2017 06 05

Dan Pearce

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Laikas grįžti namo ir tikrai būti tėčiu

Unsplash.com nuotrauka

Ryžausi parašyti šį straipsnį tapęs vienos tėvo ir jo sūnaus gyvenimo scenos parduotuvėje liudininku. Atleiskite man už pyktį ir nusivylimą... Ir perskaitykite iki galo. Žinau, straipsnis ilgas, bet tai reikia žinoti. Tai reikia išgirsti. Tuo reikia dalintis.

Stovėdamas su Nojumi eilėje grąžinti prekes, pamačiau mažą berniuką (ne vyresnį nei šešerių metų). Jis pažvelgė į savo tėtį ir baikščiai paklausė, ar jiedu galėtų nusipirkti ledų, kai baigs tvarkyti reikalus. Tėvas įsmeigė į jį žvilgsnį ir pro sukąstus dantis sušvokštė, kad duotų jam ramybę ir patylėtų. Berniukas akimirksniu prisitraukė prie sienos ir prastovėjo taip kurį laiką, nejudėdamas ir įskaudintas.

Eilė judėjo lėtai, ir berniukas pamažu vėl prisitraukė prie tėvo, patyliukais niūniuodamas vaikišką melodiją, regis, pamiršęs tėvo ką tik parodytą pyktį. Tėvas vėl pasisuko ir išbarė berniuką, kad triukšmauja. Vaikas vėl nuo jo pasitraukė ir, visas suvytęs, prisispaudė prie sienos.

Matydamas tai jaučiausi sutrikęs ir sumišęs. Kaip tas žmogus galėjo nematyti to, ką matau aš? Kaip jis galėjo nematyti, kokia graži būtybė stovi jo šešėlyje? Kaip jis galėjo taip greit užgesinti vaiko teikiamą džiaugsmą? Kaip galėjo nebranginti to trumpo laiko, kai savo sūnui jis yra pats svarbiausias asmuo gyvenime?

Eilėje likome laukti trise. Berniukas vėl ėmė trauktis prie tėvo šono. Tėvas staiga išėjo iš eilės, sugriebė vaiką rankomis už pečių, kol sūnus sudejavo iš skausmo, ir prigrasino: „Jei išleisi dar bent garsą,  namie tau parodysiu.“ Berniukas vėl prisispaudė prie sienos. Šį kartą daugiau nepajudėjo. Neišleido nė garso. Jo gražus veidas apsiniaukė ir prarado išraišką. Jis buvo palaužtas. Tėvas nenorėjo turėti su juo nieko bendro, ir palaužti vaiką buvo pats lengviausias sprendimas.

O mes stebimės, kodėl išauga tiek daug blogo elgesio vaikų.

Kalbėsiu glaustai. Žmonės mato, kaip bendrauju su Nojumi, ir dažnai kelia mane ant pjedestalo ar gieda ditirambus už tai, kad myliu savo sūnų labiau nei kiti tėvai myli savuosius. Kas per niekai! Aš to nesuprantu ir niekad nesuprasiu. Mylėti savo sūnų, auginti jį, glausti jį, žaisti su juo, būti su juo – šios užduotys ne vien supermeno jėgoms. Tai kiekvieno tėčio jėgoms. Visada. Neabejotinai. Ir aš niekuo neišskirtinis. Aš esu tėtis, kuris myli savo sūnų ir padarytų viską dėl jos gerovės, saugumo ir sveikatos. Verčiau man sušveistų kastuvu per veidą ar dėtų kūju per kojas, jei kiltų pagunda pažeminti savo sūnų ar priversti jį pasijusti nieko vertam.

Patikėkit, aš toli gražu nesu tobulas tėtis. Ir niekada toks nebūsiu. Bet aš puikus tėtis, ir mano sūnus visada jausis aukščiau, kad ir ką gyvenimas jam atneštų. Kodėl? Nes aš žinau, kokią įtaką vaiko gyvenimui ir jo savivertei daro tėvas. Suprantu, kad mano sūnus sugeria viską, ką darau ar sakau, – laimei ar nelaimei. Aš tik nesuprantu, kaip kai kurie tėčiai to nesuvokia!

Tėčiai, ar jūsų veidai nušvinta, kai išvystat savo vaiką rytą ar grįžę iš darbo? Argi nesuprantate, kad visas jo vertybinis pagrindas gali priklausyti nuo to, ką jis išskaitys iš jūsų veido tą pirmąją susitikimo akimirką?

