Atvirlaiškis Rasai. Pokalbis su Ričardu Šileika

R. Šileikos atvirlaiškis Martynui Gaubui

Ričardas Šileika – smulkmenų meistras, kurio poezija gimsta iš kasdienybės detalių. Jis kuria nekurdamas ir būtent tai paradoksalus Ričardo meno grožis, kurį gali atrasti supakuotą mažuose maišeliuose, „užvakuotą“ stiklainiuose ar eksponuojamą degtukų dėžutėse, užfiksuotą nuotraukose ar surašytą atvirlaiškiuose.

R. Šileiką kalbina Rasa Judickaitė.

Ką Jums reiškia būti žinomu žmogumi? Ar tai Jums svarbu? Ar siekiate pripažinimo?

Iš pradžių mums, Rasa, reikia išsiaiškinti, kas yra žinomumo sąvoka.

Sakykim, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Algirdą Šeškų – esu pagrįstai įsitikinęs – toli gražu žino net ne visi jo kolegos fotografai. Jųjų ausų nėra pasiekusi Šeškaus pavardė, o ką jau kalbėti apie jo kūrybą, meno darbus, albumus, knygas, parodas.

Ar žinomas žmogus vadintinas tasai, kurio vardą ir pavardę gausiai pateikia interneto paieškos sistema?

Žinomumas yra labai sąlygiška kategorija. Štai mudu, Rasa, susipažinome kavinėje „Balti drambliai“ ir dabar esame abu žinomi žmonės – vienas kitam.

Aš pats pažįstu apie porą šimtų žmonių. Tai yra su jais visais esu kartą ar kelis susitikęs ir bendravęs. Išeina, aš jiems esu žinomas žmogus. Ir jie man visi žinomi.

Toliau rutuliojant šį reikaliuką išaiškėja, kad visgi man labiau už žinomumą priimtinesnis pažįstamumas, tai yra tam tikras santykis.

R. Šileikos atvirlaiškis Martynui Gaubui

Jūsų kūryba labai įvairi. Kodėl Jūs neišsitenkate, pavyzdžiui, vien tik poezijoje? Kas atsitinka, kad renkatės tokią meno įvairovę?

Matyt, apie tokius kaip aš sakoma nenusėdi vietoje. Kokioje vietoje? Manding, aš realios sėdimos vietos iš tikrųjų ir neturiu. Mes visi neturime jokių vietų. Tai tik iliuzija. Štai važiuodamas autobusu stoviu prie lango, vos tik krusteliu pažymėti taloną, žiū – mano „turėta“ vieta jau užimta kito – beviečio. Visos vietos, visi titulai, visos minkštos ir pusminkštės kėdės, visi „mano“ yra šakėmis ant vandens rašyti.

Pasaulis įvairialypis, įvairiaplaukis, įvairiaskonis, įvairiapozis, todėl geidu ragauti jo visų kąsnelių. Mane labiausiai domina kitiems pro akis praslystantys dalykai. Adata šieno vežime, yla maiše ir juodas katinas juodame kambaryje. Smulkmenos. Kurios viso sąmonės eterio negožia savo aktyviu socialumu, politiškumu, globalumu. Kurios tik praslysta pro pirštus, pro traukinio langą, kurios pasimeta tarp knygos puslapių, užkrenta už lovos, telpa į kišenę ir patogiai įglunda saujoje.

Įvairovė – išsimovus rankovė. Surimavau nesąmoningai. Tai, žinai, Rasa, kad man rūpi, kad knieti, kad maga. Smalsu – nors susiriesk. Gal priežastis ta, kad esu pernelyg atviras aplinkai? Gal priežastis ta, kad esu pernelyg plevėsuojantis, imlus, kibus, magnetiškas? Gal priežastis ta, kad esu ne profesionalas, o visiškiausias mėgėjas.

Tikėtina, kad pati įvairovė renkasi ir pasirenka mane. Savo giesmėms giedoti, savo lizdus krauti ir kiaušinaičius perėti. Aha-ha.

R. Šileikos atvirlaiškis Gyčiui Skudžinskui

Kaip gimė mintis pradėti rašyti atvirlaiškius?

Konkrečios gimimo datos nepametu.

