2016 05 30

Gediminas Dubonikas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Gedimino pilies kalnas – tarsi gyvas organizmas

Gedimino pilies kalno būklė pastaruoju metu kėlė diskusijų audrą tiek tarp valstybinių institucijų, tiek ir tarp miestiečių. Žiemos pabaigoje nuslinkęs paviršinis sluoksnis, lyg atplyšęs drabužio lopas, iki šiol žioji šiaurinio šlaito vakarinėje dalyje. Vis dėlto specialistai tvirtina, kad nereikia bauginti visuomenės istorinė kalva tikrai nenugrius. Tuo labiau kad jau parengtas planas, kaip Gedimino kalno šlaitams grąžinti ankstesnį veidą.

Gelbėti buvo per vėlu 

Projektų valdymo konsultantas Andrius Končius, Lietuvos nacionaliniam muziejui padedantis spręsti nuslinkusių Gedimino pilies kalno (dažniau vadinamo tiesiog Gedimino kalnu) šlaitų atkūrimo klausimus, atskleidė nemažai detalių apie Vilniaus ir visos Lietuvos valstybingumo simbolio būklę. „Keista girdėti, kai kartais viešoje erdvėje pasigirsta kalbų apie kalno griuvimą. Pats kalnas tikrai negriūva ir negrius, pažeistas tik vieno šlaito paviršinis sluoksnis, o vidinė struktūra yra tvirta“, patikino jis. 

„Ši žiema buvo ypatinga tuo, kad dalis jos buvo labai šalta, o po to staigiai atšilo. Paviršiniai vandenys įsigėrė į gruntą ir susidarė sąlygos paviršinio sluoksnio gylyje susiformuoti takiajam sluoksniui, dėl ko sunkio jėgos veikiama pradėjo slinkti šiaurinio kalno šlaito dalis. Būtent šią, polaidžio padarytą, žalą dabar ir matome“, pasakojo A. Končius.

Pasak projektų valdymo konsultanto, pradėjus slinkti šlaitui, buvo imtasi įvairių priemonių šiam procesui stabdyti. „Slenkantį šlaitą buvo bandoma sutvirtinti specialiomis jungiamosiomis konstrukcijomis, į jį buvo kalami ir mediniai smaigai, skirti „prisegti“ velėnai. Vis dėlto šios priemonės didesnio rezultato nedavė tiek dėl nuošliaužos svorio, kurio jos negalėjo atlaikyti, tiek ir dėl to, kad buvo būtina laukti, kol žemė kiek išdžius, nes darbai šlapiame šlaite būtų reiškę dar didesnį nuošliaužų pavojų. Taigi, bandytos taikyti laikinos stabdymo priemonės paprasčiausiai nesuveikė. Slinkimas sustojo dėl atsiradusios jėgų pusiausvyros ir dėl kalno reljefo. Tokį vaizdą dabar ir matome“, sakė jis.

Vasaros liūčių grėsmė – reali

Nors visuomenėje nemažai diskusijų sukėlė prieš keletą metų kalvos šlaituose iškirsti augę medžiai, A. Končius gina šį sprendimą ir teigia, kad medžiai negalėjo išspręsti problemų. „Dabartinė nuošliauža susidarė tikrai ne dėl jų iškirtimo. Be to, grėsė išvartos. Kai medis virsta su šaknimis, šlaite atsiranda erozija. O ir kalvos vaizdas, kai ji atliko gynybinę paskirtį, dabar daug artimesnis istoriniam. Galiausiai tikrai nemanau, kad medžiai būtų padėję išvengti šios nuošliaužos. Toje juostoje medžių nebūta“, teigė konsultantas.

Pasidomėjus, ar viename Gedimino kalno šlaitų žiojėjanti nuošliauža dar gali slinkti žemyn, A. Končius perspėjo, kad tokiems dariniams didelį pavojų kelia artėjantis liūčių sezonas.

„Vasaros sezono liūtys, Lietuvą dažniausiai užklumpančios liepos ir rugpjūčio mėnesiais, gali turėti papildomų neigiamų padarinių ir nuošliaužos vėl slinktų. Todėl iki prasidedant lietingajam vasaros periodui būtina imtis priemonių, apsaugosiančių nuošliaužas nuo tolesnio slinkimo žemyn. Pažvelgus į JAV specialistų rekomendacijas, matome, jog geriausias būdas apsaugoti nuošliaužą, kad jos visiškai nenuplautų liūtys, yra pažeistą paviršinį  sluoksnį uždengti plėvele. Taip pat būtina liūties metu tekantį vandenį nukreipti į lietaus kanalizaciją. Vis dėlto tai bus tik laikinos priemonės. Po to reikės atlikti kitų darbų, turėsiančių atkurti ir sustiprinti šlaitą“, sakė jis.

Planuojamas priemonių arsenalas

Priemonių, kuriomis bus tvarkomi Gedimino pilies kalno šlaitai, arsenalą atskleidė Kultūros ministerijos atstovai. Pasak Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo Mariaus Gursko, plėvelės uždengimas tarsi pasirengimas pirmam darbų etapui, atliksiantis jau minėtą apsaugos nuo vasaros liūčių funkciją.

„Pirmajame etape, vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentais ir atlikus inžinerinius geologinius tyrimus, kuriais būtų nustatyti būtiniausi geotechniniai parametrai, planuojama atlikti šiaurės vakarų ir vakarų šlaitų neatidėliotinų avarijos grėsmės pašalinimo darbus“, – pabrėžė M. Gurskas.

Antrajame etape, pasak M. Gursko, numatyta parengti ir įgyvendinti Gedimino kalno geologinių tyrimų ir nuolatinio stebėjimo programą. „Remiantis šių tyrimų ir stebėsenos duomenimis planuojama atlikti viso Gedimino kalno tvarkybos ir ilgalaikio stabilizavimo darbus. Kokios konkrečiai bus naudojamos priemonės, turėtų paaiškėti atlikus minėtus tyrimus ir pagal juos parengus tvarkybos darbų programą“, – atskleidė ministerijos atstovas.

Nors viešoje erdvėje buvo pasirodę pranešimų apie šalia Gedimino kalno esančių statinių, tokių kaip Arkikatedra ar Lietuvos nacionalinis muziejus, būklės blogėjimą, ministerija teigia didesnio pavojaus šiems objektams neįžvelgianti. „Pagal ekspertų išsakytas nuomones, Gedimino kalno šlaitų slinkimo problema ir Arkikatedros bei muziejaus komplekso statinių būklės kitimas yra nesusiję. Kultūros ministerija nei iš muziejaus, nei iš Arkikatedros valdytojų ar kitų institucijų nėra gavusi oficialios informacijos, kad būtų nustatyta, jog šie pastatai yra avarinės būklės arba turintys galimos avarinės būklės požymių“, – tvirtino M. Gurskas.

Kalnas – tarsi žmogus

Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vidas Mikulėnas atskleidė, kad tokių objektų kaip Gedimino kalnas būklė nuolat kinta, todėl šiuos pokyčius reikia atidžiai stebėti. „Paskutiniai geologiniai Gedimino kalno tyrimai buvo atlikti 2004 m. pavasarį. Tuomet tirti rytiniai kalno šlaitai. Nuosėdžiai šlaituose ir deformacijos buvo baigtos tirti 2008 m. Dabar ketinama atnaujinti šią stebėseną“, – sakė jis.

Pasak V. Mikulėno, kai kurie kalno pokyčiai, pavyzdžiui, didelės nuošliaužos, yra ypač nepageidaujami reiškiniai. „Geologinių procesų požiūriu, daugiausia dėl gravitacinių jėgų kalnas buvo ir yra veikiamas periodiškai, susidarant didesnėms ir mažesnėms gruntų deformacijoms šlaituose. Kalnas, kaip geomorfologinis kūnas, gyvena savo gyvenimą, jo paviršius po truputį kinta tiek dėl gamtinių, tiek dėl antropogeninių veiksnių“, – patiko V. Mikulėnas.

Geologo teigimu, su istorinių objektų pokyčiais susiduriama ne tik Lietuvoje. „Šlaitai slenka ne tik kultūros paveldo objektuose, bet ir upių slėniuose, dirbtinuose šlaituose. Kitose Europos šalyse, tokiose kaip Italija ar Ispanija, yra dar daugiau problemų dėl šlaitų stabilumo“, – pasakojo V. Mikulėnas.