Vidutinis skaitymo laikas:

16 min

Penki politinio abejingumo šaltiniai (II). Europos idėjų istorijos etiudas

Praėjusiame žurnalo numeryje publikuotoje pirmoje straipsnio dalyje1 nagrinėjome tris minties tradicijas, turėjusias įtakos Europos piliečių apolitiškumui ir antipolitiškumui. Pristatėme stoikų, René Descartes’o ir Thomo Hobbeso filosofines prielaidas ir jų santykį su politika. Stoikai šioje istorijoje reikšmingi susikoncent­ravimu į žmogaus vidų ir dvasinės harmonijos ugdybą, kuri atsiejama nuo politinės bendruomenės ir institucinio konteksto. Jie pasiūlo individualios, apolitinės laisvės sampratą. Descartes’o radikalios abejonės metodas tęsia posūkį į vidujybę ir dar labiau jį radikalizuoja. Prancūzų filosofo „piktojo genijaus“ hipotezė pakloja pamatus abstrakčiai konspirologinei mąstysenai, kuri žlugdo konstruktyvų politinį veikimą. Galiausiai Hobbeso politinė teorija skelbia, kad pilietinės taikos užtik­rinimas tiesiogiai priklauso nuo piliečių nesikišimo į politiką. Kuo mažiau viešų svarstymų apie gėrį ir teisin­gumą, tuo daugiau ramybės ir stabilumo.

Antroje teksto dalyje nagrinėjami kiti du idėjiniai šaltiniai: politinis romantizmas ir postmodernizmas.

Politinis romantizmas

Savo ankstyvajame veikale Politinis romantizmas (1919) vokiečių mąstytojas Carlas Schmittas aprašė fenomeną, kuris reikšmingai sustiprino daliai Vakarų individų būdingą politinį abejingumą. Šį fenomeną Schmittas pavadino politiniu romantizmu. Jo derėtų nepainioti su kitomis romantizmo sampratomis ir apibrėžimais. Nors šmitiškoji romantizmo samprata neįsitvirtino ir ilgainiui buvo primiršta, šiandien ją verta reabilituoti ir atsakingai permąstyti, mat be jos sunkiau suprasti mus supančią tikrovę. Teorinė strategija, kurią taiko Schmittas, yra specifinio žmogaus tipo analizė. Kitaip tariant, Schmittui rūpi išsiaiškinti, kuo savitas politinio romantiko požiūris į pasaulį2.

Vokiečių teoretikui politinis romantizmas žymi tik­rovės suestetinimo ir vaizduotės sureikšminimo pastan­gą. Leisdamas nevaržomai skleistis kūrybinėms galioms, romantikas visiškai susikoncentruoja į savo vidujybę ir išorinį pasaulį vertina tik kaip progą (occasio) meninei saviraiškai. Toks žmogus labiausiai vertina spontaniškas asociacijas, novatoriškas parafrazes, spalvingas jungtis ir derinius. Jis žongliruoja įvairiausiomis emocijomis ir jausmais, kalbinėmis inovacijomis ir nuotaikų atspalviais, šokinėja nuo vieno reiškinio prie kito, neleisdamas sau sustoti, nes sustojimas ar fiksacija – tai nepateisinama išorinio pasaulio tironija spontaniškojo „aš“ atžvilgiu3. Vaizduotės pasaulis yra beribių galimybių erdvė, o išorinis pasaulis – nepalenkiamai ribojantis, kietas ir nelankstus, todėl romantikui atgrasus ir neįdomus.

Pasaulio faktus, mokslines teorijas, moralinius principus, politinius sprendimus ir kitų žmonių likimus romantikas traktuoja kaip progą pradėti naują romaną ar eilėraštį. Bet kuris tikrovės fenomenas tėra dar viena proga pradėti begalinį lyrinį pokalbį, kuris neturi baigtis jokiu konkrečiu sprendimu ar pasirinkimu4. Romantikui būdinga impresionistinė, „proginė“ pasaulėvoka, kurią Schmittas įvardija kaip subjektyvųjį okazionalizmą. Šią sampratą vokiečių mąstytojas kildina iš Descartes’o amžininko Nicolas Malebranche’o teorijos, filosofams žinomos kaip okazionalizmas. Pagal Malebranche’ą, visi žmonių veiksmai ir mintys, visi pasaulyje nutinkantys įvykiai yra Dievo valios padariniai. Visa, kas mąstoma ir vyksta, yra proga (occasio) Dievui veikti5. Okazionalizmas yra pasyvi filosofija, nes aktyviai žmogaus veiklai joje nėra vietos – viską atlieka Dievas.

Vėlesnės okazionalizmo transformacijos turėjo svarbių dvasinių ir politinių implikacijų. Ankstyvoji modernybė (pirmiausia mokslas ir filosofija, tarp jų ir anksčiau aptarti Descartes’as ir Hobbesas) save apibrėžė per tradicinės metafizikos, kurioje centrinę vietą užėmė Dievas, atmetimą. Žmonėms reikėjo kažkuo pakeisti pagrindinį atskaitos tašką, centrinį autoritetą, struktūruojantį politinės ir socialinės tikrovės suvokimą. Progresyvistams juo tapo žmonijos, visuomenės arba bendrosios valios idėjos, tradicionalistams ir konservatoriams – istorija arba valstybė, nacionalistams – tauta. Ilgainiui romantikai Malebranche’o okazionalizmą pavertė subjektyviuoju okazionalizmu, kurio centre Dievą išstūmė individas. Lanksti okazionalistinė struktūra buvo nesunkiai apversta aukštyn kojomis, tačiau pati „proginė“ pasaulėvoka išlaikyta ir netgi suintensyvinta. Kandžiu Schmitto pastebėjimu, okazionalusis individas tapo „savo paties poetu, savo paties filosofu, savo paties karaliumi ir savo asmenybės katedros vyriausiuoju architektu“6. Nuo šiol viskas, kas išoriška individo sąmonei, praranda bet kokį autoritetą. Romantinė sąmonė tampa alergiška „varžantiems“ ir „sustabarėjusiems“ apibrėžimams, taisyklėms, normoms, įpročiams ir priežastiniams ryšiams. Schmitto teigimu, sureikšmindamas occasio sąvoką, subjektyvusis okazionalizmas savo didžiuoju priešu paskelbė causa – pasaulio įvykiams ir fenomenams būdingą priežastingumą, nuoseklumą ir pastovumą7. Impresionistinė romantinės vaizduotės erdvė – tai „pasaulis be substancijos ir funkcinio sąryšingumo, be nustatytos krypties, be nuoseklumo ir apibrėžtumo, be sprendimo, be galutinės instancijos, besitęsiantis į begalybę, vedamas vien magiškos atsitiktinumo rankos“8.

Nuo išorinio pasaulio „tironijos“ romantikai ginasi apsišarvuodami ironija. Rimtai ir atsakingai į pasaulį žvelgiančius ir jame aktyviai veikiančius piliečius romantikai vertina pašaipiai. Politinius, ekonominius, socialinius reiškinius estetai ironikai traktuoja tik kaip poetinę medžiagą savo romantinei veiklai, o ne kaip realius, apčiuopiamus tikrovės faktus, su kuriais reikia rimtai skaitytis. Žmonės, kurie konkrečiais veiksmais mėgina spręsti valstybės reikalus, romantikams atrodo juokingi – jiems nesuvokiama, kodėl kas nors norėtų apriboti savo vaizduotės žaismę ir nepaliaujamą nuotaikų kaitą, reaguojant tik į tuos veiksnius ir problemas, kurias siunčia išorinė socialinė aplinka. Romantikui reali politinė tikrovė yra pernelyg pilka, nuobodi, rutiniška. Tarkime, garsaus amerikiečių diplomato Richardo Holbrooke’o ne vienerius metus vestos diplomatinės derybos su Slobodanu Miloševičiumi, galiausiai užbaigusios daugiau nei trejus metus trukusį Bosnijos karą, romantikams turėtų atrodyti kaip nepateisinama kančia. Sudėtingos diplomatinės derybos, kuriose ant plauko kybo konkrečių valstybių ir žmonių likimas, yra politinio romantizmo mirtis. Kaip galima tiek daug laiko ir pastangų skirti vienam tikslui, vienam konkrečiam politiniam konfliktui užbaigti? Juk per tą laiką galima sukurti ar patirti tiek įvairiausių impresijų, asociacijų, parašyti krūvą novelių ir eilėraščių, pradėti šitiek pokalbių…

