2016 05 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kun. Arūnas Peškaitis OFM: „Lietuvoje labai trūksta homoseksualių asmenų sielovados“

Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Fotografijos autorė – Evgenia Levin.

Bernardinai.lt

Kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis yra ir psichologas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje dėsto pastoracinės psichologijos kursą, jau daugiau nei 10 metų bendrauja su kaliniais Lukiškių izoliatoriuje, turi ilgametę pasauliečių sielovados patirtį. Jo paprašėme išsakyti mintis, kurias sužadino jaunos homoseksualios moters laiškas, atskleidžiantis jos patirtį ir požiūrį į homoseksualių asmenų situaciją Lietuvoje.

Kokių minčių Jums sužadino moters laiškas, kuriame autorė išsakė savo, kaip homoseksualaus asmens, gan skaudžią patirtį ir tai, kaip ji mato situaciją?

Pirmiausia sveikinu jos išties drąsų žingsnį. Manau, kad mums tikrai labai reikia šia tema kalbėti. Svarbu išgirsti tai, kuo gyvena šalia esantys – juo labiau, kad kol kas Katalikų Bažnyčios sielovada visiškai aplenkia šiuos žmones.

Neretai ir mes, eiliniai katalikai, pasiduodame pagundai įsitraukti į apkalbas ar patyčias, nukreiptas prieš homoseksualius asmenis, nors puikiai žinome, kad Bažnyčia tokių žmonių nei smerkia, nei atstumia – bent jau teoriškai. Kokia turėtų būti mūsų laikysena?

Evangelijoje yra mums skirtas Jėzaus paraginimas, netgi įspėjimas: „Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Biblistai sako, jog originalus žodis reikštų „išsigimėlis“. Mes savo kasdienėje kalboje vartojame daugybę ir kitų „sinonimų“: beprotis, išsigimėlis, trenktas, nenormalus… apibūdindami  „kitokius“ žmones. Tie kitokie tai ir, pavyzdžiui, autistai, neįgalūs, įvairiaus neįgalumo žmonės, turintys genetinių sutrikimų. Mums reiktų atsakingai pagalvoti, kodėl Jėzus taip gana griežtai pasisako? Kad nelaikytume savęs tokia absoliučia norma, nuo kurios pradedame skaičiuoti visatą ir kitų nenormalumus. Taip, norma egzistuoja, tačiau kaip tam tikras vidurkis, apibendrinimas. Pavyzdžiui, kalbame apie elektrolitų buvimą kraujyje virš normos, žemiau normos ir pan. Tačiau kiekvienas mūsų turime tam tikrų nenormalumų, kurie neįtelpa į tą statistinę normą arba yra už jos ribų. Kiekvienas mes esame kažkiek „nenormalūs“, ir tai yra normalu.

Todėl Jėzaus žodžiai skirti tiems, kurie linkę daryti labai griežtą perskyrą tarp savęs ir tų, kurie yra negatyviai „kitokie“. Aš esu pozityvus, normalus, o tie žmonės, esantys „už ribos“, yra tarsi ne žmonės. Jėzus labai griežtai apie tai atsiliepia, ir mums jo žodžiai turėtų būti įspėjimas, kalbant apie bet kurį kitą kitokį žmogų.

Kalbant apie homoseksualumą, iškart iškyla ir nuodėmės tema. Biblija aiškiai sako, kad tokie santykiai yra nuodėmingi, o mes dažnai spontaniškai smerkiame ir nuodėmę, ir nusidėjėlį.

Svarbu iškart pabrėžti – homoseksualumas pats savaime dar nėra jokia nuodėmė ir jokia kaltė. Jis nėra pasirenkamas. Tiesa, šiandien ne viena ideologizuota grupė, kuri sakosi atstovaujanti homoseksualių asmenų teisėms, kalba apie homoseksualumą kaip apie pasirinkimą, tačiau  tam prieštarauja daugybės mokslų, pradedant biologija, baigiant psichologija, duomenys. 

Asmeninė nuodėmė ir kaltė prasideda ten, kur yra pasirinkimas. Jei esame kažkokie dėl aplinkybių, kurios nuo mūsų nepriklauso, nesame dėl to nei asmeniškai kalti, nei nuodėmingi.