Viena aišku, kad iš pradžių buvo laiškai. Ano meto kūrybingai jaunuomenei leisto žurnalo „Moksleivis“ paskutiniame puslapyje buvo skyrius „Noriu susirašinėti“. Ir parašiau pirmąkart gyvenime. Kaunietei Astai (Tamošaitytei?).

Per metų metus parašyta ir išsiųsta keli šimtai laiškų dešimčiai, penkiolikai, gal netgi dvidešimčiai adresatų.

Kadangi man parašytų laiškų rietinė telpa į poros lagaminų „saugyklą“, vadinasi, aš jiems ir joms parašiau, žinoma, tiek pat, netgi, manau, ir daugiau.

Ilgainiui nežinau dėl kokių sąlygų laiškai „pametė“ vokus, tai yra virto atvirlaiškiais. Privatumas tapo viešas, deklaruojamas. Nors dėl to nei per nago juodymą, nei per Marytės plauką nenukenčiantis. Nes visuomenės akys paslaptis įsivaizduoja tik vokuose, užkulisiuose, užnugariuose. Kaip ir Dievą įsivaizduoja danguje. Visiems visada rūpi, kas sugniaužta kumštyje – antpirštis, saldainis, žiedas, kulka, trisdešimt auksinų. O tuščiame delne jie nieko neįmato. Neįmato taikos, draugingumo, atvirybės ženklų.

Todėl ir atvirlaiškio averso vaizdas ir atvirlaiškio reverso tekstas nėra apatinių drabužėlių demonstravimas. Toks jau paradoksas.

Pirmieji atvirlaiškiai – jeigu atmintis nesumakaluoja laiko suvokties – parašyti 1999 metais druskininkiečiui dailininkui Andriui Mosiejui, gyvenančiam kurorto Maironio gatvėje. O gal iš tikrųjų jis pats pirmiau man parašė?

R. Šileikos atvirlaiškis Gyčiui Skudžinskui

Kaip apibūdintumėte atvirlaiškių adresantą? Koks jis?

Adresantas andainykštis ir adresantas šiandienykštis yra ne tas pats žmogus. Adresantas yra kintantis. Keičiantis įpročius, dantų šepetukus, kojines, manieras, skonį ir podraug sąmonę. Keičiantis adresatus. Klijuojantis dešiniajame viršutiniame atvirlaiškio stačiakampio kampe vis branginamus Lietuvos pašto ženklus. Nuo 60 lietuviškų centų iki 80 centų ir iki 1, 35 lito, o nūnai 39 euro centų (tai Lietuvos teritorijoje siunčiamos nepirmenybinės korespondencijos tarifai). Rytais (beveik visada išimtinai rytais) klestelintis vienoj ar kitoj mėgstamoj kavinėj, užsisakantis kavos puoduką, išsitraukiantis jau pasigamintą atvirlaiškio vaizdą su jau brūkštelėtu antrašu. Nemėgstantis teplių rašiklių. Linkstantis prie juodaspalvio šratinuko. Pradedantis atvirlaiškio tekstą nuo tą patį rytą transporto, gatvės ar viso labo tik pačios kavinės gyvenime spontaniškai nutverta akimirka.

Tai norintis dalintis ir dalijantis žmogus. Norintis bendrauti ir bendraujantis.

Kas yra atvirlaiškių adresatai?

Pažįstami, draugai, bičiuliai. Dažniausiai rašytojai, fotografai, dailininkai. Štai kompanija, iš Ričardo Šileikos gavusi ar tebegaunanti atvirlaiškių.