Ironiška, okazionali romantiko sąmonė iš principo nepajėgi daryti konkrečių politinių ir moralinių sprendimų. Tikrovės suestetinimas neleidžia prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta anapus estetinės sąmonės. Rizika ir pasiaukojimas, be kurių sunku įsivaizduoti politinę veiklą, romantinei sąmonei yra svetimi. Realūs politiniai konfliktai ir moralinės dilemos verčia rinktis kurią nors pusę, tačiau bet koks politinis sprendimas ar moralinis verdiktas romantikui regisi kaip antiromantinė priespauda, todėl jis apskritai atsisako spręsti. Politika vyksta „ant žemės“, t. y. specifinėmis aplinkybėmis sprendžiami konkretūs iššūkiai, o romantikas trokšta palaimingai levituoti begalinių galimybių aukštybėse, kuriose bet ką galima jungti su bet kuo. Vengdamas akistatų su autentiškomis ir dažnai tragiškomis dilemomis, kaip maro bijodamas kompromisų ar juo labiau aukų, romantikas saugiai pasitraukia į savo vidujybę, kurioje šiaip jau nesutaikomos priešybės estetiniu-lyriniu potėpiu nesunkiai sutaikomos ir tokiu būdu neutralizuojamos. Priešybių sutaikymas pasiekiamas tragiškoje arba-arba situacijoje išrandant „aukštesnį trečiajį“ faktorių. Impotencija fatališko pasirinkimo akivaizdoje suteikia galimybę pakilti laipteliu aukščiau ir stebint iš viršaus „išspręsti“ realią dilemą, šitaip ją panaikinant ir atidedant sprendimą, o iš tiesų tiesiog paliekant spręsti kitiems9.

Stokojant principinio sutarimo dėl to, kas normalu ir teisinga, neįmanoma sukurti tvarios politinės santvarkos. Bet kokios politinės energijos variklis yra gebėjimas spręsti tarp to, kas gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Revoliucionieriams tokio sprendimo kriterijumi yra prigimtinė teisė arba žmogaus teisių idėja, konservatoriams – tradicija arba istorija10. Romantikai taip pat kalba apie įvairiausias politines vertybes, tačiau nuo revoliucionierių ir konservatorių juos skiria ironiškas ir estetiškas santykis su tomis vertybėmis. Kaip rodo Schmitto istorinė analizė, Vokietijos politiniai romantikai – Novalis, Friedrichas Schlegelis, Adamas Mülleris – lengvai keitė politines pažiūras: iš pradžių jie palaikė Prancūzijos revoliucijos idėjas, paskui tapo reakcionieriais. Skirtingais laikotarpiais jie demonstravo lojalumą ir Napoleonui, ir Metternichui. Ši iš pažiūros nenuosekli pažiūrų kaita pasižymi vidiniu sąryšingumu, kurį kaip tik ir padeda suprasti Schmitto pasiūlyta subjektyviojo okazionalizmo koncepcija. Idėjos, sąvokos ir jų turiniai keičiasi, tačiau išlieka tas pats okazionalus požiūris į tikrovę.

Schmittas įsitikinęs, kad net ir tais atvejais, kai romantikai kalba apie valstybę, tautą, demokratiją ar istoriją, už šių sąvokų slypi tik vienas dalykas – subjektyvus susidomėjimas savimi. Politinės sąvokos, kurias savo raštuose mini romantikai, neturi jokio objektyvaus turinio. Romantikai mėgsta superlatyvus ir kuo abstraktesnius svarstymus, o ypač tokias sąvokas kaip „totalybė“, „organizmas“, „harmonija“. Šias sąvokas jie naudoja siekdami pakilti į „aukštesnį“ lygmenį, kuriame bus galima poetiškai sutaikyti tikrovėje patiriamus sudėtingus politinius konfliktus. Romantikai nori subendravardiklinti skirtingų plotmių fenomenus, iš arba-arba tragizmo pakilti į visaaprėpiančią ir-ir palaimą. Valstybę romantikai linkę traktuoti kaip visas antitezes sutaikančią „organišką totalybę“. Romantikai negali pakęsti nuobodžios, rutiniškos institucinės politikos – valstybę jie įsivaizduoja kaip iškylančią anapus gėrio ir blogio, kaip estetinę gėrybę, kuriai be jokios kritinės refleksijos galima būtų jausti visą puokštę pakiliausių jausmų11.

