2016 06 05

Br. Lukas Skroblas OSB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Tėve, duok man priklausančią gyvenimo dalį“

Tekstas publikuotas Bernardinai.lt knygoje „Ateinu kaip gailestingumo karalius“, skirtoje Jubiliejiniams metams.

Visuotinai žinoma, kad gailestingumo sąvoka sietina su nutrūkusio santykio – su žmogumi ar Dievu – atstatymu, todėl norėtųsi pamąstyti būtent apie „santykį“ kaip pamatinę tikrovę patirto, priimto ir išgyvento gailestingumo erdvėje.

Žvilgsnis į „Sūnaus palaidūno“ evangelinį epizodą antropologiniu ir metafiziniu aspektu gali padėti suprasti dažną žmogaus būklę, klajojimą be džiaugsmo, kadangi be santykio. Palyginimo pradžioje jaunėlis išgyvena kančią, kurią galima įžvelgti jo galbūt nesuvoktame ketinime pašalinti iš savo gyvenimo tėvą ir brolį. Prieš nutraukdamas ryšius, jis tam tikru būdu laiko savo tėvą jau mirusiu, juk turto dalybos vyksta tėvui mirus!

Veikiausiai šis žingsnis parodo, kad santykis buvo jau „miręs“ arba jo tiesiog nebuvo. O iš šio santykio stokos kylanti neviltis išnyra viršun tik tada, kai sūnus pasijunta tremtyje. Tekstas sako, kad jis gyveno „nusivylusiai“, „be vilties“ – tokia yra pirmoji graikiško žodžio „asotos“ reikšmė. Peršasi mintis, kad šiuo žodžiu pasakoma kažkas unikalaus, vedančio į žmogiškosios egzistencijos šerdį, nes minėtas žodis Biblijoje pavartotas tik kartą.

Tariamas apstumas, kurį pradžioje išgyvena jaunėlis, sunkiai gali paslėpti gyvenimo, nutraukus santykį su kitu, neviltį. Ši neviltis pasimato ir vyresniojo sūnaus priekaištuose: jis „niekada“ negalėjo pasilinksminti.

Jaunėlio prašymą „Duok man priklausančią palikimo dalį“ galima suprasti ir kitaip: „Tėve, duok man priklausančią būties, gyvenimo arba egzistencijos dalį“, nes pirmosios žodžio „ousia“ prasmės yra kaip tik šios. Prašydamas materialios tikrovės, jaunėlis tarsi išsakė savo tėvui dar nepilnai suvoktą vidinę būklę – jis nėra tikras savo egzistencija, jam sunku gyventi, nes galbūt nesuvokia savo būties kaip dovanos.

Kai kas iš mūsų turbūt sutiko žmonių, teigiančių, jog jie neprašė gimti! Savo būties stoką broliai siekia užpildyti maistu ar materialine gerove: vienas – kiaulių jovalu, kitas – ožiuku. Tačiau vidinė tuštuma nepasitraukia, neviltis lieka: „nė to jam neduodavo“ arba „tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko…“

Atsiskyrimo žaizdos dugne jaunėlis atranda troškimą egzistuoti pilnatviškai. Galvodamas apie savo tėvo samdinius jis sako: „Jie apsčiai turi duonos.“ Pagaliau sūnus apsisprendžia, jis sakys savo tėvui: „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

Galbūt šiuose ryžtingo savęs peržengimo žodžiuose galime įžvelgti deginantį žmogaus troškimą būti vaiku, norėtu ir norimu dėl jo paties, būti priimtam besąlygiškai, be išskaičiavimo, tiesiog dėl to, kad jis yra sūnus ar dukra. Regis, panaši kančia graužia vyresnįjį sūnų: „vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus…“ Tavo sūnus – jis, pamėgtasis, o aš nelaikau savęs tavo sūnumi. Jo gi nebuvo atsiklausta nei tada, kai buvo dalijamas turtas, nei tada, kai buvo išleidžiami dideli pinigai nupenėtam veršiui.

Visiškai nauja muzika, skleidžianti gyvenimo apstybės garsus, šiam sūnui nepakeliama, tarsi jis būtų nuo šventės tučtuojau atskirtas ir atskyręs pats save, atmesdamas tėvą, brolį ir visus kitus. Sukilęs pyktis veikiausiai parodė, kad pirmą kartą vyresnysis brolis ėmė kažko trokšti, trokšti nebūti kito vergu. Tai gali reikšti apsisprendimą priimti savo būties stoką. Bet „jis nenorėjo eiti namo“, ir štai sutrikdytas troškimas tikrai įeiti į santykį, kuris leistų prieiti prie jo „būties dalies“.

Šioje vietoje pasirodo ir tėvo kančia: „tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“ Sūnus atgijo taip, tarsi niekuomet nebūtų gyvenęs. Regis, tėvas pats būtų miręs nuo santykio nebuvimo, nuo baisios būties stokos, kuri buvo apėmusi abu sūnus. Juk žmogus grįžta į gyvenimą per gyvus tarpasmeninių santykių saitus. Tėvas, patikėjęs sūnaus mirtimi, pats bus perėjęs mirtį.

Praradę savo vaiką tėvai gerai žino giluminį skausmą iki tol, kol santykis atgyja. Paskutiniai palyginimo žodžiai paradoksalūs: sūnui ne „atleista“, sūnus „atrastas“. Jis buvo „žuvęs ir atsirado“. Svarbu tai, kad vieni kitiems išsakyta kančia atgaivina santykių galimybę. Išpažindamas savo nuklydimą jaunėlis išsako nežmoniškos būklės sielvartą, vyresnysis pamato žmogaus, neturinčio gyvenimo, nusivylimą, tėvas – skausmingai pereitą mirtį. Kiekvienas, rodos, savo būdu išsakė skausmingą santykio tarp tos pačios šeimos narių nebuvimo stoką.

Įspūdinga tai, kad besąlygiškas tėvo priėmimas užbėga už akių sūnaus savęs apkaltinimui. Vos jį pamatęs „iš tolo“, „pribėgo“, visiškai negalvodamas apie sūnaus būklę „puolė ant kaklo ir pabučiavo“ tokį, koks jis yra, be sąlygų ir aiškinimo. Sūnus tarsi buvo „atrastas“ tėvo, kuris „labai susigraudino“, viduje. Jaunėlio manymas, jog nusidėjo, tarytum pranoksta kaltę. Santykių nutraukimas su dangumi ir su tėvu pranoksta kaltės ir atleidimo lygmenį.

Žemiško tėvo palyginimas gali tapti dangiškojo Tėvo, norinčio mums duoti tai, kas geriausia, vaizdiniu. Žemiškojo tėvo žodžiai ir gestai kalba apie amžinojo Tėvo, visokios paguodos ir gailestingumo Dievo, laikyseną.

Šis palyginimas moko nuolankiai pritarti žmogaus kaip kūrinio priklausomybei, leistis būti atrastam, apsispręsti už nuolatinio santykio atgaivinimą, išdrįsti išsakyti jam savo būties stoką, norą prikimšti pilvą kiaulių jovalu ar gauti veršiuką pasilinksminimui ir vis iš naujo siekti savo būties pilnatvės, o būti pilnatviškai žmogumi reiškia būti pilnai atpirktu Kristaus, per kurį pasiekiamas Tėvas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.