2016 06 09

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

E. Laurinaitis: Privalome garsiai demaskuoti pseudomokslines teorijas

Prieš kurį laiką sulaukiau vienos psichologės laiško, kuriame buvo teigiama, kad į mūsų viešąją erdvę pamažu skverbiasi Richardo Gardnerio teorija, kalbanti apie tėvo atstūmimo sindromą. Laiške buvo teigiama, kad ši teorija yra itin prieštaringai vertinama dėl savo požiūrio į pedofiliją, dėl siekio atskirti vaiką nuo jį neigiamai tėvo atžvilgiu „užprogramuoti“ siekiančios mamos. Galiausiai buvo teigiama, jog ši teorija nėra patvirtinta jokių kompetentingų mokslinių institucijų. Apie visa tai ir kalbėjomės su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu, kuris yra ir Europos psichoterapijos asociacijos viceprezidentas.

Gal galite trumpai paaiškinti, kas yra ta Gardnerio teorija ir kuriuose jos teiginiuose įžvelgiate problemų?

Pradėti reikėtų nuo to, kad ši teorija sukurta praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje. Ji yra paremta Gardnerio įsitikinimu, kad tėvai dažniausiai teismo sprendimu atskiriami nuo savo vaikų, ir tai įvyksta dėl to, jog teismo procese su jais elgiamasi nesąžiningai. Teorija teigia, kad dažniausiai taip nutinka dėl motinų įtakos. Teigiama, jog vaikas susvetimėja su tėvu dėl to, kad motina yra susipykusi su vyru, su kuriuo skiriasi arba kurio buvo paliktos. Anot teorijos, motinos yra nusiteikusios prieš tėvą ir tokius jausmus perduoda vaikams. Manau, kad šiuo atveju Gardneris gal ne taip labai ir klysta, nes ir aš pats savo praktikoje tai pastebėjau.

Svarbu pabrėžti, kad jokiu būdu negalima kalbėti, jog tai – tik tėvo atstūmimo sindromas. Lygiai taip pat gali būti atstumta ir mama, jei tėvas yra gavęs išimtines globos teises ir kartu su savo aplinka nuteikia vaiką prieš mamą. Kitaip tariant, tėvo ir jo giminių įtaka vaikams ir jų elgesiui su motina gali būti lygiai taip pat katastrofiška, kaip ir mamos įtaka vaikui tėvo atžvilgiu. Todėl manau, kad būtina pabrėžti, jog padariniai yra simetriški ir gali atsigręžti tiek prieš tėvą, tiek prieš motiną.

Kitas dalykas, kad mūsų teismų praktika dažniausiai vaikų globą patiki motinoms, dėl to tėvai galbūt dažniau jaučiasi nuskriausti. Iki šios vietos Gardnerio teorija yra visiškai suvokiama. Manau, kad šios teorijos epicentre atsiduria ne vaikai, o tėvo ir motinos santykiai bei jų tvarkymas per skyrybas ir po jų. Tyrimai rodo, jog dažnai savanoriškas ar žymiai dažniau, kaip sakytų paprasti žmonės, įkalbėtas susvetimėjimas su vienu iš tėvų gali prasidėti ne per skyrybas ar po jų, o dar gyvenant šeimoje, kai vienas iš tėvų bando parodyti, kaip blogai kitas elgiasi. Tad negalima kalbėti apie tai, kad susvetimėjama tik po skyrybų, nes tai vyksta ir esant šeimai. Kiekvienas galime prisiminti savo šeimos istoriją, nes mūsų lietuviškai psichologijai yra itin būdinga kaltinti kitą dėl čia ir dabar mus ištikusių bėdų.

Problemų kyla, kai kalbame apie antrą Gardnerio teorijos dalį, teigiančią, kad vaikai tėvams gali jausti ne tik labai šiltų jausmų, tačiau kartais ir palaikyti itin artimus santykius, kurie kartais net peržengia pedofilijos ribas. Tai labai skirtingas ir pavojingas dalykas, jei vaikas yra patyręs seksualinį ar fizinį išnaudojimą, jei jis buvo kažkaip žiauriai traktuojamas arba taip žiauriai buvo elgiamasi su vienu iš sutuoktinių. Tokiu atveju vaikui su agresyviuoju ar net seksualiai agresyviuoju šeimos nariu, su kuriuo išsiskirta, palaikyti santykius labai pavojinga. Todėl reikia galvoti apie tai, kaip apie visai kitokio pobūdžio situaciją, kai vienas iš tėvų saugo vaiką nuo kito, kai pastarojo nusikalstamas elgesys yra įrodytas. Ir čia vėlgi toje pozicijoje gali atsidurti tiek motina, tiek tėvas, kurie gali būti įsitraukę į nusikalstamą elgesį. Tokiu atveju būtina siekti apsaugoti vaiką nuo pavojaus.

Yra žinoma, kad tokiu atveju, jei vaikas patiria fizinę prievartą vaikystėje, jis užaugęs bus žymiai labiau linkęs pasitelkti prievartą bendraudamas su savo artimaisiais. Būtų galima drąsiai tvirtinti, kad agresija dauginasi, persiduoda per kartas. Šiuo atveju nėra jokios kalbos apie susvetimėjimo sindromą. Kalbama apie tai, kad vaikas yra saugotinas nuo patirtos prievartos, kurią gali patirti ir toliau, jei nebus imtasi priemonių.

Tai gal būtų galima sakyti, kad iš esmės problema yra ne pati teorija, o netinkamas jos taikymas?

Ne, nes ši teorija yra įtraukusi ir nuostatą, kad su tėvais, ypač su tėvu, galima palaikyti ir labai intymius santykius, ir tai yra normalu. Būtent šiuo atveju Gardnerio teorija visiškai nepriimtina, ir matau didžiulę problemą, kai, tarkime, tose pačiose JAV net iš teismo proceso medžiagos paaiškėja pedofilija ar tikrai tvirkinantis tėvų elgesys, naudojamasi Gardnerio teorija siekiant įrodyti, jog tai iš tikrųjų tėra motinos įkalbėti pramanai. Tada bandoma įrodinėti, kad tėvas turi teisę ir toliau susitikinėti su vaikais.

Aišku, įrodymus dėl pedofilijos ir tvirkinimo rinkti labai sunku, ir daugiau apie tai gali pasakyti vaikų psichiatrai bei psichologai nei aš. Tačiau, manau, kad, kai yra gana pagrįstų įtarimų ar net įrodymų dėl pedofilijos, o mėginama dangstytis šia teorija, tai jau yra elementarus piktnaudžiavimas mokslu. Juolab pati Gardnerio teorija ir jos įrodymai labai menki, ir jokia pasaulinė arba tarptautinė organizacija, užsiimanti psichiatrijos ar psichologijos mokslu, nėra šito Gardnerio tėvų atstūmimo sindromo pripažinusi kaip egzistuojančio ir nėra įtraukusi jo į jokius sąrašus – nei tarptautinę ligų klasifikaciją, nei amerikiečių psichiatrų asociacijos klasifikaciją.

Maža to, Jungtinės Karalystės ir Velso teismų sistema atsisakė naudotis šita teorija nagrinėjant teisminius ginčus. Lygiai tą patį padarė Kanada. JAV yra šiokia tokia išimtis, kadangi kiekviena valstija turi gana didelę laisvę savo jurisdikcijoje, be to, dažnas teisėjas remiasi precedento teise, kai pirmą kartą priimami tam tikri sprendimai, o vėliau bandoma juos plėtoti. Be abejo, tokiu atveju gali pasitaikyti labai subjektyvių sprendimų. Tačiau manau, kad tokios demokratijos valstybės kaip Jungtinė Karalystė ar Kanada, kurios irgi labai rūpinasi vaikais ir jų sveikata bei teisėmis, tikrai niekada nebūtų atsisakiusios naudotis šia teorija, jei ji turėtų kokį nors pagrindą ir suteiktų galimybę pagerinti vaikų gyvenimą.

