Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

NŠP ir Bažnyčios mokymas

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. gegužės numeryje (5)

Vasario 18 d. ne vienas katalikas krūptelėjo išgirdęs žinią: „Popiežius leido naudoti kontracepciją.“ Gal ir jūs pastebėjote? O ar atkreipėte dėmesį, kad daugiau šiuo klausimu, kuris, jei būtų tiesa, reikštų revoliuciją Katalikų Bažnyčios mokyme, taip nieko ir nebuvo pasakyta? Todėl, kad nėra ką pasakyti. Iš tiesų popiežius Pranciškus, skrendant iš Meksikos spaudos konferencijoje lėktuve, žurnalistų išprovokuotas rinktis, kas yra blogiau – abortas ar kontracepcija – rimtais vaisiaus apsigimimais gresiančio Zika viruso akivaizdoje, ištarė žodžius: „Vengti pastojimo nėra absoliutus blogis.“

Ši frazė buvo ištarta lyginant su abortu, kuris, anot popiežiaus, yra „blogis savaime, ne religinis blogis, bet žmogiškas blogis“. Frazės „vengti pastojimo“ arba, gražiau, „reguliuoti pastojimą“ tinka tiek kontracepcijai, tiek natūraliam šeimos planavimui (NŠP) apibūdinti. Abiem siekiama to paties – reguliuoti gimimų skaičių. Bet tai yra vienintelis kontracepcijos ir NŠP panašumas. Spėlioti, ką konkrečiai popiežius turėjo omenyje, būtų tik spekuliacijos, nuo kurių, kol nėra oficialaus Vatikano komentaro, verta susilaikyti. Bet šiame kontekste galime panagrinėti, kokia yra oficiali Bažnyčios pozicija kontracepcijos ir vengimo pastoti nenaudojant jokios kontracepcijos, t. y. taikant tik NŠP principus, klausimais.

Tikrasis NŠP reiškia savo vaisingumo pažinimą ir šių žinių pritaikymą savo tikslams: jei norime pastoti, mylimės, kai esame vaisingi; jei pastoti nenorime – nuo lytinių santykių susilaikome. Bet kokios kontracepcijos naudojimas vaisinguoju metu su tikruoju NŠP yra nesuderinamas, o toks gyvenimo būdas, kai vaisingumo požymių stebėjimas derinamas su apsaugos priemonėmis, vadinamas nebe natūraliu šeimos planavimu, bet vaisingumo pažinimu grįstu metodu (angl. fertility awareness based method). Bažnyčia pripažįsta, remia ir skatina gyvenimą pagal NŠP principus ir teigia, jog bet kokia kontracepcija nėra tinkamas pasirinkimas tikinčiajam.

Kas laikytina kontracepcija?

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra kontracepcija, nes internete pilna informacijos, kad, pvz., nutrauktas lytinis aktas ar lytinis aktas be sueities yra NŠP (nes nieko papildomo, dirbtinio nenaudojama) arba, kad NŠP yra natūrali kontracepcija (nes jų tikslas tas pats). Nei viena, nei kita nėra tiesa. Kontracepcija yra visos priemonės ir visi aktyvūs veiksmai, kurių žmonės imasi, kad konkretų lytinį aktą padarytų nevaisingą. Kitaip tariant, kontracepcija yra visa tai, kas nukreipta prieš naujos gyvybės pradėjimą, ir tai aiškiai parodo paties žodžio kontracepcija etimologija: dėmenys lot. contra ir conceptio, iš kurių šis tarptautinis žodis sudarytas, reiškia prieš ir pastojimas / apvaisinimas. O NŠP nėra nukreiptas prieš gyvybę, netgi atvirkščiai – taikomas ir siekiant pastoti, ir nepastoti.

NŠP ir kontracepcijos moralinis skirtumas

„Tai pasakykite pagaliau, kuo kontracepcija skiriasi nuo natūralaus planavimo? Man atrodo, kad tai vienas ir tas pats, juk tikslas vienodas – nepastoti“, – tai turbūt dažniausias klausimas, kurį girdi NŠP mokytojai, vos prakalbę apie NŠP ir Bažnyčios mokymą. Kodėl nenaudotinos hormoninės priemonės, dar galima suprasti: jos tikrai retkarčiais gali nužudyti užsimezgusį vaikelį, bet prezervatyvas? Nutrauktas lytinis aktas? Aktas be sueities? Kas čia blogo? Kokį Dievo įsakymą pažeidžia sutuoktiniai, nuoširdžiai, visa siela mylintys vienas kitą ir trokštantys išreikšti tai kūnu, bet nemanantys, kad malonumą kiekvieną kartą reikėtų sieti su vaikų pradėjimu?

Vis dėlto moralinis skirtumas tarp kontracepcijos ir NŠP yra milžiniškas. Dirbtinių apsaugos priemonių ir moralės santykis buvo svarstomas nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų, nes tuo metu tarp pagonių, ypač romėnų, buvo smarkiai paplitusi kontracepcija, dažniausiai cheminė. Moderniaisiais laikais apie natūralius ir dirbtinius vaisingumo reguliavimo būdus bei lytinio akto tikslus pirmasis pasisakė popiežius Pijus XI 1930 m. enciklikoje apie krikščionišką santuoką Casti connubii iš karto po to, kai buvo padarytas pirmasis rimtas atradimas, davęs pradžią vaisingumui nustatyti. Bet turbūt geriausiai šis skirtumas atskleistas popiežiaus Pauliaus VI 1968 m. enciklikoje apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę Humanae vitae, rašytoje ne vienus metus tarusis su specialiai sušaukta komisija seksualinės revoliucijos akivaizdoje.

Humanae vitae teiginiai

Pirmiausia popiežius primena, kad santuokinės meilės prigimtis ir jos kilnumas kyla iš aukščiausiojo šaltinio – iš Dievo, kuris yra Meilė. Ši meilė yra „visiškai žmogiška“, vadinasi, „ir juslinė, ir dvasinė“. Be to, ši meilė yra visiško atsidavimo vienas kitam aktas, kai vyras myli žmoną, o žmona vyrą dėl jos pačios ir dėl jo paties, bet ne siekdami naudos ar malonumo tik sau. Abu jie „su džiaugsmu rūpinasi vienas kitą gausiau apdovanoti“ (plg. HV 9). Aktai, kuriais vyras ir žmona „intymiai ir padoriai“ susijungia, yra „garbingi ir kilnūs“, taip pat ir tada, kai nesiekiama ar dėl nepriklausančio nuo sutuoktinių valios nevaisingumo negalima pradėti naują gyvybę, nes „ir tokiais atvejais šitie aktai atlieka savo paskirtį: jie išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (plg. HV 11).

Ir svarbiausia: „Kas naudojasi Dievo dovana, atimdamas, kad ir iš dalies, iš jos prasmę ir tikslą, tas prieštarauja vyro ir moters prigimčiai bei jų intymiam ryšiui, todėl taip pat veikia prieš Dievo planą ir šventą Jo valią. Kas naudojasi santuokinės meilės dovana, laikydamasis gimdymo dėsnių, tas neįsivaizduoja esąs gyvybės šaltinių viešpats, o kaip tik pripažįsta, kad tarnauja Kūrėjo planui“ (HV 13).

Humanae vitae išvados

Iš šių popiežiaus žodžių galime padaryti keletą išvadų. Pirma, lytinis aktas yra geras ir gražus, kylantis iš Dievo meilės. Antra, tai yra besąlygiškas visiško savęs dovanojimo aktas. Trečia, lytinis aktas, savo prigimtimi būdamas gyvybės pradėjimo aktas, yra skirtas ne tik gyvybei pradėti, bet ir meilei tarp vyro ir žmonos išreikšti. Ketvirta, šie du tikslai turi būti neatsiejami: negalima reikšti meilę neigiant gyvybę.

Perfrazuojant popiežiaus žodžius galima pasakyti, kad sutuoktiniai, sąmoningai ir tikslingai naudojantys bet kokios rūšies kontracepciją – priemones ar veiksmus, įsivaizduoja esą „gyvybės šaltinių viešpačiai“, tai yra gyvybės lėmėjai, nes jie patys savo konkrečiais aktyviais veiksmais rengdamiesi lytiniam aktui, jį atlikdami ar jau atlikę šį aktą padaro nevaisingą. O sutuoktiniai, gyvenantys pagal NŠP principus, nedaro nieko, kad lytinį aktą padarytų nevaisingą. Jie tik naudojasi tuo, kad tą aktą nevaisingą padarė Dievas, sukurdamas mus kartais vaisingus, kartais nevaisingus, ir šiuo būdu vykdo Dievo planą.

Nuo Casti connubii ir Humanae vitae laikų šia tema iš esmės nebuvo pasakyta nieko naujo. Kiekvieną sykį į apaštališkąjį sostą sėdus naujam ganytojui, pasaulis sulaikęs kvapą laukdavo naujų vėjų ir šioje srityje, bet kiekvienas popiežius nuo pat 1930 m., išskyrus trumpai valdžiusį Joną Paulių I, Bažnyčios mokymą šiuo klausimu tik iš naujo patvirtindavo. Jonas Paulius II, daugiau nei bet kuris kitas Bažnyčios istorijoje aiškinęs Tradiciją, nuo 1988-ųjų bent sykį per metus patvirtindavo Bažnyčios mokymą apie tai, kad kiekvienas sutuoktinių lytinis aktas turi būti atviras gyvybei.

„Ar mes tikrai privalome laikytis šio Bažnyčios mokymo?“ O, kad žinotumėte, kaip dažnai šito klausia tikintieji, nuoširdūs katalikai! „Tai taip sunku, reikalauja tiek darbo ir tiek valios pastangų. Kelia santuokinę įtampą, apriboja, didina susvetimėjimą, gresia finansine našta, sukelia daugiau streso nei teikia gyvenimo.“ Ne, neprivalome – mes tai renkamės. Renkamės laisva valia, kaip ir visa kita tikėjime: neturėti kitų dievų, sekmadienį švęsti, gerbti tėvą ir motiną, nežudyti, nepaleistuvauti, nevogti, nekalbėti netiesos, negeisti svetimo vyro, moters ir turto, pasninkauti ir remti Bažnyčią, mylėti savo artimą (įskaitant ir priešą) ne mažiau, nei save patį. O tai ar visada lengva?

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ yra Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro natūralaus šeimos planavimo konsultantė


Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.