Jei politiniai romantikai suestetina ir subjektyvizuoja už jų sąmonės esančius pasaulio faktus ir reiškinius, jei politinis aktyvumas neįmanomas be aiškaus apsisprendimo ir atsakomybės prisiėmimo, ar aptariamą pasaulėžiūrą vis dar korektiška vadinti politiniu romantizmu? Schmittas atsako teigiamai. Vokiečių mąstytoją kaip tik ir domina ryšys tarp subjektyviojo okazionalizmo ir politikos. Schmitto teigimu, romantikai politiniu požiūriu yra pasyvūs, tačiau pasyvumo šiuo atveju nereikėtų painioti su neutralumu. Be jokių moralinių skrupulų kaitaliodami politines pažiūras ir šokinėdami nuo vienos ideologijos prie kitos, politiniai romantikai atskleidžia savo konformistinę prigimtį12. Jie gali prisitaikyti prie bet kokios politinės santvarkos, nes nėra įsipa­reigoję jokiam principui ar normai. Prisitaikymas prie status quo yra neišvengiama ir natūrali okazionalios nuostatos ypatybė, nes tik prisitaikydamas romantikas užsitikrina privilegiją susikoncentruoti į savo vaizdinių ir emocijų pasaulį. Romantikui labai padeda jo talentas išvedžioti, jungti, derinti, žongliruoti įvairiausiomis sąvokomis, impresijomis, parafrazėmis ir superlatyvais. Iš principo negalėdamas įsipareigoti jokiam konkrečiam turiniui, romantikas palaiko tai, ko tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauja esama valdžia.

Pasak Schmitto, politinis romantizmas ne tik istoriškai, bet ir struktūriškai priklausomas nuo liberalizmo ir teisės viršenybės13. Norėdami suvokti šį aspektą, turime prisiminti Hobbeso aptartį, išdėstytą ankstesniame skirsnyje. Kaip išsiaiškinome, Hobbeso teorija įtvirtina piliečių politinį abejingumą, nes vien privačiais reikalais užsiimantys piliečiai palengvina suvereno užduotį laiduoti saugumą. Jei piliečiai aktyviai veiktų ir siūlytų skirtingas viešojo gėrio sampratas, suvereno pareiga užtikrinti taiką susidurtų su rimtais sunkumais. Iš kitos pusės, nevaržoma politinio romantiko kūrybinė veik­la lygiai taip pat priklausoma nuo suvereno gebėjimo užtikrinti saugumą. Romantikas trokšta išvengti reiklių bendrapiliečių, užduodančių tokius klausimus: „Ką palaikai? Kieno tu pusėje? Kokia tavo pozicija? Kodėl? Kaip tavo šiandieninis sprendimas X dera su tavo prieš kelerius metus išsakytu požiūriu Y? Ar kasdienybėje vadovaujiesi savo deklaruojamais principais?“ Hobbeso suverenas draudžia subjektams uždavinėti tokio pobūdžio klausimus, nes jie beprasmiški ir potencialiai žalingi. Kuo mažiau tokių klausimų, tuo efektyviau piliečiai galės užsiimti savo privačiais reikalais. Jei Hobbesas daugiausia kalbėjo apie privačią ūkinę ir akademinę veiklą, romantikai siekia užsitikrinti išorines sąlygas netrikdomai estetinei veiklai14. Hobbeso schema leidžia inkorporuoti ir įgyvendinti šį romantikų troškimą. Atsidėkodami, romantikai nekvestionuoja suverenios valdžios (nepriklausomai nuo santvarkos pobūdžio) ir džiugiai užleidžia viešąją politinę erdvę tiems, kas užtikrina jų asmeninį saugumą. Tokia yra politinių romantikų konformistinės sąmonės struktūra.

