Panama labai graži

Taip vadinasi smagi vaikiška knygelė. Meškiukas ir tigriukas eina ieškoti svajonių šalies Panamos. Po ilgų turiningų klajonių jau manosi ją atradę. Bet paaiškėja, kad tai jų pačių namai, tik per laiką gerokai krūmais apaugę.

Šiandien Panamos vardas asocijuojasi ne su šiuo literatūros kūriniu ir net ne su atostogų prie šiltųjų jūrų dvelksmu, o su politiniu skandalu – kaip turintieji galimybių pasirūpina savo turtu, nors kitiems atrodo, kad neturėtų. Skandalas, mano galva, banalus, nes nei tipu, nei forma, nei mastu neišsiskiria. Tokiems veikėjams kaip Vladimiras Putinas čia apskritai nieko skandalingo nėra – ir taip aišku, kad daro, ką nori, ne tik su pinigais, bet ir su žmonėmis. Nelabai ką nauja pasako ir vadovų pavardės: esama galimybės gauti daugiau naudos, ir ja pasinaudota. Juolab kad galimybė tiesiogiai nėra nelegali.

Istorija verta dėmesio, sakyčiau, trimis aspektais. Pirma, Panamos dokumentų herojų yra politikų ir tų šalių, kurios pasauliui regisi kaip piliečių lygybės ir skaidrios politikos pavyzdys. Turiu omenyje visų pirma Islandiją ir jos buvusį ministrą pirmininką. Ant­ra, duomenys yra tokie detalūs, kad gali suteikti realaus pagrindo teisėsaugos veiksmams. Ir trečia, neatitikimas tarp teisės ir moralės veriasi vis naujais profiliais, ir apie tai čia noriu pasvarstyti.

Žinoma, teisė ir moralė nesutampa, bet juo labiau teisė remiasi morale, juo ji geriau veikia. To didesnio atitikimo, atrodytų, ir galima būtų siekti. Bet ne šiandien. Valstybės tampa vis labiau nevienalytės tautiniu, religiniu ir kultūriniu požiūriais, tai iš kur čia ta vieninga moralė? Visuomenės toliau sekuliarėja ir emancipuojasi, tad net gana vienalytėse valstybėse moraliniai įsitikinimai gali smarkiai skirtis. Panamos dokumentų ir kitų ofšorų atveju turime ne tik įstatymų neatitikimą vyraujančiam supratimui, kas yra teisinga, bet ir pačių įstatymų skirtumus. Islandams neatrodo teisinga, kad galima kokiu nors būdu sumažinti mokamų mokesčių, nors tie būdai yra legalūs kitose šalyse. Rusams, manau, jau apskritai niekas neatrodo teisinga. Bet jų nuomonė nieko nekeičia.

Skirtingas mokesčių traktavimas skirtingose šalyse šiandien kelia daug klausimų: ir moralinių, ir ekonominių, ir teisinių. Mums gerai žinomas šio reiškinio pavyzdys – lietuvių apsipirkimas Lenkijoje. Lenkijoje gerokai mažesnis PVM, kitokia pinigų politika, dėl kurios zlotas yra silpnas euro atžvilgiu, didesnė rinka ir konkurencija. Dėl šių priežasčių susiformuoja mažesnės prekių kainos. Lietuvos gyventojams važiuoti ten apsipirkti yra visiškai legalu, nes abi šalys priklauso vienai ekonominei erdvei ir netgi vienam politiniam dariniui. Pirkti pigiau yra racionalu bei ekonomiškai naudinga. Tačiau kitiems lietuviams tai atrodo nemoralu arba kultūriškai nepriimtina.

Ofšorų atvejis aštresnis ta prasme, kad į Suvalkus iš Kauno ar į Kylį iš Kopenhagos nuvažiuoti apsipirkti gali daugelis. O va pasinaudoti ofšorais reikia turėti daug pinigų. Todėl natūralu, kad jais besinaudojantys suprasti ir užstoti bendrapiliečių nebus. Bet pagal įstatymo raidę išteisinti būti gali.

Atskirų šalių sprendimas taikyti lengvesnes apmokestinimo sąlygas yra suprantamas. Tai yra būdas pritraukti kapitalo, ypač kai kapitalo prikaupusios šalys jį vis labiau varžo ir apmokestina. Manau, kad šis būdas nėra nė kiek labiau niekingas, nei tiesiogiai papirkinėti investuotojus, suteikiant jiems įvairiausias mokesčių lengvatas, ką šalys daro masiškai. Ir Lietuva taip pat, tik neturi tiek daug lėšų, kad pajėgtų daug investuotojų nusipirkti. Primenu, mokesčių lengvatos vieniems subjektams reiškia ne ką kita kaip neproporcingai didesnę naštą kitiems subjektams. Šiuo atveju – vietinėms įmonėms. Nesakau, kad turime nebevilioti investuotojų mokesčių lengvatomis. Sakau tik, kad tai tokia pat priemonė, kaip ir mokesčių rojai. Netgi blogesnė, nes mokesčių rojų atveju pelnas tiesiog negaunamas į biudžetą, o dėl mokesčių leng­vatų užsienio investuotojams ne tik negaunami „atleistieji“ mokesčiai, bet ir vietinis verslas patiria nelygią konkurenciją. Taigi tegul mėto akmenis tie, kurie tokie jau lygūs ir teisingi.

Pakalbėkime apie moralines žmonių dilemas. Jos labiausiai kyla politikams, iš kurių žmonės tikisi daugiausia dorybių. Stiprybės, asmeninės (ir finansinės) sėkmės, išminties, atjautos, paprastumo ir kitų bruožų, vienam žmogui paprastai nebūdingų. Politikams atlaikyti suteikto autoriteto svorį praktiškai neįmanoma. Anksčiau jie šia dalia dalydavosi su dvasininkais. Ir būtent dvasininkui buvo privalu įkūnyti asmeninės doros savybes, o politikas galėjo būti ne toks žmogiškai priimtinas, svarbu – ryžtingas ir išmintingas valstybės valdyme. Sumažėjus bažnyčios vaidmeniui valstybės reikaluose, viešo dvasinio autoriteto našta užkrito ant valstybės valdžios. Nereikia nė sakyti, kaip užkrito ne vietoje. Nes juk modernios valstybės valdymas ir ypač demokratija kaip tvarka ir terpė reikalauja iš politikų visai kitų savybių bei įgūdžių.

Politikas šiandien turi patikti rinkėjams. O patikti labiausiai galima ką nors už dyką dalijant ar bent tai pažadant: išmokų, viešų paslaugų, saugumo, smagumo ir pan. Kadangi materialiame pasaulyje niekas iš nieko neatsiranda, padalyti galima tik iš ko nors paėmus. Paimama iš kitų gyventojų grupių, kurios nėra įtakingos, tad negali pasipriešinti bei nulemti rinkimų rezultatų. Tai yra smulkus ir vidutinis verslas, kuris tiesiog labiau apmokestinamas, žemesnės ir vidurinės grandies valstybės tarnautojai (kultūros darbuotojai, mokytojai, gydytojai), kurių atlyginimai neatitinka darbo, vaikai bei būsimi vaikai, ant kurių sukraunama valstybės skolos našta. Politikai vienaip ar kitaip privalo palaikyti ryšius su verslo struktūromis, kurios juos remtų. Nes rinkimai yra stambiausia reklamos ir viešųjų ryšių rinka, kur be pinigų nėra ką veikti. Taigi daugiau ar mažiau korupcinis elgesys yra užprogramuotas pačiame rinkimų procese. Ne ką mažesnis nei koks mokečių vengimas ofšore. Ir abu teisiškai gali būti visiškai legalūs.

Viešoji nuomonė šiandien yra tokia, kad dažniausiai verslininkui pakanka būti legaliam, o politikui to nepakanka. Jis dar turi būti moralus ir būtent taip, kaip supranta rinkėjai. O čia prasideda aukštasis pilotažas. Kaip žinoti, kokius nusižengimus rinkėjai pasmerks, o kokius pateisins, o gal net užjaus? Jei teisėsauga kaltins, ar žmonės priims tai kaip kaltumo argumentą, ar kaip liudijimą, kad vyksta politinis susidorojimas? Lietuvoje šių keistų reakcijų prisižiūrime į valias, ypač stebėdami Pakso skrydį, apkaltą ir kankinystę, Uspaskicho karjerą nuo kunigaikščio iki klouno, Garliavos fronto laimėtojų kaitą ir kt. Ką ir kalbėti apie premjero reitingo fenomeną. Labai abejoju, ar jį numuštų koks Panamos tipo popierius. Lietuvoje žmonės myli žmones su žmogišku veidu. Ne atsitiktinai daugelis taip trokšta balsuoti už asmenybes, o ne partijas, o nepartiniai politikai taip gerai kotiruojasi tarppartinėje biržoje.

