2016 05 25

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Nacionalinio gailestingumo kongreso organizatoriai: „Bažnyčia mokosi eiti pas žmones“

Gegužės 6–8 d. Vilniuje vyko pagrindinis jubiliejinių metų renginys: Nacionalinis gailestingumo kongresas. Per gana trumpą laiką organizatorių komandai pavyko paruošti programą, kurioje per tris dienas dalyvavo daugiau nei 14 000 žmonių iš visos Lietuvos. Gal jau spėjome pamiršti įvykio sužadintą emociją, mums įstrigusią teminio pokalbio mintį ar maldos įkvėpimą, tačiau rengėjai galvojo ir apie tolesnes pasekmes, ilgalaikį poveikį. Šis pokalbis su trimis pagrindiniais kongreso organizatoriais įvyko netrukus po kongreso, tačiau išsakytos mintys lieka aktualios ir toliau. Toma Bružaitė („Kataliko balsas“ vadovė), Mykolas Juozapavičius (Vilniaus arkivyskupijos ekonomas) ir Kristina Žaldokaitė (Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė) dalijasi ne vien bendro darbo džiaugsmu, bet ir tuo, ką svarbaus apie šiandienos katalikų bendruomenę atskleidė kongreso patirtis bei kokius „namų darbus“ uždavė.

Kaip matuojate kongreso sėkmę?

Kristina. Kiekvienas buvome atsakingas už skirtingas renginio dalis, tačiau dirbome išvien. Bendro vaizdo, kaip viskas pavyko, neturiu, nes nemačiau žmonių. Aš buvau atsakinga už sceną, programą, meninius sprendimus, vinjetes LED ekranuose etc. Man atrodo, kad padarėme viską, ką galėjome ir privalėjome. Pačiu darbu esu labai patenkinta, o kiek tai atneš ilgalaikių vaisių, dar pamatysime.

Dirbo didžiulė komanda, ką jau kalbėti apie visus atlikėjus, muzikantus, liturgistus, floristus ir t. t. Išties labai daug žmonių stengėsi dėl to, kad kongreso dienos būtų gražios, o žmonės iš programos pasisemtų kuo daugiau. Svarbiausias mūsų darbas buvo pasiekti, kad niekas netrukdytų perimti žinią apie gailestingumą ir to, ką Dievas kiekvienam norėjo pasakyti per tas dienas.

Kristina Žaldokaitė

Bernardinai.lt

Komandoje dirbo daug įvairių centrų ir savanorių, žmonių, kurie paprastai Bažnyčios struktūrose nedirba, – tad man rūpėjo, kaip juos suburti ir kad visi išsineštų kažką gero ateičiai. Norisi jau dabar, įsivertinant atliktą darbą, klausti: kaip galime pagerinti tą bendradarbiavimą? Labai džiaugiuosi, kad pavyko bendradarbiauti su Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centru, Šeimos centru, Bernardinų jaunimo centru, pranciškonais pasauliečiais, kurie kaip organizacijos įsitraukė į kongresą, nekalbant apie žmones, kurie tiesiog savanoriavo: vieni visus keturis, kiti tris ar du mėnesius. Tai – mūsų turtas. Žmonės, kurie per tokį neilgą laiką geba mobilizuotis ir padaryti savarankiškai bei savanoriškai daug darbo, – kupini tarnystės dvasios. Manau, kad rezultatas nėra vien geras renginys, bet ir bendras darbas. Norėčiau, jog nepamirštume, kaip buvo gera kartu dirbti ir mokytumėmės iš to, bei iš klaidų, kurios pasitaikė.

Mykolas. Labai daug lietuvių dar nežino ir nėra įsigilinę į patį gailestingumo apreiškimą, jo vilnietiškas šaknis, o kongresas išplėtė šią žinią visam miestui. Žinia pasklido ir turistams, kurių begalės ėjo ir dar prieš kongresą klausinėjo, kokią sceną čia statome… Deja, pasaulyje gailestingumo pamaldumas yra labiau žinomas nei Lietuvoje.

