Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kaip padėti kitam ir neperimti jo atsakomybės?

Kaip padėti kitam ir neperimti jo atsakomybės? Šis klausimas, norint padėti vargstantiesiems, dažnai iškyla ir turbūt niekada nepraras savo aktualumo. Ir pati turiu daugiau klausimų nei atsakymų… Pasidalysiu savo patirtimi: paieškomis ir atradimais.

Iš tiesų ir pačioje Bažnyčioje yra skirtingų požiūrių, kaip padėti skurde gyvenančiam žmogui. Viena nuomonė – svarbu mylėti ir atsiliepti į vargstančiojo išsakomus poreikius, dosniai duoti, dalyti materialines gėrybes, o kaip jas žmogus panaudos, paliekama atsakomybė jam. Kita – vis iškylantis klausimas, ar teikiama pagalba yra pagalba, ar tai nėra tik meškos paslauga, atpratinanti žmogų nuo rūpinimosi savo gyvenimu, daugiau atsakomybės perkeliant pagalbos teikėjams.

Taigi, kaip galime padėti?

Išskirsiu keletą dalykų, kurie turėtų būti svarbūs teikiant pagalbą vargstantiesiems.

Viltingas požiūris į žmones ir jų elgesį. Jeigu nežiūriu tokiu žvilgsniu, padėti negalėsiu. Jei matau tik alkoholiką ar tinginį, bet nepastebiu asmens – negalėsiu jam padėti. Bandydami suprasti kito žmogaus gyvenimą, labai dažnai galime suklysti – juk negalime žinoti ir suvokti visos jo tikrovės: kokia buvo jo vaikystė, šeima, ką jis patyrė gyvenime… Mūsų visuomenėje gana populiari kaltinimo teorija, pagal kurią pats žmogus atsakingas už savo gyvenimą ir už tai, kas jam nutinka. Tai tampa pagrindine kliūtimi pokyčiams. Žmogui prilipdoma etiketė, neva problema kylanti dėl jo paties pasirinkimų, į jį žiūrima kaip į nevykėlį, nenusipelnantį visuomenės dėmesio. Jei žmogus, atėjęs pagalbos, pamato mano kaltinantį žvilgsnį, jis neatsivers, o gal daugiau ir nebesugrįš. Dažnai vargas žmogaus gyvenime yra lyg jį suveržusios pinklės, nepaliekančios vilties. Tad labai svarbu jį drąsinti, palaikyti, stiprinti. Aš turiu nuolat atnaujinti šį žvilgsnį, nes bendraujant su žmogumi įvyksta visko: atkryčių, manipuliacijų, apgavysčių, nesėkmių…

Nesavanaudiškas rūpinimasis kitu. Visų pirma, nesistengiu pats sau laimėti dangaus, nesirūpinu saviraiška. Man svarbu padėti, nuoširdžiai pagelbėti kitam. Vargstantis žmogus dažnai tiesiogiai ar netiesiogiai užduoda klausimą: ar aš tau rūpiu, ar iš tiesų nori man padėti? O gal pagalba man yra tik tavo krikščioniška pareiga?

Atviras, pasitikintis, draugiškas, sąžiningas santykis. Pagalbos teikimo dėmesio centras – pagalbą teikiančiojo ir pagalbos prašančiojo santykis. Per vieną susitikimą santykio nesukursime. Tam reikia laiko ir pastangų. Geri santykiai yra būtina pagalbos sąlyga. Kuriant santykį su kitu, svarbu ir pačiam pažinti save kaip pagalbos teikėją, įvardyti savo stipriąsias ir jautriąsias puses. Neatpažintos, neįsivardytos ar toli nustumtos jautrios mano gyvenimo situacijos gali man būti kliūtis padėti kenčiančiam, piktam, įskaudintam, išduotam žmogui. Jeigu, pavyzdžiui, nesu atleidęs alkoholiu piktnaudžiavusiam tėčiui, tai apsunkins ir mano pagalbą alkoholikui, o mano šeimos kęsti materialiniai nepritekliai trukdys man pačiam dosniai teikti pagalbą jos nevertinančiam prašytojui. Ir aš pats esu kviečiamas priimti save tokį, koks esu.

