Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 05 24

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Bernardas Verbickas OP: Kad išgirstum Dievo kvietimą, reikia atsiriboti nuo aplinkos triukšmo

Bernardas Verbickas OP/ Gedimino Kajėno nuotr.

Jauti troškimą skirti daugiau laiko maldai? Norėtum gilintis į tikėjimo slėpinius? Nori liudyti kitiems Gerąją Naujieną? Norėtum gyventi bendruomenėje, kuri padėtų šventėti? Šiuos klausimus kelia broliai dominikonai, kurie birželio 21–24 dienomis kviečia į Pašaukimų stovyklą. Apie šią stovyklą, Dievo kvietimo išgirdimą skubėjimo ir triukšmo kupinoje kasdienybėje, dominikoniško gyvenimo pamatinius principus ir maldą kalbėjomės su broliu dominikonu Bernardu Verbicku OP. 

Karjera ir pašaukimas – dvi sąvokos, kalbančios apie žmogaus gyvenimo kelią. Pirmasis terminas šiandien vartojamas itin dažnai, tuo tarpu antrasis yra gana riboto vartojimo. Kalbama apie kunigų, vienuolių, na gal dar mokytojų pašaukimą. Visi kiti daro karjeras. Kuo skiriasi karjera ir pašaukimas? O gal čia tiesiog sinonimai, kuriuos galima vartoti pakaitomis?

Sakyčiau, kad čia kalbama apie sekuliaraus ir tikinčio žmogaus požiūrius. Vienas į savo gyvenimo veiklą ir pasirinkimus žvelgia tiesiog kaip į savirealizaciją, mano vieno priimamus sprendimus, nulemtus naudos kriterijų, pasisekimo. Tai – sekuliarus, netikinčio žmogaus požiūris. Kitoks yra tikinčio žmogaus požiūris, nes jis į bet kurį gyvenimo kelią žvelgia kaip į jo paties laisvo pasirinkimo ir Dievo vedimo, Dievo veikimo jo gyvenime sąveiką. Dievo vedimas tampa esminiu kriterijumi.

Pašaukimas kalba ne tik apie kvietimą ir atsiliepimą. Kad atsilieptum, dar reikia ir išgirsti. Šiandien jauną žmogų iš aplinkos pasiekia gausybė įvairiausių raginimų, kvietimų. Yra tėvai, kurie skatina rinktis vieną ar kitą kelią. Yra mokykla, kurioje kalbama apie tolesnio gyvenimo kelio perspektyvas, populiarias ir nepopuliarias, paklausias ir nepaklausias profesijas. Yra reklamų, kurios vienas profesijas daro prestižines, o kitas – ne. Kaip visame tame triukšme, tarp gausybės įvairiausių balsų išgirsti Dievo kvietimą?

Sakyčiau, kad, norint išgirsti Dievo kvietimą, reikia šiek tiek atsiriboti nuo visų tų iš aplinkos ataidinčių kvietimų. Ką darė pats Jėzus prieš priimdamas svarbius sprendimus? Jis pasitraukė į dykumą 40 dienų, prieš pradėdamas viešai kalbėti. Tą saugo ir krikščioniškoji tradicija, ragindama prieš visus svarbiausius gyvenimo žingsnius atsitraukti rekolekcijoms. Prieš priimant svarbius sprendimus, būtina atsitraukti, pabūti tyloje, melstis prašant Dievo pagalbos. Tyloje atsiveria galimybė geriau įsiklausyti į save, į savo troškimus. Labai svarbu būti atidžiam pačiam sau. Pašaukimo atradimas pirmiausia yra didelė atida savo gyvenimui, savo istorijai.

Problema nėra ta, kad šiandien nerandam savo pašaukimo, kad Dievas nešaukia. Problema ta, kad mes nesugebam atsitraukti, nepajėgiam susikurti kokybiškos aplinkos, kuri leistų priimti kokybišką sprendimą.

Pirmas ir pats svarbiausias dalykas pašaukimų stovykloje yra malda, adoracija. Tada, jei jau žmogus nori, gali ateiti ir asmeniniam pokalbiui. Būna ir konferencijų. Tačiau pradžioje, kaip ir sakiau, siekiame vidinio nusiraminimo, pasinėrimo į maldą. Supažindinimas su vienuolynu ir vienuolinėmis tradicijomis būna jau po to. Mes patys apie tai kalbame, liudijame, tačiau esminis dalykas yra ne tai, o žmogaus susitikimas su Kristumi.

Daug jaunų žmonių, su kuriais tenka kalbėtis, išgyvena didelį spaudimą. Jų laukia abitūros egzaminai, tada reikia nedelsiant stoti į universitetą, po to dar siekti magistro. Galiausiai šeima, paskolos butui ir kitiems dalykams. Išeina savotiškas traukinys, prie kurio jungiasi vis daugiau vagonų ir kurį vis sunkiau sustabdyti.

Tikinčio žmogaus tikslas yra pasipriešinti šiam be sustojimo judančiam traukiniui ir ramybėje, maldoje atidžiai išgryninti svarbiausius sprendimus.

O koks buvo jūsų asmeninis pašaukimo kelias, nes juk žinome, kad geriausiai kitus veikia asmeniniai pavyzdžiai, o ne abstraktūs pasakojimai, pamokslavimai?

Mano pašaukimo kelias buvo labai vingiuotas, jame būta daug ieškojimų. Labai anksti nusprendžiau, kad noriu būti vienuolis. Tada man buvo gal 13 ar 14 metų. Dar anksčiau, gal būdamas kokių šešerių ar septynerių, nusprendžiau, kad noriu būti kunigas.

Tačiau gyvenimas bėgo, prasidėjo branda, buvo įvairiausių atradimų, buvo studijos, ir tiems vaikystėje susiformavusiems idealams reikėjo atlaikyti naujas patirtis. Galiausiai susiklostė taip, kad vienuolystės kelią pradėjau tik būdamas 28 metų. Buvo daug ieškojimų, išbandymo, tačiau pagrindinis dalykas, ieškant savojo pašaukimo, sakyčiau yra atida, neskubėjimas, tarimasis su išmintingais žmonėmis, pokalbiai su dvasios tėvu, kurį rekomenduoju turėti. Reikia eiti, kalbėti, prašyti kitų žmonių įžvalgų, kad tau padėtų. Be to, itin svarbi malda, nuolatinis prašymas sakant: „Viešpatie, tu man nori geriausio, tad padėk man rinktis tai, kas yra geriausia.“ 

Tarkime, žmogus apsisprendžia stoti į vienuolyną. Tačiau ir tų vienuolijų yra įvairių – pranciškonai, dominikonai, jėzuitai, benediktinai. Kaip jūs pats išsirinkote, į kurią vienuoliją norite stoti?

Aš atskleisiu mažą, viešą paslaptį, kad visada svajojau būti pranciškonas kapucinas. Visa tai todėl, kad man didžiulę įtaką padarė tėvas Stanislovas. Mano pašaukimas brendo paauglystėje, kai man buvo 14–15 metų, ir aš savaitgaliais po pamokų važiuodavau pas jį į vienuolyną. Man atrodė, kad vienuolis būtinai yra su rudu abitu, barzda. Tėvą Stanislovą laikiau savo paauglišku idealu. Tačiau atsitiko, kaip atsitiko, ir sprendimą tapti dominikonu aš priėmiau per tris ar keturias savaites.

Žinojau, kad noriu būti vienuolis, tačiau apie dominikonus iki tol nė nebuvau pagalvojęs. Tačiau viskas nutiko labai staigiai. Sutikau kitą brolį, tada atėjo mintis, kad galbūt mano vieta yra būtent čia. Įdomiausia tai, jog pirmoji knyga lietuviškai apie šv. Dominyką pasirodė tik tada, kai noviciatas ėjo į pabaigą. Iki tol nieko nebuvo. Kai pradėjau noviciatą, supratau, kad mano poelgis buvo labai spontaniškas, jog atėjau čia vedamas intuicijos. Tačiau, kai jau noviciato metu pradėjau studijuoti, kas yra dominikonai, kas yra dominikoniškas gyvenimas, suvokiau, jog visa tai – kaip tik man. Gavau daug patvirtinimų, kad esu čia ne atsitiktinai. Provincijolas man sakė, jog tai – gryniausias Šventosios Dvasios vedimas. Nors žinojau, kad noriu būti kunigu ir vienuoliu, tačiau Šventoji Dvasia mane greitai įstatė ten, kur nė nesitikėjau būti.

Kiekvieno mūsų gyvenimuose svarbius pokyčius gali paskatinti sutikti žmonės, kažkokia stovykla. Viena vertus, mes svarstom ir planuojam, gilinamės į įvairiausius dvasingumus, tradicijas. Yra kontempliatyvių vienuolynų, yra apaštalaujančių vienuolynų. Bažnyčios tradicija yra labai turtinga, ir mes jaučiam, kas mums labiau tinka. Tačiau, kita vertus, Šventoji Dvasia visada gali suveikti taip, kaip nė nesitikėjai, neplanavai. Tad mes ir stengiamės bendradarbiauti su ja, nesipriešinti.

Pasaulyje vienuolynai apipinti įvairiausiais stereotipais. Dalis vaizdą apie juos apskritai susidaro iš tokių knygų kaip „Rožės vardas“. Kiti tuo tarpu mano, kad vienuolynas yra vieta, kur nepritapę žmonės pabėga nuo juos sužeidusio, atstūmusio pasaulio. Dar kiti vienuolystę įsivaizduoja, kaip visišką atsiskyrimą ir pasiryžimą būti vienatvėje. Tad kas iš tikrųjų yra tas vienuolinis gyvenimas ir iš ko jis susideda?

Pirmiausia dera pabrėžti, kad ateidamas į vienuolyną nuo nieko nepabėgsi. Pasitaiko tokių atvejų, kai žmonės nori pabėgti nuo pasaulio, tačiau tos netikros intencijos labai greitai atsiskleidžia ir žmogus greitai atsimuša į sieną. Tuomet jis neišvengiamai turi pergalvoti visą savo kelią. Negali kurti ateities vien tik žvelgdamas į praeitį ir bėgdamas nuo kažko toje praeityje. Niekur toli taip nenukeliausi. Privalai trokšti kažko ateityje, turėti kažkokių intencijų, vizijų, troškimų, susijusių su būsimu laiku.

Tuo tarpu kalbant apie dominikoniškąjį gyvenimą, tai verta pabrėžti, kad pagrindinė jų misija Bažnyčioje visais laikais buvo pamokslavimas, Dievo žodžio skelbimas. Tai, aišku, yra gana plati užduotis, ir kaip konkrečiai tą daryti, sprendžia provincijos, vienuolynai. Mes turime sau atsakyti į klausimą, kaip šiandien skelbsime Dievo žodį Vilniuje. Ar stiprinsime veiklą internetinėje erdvėje, ar imsimės veiklų savo bažnyčioje? Galų gale į tą klausimą asmeniškai sau atsako kiekvienas brolis pagal savo talentus, Dievo dovanas. Mūsų visų tikslas – skelbti Evangeliją, ir tai gali būti daroma įvairiais būdais.

Tačiau Dievo žodžio skelbimas turi savo genezę. Ką tu kalbėsi? Ką skelbsi? Jėzus sako, kad žmogaus lūpos kalba tai, ko yra pertekusi jo širdis. Vienuolinis gyvenimas yra tai, ko turi būti pertekusi širdis. Mes savo dominikoniškąjį pašaukimą lyginame su stalu. Pamokslavimas yra stalviršis, kuris labiausiai matomas ir labiausiai naudojamas. Tačiau stalviršis remiasi į keturias kojas, kurios mažiau pastebimos. Tos keturios kojos ir yra vienuolinis gyvenimas. Pirmoji koja – bendruomenė. Ta bendruomenė veikia kaip užnugaris. Ji leidžia pasidalinti darbais. Tačiau kartu ji veikia ir kaip mūsų pamokslavimo patikrinimas. Tu turi atsakyti už tai, ką prisišneki. Gali kalbėti, kad gyvenkime Evangelija, kad Dievas yra meilė, tačiau už tuos žodžius savo pavyzdžiu turi atsakyti gyvendamas bendruomenėje. Galima sakyti, jog bendruomenė įžemina tavąjį pamokslavimą, leidžia jam skleistis kasdienybėje.

Labai svarbus ryšys su bendruomene, suvokimas, kad per kasdienybę eini kartu su kitais, kad turi savo vyresnįjį, kuriam esi paklusnus, kad broliai kartu priima sprendimus. Visa tai išlaisvina, leidžia suvokti, jog nesi kokia nors superžvaigždė, o tik vienas iš brolių.

Prisimenu vieną nutikimą dar iš studijų laikų. Su broliais sėdėjome prie stalo, ir vienas brolis grįžo po pamokslavimo pas seseris vienuoles, kurioms vedė rekolekcijas. Jis sesėms kalbėjo tris ar keturias dienas, buvo labai užsidegęs, jam gerai sekėsi. Mes sėdėjome prie stalo, ir jis nesustodamas pasakojo apie rekolekcijas. Ir, matyt, tiek užsišnekėjo, kad ėmė nusibosti. Tad vienas iš brolių tarė: „Valgyk savo sūrį.“ Kaip ir sakiau, ta bendruomenė veikia kaip įžeminimas. Gali daug kalbėti, bet broliai matys, kaip iš tiesų elgiesi kasdienybėje.

Kita koja – įžadai. Jie yra kaip ir visuose kituose vienuolynuose – neturtas, skaistumas, paklusnumas. Dominikonų tradicijoje sakoma, kad dominikonas duoda tik vieną įžadą – paklusnumą ordinui. O tada konstitucijoje yra įrašyti ir visi kiti įžadai.

Trečia koja – malda. Ji būna asmeninė ir bendruomeninė. Yra nustatyti bendruomeninės ir asmeninės maldos laikai. Kiekvienas dominikonas bent pusę valandos per dieną privalo skirti asmeninei tylos maldai. Tai labai svarbu, nes, jei tu nesikalbi su Dievu, tai ir neturi ką apie jį pasakyti. Malda yra vienas iš kertinių principų, kurį privalai išlaikyti ir kurį praradus viskas ima slysti iš rankų. Kiekvienas vienuolis privalo dieną pradėti malda ir malda ją užbaigti. Viskas turi prasidėti malda ir po to į ją sugrįžti.

Ketvirtoji stalo koja, kuri būdinga išskirtinai dominikonams, gal dar truputį ir jėzuitams, yra studijos. Stengiamasi, kad broliai, kiek tik galima ir kiek jie patys yra pajėgūs, studijuotų kuo daugiau. Nuo pat pirmųjų ordino gyvavimo amžių jo šūkis yra Veritas (Tiesa). Čia kalbama tiek apie moralinės, tiek apie intelektualinės, teologinės tiesos ieškojimą. Dominikonai visada prisidėjo prie Bažnyčios doktrinos saugojimo. Kaip juokaujama, kiekvienas dominikonas supranta, kad pirmiausia jame gyvena ir eretikas, ir agnostikas, ir maištininkas – įvairiausios jo asmenybės dalys, kurios priešinasi Evangelijai. Tačiau kiekvieno dominikono tikslas – būti pavyzdžiu stengiantis viską nukreipti Dievop.

Pabaigai sugrįžkime prie jūsų rengiamos pašaukimų stovyklos. Kas joje yra laukiami? Juk gali būti taip, jog kas nors pamatys jūsų skelbimą ir pamanys, kad visai norėtų atvykti, tačiau čia pat jį užpuls abejonės, jog gal ten susiburs jau aiškiai savo kelią suvokiantys žmonės, tad jų gretose atrodysiu kaip balta varna.

Sakyčiau, kad jei jau pagalvojai apie apsilankymą, tai tikrai vertėtų pabandyti. Jei tik kažkas kirba, jei tas kvietimas paliečia, kelia vidinių klausimų, tai jau yra paskata atvykti, pabūti maldoje, apsvarstyti savo pašaukimą. Tad laukiami visi, kuriuos ta informacija sudomino. 

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?