Kitas svarbus dalykas, manau, apie kurį Toma kalbėjo: visų centrų įsitraukimas į bendrą komandą – tai labai reikalinga. Kad nebūtume kažkokios atskiros grupelės, verdančios savo sultyse, bet bendras veikimas. Nesvarbu, kad Katechetikos ar Jaunimo centro veikla skiriasi, bet bendras darbas labai suvienija. Manau, jog vieni kitus pamatė žmonės, kurie galėtų ateityje daryti kažkokius bendrus projektus. Žinoma, matėme, kur galima pasitempti.

Gal tada ir pereikime prie to, kokias pamokas išmokote?

Mykolas. Pirmiausia supratome, kad reikia kiek iš anksčiau pradėti organizuoti. Žinoma, arkivyskupas Grušas mus nuramino: paprastai jubiliejinius metus Vatikanas paskelbia prieš 3 metus, o šis popiežius – prieš pusmetį, tad atitinkamai ir kongresui pasiruošti turėjome 4 mėnesius, nors optimalu būtų 6 mėnesiai.

Kitas dalykas, kuris pasiteisino, tai – rėmėjų paieška: buvo pakviestas atskiras žmogus, kuris dirbo vien su rėmėjų paieška ir pavyko surinkti išties svarbią paramą. Labai dėkojame tiems rėmėjams, kurie tikrai dosniai rėmė, pasitikėdami mumis, juk nepaisant to, jog renginių Bažnyčioje yra buvę, tačiau toks didelis kongresas vyko pirmą kartą.

Kristina. Gražu, kad kai kurie visai nenorėjo būti matomi, paaukojo pinigų, net neprašydami logotipo iškabinti. Taip išreikštas pasitikėjimas įkvepia, tada labai stengiesi, kad žmogus matytų ir suprastų, kur jo pinigai buvo panaudoti.

Toma. Pasauliečių įsitraukimas buvo labai ryškus: jie labai padėjo renginiui. Man dirbant tikrai nebuvo jausmo, kad lipu į svetimą daržą – jaučiau, kad Bažnyčiai reikia pasauliečių, ir jie tikrai turi ką pasiūlyti. Tad gera pamoka pasižiūrėti, kur yra pasauliečių stipriosios sritys, o kur jau tikrai nebegalime išsiversti be kunigų. Reikia rasti geresnį balansą. Žinoma, dar nedrąsu, šiek tiek jautėsi ribų ieškojimas, drąsos ir iš vienos, ir iš kitos pusės parodymas…

Mykolas. Ganytojai tikrai pasitikėjo pasauliečiais ir nebuvo, bent jau aš nemačiau, baimės kreiptis, iškilus kokiam klausimui ar problemai. Stereotipiškai atrodo, kad vyskupas yra kažkas „neliečiamo“. Mes tikrai jautėme, kad visada galima tiesiai kreiptis ir spręsti kartu, o tai – labai svarbu.

Toma Bružaitė

Bernardinai.lt

Toma. Dar viena pamoka ir klausimas, kiek Bažnyčiai tokių didelių renginių reikia ir ką jie duoda, kiek jų patirtis pereina į kasdienybę. Aišku, esame žmonės, ir mums reikia tokių susibūrimų bei emocijų, kurias jie duoda. Mums reikia švenčių. Juk būtent to mes sekmadieniais ir susirenkame į Mišias. Mums kyla klausimas ir užduotis, kaip tą šventę perlieti į kasdienybę, kad neliktų dvigubo gyvenimo jausmo.

Jau pradėdami organizuoti renginį, ieškojome būdų, kaip tai pradėti. Supratome, kad staiga neišrasime kažkokios strategijos ar plano, kaip padaryti, kad parapijos atsigautų – tai būtų nepamatuota ambicija, tačiau norėjome žengti mažą žingsnelį: dėl to atsirado minimali pasiruošimo programa.

Deja, ji nebuvo pakankamai plačiai naudojama ir platinama, tad viena iš pamokų – kitą kartą pagalvoti, kaip ši medžiaga galėtų geriau pasiekti žmones. Tačiau dar ir šiandien galima šia medžiaga pasinaudoti: parengti keturi išsamūs naujienlaiškiai. Piligrimo knygelėn įdėjome keletą maldų ir pamąstymų, kurie galėtų būti impulsu tolesniam gyvenimui.