Darbas ne dėl žmonių, bet su jais. Ne aš, pagalbos teikėjas, turiu pasakyti, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip būtų teisinga pasirinkti, bet privalau kartu su pagalbos prašančiu žmogumi ieškoti išeities ir būdų: kaip būtų, jeigu… Tai nėra lengva, nes norisi padėti greičiau, atrodo, taip būtų net išmintingiau. O kartais norisi kitą apsaugoti nuo klaidų ar net nuo jo paties. Bet nėra kito būdo, jei nenoriu perimti kito žmogaus atsakomybės už jo pasirinkimus, o nepasisekus – priimti ir jo kaltinimus. Negaliu sutvarkyti kito žmogaus gyvenimo. Jei žmogus nepasirenka žengti žingsnio, mes už jį žengti negalime. Drauge su juo turiu keliauti ieškojimų, pasirenkamų sprendimų, atsakomybės prisiėmimo kelionę. Žinau, kelias ilgas ir sunkus, bet tikras.

Atsiliepimas į žmogaus jauseną, o ne pasikliovimas taikomu metodu. Negaliu tik siekti objektyvumo, vertinti, bet neišgyventi dėl kito. Jei kartą man pasisekė padėti žmogui, tai kitą kartą panašioje situacijoje kitam gali prireikti kitokių pagalbos būdų. Kai susitinku žmogų, turiu viską pradėti iš pradžių, priimti naujus sprendimus ir išdrįsti rizikuoti. Jei skubėsiu, neįsigilinsiu, neišsiaiškinsiu situacijos – greičiausiai nepasiseks…

Realus vertinimas. Reikia būti realistu ir aukštai neužsikelti kartelės. Pagalbos žmogui kelyje judama žingsnis po žingsnio. Dažnai lėčiau, nei norėtųsi. Sužinoti ar suprasti kai kuriuos dalykus apie kitą užtrunka. Kartais gali prireikti ir pusantrų metų (o gal ir daugiau), kad žmogus imtų pasitikėti ir atsivertų. Bet pokyčiui visada reikia daug laiko. Mes visko norim labai greitai, dažnai matuojame pagal save ar tiesiog sunkiai ištveriam kančią, įtampą, norime sutrumpinti sutikto žmogaus ar jo artimųjų kančios laiką… O ir šių dienų visuomenei reikia greitų rezultatų.

Atsakomybė už save. Svarbu prisiminti, kad nesu atsakingas už kito pasirinkimus ir apsisprendimus. Jei Dievas davė žmogui laisvą valią kaip didžiausią dovaną, tai kaip aš galiu iš jo tai atimti? Žinoma, skauda, jei žmogus, kuriam padėjai, atkrenta, nusigyvena… Skausmas pagalbos kelyje yra neišvengiamas. Vis dėlto juk ne tik aš turiu laisvą valią, bet ir žmogus, kuriam padedu. Kartu su laisva valia kiekvienas gauname ir atsakomybę už savo pasirinkimus, už pasirinkimų padarinius. O kokia gi yra mano atsakomybė? Esu atsakingas už save, t. y. turiu stengtis, kiek įmanoma, pagalbos prašantįjį suprasti, sukurti tokį santykį, kad jis galėtų pagalba pasinaudoti. Turiu stengtis padėti jam pamatyti situaciją, problemas, atverti įvairias pasirinkimo galimybes, palaikyti besirenkantį sprendimus ir priimti sugrįžusį po atkryčio…

Teneišgąsdina šis sąrašas. Toks yra mūsų kelias: ne viską žinome, ne viską gebame, ne viską drįstame pabandyti… Visą gyvenimą mes patys augame ir nuolat esame į tai kviečiami.