Žinoma, kiekviena netvarka, – Bažnyčia vartoja terminą „objektyvi netvarka“, kuri egzistuoja pasaulyje įvairiose srityse – kyla iš prigimtinės nuodėmės. Jeigu tos nuodėmės nebūtų buvę, pasaulis būtų visai kitoks. Taigi, pati orientacija nėra jokia nuodėmė.

Kur prasideda nuodėmė? Turime kalbėti apie Bažnyčios požiūrį į seksualumą. Seksualumas negali būti atskirtas nuo meilės, kurios aukščiausia išraiška ir viršūnė yra santuoka, Santuokos sakramentas. Nuodėmė yra nesantuokiniai lytiniai santykiai: kad ir kokie jie būtų – homoseksualūs, heteroseksualūs, jeigu jie yra nesantuokiniai, jie yra nuodėmės sfera.

Žinoma, ir apie tai reikia kalbėti labai supratingai. Šiandienos kultūroje žmonės net nesupranta, nežino, kodėl tai nuodėmė. Kad tai suprastų, reikia pradėti vėl skelbti Jėzų Kristų – turi prasidėti naujoji evangelizacija. Jėzus atranda žmones ten, kur jie yra šiandien. Žmonės suranda vienas kitą, myli  ir stebisi, kodėl Bažnyčia jiems neleidžia gyventi kartu. Bažnyčia nieko negali kalbėti žmonėms, kurie nepažįsta Jėzaus, kurie tik formaliai pakrikštyti. Reikai pavesti žmones Dievo malonei, kuri mus veda. Tik tada mes pamažu pradedame suprasti, kodėl Bažnyčia visus nesantuokinius lytinius santykius laiko nuodėme. Kodėl? Todėl, kad santuoka yra galutinis, savęs dovanojimas vieno kitam, ir tai turėtų būti meilės viršūnė.

Santuokų būna įvairių: santuoka tarp vyro ir moters. Vienuoliai turi kitokią santuoką – tarp žmogaus ir Dievo, taip pat ir kunigai Romos Bažnyčioje, vienuolės – tai taip pat santuoka, tik kitokia.  Homoseksualiems asmenims neįmanoma santuoka tarp vyro ir moters, nes tai būtų labai skaudus ryšys.

Tačiau yra duomenų, kuriuos pateikia, pavyzdžiui, kunigas ir psichoterapeutas Antanas Paškus, kad žmonės, norintys savo tapatybę atrasti, gana sėkmingai gali po tam tikros terapijos vėl išgyventi savo vyriškumą ir moteriškumą kaip heteroseksualūs asmenys ir sukurti šeimą – tokių pavyzdžių tikrai yra. Bet jeigu žmogus to nenori, jis to ir nesieks.

Jeigu toks žmogus įtiki Kristų, Bažnyčia jokiu būdu jam nelieps gydytis, keisti orientaiciją ar pan. Tačiau priėmęs Kristų jis pamažu supranta, kad nesantuokinis ryšys yra nepilnas ir neišreiškia meilės, o santuoka tada – neįmanoma. Tada belieka pasišventimas Dievui ir draugystė.

Esu girdėjęs ne vieną liudijimą pačių homoseksualių asmenų, kurie išgyveno ilgalaikį santykį, ir pagaliau jiems atėjo supratimas, kad lytiniai sntykiai jiems nereikalingi. Intymus ryšys lieka, bet kaip tarp bičiulių, brolių, sesių, ir jie gyvena kaip broliai ir bičiuliai, tačiau kitaip išreiškia savo meilę.

Mane tikrai sukrėtė laiškas žmogaus, kuris su manimi susirašinėjo, – jis priklausė vienai protestantų bendruomenei. Vyras pasakojo, kad jų bažnyčioje praktikuojama homoseksualių asmenų malda, jie renkasi į maldos grupę. Ten niekas jiems nemoralizuoja, o paveda ir jie patys pasiveda Dievo valiai. Žmogus rašė: „Taip jau 30 metų gyenu su savo draugu, savo partneriu, bet jau 15 metų tarp mūsų nėra jokių lytinių santykių, nes supratome, kad ta meilė, kurią jaučiame Dievui ir vienas kitam, negali būti tais santykiais išreikšta.“

Apibendrindamas, norėčiau pasakyti, kad visada reikia pradėti nuo Kristaus, o ne nuo draudimų, nurodinėjimo, o juo labiau nuo moralizavo ar patyčių. Ir skirti, kas yra nuodėmė, o kas ji nėra.