Didžiausias pasiekimas – kad atsirado grupė žmonių, kurie svarstė apie sielovadą tiek arkivyskupijoje, tiek Lietuvoje, tai yra, kaip pasiekti tokius labai skirtingus žmones: katalikų tikėjimą puikiai išmanančius bei išsilavinusius, o kartu žmones, kurie tik retsykiais užsuka į Bažnyčią ir nelabai ją supranta, – o juk ir jie yra Bažnyčios dalis. Tad lieka viltis, jog ši grupė toliau plėtos savo darbą. Tai savotiška investicija – žengėm žingsnį, nežinojome, kas iš to išeis, na, bet pabandėme ir pažiūrėsim, kaip pavyks.

Kristina. Tai ir savotiškas kvietimas, kad žmonės, kurie žino, mato, ko jų parapijoms reikia, dalintųsi ta informacija. Dažnai girdžiu: ko jau ko, bet renginių tai mums nereikia. Tada kyla klausimas, o ko tada reikia? Tad bendradarbiaukime, junkimės ir kurkime, kad tas renginys nebūtų savitikslis.

Norėčiau, jog nepamirštume, kaip buvo gera kartu dirbti ir mokytumėmės iš to, bei iš klaidų, kurios pasitaikė.

Mykolas. Kalbant apie išmoktas pamokas, man asmeniškai atrodo svarbus dar vienas dalykas. Buvome užsibrėžę suteikti dalyviams maksimalų paslaugų paketą. Planavome, kad reikės kokių 30 mokyklų apgyvendinimui, didžiulio kiekio maitinimo. Tačiau pastebėjome, kad dalyviai pradžioje labai vangiai registruojasi. Žmonės dar nėra įpratę, kad į bažnytinius renginius reikia registruotis ir gal reikia daugiau ugdymo šia kryptimi.

Registracija mums buvo reikalinga tam, kad galėtume geriau pasirūpinti žmonėmis. Gal mūsų noras buvo perdėtas? Kyla klausimas, ar tikrai kitą kartą reikia galvoti už kitus, pasirūpinti jų nakvyne, maitinimu, o gal žmonės patys pasirūpina savimi? Panašu, kad dalis žmonių atvažiavo šeštadienį, kita – sekmadienį, nes gal negali sau leisti dvi dienas likti kongrese, jeigu jo karvė stovi nemelžta…

Gal pritrūko aiškinamojo darbo vietose. Tikriausiai reikėjo labiau dirbti su klebonais, vyskupais, paaiškinant jiems, kam mums reikalinga išankstinė registracija.

Toma. Mes pasiruošėm priimti visus, kiek norės. Kiek buvo, tiek buvo – tai nuo mūsų nepriklausė, bet tą galėjoms padaryti tik savivaldybės ir mokyklų dėka. Savivaldybė mums visur padėjo, stengėsi – dalyviams dovanojo Vilniaus žemėlapių, skleidė informaciją, padėjo atidaryti visas duris, kur reikėjo. Tada labai lengva organizuoti renginį, kai yra toks pasitikėjimas ir geranoriškumas. Kartais net nustebdavau, jog Bažnyčia yra organizacija, kuri laukiama. Į ją nėra žiūrimą kaip į „priešą“, tikrai nereikia to bijoti. Ir žiniasklaidos nereikia bijoti – mano galva, ir žiniasklaida buvo pakankamai atvira, jautriai reagavo, atsižvelgė į mūsų pageidavimus ir kvietimus. Žinoma, visada norisi daugiau – bet gal tai pamoka mums ir darbas ateičiai, kur reikėtų daugiau padaryti.

Esame dėkingi žiniasklaidai, įvairioms priemonėms ir kanalams, kurie atidarė savo duris, kalbėjo apie kongresą iki renginio, per jį ir po jo. Leido mums eksperimentuoti, pirmą kartą reportažus darant ar pan. Buvo daug priemonių, kurios dirbo kartu renginio metu: ir Marijos radijas, Bernardinai.lt, Mažoji studija ir Artuma. Būtų labai įdomu išgirsti jų vertinimą, – iš mūsų pusės buvo gražu matyti, kaip vyko bendradarbiavimas. Mums gal tai nauja, dar nelabai žinome, kaip tai turėtų vykti, bet kongreso medijų komanda ir priemonės, kurios skleidė informaciją, man atrodo, rado bendrą kalbą, vieni kitais naudojosi ir tą mozaiką sudėliojo, kad renginys matytųsi toks, koks išties yra.