Bet kodėl taip nutinka, kad, kaip sakote, šiai teorijai nesant moksliškai patvirtintai, Lietuvoje staiga atsiranda tų, kurie nori ją propaguoti?

Aš manau, kad imti ir naudotis kažkuo, kas nėra iki galo įrodyta ir nėra patvirtinta tarptautinėje mokslo sistemoje, yra labai neatsakingas veiksmas. Mano nuomone, to daryti nevertėtų. Svarbiausia ieškoti pagrįstų mokslinių įrodymų prieš skelbiant konkrečius teiginius ir juos populiarinant ar net pateikiant teismui kaip pagrįstą teoriją.

Man susidaro įspūdis, kad ši teorija perdėlioja akcentus. Juk iš esmės epicentre turėtų būti vaikas, kurį būtina apsaugoti. Tuo tarpu čia epicentre atsiduria santykius besiaiškinantys tėvai.

Visų pirma, taip. Visų antra, epicentre gali atsidurti tiek tėvas, tiek mama, priklausomai nuo to, kuris yra pripažintas kaltu dėl tam tikro vaiko išnaudojimo – ar psichologinio, ar seksualinio, ar fizinio. Tada atrodo, kad to suaugusiojo teisės tarsi yra aukščiau už vaiko. Manau, kad turi būti priešingai – vaiko teisės visada yra pirmoje vietoje. Tai sako visi tarptautiniai dokumentai, įskaitant ir Vaiko teisių deklaraciją.

Viena mano kalbinta psichologė teigė, kad Gardnerio tėvų atstūmimo sindromo teorija remiasi kertiniu teiginiu, kad mamos vykdo vaikų programavimą, o vienintelis būdas išgelbėti vaiką yra jį uždaryti į vaikų globos namus arba nepilnamečių pataisos įstaigą ir ten jį perprogramuoti. Kaip galėtumėt visa tai pakomentuoti, nes man iš to susidaro įspūdis, kad ši teorija yra labai mechanistinė, t. y. žvelgianti į vaiką kaip į kokį mobilųjį telefoną, kurį specialistas gali atjungti, o po to ir vėl prijungti prie kokio nors tinklo.

Manau, kad tai iš tiesų yra mechanistinis įsivaizdavimas. Akivaizdu, kad vaikai bando išgyventi tose situacijose, kuriose jie atsidūrė dėl įvairių suaugusiųjų veiksmų. Tokiose situacijose vaikas kuriam nors iš tėvų gali būti labai lojalus ir nekritiškas. Taigi tam tikras susvetimėjimas dėl artimiausios aplinkos įtakos tikrai gali kilti. Be to, vaikas, be dėkingumo jausmo tiems, kurie juo rūpinasi, dar bijo išduoti šiuos žmones ir jų vertybes. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis mažiau kritiškas tam, ką jam sako suaugusieji. Programavimas iš tiesų labai mechanistinis terminas, tačiau įtaiga ir didesnis vaikų paklusimo lygis yra akivaizdus faktas, su kuriuo ginčytis nelabai išeitų.

Tuo tarpu, kalbant apie vaiko atskyrimą, manau, jog tai – visiškai nepriimtinas būdas problemai spręsti. Manau, kad šiuo atveju tvarkyti reikia ne vaikus, o suaugusiuosius. Pagrindinis, manyčiau, tiek politinis, tiek psichologinis, tiek juridinis sprendimo būdas būtų keisti būtent suaugusiųjų elgesį, o ne vaikų.

Kalbant apie smurtą prieš vaiką, turi būti įrodytas. Turi būti aiškiai užfiksuoti agresyvūs psichologiniai, seksualiniai arba fiziniai veiksmai, nukreipti prieš vaiką. Jei taip buvo ir tai įrodyta, tuomet vaiko interesas, o ne suaugusiojo yra pirmoje vietoje.

Kiek plačiai ši teorija jau yra prasiskynusi kelią Lietuvoje?

Kol kas ji dar nėra plačiai paplitusi, tačiau pastaruoju metu ji garsiai nuskambėjo, kai Linas Slušnys, save labai progresyviu laikantis psichiatras, pradėjo šia teorija remtis ir ją populiarinti. Nežinau, kas jį tam paskatino, kodėl jis tą daro, tačiau akivaizdu, kad toks bandymas iškelti šią teoriją kaip vyraujančią ir pagrindinę yra absoliučiai nepriimtinas.

Aš pats, būdamas Europos psichoterapijos asociacijos viceprezidentas, konsultavausi su daugeliu šeimos terapeutų kaip tik ruošdamasis mūsų pokalbiui. Pažįstu daug profesionalų, kurie dirba šeimos terapijoje. Nė vienas jų šia teorija nesivadovauja ir jos nepripažįsta.

Dabar, kaip atrodo, būtina apie tai garsiai kalbėti, kad ši teorija neprasiskintų kelio į praktiką?

Visų pirma būtina parodyti, kiek šioje teorijoje yra mokslo, kiek spekuliacijų. Būtina kalbėti apie tai, ar ši teorija atstovauja tėvų interesams, ar ji rūpinasi vaikais. Mes labai aiškiai privalome susidėlioti prioritetus ir nepamiršti, kad vaikai – svarbiausia. Jei vaikai yra nukentėjusioji pusė, juos būtina ginti. Jei jie nukentėjo dėl to, kad tėvai tarpusavyje riejasi, tačiau jokių pavojingų veiksmų vaikų atžvilgiu nebuvo atlikta, tai abiejų tėvų lygybė po skyrybų palaikyti santykius su vaiku turi būti garantuota. Tačiau nereikia tikėtis, kad dėl tokio sprendimo nebus padarinių – vaikui tikrai kels labai didelį stresą dažnas gyvenamosios vietos ir aplinkos keitimas, net jei abu tėvai elgsis labai taktiškai ir tolerantiškai. Tuo tarpu, jei vaikai yra nukentėję nuo kurio nors iš tėvų, tai jų interesų gynimas ir apsauga nuo galimos papildomos žalos privalo būti garantuota.

Minėjote, kad Gardnerio teorija prieštaringai vertinama dėl požiūrio į pedofiliją. Gal galite plačiau tai pakomentuoti?

Manau, kad su tuo susiję Gardnerio teorijos teiginiai yra visiškai nepriimtini. Jie nepagrįsti moksliniais argumentais. Manau, kad turi būti aiškiai ir garsiai kalbama, jog už bet kurį išnaudojimą, įskaitant ir seksualinį, yra atsakingas suaugusysis. Ir mūsų įstatymai, ir tarptautinės teisės normos tai laiko nusikaltimu.

Gardnerio teorija bando parodyti, kad pedofilija gali būti tarsi normalios meilės pasireiškimas. Tai esą gali būti normali meilė tėvui, kuri pasireiškia ir per kūnišką kontaktą. Daugelis autorių, kritikuojančių šią teoriją, sako, kad visų pirma šios nuostatos gali būti susijusios su kai kurių Gardnerio klientų ir pacientų interesais. Dar kartą pakartosiu, kad jokių mokslinių įrodymų, pateisinančių pedofiliją, nėra. Priešingai, kalbama, kad kiekvienas seksualinis išnaudojimas ir pedofilija sukelia labai liūdnų psichinių padarinių tam žmogui. Visa tai nesibaigia vaikystėje ir turi ilgalaikių padarinių likusiam žmogaus gyvenimui.

Jei turime įtarimų, kad Gardneris galėjo ginti savo pacientų interesus, tai tokiu atveju turime pripažinti, kad dalis teorijų gali būti sukurtos ne pagal tikrovę ir esamus faktus, o pagal kažkieno užsakymą.

Taip, manau, jog reikia labai aiškiai pasakyti, kad šitokių teorijų jokiu būdu negalime vadinti mokslinėmis. Tai yra konjunktūriniai dalykai, ir turbūt reikia stengtis kiek tik įmanoma demaskuoti šiuos pseudomokslinius teiginius.