2016 06 03

Dovilė Šakalienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kam skambina „Lidlo“ varpai

Šiandien nuo ryto pagrindinė žinia, ne – Žinia iš didžiosios „Ž“ buvo vokiško prekybos tinklo LIDL atėjimas į Lietuvą. Vokiško prekybos tinklo, kuris daug labiau įperkamas lietuviams, nei vietos rinkoje įsisenėję lietuviški tinklai. Vokietijoje, kur minimali ir vidutinė algos keliskart pralenkia lietuvišką, LIDL kainos tokios pat kaip Lietuvoje. Taigi, 1000 EUR minimalią algą gaunantis vargšas vokietis LIDL apsiperka be streso, o minimalia lietuviška alga – nuo š. m. sausio pasiekusia neregėtus 350 EUR – apsirūpinęs lietuvis iki LIDL apsipirkinėjo su dideliu stresu arba Lenkijoje. Tai irgi yra stresas, nes tiek kelionė ilga, tiek kuras kainuoja, tiek savaitgaliai parduoti.

Va šito socialinio teisingumo nebuvimo – ar tiesiog piktybinio šykštumo ir nenoro rūpintis visuomene, kurioje gyveni ir gauni pelną, niekada nesuprasiu. Kodėl vokiečiai gali sočiai nusipirkti maisto trijų asmenų šeimai savaitei už 7 proc. minimalios algos, o lietuvis analogiškų produktų vežimaitį savo trijų asmenų šeimai įpirktų už trečdalį minimalios algos? Aš čia klausiu ne tam, kad atsakyčiau. Nes suvokti sveiku protu neišeina. Ir tik nemeskit į mane „statistikos departamento“ arba ekonomikos grandų akmens. Arba meskit. Bet realybės tai nepakeis.

Kai šiandien socialiniuose tinkluose paskaičiau komentarus, varijuojančius nuo švelnios pašaipos iki prasivardžiavimo ir dantis sugeliančio sarkazmo, tai taip pat pagalvojau apie statistiką. Apie gyvą ir puikiai matomą Facebook ir žiniasklaidą užtvindžiusiose kilometrinių eilių nuotraukose. Apie 600 000 Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Apie 260 000 neįgaliųjų, kurių bazinė nedarbingumo pašalpa svyruoja apie 123 eurus (būna ir daugiau, net kokie 250 būna!). Pagalvojau apie mitinę vidutinę klasę, kur vienam šeimos nariui tenka kokie 500 EUR!

Tai ačiū vokiečiams. Kurie atrodo gerokai žmoniškesni, nes sugeba pasiūlyti maisto ir kitų eilinių eiliniam gyvenimui būtinų prekių už orumo nenužudančią kainą. Ir ačiū tiems, kurie nemetė Lietuvos, o jau geriau stovi kelias valandas eilėje, nes neuždirbo tiek, kad galėtų mokėti švediškas kainas su lietuviškomis algomis.

Aš negaliu toleruoti patyčių savo tautai – vargstančiai, nepatikliai, kartais godžiai griebiančiai, ką gali. O kodėl turėtų negriebti? Dar sunku pasitikėti. Dar neuždirbtas pasitikėjimas nei iš valdžios, nei iš didelės dalies verslo.

Pamenu prieš porą metų lankytą Vildpoldsriedo miestelį, kur susibūrę vietiniai prieš dvidešimtmetį sprendė, kaip sustabdyti neišvengiamą miestelio tuštėjimą. Sudėjo turimus pinigus, nusipirko vėjo malūną. Po kelerių metų sutaupė energijos išlaidoms tiek, kad nusipirko antrą ir dar įrengė karvių mėšlą dujomis verčiančią įrangą. Ir taip toliau. Visi kartu, sudėję pinigėlius – ir turėdami aiškų prognozuojamą teisinį reguliavimą dėl ekologiškos energijos ir stiprią savivaldą – sukūrė naują Vildpoldsriedą. Jame pilnas darželis klega vaikų, pilna mokykla vokietukų ir atvykėlių europiečių. Ir vietinė smuklė pilna smagiai vakarieniaujančių šeimų.

Kuo čia dėtas LIDL ir žemos kainos? Pokyčiai prasideda nuo mūsų. Kai imame pasitikėti ir dirbti vardan tos. Nežemindami vienas kito, bet padarydami, ką galime, dėl vienas kito.

Politiškai nuskambėjo? Koks skirtumas. Tiesiog taip yra.

Einu į LIDL‘ą.