Panamos dokumentų poveikis labai skiriasi, priklausomai nuo šalies ir joje vyraujančios viešosios nuomonės. Rusijoje viešoji opinija priklauso nuo to žmogaus, pagal kurio norus ji formuojama. Taigi jis pats nuo jos nukentėti tiesiog negali. Islandijos premjero pavyzdys pademonstravo tokią reakciją, kokios tikimasi iš demokratinės valstybės piliečių. Spėju, ji nebūtų kitokia, net jei tas premjeras asmeniškai būtų labai mylimas. Didžioji Britanija per daugialypė visuomenė, o Davidas Cameronas per didelė figūra, kad jo likimą nulemtų vienintelis veiksnys. Žvelgiant Europos masteliu tai ne pirmas kartas, kai didelių valstybių didelių žmonių veiksmai prasilenkia su jų deklaruojamomis vertybėmis. Mano galva, Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio sandoris su Gazprom buvo gerokai rimtesnis smūgis teisingumo sampratai ir apskritai moraliniam politikų veidui Europoje, nei bet koks atskirų valstybės asmenų mokesčių vengimas.

Nenustebčiau, jei kam nors atrodo kitaip. Jei manai, kad valstybė, surinkdama mokesčius, kuria gėrį efektyviai ir taikliai, leisdama biudžeto pinigus geriems darbams, tai bet koks bandymas susimažinti mokesčius yra didžiai smerktinas. Bet gali manyti, kad valstybė, užtikrindama tvarkos ir taikos infrastruktūrą žmonėms gyventi, kartu priskaldo daugybę malkų savo finansuojamais projektais ir kartu paima pinigus, kuriais patys žmonės galėtų sukurti daug daugiau gėrio sau bei kitiems. Tuomet ofšorai neatrodo tokia didelė Europos bėda, kaip antai užprogramuoti korupciniai valdžios ryšiai su atskirais verslais ar save demokratiškomis vadinančių šalių sandoriai su diktatūromis.

Dar kitoks Panamos dokumentų herojus yra Ukrainos prezidentas. Buvęs verslininkas, atsidūręs didžiojoje politikoje ir dar karo sąlygomis. Atkreipčiau dėmesį, kad šie skirtingi amplua reikalauja skirtingų elgesio scenarijų. Doras verslininkas turi rūpintis savo kapitalu ir verslais, taigi pavojaus akivaizdoje turėtų jį iškelti kitur, idant jis nebūtų sunaikintas ar perimtas. Žmogus, atsakingas už šalies gynybą, turėtų stengtis užsitikrinti finansų generavimo šaltinius ir neatiduoti jų priešui. Politikas gi turėtų labiausiai rūpintis šalies galimybėms apsiginti ir savais žmonėmis. Kaip Porošenko planavo panaudoti savo įmonės lėšas Ukrainai kariaujant su Rusija mes nežinome ir veikiausiai nesužinosime. Kaip ir tik­rųjų jo tapimo politiku motyvų. Mat vieni verslininkai tampa politikais, nes jaučiasi išaugę verslo marškinėlius ir nori dalytis savo pasiekimais su kitais. O kiti, išaugę savo verslo marškinėlius, nori daryti verslą su valstybės ištekliais, kitaip sakant – rizika ir išlaidomis dalytis, o naudą pasilaikyti sau.

Man Panamos byla kelia daugiau klausimų ne apie atskirus žmones ir jų mokesčių susimažinimus, o apie globalias žmonijos politinio tvarkymosi tendencijas. Valstybės vis labiau reguliuoja žmonių veiklą – ne tik ekonomiką, finansų srautus, mašinos vairavimą, vaikų auklėjimą ir gyvenseną. Po truputį dingsta pasaulyje vietos, kur išlaikomas kliento konfidencialumas, bankai visų pirma dirba centriniams bankams, o tik po to klientams. Globali rinka pasidengia globalios kontrolės tinklu, kontroliuotojams apgailestaujant, kad tai vyksta nepakankamai greitai. Neprasminga čia svarstyti, ar tai gerai, ar negerai mums visiems, kurie tokių žaidimų nežaidžia. Bet man vis dėlto labai smalsu ir kartu neramu, kur dėsis tas žmogui būdingas noras veikti kitaip nei kiti, rizikuoti, išbandyti, lošti iš didelių sumų, provokuoti likimą ir kitaip realizuoti tą savo prigimties dalį, kuri netelpa į tarptautinius priežiūros rėmus. Matau du kelius: arba keisis žmogaus prigimtis, arba nemotyvuotos agresijos protrūkių turėsime tik daugiau.