Mykolas Juozapavičius

Bernardinai.lt

Mykolas. Aš buvau sužavėtas Vilniaus policija. Tikrai nesitikėjau to, kad bus taip paprasta spręsti visas problemas, susijusias su viešąja tvarka. Žmonės viską darė su tokiu geranoriškumu ir palaikymu, kad viskas labai sklandžiai vyko. Aišku, kongreso dalyvių auditorija nėra konfliktinė, tačiau policija mums užtikrino viską, ko tik paprašydavome. Man teko užduotis bendrauti su įvairiom institucijom, tai bendra patirtis – labai teigiama.

Kristina. Kitas segmentas – žmonės, kurie atvėrė savo namų duris piligrimams iš kitų miestų. Iš jų kol kas dar mažiausiai turime atgarsių. Rašysime jiems laišką, prašydami, kad pasidalintų. Visada, kai per renginius atveri savo namus kitiems, laukia ypatingos dovanos, užsimezgusios draugystės ir t. t. Tačiau ir šįkart norinčiųjų priimti buvo daug daugiau negu piligrimų, norinčių nakvoti. Tikimės, kad tie, pas kuriuos nebuvo piligrimų, nesupyko ir priims juos kitą kartą.

Dar viena grupė žmonių, kurie neįtikėtinai džiugino ir žavėjo savo darbu – tai savanoriai. Jų buvo apie 300, ir jiems teko kuo įvairiausių užduočių: nuo sunkių daiktų tampymo iki skėčio laikymo per Mišias, močiutės palydėjimo į pavėsį. Kauno arkivyskupijos savanoriai yra labai patyrusi komanda, ir būtent jie koordinavo visus savanorius: nuostabus dviejų vyskupijų pasidalinimas darbais.

Rezultatas, manau, yra daugiasluoksnis, ir galutinio dar reikės palaukti.

Toma. Buvo labai gražu, kad ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės atsiliepė į savanorystės kvietimą. Esame pratę, kad daugiausia savanorių matome Jaunimo dienose, ir jie visi jauni, tačiau šįkart specialiai neribojome amžiaus. Vyresni mokėsi iš jaunesnių, o šie iš vyresnių, atsirado patikėjimas ir draugystė, – labai gražiai vieni apie kitus atsiliepė. Man atrodo tai – labai svarbi patirtis, ir džiugu, kad toks renginys yra vieta, kur atsiranda bendradarbiavimas bei bendravimas tarp kartų. Siūlyčiau ir Jaunimo dienoms: kodėl vyresni žmonės negalėtų patarnauti jaunimui per jo renginį? Jų kitoks darbo būdas, kitokia branda, ir tai puikiai papildo bendrą veikimą.

Ar nenusivylėte, kad neatvyko planuoti 10 tūkstančių dalyvių?

Kristina. Mane pasiekė skaičius, kad per 3 dienas buvo išdalinta 14 tūkstančių komunikantų. Sekmadienį Mišiose aikštėje dalyvavo daugiau nei 6 tūkstančiai. Taip, mes ruošėmės tam 10 tūkstančių, nes mums reikėjo kažkokio atskaitos taško. Kai matėme vangią registraciją, sakėme, gerai bus ir 3 tūkstančiai, šlovė Dievui ir už tiek! Skaičiai, atvirai pasakius, mums nelabai rūpėjo. Siekinys buvo ne tūkstančius surinkti, o žinią paskleisti.

Manau, buvo kas tikėjosi pamatyti pilnutėlę Katedros aikštę kaip Nepriklausomybės pradžioje ar Sąjūdžio laikais. Vaizdas buvo kiek santūresnis.