Faustas Augustinas (Alytus), Dainius Gintalas (Vilnius), Rima Babelytė (Šiauliai), Viktoras Binkis (Vilnius), Ramunė Brundzaitė (Vilnius), Augustinas ir Jurgita Burbos (Klaipėda), Vigmantas Butkus (Šiauliai), Goda Characiejienė (Vilnius), Oksana Dadonova (Sankt Peterburgas), Redas Diržys (Alytus), Virginijus Gasiliūnas (Vilnius), Nida Gasparaitytė -Urbanavičienė (Radviliškis), Martynas Gaubas (Šiauliai/ Birštonas), Aistė Jakimavičiūtė (Vilnius), Birutė Jonuškaitė (Vilnius), Aistė ir Večiaslavas Čerenkovai (Kėdainiai), Elena Karnauskaitė (Palanga), Rugilė Kazlauskaitė (Kauno r.), Kęstutis Keblys (JAV), Vaiva Kuodytė (Deltuva, Vilnius), Vytautas Butvilas-Mažylis (Radviliškis /Šiauliai), Andrius Mosiejus (Druskininkai), Vilmina Navickaitė (Vilnius), Gytis Norvilas (Vilnius), Romas Orantas (Vilnius), Diana Paklonskaitė (Airija), Darius Pocevičius (Vilnius), Rimvydas Pupelis (Obeliai), Algis Raižys (Kaunas), Aldona Ruseckaitė (Kaunas), Gytis Skudžinskas (Palanga), Vytautas V. Stanionis (Alytus), Rimvydas Strielkūnas (Vilnius), Aistė Sunelaitytė (Kaunas), Andrius Surgailis (Utena), Svajūnas Udrys (Vilnius), Audronė Telšinskienė (Kriaunos), Gintautas Trimakas (Vilnius), Ignas Vilčiauskas (Joniškis), Mindaugas Šnipas (Vilnius), Balčėnienė Daiva (Elektrėnai), Sigita Inčiūrienė (Ginkūnai), Aistė Kisarauskaitė (Vilnius).

R. Šileikos atvirlaiškis Benui Januševičiui

Atvirlaiškiai buvo skirti tam tikram žmonių būriui. Kodėl būtent šiems adresatams buvo išsiųsti atvirlaiškiai? Ar yra svarbus argumentas, kodėl šie žmonės nusipelnė gauti atvirlaiškius?

Nuopelnai ir pelnai yra draugystė, simpatijos, palankumas, prielankumas, bendrystė. Nematomi siūlai ir virvelės, kuriais su šiais žmonėmis esu susisaistęs. Geidu ir toliau saistytis.

Kokią vietą Jūsų kūryboje užima atvirlaiškių menas?

Pirmaujančiai kintančią. Jeigu. Jeigu esamąją akimirką po akimis ir rankomis, po kojomis ir ausimis nepasipainioja nurūdijusi geležėlė, smėlis, nuogirda, patrintas trintukas, skelbimas, fotografuotinas vaizdas, neregėtas patrauklus augalas, iš dangaus nusileidžianti impresija teležinelei (A propos, apie mano sms‘us įdomiai yra rašiusi Laura Auksutytė).

Kai kuriate atvirlaiškius, pirmiau gimė vaizdas ar tekstas?

Be abejo, vaizdas, žinoma, vaizdas, deja, vaizdas. Tačiau ruošdamas vaizdus – fotografiją, iškarpą, koliažą, dokumentą – išsyk „renkuosi“ adresatą. Paisydamas santykio su tuo žmogumi, atsižvelgdamas į jo interesus, domėjimosi lauką, kraujo grupę ir vidinį dažnį.

R. Šileikos atvirlaiškis Benui Januševičiui

Kas svarbiau atvirlaiškiuose: tekstas ar vaizdas?

Nors savaime suprantama, kad išėmusysis atvirlaiškį iš savo paštadėžės, norom nenorom mes(tels) akį į „abrozdėlį“, tai yra žiūrimąją pusę. Tik po to (pa)links(ta) prie teksto.

Kadangi atvirlaiškis yra dvipusio vartojimo menas, (literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, savo tinklaraštyje rašydamas apie mano atvirlaiškius, esminiu bruožu įvardija „vartaliojamumą“), todėl man tai yra neišardomai vieninga dvižanrystė. Juk aš pats esu ir vaizdininkas, ir tekstininkas.

Galiu atvirai prisipažinti viena: kartais išeina silpnesnis, luošesnis tekstas, kartais atsitiktinokas, paviršutiniškokas vaizdas. Tą aš pats vokiu ir juntu. Kaip ir šeimininkės gaminamas valgis juk ne kiekvieną kartą pavyksta itin gardus.

Kas Jums įdomu, gražu kaip fotografui?

Paprastai tai, kas šiek tiek ar netgi labiau neįdomu ar negražu sibaritui, dendžiui, snobui, eurovizininkui. Kas netinka ar neatitinka visuotinai sukurto etikos ir estetikos modelio, plačiųjų masių suvokiamų ir laikomų grožio trafaretų etc.

Man įdomu ir gražu, kas arti manęs, arti odos, arti panagių. Ką liečia rankos. Ką sumindo kojos. Kas neprikišamai akivaizdu, plika, prikvėpuota (iškvėpuota).

Kas apnešta dulkėmis, kas papilkėję nuo kasdienos, kas blykstelėdamas atsispindi, kas šmėžuoja, šnibždėdamas, alsuodamas skleidžia seniai patirtą ar tik sapnuotą būseną. Ar tik nuojautą, tik manymą, tik tikimybę. Nežinia ar dar būsimo, ar amžiais ištirpstančio – net apčiuopiamai neįvykus.

R. Šileikos atvirlaiškis Aistei Jakimavičiūtei

Esate iš tų meno žmonių, kurių kūryba labai daiktiška. Jūsų nuotraukose fiksuojamos kasdienybės detalės, smulkmenos. Iš kur tai atsiranda?

Taigi visa paprasta paslaptis, kad apie visatą iškalbingiausiai byloja dulkė. Kad apie žmogaus charakterį, temperamentą, būdą, įpročius, madas, vartotojiškumą kalba, plepa, murkia, liudija tojo žmogaus daiktai – nuo suręsto namo, išsirinkto automobilio iki nešiojamų akinių, turimo mobiliojo telefono, dildės nagams, pypkės.

Grūdas pasakoja apie šaknį, apie siūravimą, apie lauką, apie vasarą, apie lietų, apie dievą. Įpjautas pirštas pasakoja apie aštrutėlio ašmens „dantį“, apie kraują, apie neatsargumą, apie raudoną spalvą. Veidrodis pasakoja apie jaunystę, apie senatvę, apie būtąjį.

Tai ne tik atsiranda. Tai visada būna, buvo ir yra. Čia pat, šalia kiekvieno, dešinėje, kairėje, po nosimi, rankos mostu, prabudimo, atsimerkimo minutę. Tai tokios įprastybės, kad sugebame jų nebepastebėti.

Kiekvienas daiktas, buitinė situacija, kuri atsiranda fotografijoje, turi savo istoriją. Ar tie daiktai ir situacijos yra atsitiktiniai?

Tai, žinoma, čiupinėta, tai sučiupta, tai patirta, tai (iš)bandyta, tai būta, tai turėta (ar tebeturima), tai liesta, tai gyventa. Tai šmėkštelėta, išvysta, atspindėta, sustabdyta, ataidėta. Absoliučiai nieko nereikšmingo atsitiktinio. Tik Viešpaties tamtyč sureguliuoti ir leisti atsitiktinumai, tik susisiekiantys indai, tik pasekmės, turinčios (turėjusios) priežastis ir sąlygas.

Atvirlaiškiai – poezija ar vizualusis menas?

Kad vizualusis menas, tai patvirtintų Ray Johnsonas (1962 metais Niujorke įkūręs „New York Correspondence School“). Deja, ir ano, ir šio laiko meno hierarchijoje tai marginalinis menas. Fragmentiškas menas, bičiulio persiunčiamas bičiuliui.

Bet visgi tai tekstas. Čia man labai cituotina poeto Benedikto Januševičiaus eilutė iš jo „Neįgalaus eilėraščio“ – tai tik tekstas ir nieko daugiau.

R. Šileikos atvirlaiškis Aistei Jakimavičiūtei

Kiek atvirlaiškiuose yra poezijos?

Poezijos yra tiek, kiek nutveriu rašydamas atvirlaiškį. Kiek pavyksta jauseną, būseną, savijautą įtekstinti, įžodinti, sumaterialinti, sukūninti.

Kiek vaizde ir kiek tekste yra poezijos? Pats vokiu, kad ne kiekvienas atvirlaiškis yra aukso kruopa.

Kai rašėte ir siuntėte atvirlaiškius, jau turėjote galvoje, kad išleisite jų knygą, ar ši mintis gimė vėliau? Kaip kilo mintis išleisti atvirlaiškių knygą?

Ką nors veikdamas negalvoju globaliai, negalvoju rezultatyviai. Ne mano reikalas pastatyti tvirtovę ar bažnyčią, ne mano reikalas išskristi į mėnulį, ne mano reikalas nugalėti piktąją dvasią. Man rūpi atsikelti (būti pažadintam, prikeltam) ir eiti.

Žinoma, kad atvirlaiškiai buvo (ir yra) tobuli(ausi) laidininkai: energijos, kraujo, minčių, buvimo. Knygos idėją, regis, pasiūlė Alytuje gyvenantis ir kuriantis fotografas Vytautas V. Stanionis. O ją po kurio laiko įgyvendino leidykla „Kitos knygos“ (direktorius Gediminas Baranauskas). Knygos dizaineris Tomas S. Butkus („Vario burnos/idėjų dirbtuvės“) už knygos „Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams“ apipavidalinimą Knygos meno konkurse „Vilnius’ 2009“ gavo diplomą (įteiktas 2010 metų Vilniaus knygų mugėje).

Drąsiai tikėtina, kad šios knygos antraštė lietuvių literatūroje yra ilgiausia.

Atvirlaiškių esate parašęs tikrai daug, tačiau į knygą pateko tik dalis. Kodėl? Pagal kokius kriterijus atrinkote, kurie turi būti knygoje?

Knygon įpuolė tik kukliai kuklūs viso esamo bagažo gabalėliai. Tai lėmė leidyklos disponuojamos lėšos šiam projektui. Galiu tik pavydžiai laižytis žiūrėdamas ir rankose glostydamas kieto viršelio knygą „Tokią gražią kartą man atsiuntei… Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai“ (autoriai ir sudarytojai Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas). Sakei, Rasa, kad ją esi mačiusi, ar ir turi.

Ypatingų kriterijų nebūta. Suprasdamas, kad viso turto į šį vartomą banką nesukrausiu, atrinkau, mano galva ir mano skoniu, įdomiausius atvirlaiškius. Dažnesniems adresatams rašomų atvirlaiškių įdėjau po kelis.

Privalu paminėti, kad šią knygą rengti buvo lengviau, nes literatūrologas bičiulis Vigmantas Butkus 2009 metais Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete jau buvo surengęs mano jam siųstų atvirlaiškių parodą „Adresantas – adresatui“ (Žiūrėti ČIA ir ČIA)

Pagal kokią tvarką knygoje yra sudėti atvirlaiškiai? Ar būtų galima atvirlaiškius skirstyti pagal temas? Gal yra viena bendra idėja, jungianti atvirlaiškius?

Kaip pastebėjai, Rasa, knygon atvirlaiškiai sudėti pagal adresatų pavardžių abėcėlę.

Atvirlaiškiuose apstu visokių temų ir potemių, tačiau atvirlaiškis pernelyg laisvas žanras, kurį tam tyčia spausti į išgalvotus rėmus nėra asmeninės prasmės.

R. Šileikos atvirlaiškis Tomui Dirgėlai

Atvirlaiškiai turi adresatą, kuriam siunčiate žinutę, kurią suprantate tik Jūs ir adresatas, bet atvirlaiškis yra prieinamas ir tretiesiems asmenims. Kokią žinutę siunčiate jiems?

Kiekvienas skaitytojas, kiekvienas žiūrovas turi valią suprasti kaip tinkamas. Priklausomai, kokio registro imtuvą turi, kokius dažnius tasai imtuvas gali sugauti.

Labai gražiai pasakei – tretieji asmenys. Tai, akivaizdu, pašto darbuotojai. Jeigu korespondencijos antspauduotojai, paskirstytojai, išnešiotojai susidomi atvirlaiškio vaizdu, jeigu stabteli akimis prie teksto, tai valio ir valio. Išeina, ir jiems tenka. Išeina, kad jie irgi tampa anoniminiais adresatais.

Ko siekėte išleisdamas atvirlaiškių knygą?

Jokių ypatingų misijų nebūta, jokių užduočių (į)vykdymo nesiekiau. Jeigu gerai žinau, šioji knyga yra vienintelis individualus mail arto katalogas.

Kokį šiandieninį menininką įvardytumėte kaip Jums įdomiausią, patraukliausią?

Miela Rasa, nė vieno nekeliu nei Olimpan, nei ant šakių. Daug pažįstamų ir nepažįstamų menininkų yra įdomūs ar labai įdomūs. Be to, nebūtinai „adoruojamo“ menininko visi kūriniai yra man vienodai gardžiai „valgūs“ ir vitaminingi.

Miniu kelis (dabar galvoje sukrebždėjusius).

Eglė Ridikaitė, Gytis Skudžinskas, Eugenijus Raugas, Leonas Strioga, Algirdas Šeškus, Arūnas Kulikauskas, Algimantas Švėgžda, Vladimiras Tarasovas, Petras Repšys, Ramūnas Čeponis, Remigijus Treigys, Romualdas Pučekas.

Kai kurie atvirlaiškiai yra sunkiai suprantami. Kokį patarimą galite duoti norintiems juos perskaityti? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį skaitant atvirlaiškius?

Jeigu „nesiskaito“, nereikia ir vargti. Galbūt tai, anot Tavęs, Rasa, tretiesiems asmenims paprasčiausiai „netinkamas“ tekstas. Ką aš galiu patarti, kai pats sau menkai ką tepatariu. Na, nebent:

1. nekreipti į tai rimto dėmesio,

2. nekreipti į tai jokio dėmesio,

3. užsiimti kita sau suprantama ir miela veikla.

R. Šileikos atvirlaiškis Tomui Dirgėlai

Jūs pats siuntėte atvirlaiškius, bet taip pat ir gavote atgal. Kodėl knygoje nėra tų, kuriuos gavote ?

Tai jau turėtų būti kita knyga. Gautųjų atvirlaiškių šiek tiek yra paskelbta interneto svetainės www.rasytojai.lt archyve.

Tiesa, vos nepamiršau. 2007 metais Šiaulių „Laiptų“ galerijoje festivalio „Literatūrinis žiemkelis“ metu surengiau laiškų ir atvirlaiškių parodą „Iš pašto dėžutės“.

Iš pašto dėžutės gausiausiai esu išsiėmęs Algio Raižio atvirlaiškių. Jų ligi šios dienos jis yra man atsiuntęs 719. Iš Aldonos Ruseckaitės gavau 84, iš Gyčio Norvilo – 30, iš Kęstučio Keblio – 13, iš Vytauto Butvilo Mažylio – 17, iš Andriaus Mosiejaus – 19.

Norėčiau (apie tai esu konkrečiai galvojęs) ir Vilniaus miestelyje surengti gautų atvirlaiškių parodą. Jeigu mane vien šviesa ir tiesa lydės, tą ir įvykdysiu.

Kodėl atvirlaiškiuose gausu įvairių nuolaidų lipdukų?

Tai ironijos šiuolaikiniai ženklai. Tai vartotojiško gyvenimo alibi. Nuolaidų procentiniai lipdukai manipuliuoja sąmonėmis. Prekijai šokdina pirkėjus, juos gundo išleisti pinigus dabar, gundo išleisti daugiau pinigų, suvilioja nupirkti nereikalingų daiktų.

Todėl imu ir pašaipiai pagalvoju apie nuolaidas meilei, nuolaidas skausmui, nuolaidas nuodėmei, nuolaidas absurdui, nuolaidas mirčiai, nuolaidas prisikėlimui.

Ok, tu mano brangiausioji nuolaida! Štai net ekspromtu sukūriau sarkastišką nuolaidų asmenuotę:

Aš leidau

Tu atsileidai

Jis, ji prileido.

Mes užleidome

Jūs nuleidote

Jie, jos perleido

Įdomu, kad Lietuvių kalbos žodynas „Nuolaidą“ aiškina net aštuoniaip:

1. atsitraukimas nuo savo nusistatymo, pozicijos,

2. nuleidžiama nuo prekės kainos suma,

3. nuolaidi vieta, nuotakumas,

4. žemai nuleista stogo dalis, pastogė,

5. nusileidimas, nusėdimas (dangaus šviesulių),

6. nuleidimas žemyn, gilyn,

7. perleidimas, perdavimas,

8. nuodėmių atleidimas.

Tačiau vartotojiškasis pasaulis užgrobė šį žodį ir padarė jį suokalbininku. Beje, kaip ir žodį „Akcija“.

Ar dar rašote atvirlaiškius?

Taip, Rasa, mano vaizdai susiglaudę su tekstu, mano tekstas sekdamas vaizdą sklinda Lietuvos pašto monopoliniu kanalu.

Valstybės (kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija) akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“ antspauduoja mano atvirlaiškius, paversdamas juos oficialiais dokumentais.

Taip, Rasa, žiūrėk, krepšyje visada esu įsimetęs jau paruoštų vaizdų. Ir adresatų antrašai užrašyti.

Užsuku į „Coffee Inn“, užsuku į D’oro kavinukę. Būtent šiose vietose parašyta ir teberašoma dešimtys, dešimčių dešimtys atvirlaiškių.