Tėčiai! Nejau nesuprantate, kad vaikas taps tuo, ką apie jį kartosite? Žmonės bemaž visada tampa tais, kokią etiketę jiems priklijuoja. Nejaugi tai, ką padarė jūsų vaikas, tikrai gali būti „kvailiausias poelgis, kokį kada nors matėte“? Ar tikrai tai buvo „pats kvailiausias dalykas, kokį tik jis galėjo iškrėsti“? Tikrai tikite, kad jūsų vaikas – durnius? O jis dabar tiki. Sveikinu. Pamąstykit apie tai.

Tėčiai! Nejau tikrai tikitės ką nors įtikinti, kad negalit rasti dvidešimties minučių atsitraukti nuo kompiuterio ar išjungti televizorių ir pažaisti su savo vaiku? Tai turi vykti kiekvieną mielą dieną. Nejau nesuprantate, kad vaikų pasitikėjimas priklausys nuo to, ar jų tėtis žaidžia su jais ir kiek jis įsitraukęs į žaidimą? Ar suprantate, kokią žalą darote kasdien nežaisdami su savo vaikais?

Tėčiai! Kas patikės tokia kvailyste, kad rodyti pyktį kartais ar dažnai yra būtina? Nejau nesuprantate, kad pykčio beveik visada griebiasi žmonės, kurie nori kontroliuoti kitus, nors neįstengia kontroliuoti patys savęs? Ar nežinote, kad yra puikių knygų ir kursų, kur galima išmokti geresnių metodų? O svarbiausia – ar nepastebite, kaip staigiai vaikas tampa visiškai nepaklusnus, kaip greit jis palūžta, kai šeimoje viešpatauja pyktis? Ar jūs toks nejautrus vaiko sielos spindesiui, kad jūsų visai neslegia, kai jis krūpčioja ar slepiasi jūsų akivaizdoje? Ar tikrai to iš jų norite? Kad jūsų bijotų?

Tėčiai! Nejau nesuprantate, kad jūsų vaikas nori jausti jūsų prisilietimą? Nejau nesuprantate, koks neįtikėtinas ir galingas ryšys užsimegs glaudžiant prie savęs dukterį? Ar nesuprantate, kokie tvirti dvasiniai saitai atsiras glostant sūnui nugarą ar dukrai pilvuką, kol skaitote pasaką prieš miegą? Glausti savo vaiką – kiekvieno tėvo pareiga.

Tėčiai, pabuskit! Šios jūsų globai patikėtos sielos yra nepakartojamos ir be galo jautrios. Viską, ką sakote ar nesakote, visą gyvenimą lems jų gebėjimus, sėkmę ir laimę.

Nejau nesuprantate, kad jūsų vaikai darys klaidas, daug klaidų? Ar nesuprantate žalos, kurią darote prikišamai rodydami sūnui jo nesėkmę ar išgėdindami dukrą už tai, kad ji kažką numetė ar sudaužė? Ar bent nutuokiat, kaip lengva priversti vaiką pasijusti pažemintam? Ne sunkiau nei ištarti žodžius „Kodėl taip padarei?“ ar „Kiek dar turėsiu kartoti?!“.

Leiskite paklausti. Ar jums kada teko žvelgti į užtinusias akis tėvų, kurių vaikas ką tik mirė? Man teko.

Ar jums kada teko verkti per vaiko laidotuves? Man teko.

Ar jums kada teko liestis prie medinės dėžės, kurios viduje vaikas? Prie amžino karsto, iš kurio daugiau niekada nesklis juokas? Man teko.

Jei jums reikia motyvacijos būti geriausiu tėvu žemėje, padarykite tai bent kartą. Bet meldžiu Dievą, kad jums niekada netektų to patirti.

Tėčiai! Laikas pasakyti savo vaikams, kad juos mylime. Visada. Laikas parodyti savo vaikams, kad juos mylime. Visada. Laikas džiaugtis jų nesibaigiančiais klausimais, jų negebėjimu daryti visko taip greitai, kaip mes norėtume. Laikas džiaugtis jų išdaigomis ir įnoriais. Laikas džiaugtis jų veido išraiškomis ir neteisingai tariamais žodžiais. Laikas džiaugtis viskuo, kas susiję su mūsų vaikais…

Laikas atsistoti ir paklausti, ką galime padaryti, kad būtume gerais tėčiais. Laikas sudėlioti savo prioritetus. Laikas grįžti namo ir tikrai būti tėčiu.