Kas trukdo Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje plėtoti homoseksualių žmonių sielovadą? Juk tokių žmonių tikrai yra tarp katalikų.

Tikrai, tai būtų labai svarbu. Norėčiau grįžti dar prie Biblijos, kur tikrai smerkiami homoseksualūs santykiai, bet ne homoseksualumas kaip toks. Apie tai rašo apaštalas Paulius, ši nuodėmė įvardijama Sodomos ir Gomoros vardu, yra užsimenama apie tai ir Senajame Testamente. Tačiau svarbu prisiminti kontekstą.

Atsiminkime, kad homoseksualūs santykiai antikos pasaulyje buvo dažniausiai sąlygoti ne orientacijos, o tam tikros kultūrinės aplinkos. Tarkim, susiburdavo pasilinksminti vieni vyrai, ir tokie santykiai buvo tų „baliukų“ dalis – užtenka paskaityti Platono knygas. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams ryškiai apie tai kalba kaip apie tam tikrą palaidumą – tie vyrai turėjo ir žmonas, ir vaikus. Tyrinėjantys homoseksualumo istoriją pameta iš akių to meto kultūrinę situaciją. Vyrui su vyru sugulti pagoniškam pasaulyje buvo laikoma normaliu dalyku, netgi savotiška artimos draugystės išraiška – tačiau tai nieko bendro neturi su homoseksulia orientacija. Šiandien tai labiau atspindi gėjų pasilinksminimo klubus, kur be jokių ribų bendrauja visi su visais: su vyrais, su  moterimis – kur seksualumas visiškai atskirtas nuo meilės.

Tokiais dalykais, kaip, pavyzdžiui, šokiruojantys gėjų paradai, homoseksualūs asmenys piktinasi lygiai tiek pat kiek ir save gerbiantys katalikai.

Taip, nes tie paradai yra savotiška gynybinė reakcija, nes homofobijos yra daug. Kita vertus, jie tampa isteriška  parodomąja scena. Tai yra tam tikrų organizacijų reginiai, jie nėra jokia homoseksualių asmenų savastis. Esu girdėjęs iš pačių homoseksualių žmonių labai kritiškai atsiliepiant apie organizatorius.

„Niekada į tuos paradus neinu, – pasakojo man vienas asmuo, – bet aš kažkaip saugiau jaučiuosi, kai tie paradai vyksta.“ Žmogus jaučia homofibiją aplinkui, pavyzdžiui, nuolat susiduria su atviromis, nors ir rafinuotomis, pašaipomis darbovietėje ar pan.

Ši situacija yra ir Bažnyčios skaudulys. Gailestingumo metais, man atrodo, turėtume pradėti apie tai kalbėti. Bažnyčia turėtų būti ta vieta, kur žmogus galėtų ateiti išsikalbėti, išsiverkti, o ne žiūrėti į ją kaip į kontrolės instituciją. Pas mus jokios pastoracijos nevyksta.

Žinau, kad kitose šalyse tai daroma, pavyzdžiui, Kanadoje. Labiausiai žinau iš kun. Danielio Ange knygų apie Prancūziją. Jis pats daugelį metų toje pastoracijoje dalyvavo, yra parašęs apie tai tikrai nemažai. Pavyzdžiui, vienoje knygoje jis pasakoja, kad draugauja su kai kuriom porom jau 20 metų, ir jos dar neatsivertė. „Viliuosi, sako jis, – kad aš galiu tapti jiems durimis į Kristų, todėl nenutraukiu bendrystės.“

Galvoju, ar atsirastų pas mus tokių drąsių kunigų? Mūsų Bažnyčios didelė bėda yra nedrąsa eiti į tamsias, nemalonias sritis. Mums lengviau iš tribūnų apie jas pakalbėti, bet vargu ar tai teisinga pozicija. Krikščionis turi būti atviras, priešingu atveju… Mėgstu tą pavyzdį, kai Jėzus kreipiasi į likusią vieną nusidėjėlę, jos klausia: „Niekas tavęs nepasmerkė? Tai ir aš tavęs nepasmerksiu.“ Tik paskui pasako: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Mes dažniausiai pradedame nuo moralo. O juk žmogaus priėmimas yra labiausiai keičiantis veiksnys. Tik priimtas žmogus turi galimybę keistis, priimti keičiančią Viešpaties malonę. Kiek ir kada jis pasikeis, yra Dievo reikalas ir to žmogaus reikalas. Mes turėtume būti kantrūs, ir kun. D. Ange rašo apie kantrybę, apie vaisius, kuriuos pasiekė toje pastoracijoje, apie tų žmonių tikėjimą, kiek pasikeitė jų gyvenimai, nors nebūtinai orientacija.

Išties labai slidi riba tarp priėmimo ir daromo blogio pateisinimo. Dažnai mums sunku suprasti tą skirtumą, jaučiamės nesaugūs blogio akivaizdoje.

Tokiu atveju galiu parodyti tik popiežiaus Pranciškaus pavyzdį, kuris keleri metai iš eilės plauna kaliniams kojas ir yra kaltinamas, kad „pateisina blogį“. Nepaisydamas to, neseniai parašė laišką kaliniams, į kuriuos kreipiasi: „Mano broliai Kristuje“. Man atrodo, jis aiškiai liudija, kad pirmiausia eina priėmimas, o teismas paskui yra Dievo reikalas.

Evangelija yra kupina žodžių „neteiskite“. Beje, vienas apaštalų buvo muitininkas. Jėzus ėjo pas visus: pas tyriausius fariziejus ir pas tuos, kur aplinkui buvo kekšės ir „padugnės“, jį vadino „vyno gėrėju“… Ir tik taip jis pasiekė žmones, kurie galiausiai priėmė atpirkimą, įvyko Bažnyčios plėtra po jo prisikėlimo, nes išliko Geroji naujiena, kad visi gali būti priimti.

Vėl cituoju Pranciškų: kiekvienas nusidėjėlis turi ateitį, kiekvienas šventasis turi praeitį. O teismą mes palikim Dievui.

Nereiškia, kad turiu pateisinti blogį, kuris egzistuoja. Ne. Tačiau kiekvienas blogas žmogus turi turėti viltį, kad jis kažkur gali būti išklausytas ir priimtas.

Kodėl išpažinties paslaptis yra tokia esmingai svarbi, kad išdavęs paslaptį kunigas ekskomunikuojamas? Tą nuodėmę gali atleisti tik popiežius. 

Žmogus, atėjęs išpažinties, lygiai kaip ir dvasiniam pokalbiui, tai yra, atėjęs pas kunigą, turi jaustis visiškai saugus, tarsi pas patį Dievą. Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo, bendruomenės ir konkretaus žmogaus. Jis yra tie tikrieji gailestingumo vartai, apie kuriuos kalbame šiais metais, kuriuos puošiame… Tai gali padėti žmogui keistis, tokiu būdu mes ir kovojame prieš blogį.

Įveikti blogį žmoguje gali tik Dievo pagalba. Jei kitas žmogus tą bando daryti tik su Dievo pagalba, ne teisdamas, o priimdamas, būdamas laidininku Dievo malonės, tai yra esmingiausia kova prieš blogį.

Kadangi krikščionys nedrįsta imtis sielovados daugelyje sričių, labai dažnai nedrįsta ir pasisakyti prieš realiai egzistuojantį blogį, nes nieko nedaro, kad tas blogis sumažėtų. Pavyzdžiui, negirdėjau, kad Bažnyčiose per pamokslus ar tikinčiųjų organizacijos, Bažnyčia kažkokiu lygiu kalbėtų, kad štai yra darbo vietos, kur žmonės dirba po 12 val., neturi atostogų, kur neleidžiama imti nedarbingumo, kad kalinių kalėjimo sąlygos yra baisios, kad yra apleistų slaugos ligoninių… Kalbama abstrakčiai, bet trūksta konkrečių problemų kėlimo: pavyzdžiui, apie smurtą, apie savižudybes – nedrįstame būti ganytojais tose srirtyse. O juk nešdami gailestingumą, galėsime parodyti blogio šaknis ir padėsime jį įveikti.

Bažnyčia yra bendruomenė, kuriai turėtų rūpėti sielų gelbėjimas, – to gelbėjimo dalis yra kova prieš blogį, tačiau per konkrečią sielovadą, kuri parodo alternatyvą.

Grįžtant prie požiūrio į homoseksualius asmenis, negalime nepaliesti klausimo apie tokių asmenų pretenziją į santuoką bei partnerystės galimybę. Kaip tik visai neseniai Lietuva atmetė vienos kitoje ES šalyje susituokusios poros pageidavimą susijungti, argumentuojant tuo, kad mūsų šalies įstatymai tokios galimybės nenumato.

Yra homoseksualių žmonių organizacijų ir atskirų asmenų, kurie labai aiškiai pasisako prieš tokią pretenziją į santuoką. Pavyzdžiui, kartą per Lietuvos radiją girdėjau kalbant garsų rusų atlikėją Borisą Moisejevą, kuris save pozicionuoja  kaip homoseksualumo kultūros atstovą. Kai jo paklausė, kodėl jis nedalyvauja  Eltono Johno tuoktuvėse, muzikantas atsakė: „Atleiskit, mums nėra jokių sutuoktuvių! Kažkokia painiava – teigiame, jog esame kitos orientacijos, bet kažkodėl perimame iš heteroseksualių žmonių jų instituciją, kuri mums nereikalinga.“ Tad ir jie patys pripažįsta, kad santuoka yra visai kas kita. Santuoka yra vyro ir moters sąjunga, iš kurios gimsta vaikai, kurie turi teisę savo tapatybę formuoti šeimoje.

Psichoanalitikai vienareikšmiškai, nors nelabai garsiai, bet ir dabar pabrėžia, kad vaikas augdamas homoseksualioje terpėje praranda teisę formuoti savo tapatybę.

Pavyzdžiui, teisininkas, Europos teisės instituto steigėjas Karolis Paulavičius, teigia, jog homoseksualiame santykyje augantis vaikas, jeigu jis yra įvaikintas, patiria tam tikrą smurtą, nes jis negalėjo pasirinkti.

Argumentas, kad gal geriau vaikui augti homoseksualų poroje, negu skursti su viena motina, patirti savo tėvo smurtą ar augti globos institucijoje nėra rimtas – juk tam vaikui yra kitų galimybių būti įvaikintam. Kaip minėjau, patys homoseksualūs asmenys sutinka, kad jų santykis nėra ir negali būti santuoka. Santuoka yra vyro ir moters ryšys.

Visai kas kita yra partnerystė, tik, deja, ją labai susiauriname, jog tai vien homoseksualių asmenų dalykas. O juk galėtų nutikti, jog dviem kraujo seserims ar dviem viengungiams broliams, arba šiaip visai ne homoseksualiems draugams ar draugėms dėl įvairių aplinkybių tenka gyventi kartu, turėti bendrą ūkį ir taip įteisinti savo ekonominius ar socialinius santykius. Be jokios abejonės, neina kalba apie jokią šeimą ar vaikus, o tik apie dviejų žmonių socialinius–ekonominius santykius.

Pabaigai, ką norėtumėte pasakyti tai merginai? Kuri yra tikinti krikščionė, daranti gera, ir kuri mano, jog meilė viską pateisina?

Pirmiausia norėčiau su ja pasikalbėti, nes asmeniškai nepažįstu. Tačiau norėčiau dar pridurti, kad tikrai nėra taip, kad meilė viską pateisina. Jei kalbame apie Dievo meilę, agape – ji skatina kovoti su blogiu. Jeigu yra pastoracija toje sirtyje, tuomet galima kovoti su tos srities blogiu, o jei nėra, tai ką galime?

Kita vertus, meilė gali būti išreiškiama įvairiais būdais. Šianden gyvename seksualizuotoje ir erotizuotoje kultūroje, kuri persmelkusi visą visuomenę. Mums tarsi jau nebeįsivaizduojama, kad meilė turi įvairius etapus. Ji nebūtinai savin įtraukia ir seksą. Gali būti skaisti, dvasinė meilė, apie kurią jau nebekalbame – pavyzdžiui, kokia siejo šv. Pranciškų ir šv. Klarą. Apie tokį ryšį kalba savo veikale „Menas mylėti“ ir Erichas Fromas, nors yra visiškas ateistas. Užsifiksuoti tik prie vienos formos nėra prasmės. Galiausiai tai merginai sakyčiau, jog reikia išgyventi tam tikrą etapą, kad suprastum, ko tam etapui trūksta, kad pasiektum meilės pilnatvę. Homoseksualių lytinių santykių atsisakymas nereiškia meilės išsižadėjimo. Kaip jau minėjau, pačių asmenų liudijimu, dažnai tai – pačios tikriausios meilės atradimas Jėzuje Kristuje.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.