2016 05 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Panevėžio vyskupu paskirtas vysk. Genadijus Linas Vodopjanovas OFM

Neseniai paskelbta žinia, jog gegužės 20 d. popiežius Pranciškus Telšių vyskupijos augziliarą vysk. Genadijų Liną Vodopjanovą, titulinį Quizos vyskupą, paskyrė Panevėžio vyskupu.

Vyskupo šventimus popiežiaus Benedikto XVI skyrimu Vodopjanovas priėmė 2012 balandžio 14 d. Sveikindami vyskupą dėl naujos tarnystės vietos, skaitytojams siūlome prisiminti pokalbį su ganytoju, parengtą netrukus po to, kai brolis Linas Vodopjanovas buvo konsekruotas vyskupu.

Vysk. Linas Vodopjanovas OFM: Teks mokytis naujo gyvenimo

„Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“, – sako Dievo Žodis. Taip per visą istoriją Viešpats pasirenka mažiausiuosius, kad apreikštų savo šlovę. Neseniai Telšių vyskupu augziliaru paskirtas brolis pranciškonas Linas Vodopjanovas OFM, kilęs iš atokaus Nidos miestelio, tapo šiuo metu jauniausiu pasaulyje vyskupu. Pateikiame ištraukas iš pokalbio su naujuoju vyskupu apie jo pašaukimo ir vienuolystės kelią, kurio pilną versiją kviečiame skaityti  žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ 2012 m. pavasario numeryje.

Koks buvo santykis su tikėjimu Jūsų šeimoje? Ar tėvai auklėjo Jus katalikiškai?

Šeimoje katalikiško auklėjimo nebuvo. Mane pakrikštijo tik aštuonerių metų Jurbarko bažnyčioje. Tais laikais iš tiesų ne tiek bažnyčioje, o klebono Mykolo Buožiaus namuose. Tuo pasirūpino močiutė. Po kelerių metų ten pat priėmiau Pirmąją komuniją, o vėliau tradiciškai ir Sutvirtinimo sakramentą.

Vaikystės metais mano tėviškėje Nidoje veikiančios bažnyčios nebuvo. Tad tikėjimo nepraktikavome, eiti sekmadieniais ar per didžiąsias šventes į bažnyčią neturėjome galimybės. Tik vasarą, kai nuvažiuodavau pas močiutę, nueidavau ir į bažnyčią. Kartais dar per atostogas ar kokia nors ypatinga proga.

Su močiute Veronika Jurbarke

Atsimenu, kai 1988 metais, surinkus parašus, bažnyčia buvo sugrąžinta katalikams. Tada prasidėjo nuolatinis šv. Mišių šventimas, sekmadieniais aptarnauti bendruomenę atvažiuodavo kunigų iš Klaipėdos. Tai buvo nauja patirtis, gan daug mūsų pradėjome patarnauti per šv. Mišias.

Pašaukimas ateina įvairiais būdais – per maldą, žmonių paraginimus, uždegančius pavyzdžius. Kas paskatino Jus tokį jauną stoti į pranciškonų vienuolyną? Pasidalinkite savo pašaukimo istorija.

Mane įvilko į abitą 1991 m. gegužės mėnesį, per Sekmines, prieš pat abitūros egzaminus. Jau vienuoliktoje klasėje galvojau ir svarsčiau apie pašaukimą. Vienu metu pranciškonai buvo pasitraukę iš parapijos ir joje tarnavo diecezinis kunigas. Man iškilo klausimas, į kurią pusę sukti: ar stoti tik į seminariją, ar stoti į vienuoliją ir jau po to – kaip Dievas ves. Gavau ženklų ir atsakymų, kad mano vieta yra brolijoje. Vėliau, paskutiniais mokyklos metais, daugiau susipažinau su Kretinga, atvažiuodavau pas brolius. Kretingoje pradėjau postulantatą.

Prie Viduržemio jūros

Kažkaip iš karto galvojau apie pašvęstąjį gyvenimą, o ne apie šeimą. Nebuvo troškimo kurti šeimą, buvo aiškus kitas kelias. Vieniems žmonės pašaukimas ateina labai aiškiai kaip, pavyzdžiui, apaštalui Pauliui, kuris gavęs apreiškimą nukrinta nuo arklio ir pradeda naują gyvenimą. Kitiems taip pat atsitinka kas nors svaraus, kas pakeičia gyvenimą.

O aš savo pašaukimą matyčiau buvusį nuo pat pradžių. Nuo pat vaikystės Dievo ranka įvairiais būdais lydėjo. Atsimenu, kai mane pirmąkart nusivedė į bažnyčią, gal kokių penkerių metų vaiką, vyko šv. Mišios. Bet prieš Mišias zakristijonas uždegė žvakes. Bažnyčia pustuštė, vienas kitas žmogus, ramu ir tylu. Man atėjo mintis: kaip aš norėčiau tas žvakes uždegti. Keista, kad tas momentas taip ryškiai įsirėžė į atmintį.

Nepasakyčiau, nuo kada tiksliai atėjo aiškumas dėl pašaukimo. Jau po krikšto Dievas kalbėjo man per Nidos gamtą, kuri iš tikrųjų yra nuostabi. Ypač žiemos vakarai ir net žvejyba ant ledo ar molo, ir uogavimas, grybavimas – viskas kalbėjo apie Dievą ir vedė prie Jo. Aišku, per sakramentus atėjo ir gilesnis Dievo pažinimas, sustiprėjo tikėjimas, o pašaukimą brandino ir aplinkiniai žmonės. Iš visokių mažų įvykių susidėjo gyvenimo mozaika.

Kodėl paskui tave, Pranciškau? – anuomet šventojo klausė brolis Motiejus. Paklausiu to paties – kodėl paskui Pranciškų?

Pirmiausia patraukė ne tiek Pranciškaus figūra, kiek gyvenimo būdas brolijoje. Žinoma, vėliau perskaičiau į rankas patekusią seną nušiurusią knygą apie šv. Pranciškaus gyvenimą ir susipažinau su jo biografija. Man pranciškonų gyvenimas atsiskleidė kaip šeimos gyvenimas. Ypač įspūdingi buvo pirmieji metai Kretingoje. Brolių buvo daug, kartu meldėmės, valgėme, bendravome, dirbome. Bendruomenės gyvenimas – didelis dalykas, kurio nėra diecezinėje kunigystėje ar kai kuriose kitose vienuolijose. Vėliau po truputį, aišku, susipažinau ir su pačiu šventuoju Pranciškumi. Bet nesakyčiau, kad pradžioje ir patys pranciškonai daug žinojo apie šį šventąjį. Mūsų misija ir pašaukimas yra sekti ne Pranciškų, o Kristų, nukryžiuotąjį, paklusnų, skaistų. Broliai nebuvo skaitę daug Pranciškaus raštų ar šaltinių. Tai įvyko vėliau. Pradžioje jungė Dievo malonė, vedė ir augino Šventoji Dvasia.

Brolių susitikimas

Turėdami laisvą valią, galime atsakyti į pašaukimą arba pasukti kitu keliu. Ar, Jūsų nuomone, neišdrįsęs atsiliepti į Viešpaties kvietimą žmogus gali būti laimingas? Ar pats esate laimingas, pasukęs Dievo nurodytu keliu?

Viešpats nenori nelaimingų nei pranciškonų, nei kunigų. Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas ten, kur yra kviečiamas, kad ir kokį gyvenimą gyventų. Kitaip būtų labai sunku. Nesakau, kad net ir tie, kurie pasitraukė iš ordino ar kunigystės, dabar yra nelaimingi žmonės. Galbūt jie atrado pašaukimą sukūrę šeimas. Svarbiausia yra gyventi ir priimti Dievo malonę ten, kur dabar esame. Žinoma, kiekvienam pašaukimui reikia ir meilės, ir atsakomybės, ir ištikimybės, viso ko.

Pašaukimas yra dovana, už kurią reikia nuolat dėkoti. Ką mes darome su dovanomis? Džiaugiamės, nešiojamės su savimi, naudojame. Bet galime ir padėti į kampą dulkėti, kai nusibosta. Todėl ir pašaukimą reikia nuolat puoselėti.

Tiesa tai, kad kai ko nors atsižadame, kartu ir gauname. Šv. Petras klausė Jėzaus: Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?  (Mt 19, 27). Jėzus atsakė – jūs gausite šimteriopai. Ir tikrai, kai truputį atiduodame, gauname šimteriopai, ir tai kelia džiaugsmą.

Juokaujama, kad kai kurie kunigai taip svajoja tapti vyskupais, kad pasisiuva ir slapčia matuojasi pijuses. Ar kada svajojote tapti vyskupu?

Aš nei miegodavau su pijuse, nei galvodavau apie tai. Yra dar vienas panašus anekdotas: sako, jeigu iš dangaus imtų kristi pijusės, nė viena nenukristų ant žemės… Atsirastų kandidatų visą laiką. Toks ir atsakymas. Deja, nei pijusių naktį matuodavausi, nei kažką panašaus dariau. Dirbau savo darbą, ir tiek. Kur būnu, ten stengiuosi mylėdamas veikti. Kiti, būna, pasako: „Čia jūsų karjera.“ Tas mane žudo. Jeigu nuo pirmų vienuolystės ar kunigystės dienų prasideda „karjera“, tai viskas, karjera pabaigta. Niekada jokios karjeros nei dariau, nei darysiu. Sako: „Jūs palipote karjeros laiptais.“ Tai nežinau, kuriais dabar dar reikės lipti.

Pranciškonų brolijoje turime gerą žodį, kuris man labai gražus. Tai – tarnystė. Generalinis ordino ministras yra tarnas, provincijolas tarnauja, taip pat ir vienuolyno vyresnysis tarnauja. Man, būnant pranciškonu, paskyrimas vyskupu yra nauja tarnystė. Ir ta tarnystė tikra nelengva. Tas, kas tarnauja, supranta, jog tai nėra visą laiką paprasta ir lengva. Gaila, kad kartais žmonės traktuoja tarnystę kaip karjerą ar pasiekimus. Įsigilinus, kas tai yra, daugelis pradėtų kitaip galvoti, o jeigu tik svajojame apie titulą, tai niekur neveda. Galėtume savęs paklausti: o koks buvo Jėzaus titulas? Jėzui titulų atžvilgiu baigėsi nelabai gerai. Aš įvardiju paskyrimą kaip naują tarnystę Bažnyčioje.

Parengė Monika Midverytė