Gyvename kitu laikmečiu, ir daugybė priežasčių neleidžia tikėtis minių. Bažnyčiai tam tikra prasme dar reikia atsikovoti tiek žmones, tiek viešąją erdvę. Manęs visiškai nestebina, jog žmonių buvo būtent tiek: manau, jų buvo labai daug. Kada paskutinį kartą, po Atgimimo laikų, matėme tiek žmonių aikštėje, susirinkusių į renginį, o ne į pramoginį koncertą? Man atrodo, kad apie skaičius net kalbėti keista, nes buvo milžiniškas liudijimas: reikėjo matyti procesijoje ėjusių žmonių veidus. Jeigu taip nutiktų, kad įvyktų popiežiaus vizitas, tai buvo gera repeticija. Manau, reikia džiaugtis ir šlovint Dievą bei dirbti toliau, kad Bažnyčia vien pilnėtų. Tiek jaunų žmonių, šeimų su vaikais, kurie džiūgavo per koncertą iki vėlumos…

Mykolas. Žmonių buvo kuo įvairiausių: nuo tų, kuriuos tėvai nešė ant rankų, iki močiučių. Kai kurie sėdėjusieji kavinėse, einant su paveikslu, stojosi. Pirmą kartą Vilniaus mieste įvyko procesija su paveikslu ir jį lydėjo didžiulė žmonių banga – nuo Seimo iki Katedros. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad bus tiek daug einančiųjų. Pagarba tiems, kurie nešė paveikslą, nes jis svėrė tikrai nemažai…

Toma. Renginys man sulaužė susiformavusius stereotipus: kas ateina į tokius renginius, kam Bažnyčia rūpi. Ar čia visiems atrodo, kad Bažnyčia yra atgyvenusi, ar pati Bažnyčia kažkaip trypčioja? Jaučiau, kad vyskupų drąsos dėka žengėme svarbų žingsnį – išeiti į gatvę. Aš nuo pradžių šiek tiek nerimavau: ar susirinks, koks žmonių požiūris, kaip viskas bus. Kaskart eidama į kokią instituciją, vis būgštavau, kaip į tave sureaguos, sakys, čia nieko rimto, kažkoks siauras bažnytinis dalykas.

Kaskart po tokių susitikimų nustebdavau, kaip išties yra priimama Bažnyčia, visai ne taip, negu mes patys įsivaizduojame. Tad nereikia taip labai bijoti, drąsiau eiti ir kartu galvoti, kaip mes „išeiname“, kaip kalbame tiems žmonėms.

Žmonės suklūsta, kai pamato kokybę, pasiruošimą, kad neatsainiai žiūrime į tai, ką darome, kad galvojame, kaip kiti klausosi ir žiūri. Reikia pastangų iš abiejų pusių – iš vienos pusės yra labai daug geranoriškumo, o iš kitos – turėtų būti daug profesionalumo bei pasiruošimo. Tai nereiškia, kad reikia tik ruoštis ir niekaip neišeiti į tą gatvę, – reikia bandyti, nebijoti, išnaudoti savo talentus ir gebėjimus, padaryti tą Bažnyčią gražią ir patrauklią, o svarbiausia – suprantamą.

Komunikacija buvo pagarbi: kviečianti, o ne primetanti ar moralizuojanti.

Labai norisi paminėti Susitaikymo pamaldas, kurios vyko aikštėje – buvo prašalaičių, kurie sustojo pažiūrėti ir paklausyti, žmonės pamatė, kas vyksta už bažnyčios sienų. Ir paveikslo nešimas, Mišios lauke – buvo atsiliepimas į popiežiaus kvietimą išeiti į gatvę, raginimą Bažnyčiai išeiti į žmones, į gatvę ir ten juos sutikti, užuot laukus, kol patys ateis. Visas renginys mus visus kvietė pamatyti, – mes tiesiog buvome, tiesiog darėme, ir kas norėjo, tas pamatė, kaip norėjo, taip pamatė. Ieškojome būdų prakalbėti, kad būtume suprantami, bet nedarėme kompromisų, nesitaikėme, nebandėme pasidaryti kitokie, negu esame, kad įtiktume. Labai tikiuosi, kad žmonės pamatė truputėlį daugiau Bažnyčios negu iki šiol.

Bendravo Saulena Žiugždaitė