Tėčiai! Laikas parodyti savo sūnums, kaip dera elgtis su moterimi. Laikas parodyti savo dukterims, kokio elgesio jos turėtų tikėtis. Laikas parodyti atlaidumą ir užuojautą. Laikas parodyti, kad suprantame savo vaikus. Laikas sulaužyti socialines normas ir mokyti vaikus sveikesnio gyvenimo būdo. Laikas rodyti pavyzdį, kokie vaidmenys tarp lyčių tinkami, ir rauti su šaknimis netinkamus. Nejau tikrai taip svarbu, kad jūsų vaikui patinka rausva spalva? Ar tai ką nors žeidžia? Ar nematote, kokią žalą berniukui daro sakymas, kad su juo netvarka, jei jam patinka tam tikra spalva? Ar nematome, kokią žalą darome klijuodami mergaitėms „berniūkščių“ ar berniukams „mergiočių“ etiketes vien todėl, kad jie turi savų pomėgių ir savitą nuomonę apie dalykus? Dalykus, kurie iš tikrųjų neturi jokios reikšmės?

Tėčiai! Švelniai kalbėkitės su savo sūnumis. Ramiai kalbėkitės su savo dukterimis. Kokį norite matyti savo vaiką? Norite, kad jis vienas sėdėtų mokykloje, be draugų ir savigarbos? Ar norite, kad jis veržtųsi į klasės seniūnus ir jaustųsi vertas pergalės? Nejau mes nematome, kad mūsų galioje suteikti tai savo vaikams? Nejau mes nematome, kad mūsų galioje išmokyti savo vaikus sėkmingai funkcionuoti visuomenėje?

Tėčiai! Mes darome įtaką vaikams, kai kalbame viena, o darome visai ką kita. Mes per mažai padedame savo vaikams priimti sprendimus, kuo tikėti, per mažai juos drąsiname skelbti tai, kuo jie tiki, ir gyventi pagal tai. Kalbėtume apie religiją, politiką, sportą ar socialines normas.

Ne mūsų reikalas aiškinti vaikams, ką galvoti. Mūsų reikalas mokyti vaikus teisingai mąstyti. Jei mums tai pavyks, galime būti ramūs dėl to, ką pasirinks mūsų vaikai ir kiek atkakliai gins savo pasirinkimą.

Po galais, tėčiai! Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nebūti už tai pažemintas. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nebūti spraudžiamas į kampą dėl to, kad vyras, kuris turėtų būti jo didvyris, iš tiesų yra tik mažas žmogeliukas. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę būti laimingas: kikenti, juoktis, žaisti. Kodėl jiems tą draudžiate? Kiekvienas vaikas žemėje turi teisę į tėtį, kuris pagalvoja prieš ką nors pasakydamas; tėtį, kuris supranta, kad jam suteikta didelė valdžia – formuoti kito žmogaus gyvenimą; tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau už TV programą ir sportą; tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau nei savo daiktus; tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau nei savo laiką. Kiekvienas vaikas nusipelno tėčio didvyrio.

Galbūt tiesa, kad daugelis tėčių nenusipelno savo vaikų. Galbūt tiesa, kad daugelis tėčių iš tikrųjų visai ne tėčiai.

Prašau man atleisti už šio straipsnio įkarštį. Greičiausiai iš dalies jaučiuosi bailys, kad nieko nepasakiau tam žmogui eilėje. Tebūna tai mano atgaila. Jaučiu, kad jei bent vienas tėtis perskaitys šiuos žodžius ir nuspręs pasitaisyti, jei pagerės bent vieno vaiko gyvenimas, nes mano žodžiai prisibeldė iki jo tėvo, tada kiekviena sekundė, kurią paskyriau rašymui, nenuėjo veltui.

Tėčiai! Vaikai yra dovana. Ir mes reikalingi ne tam, kad juos gniuždytume, bet kad puoselėtume. Tad pakilkime visi ir parodykime pasauliui, kad aplink daug gerų tėčių.

Pagal įrašą Dano Pearco tinklaraštyje „Single Dad Laughing Pleading“ vertė Dangė Vitkienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien