Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Tarp rūkų

Kartais tereikia įveikti šalčio baimę ir nupėdinti kelio galą iki, rodos, paprasto miško pakraščio, kur aplink plyti tik dirbami laukai, užsikabaroti į „lizdą“ (na ir kas, kad tai tik medžiotojo bokštelis) bei pažvelgt aplinkui. Tada labai natūraliai ateina suvokimas, kad tikrai viskas yra tik rūkų rūkas, kaip rašė Koheletas. Viskas – tiek dalykai, dėl kurių taip skaudėjo ir skauda dabar, tiek dalykai, dėl kurių taip džiaugiausi kaip didžiausiu turtu. Tiek skaudinančių, tiek gydančių dalykų buvo ir, matyt, dar bus, bet tik tais vienybės su savimi, su pasauliu, su Juo momentais ateina tas ir tikras „rūkų rūko“ suvokimas. Suvokimas, kad tiek skaudūs, tiek džiugūs momentai yra vienodai svarbūs ir nesvarbūs tuo pačiu metu, nes esmė tik, kiek išmokau iš jų, kiek gebu priimti Jo valią ir kiek galiu mylėti. Ir tik čia ir dabar.

Kun. Tadeuszas Dajczeris savo knygoje „Tikėjimo įžvalgos“ rašė: „Talentai dalijasi į vertingesnius ir ne tokius vertingus. Jeigu ką nors gebi, tau sekasi, tai, be abejo, tikras talentas, bet jeigu visur lydi nesėkmės – tai pati vertingoji dovana. Nesėkmės – būtent nesėkmės – tai tau dovanoti neįkainojami gyvenimo lobiai.“ Kaip kraupiai skamba šie žodžiai sėkmės troškimo persmelktoje visuomenėje, kur nesėkmės pateisinamos tik tais atvejais, kai jos nuveda į didžiules karjeros/ finansines/ žinomumo/ garbės ar kitas aukštumas. Ir, rodos, koks čia gali būti gėris gyventi vien nesėkmėmis, rūpesčiais ir taip (galbūt) ir nesulaukti savo „sėkmės valandos“. Bet toje pačioje knygoje pakuždamas ir atsakymas, kam reikalingi tie mūsų nenorimi lobiai: „Reikia pradėti kitaip žiūrėti į savo gyvenimą, privalai į jį žvelgti tikėjimo akimis. Tik tada išvysi tas nuolat tau teikiamas Dievo dovanas, pamatysi, kad visas tavo gyvenimas – tai tarsi tavyje slypinčių nepaliaujamos vidinės kaitos galimybių sankaupa.“ Sakoma, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime yra pokyčiai ir, panašu, kad Dievas nori, kad neužpelkėtume savo pamėgtoje/ patogioje/ įprastoje gyvenimo kūdroje ir… keistumėmės, augtume. Augtume tikėjime, pasitikėjime ir meilėje.

Iš tiesų lengva pasakyti – reikia augti. Bet kaip sunku, kai, bandant augti iš vidaus, skauda daug labiau nei kai po geros treniruotės sporto salėje raumenyse ima gamintis pieno rūgštis ir tvirtėja raumuo. Tikėjimo ir meilės „raumenys“ daug subtilesni, gilesni, gležnesni ir jautresni… bet netreniruojami taip pat nusilpsta, kaip ir kūniškieji. Tik turbūt didžiausia „gudrybė“ ta, kad tik Jis gali padėti mūsų tiems subtiliesiems raumenims augti, o mums reikia tik leisti jam veikti. Ir panašu, jog dažnu atveju tos nesėkmės / skauduliai ir kartu didžiausi lobiai yra geriausias raktas atrakinti užkietėjusias širdis, kurios sau ramiausiai gyvena ant patogaus fotelio savo komforto zonoje… O mūsų pagrindinė užduotis kasdien, kad ir kas nutiktų – su pasitikėjimu dėkoti Jam už viską – tiek gerą, tiek blogą, nes Jis kaip mūsų Dangiškasis Tėtis žino, ko mums labiausiai reikia (juk ir žemiškieji tėvai neduoda savo vaikams vien saldainių, nors juos pastarieji dažniausiai mėgsta labiau nei daržoves).

Iš tiesų tie įvykiai, kurie mus keičia, yra sėkla, kuri sudygsta ir gali nešti didį derlių…  o visa kita lyg pelai nubyra į praeities dykynes. Ir kaskart užsikabarojus man į tą medžiotojų bokštelį, pažvelgus į tylią gamtos erdvę, kurią sudrumsčia nebent praskrendančios savo keliais varnos kranktelėjimas ar kito paukščio giesmė, ima ir taip aiškiai pasimato, kiek daug mano gyvenime tų pelų ir „rūkų rūko“, kuriems skyriau tiek daug energijos, laiko, nervinių ląstelių, nemiegotų naktų, o pasirodo, jog tai tik uždanga mano akims, kada nematyčiau iš tikrųjų svarbių dalykų… ir Jo.

2016 m. Nr. 2

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien