis kuo ilgiau (gydytojai gydo ir gydo, mechanikai tvarko ir tvarko automobilį ir t. t.). Saugokimės tokių „patarėjų“ ir bėkime nuo jų, jei tik įtariame klastingą savanaudiškumą.

Nenuleiskime rankų ir ieškokime sąžiningų profesionalų. Jie paprastai išsako nuomonę savo kompetencijos ribose, nedarydami abejojančiam šiurkštaus spaudimo naudotis tik jų patarimu. Ir apskritai, kreipkimės pagalbos į tuos, kuriuos lydi sėkmė mums rūpimoje srityje. Deja, mus supančioje patarimų lavinoje kelis kartus išsiskyrusieji patarinėja, kaip sukurti laimingą santuoką, nutukusieji porina apie sveiko maisto naudą ir pan. Ko verti patarimai, jei pats žmogus jais nepasinaudoja? Kita vertus, džiugu, kad visuomenė po truputį bręsta, ir jau neverta kalbėti apie reklamos „patarimus“, nes daugelis suprantame, kad jais siekiama tik padidinti produkto vartojimą, t. y. nešti pelną.

Tai kas gi yra geras patarimas?

Patarimas geras, kai žmogus gali juo pasinaudoti, ieškodamas teisingo sprendimo. Kad tai įvyktų, reikia tam tikrų sąlygų. Patarimu gali pasinaudoti tik tas, kuris pats jo kreipiasi ir tai išreiškia įvairiais būdais. Pavyzdžiui, žmogus išsako jį apėmusias abejones („aš neįsivaizduoju, kaip elgtis tokioje situacijoje“) arba pasidalija planuojamu sprendimu, tikėdamasis neįtikėtino rezultato („gal ji mane pamiltų, jei padovanočiau jai džipą?“) ir pan. Jei pajuntate, kad jūsų profesinė kompetencija, gyvenimiška patirtis ar įžvalgos pagelbėtų žmogui, būtinai atsiliepkite į jo abejones. Svarbiausia – nuoširdus rūpestis dėl artimo gerovės, todėl pokalbyje ne tik nuoširdžiai įsiklausykite į kitą, bet ir parodykite, kad suprantate jo situaciją, netgi galite joje įsivaizduoti save. Kartais suteikdami žmogui galimybę atvirai išsišnekėti, jūs ir suteikiate jam neįkainojamą pagalbą. Tikriausiai dauguma esame patyrę, kad dalydamiesi rūpesčiu ar abejone patys pradedame geriau suprasti savo situaciją ir atrandame teisingą sprendimą.

Tačiau jei žmogus laukia jūsų nuomonės, būtinai ją išsakykite, – patarkite abejojančiam. Nekalbėkite „iš aukšto“, nekritikuokite svarstančio žmogaus išsakytų sprendimo variantų, nevertinkite jų kategoriškai kaip teisingų ar klaidingų, gerbkite jo orumą. Nuoširdžiai stengiantis padėti žmogui, jūsų užduotis būtų tik suteikti jam papildomos svarbios informacijos, kuri padėtų jam į savo gyvenimo situaciją pažvelgti plačiau, giliau ar kitu aspektu. Juk kreipdamasis žmogus parodė pasitikėjimą jumis, jūsų kompetencija, sąžiningumu, geranoriškumu. Todėl visada būkite jo pusėje, parodykite, kad pasitikite ieškančiojo išmintimi ir gebėjimu rasti, priimti ir įgyvendinti teisingą ir jam priimtiną sprendimą.

Tačiau labai svarbu, o gal ir svarbiausia, – tie, kurie ieško sprendimo, turi galiausiai nepamiršti nuoširdžiai pasitarti su savimi, pabūti tyloje ir įsiklausyti į savo širdies balsą, išdrįsti jį išgirsti, nes būtent jis ir yra Gyvenimo Dovanotojo mums balsas. Juk galiausiai už savo sprendimus ir gyvenimą atsiskaitysime tik Jam; ir vargu ar galėsime už neteisingus savo sprendimus suversti kaltę blogiems patarimams.