Ekskursas: lietuviškosios politinio romantizmo formos

Drįsčiau teigti, kad politinių romantikų konformistinė nuostata sudaro prielaidas suaugti ne tik su hobsiškuoju liberalizmu, bet ir su kitomis politinėmis sant­varkomis. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli – politinių romantikų netrūko sovietinėje Lietuvoje. Justinas Marcinkevičius buvo vienas ryškiausių ir sėkmingiausių. Kaip ir vokiečiai Schlegelis ar Mülleris, Marcinkevičius sugebėjo subendravardiklinti tuos elementus, kurie politiniu požiūriu yra nesuderinami. Poeto eilėraščiai ir draminė trilogija prisidėjo prie to, kad sovietmečio lietuvių savimonėje darniai sugyveno komunistinės priespaudos praktikos ir tautinė retorika bei simbolika. Poeto kūrybą ir asmenybę tyrinėjantys humanitarai šią dermę vadina „nacionalkomunizmu“15. Politiniu požiūriu tarpusavyje visiškai nesuderinami įsitikinimai Marcinkevičiaus kūriniuose buvo pakylėti į „aukštesnį trečiąjį“ lygmenį ir ten sėkmingai harmonizuoti, tokiu būdu nuskausminant sovietinės priespaudos „geluonį“.

Pasak Nerijos Putinaitės, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų sovietmečio poetų vartoti žodžiai „tėvynė“, „tauta“, „kolektyvas“, „liaudis“, „gamta“, „dora“, „teisingumas“, „gerumas“ savyje galėjo talpinti pačias įvairiausias prasmes, nesusijusias su apčiuopiama, skausminga to meto politine tikrove – okupacija ir represijomis. Putinaitės žodžiais, „daugeliu atvejų šios sąvokos tebūdavo bendrybės, pripildytos ideologijai palankių turinių. […] „Tėvynė“ ir „tauta“ buvo ženklai, išjudinantys sentimentaliąją vaizduotę. Supoetinta „Lietuva“ galėjo reikšti viską ir nieko: vasaros pievą, knygnešius, miestus, kolūkių gyvenvietes, pagoniškąją praeitį ir panašiai. „Lietuva“ buvo universali abstrakcija ar idealybė, apimanti įvairiausias sentimentalias detales“16.

Politiniam romantizmui būdingas kalbinis neapibrėžtumas ir perdėtas įvairiaprasmiškumas ryškiai matyti 1974 m. Marcinkevičiaus eilėraštyje „O tėviške…“17 „Tėviškę“ čia reprezentuoja nuvirtęs vartų stulpas, laukų drugelis margas, nulūžęs šaukštas, suskilus tėvo klumpė, šilto vakarinio pieno puodelis, sesers maldaknygė, į dilgėles nukritęs obuolys, sudžiūvusi duonos riekė, ligonio kosulys nakties tamsoj, nutrūkęs pantis, šiltas karvės snukis, komunija, prilipus gomury… Akivaizdu, kad toks apolitiškas, buitiškas „tėviškės“ įsivaizdavimas sovietiniam režimui negalėjo kelti nė menkiausios grėsmės. Kaip rašo kūrinį interpretuojantis Paulius Subačius, „neįpareigojantis ir neįsipareigojantis kokiam nors veiksmui ar dvasiniam postūmiui santykis su kaimiškąja patirtimi ir „sterili“ įvaizdžių atranka atliepia kolonijinės stagnacijos atmosferą, atitinka „dozuotą“ sovietinio tautiškumo modelį“18.

Kaip ir vokiečių politiniai romantikai, savo kūryboje Marcinkevičius vengia aiškiai apibrėžti savo politinę poziciją ar angažuotis kokiai nors specifinei gėrio ar teisingumo sampratai19. O kadangi kūrėjo poetinė laisvė buvo priklausoma nuo esamo režimo malonės, jis privalėjo išradingai prisitaikyti. Poeto konformizmas pasireiškė ne tik estetizuojant „tautines sąvokas“, bet ir brukant konkrečias istorines interpretacijas ir vaizdinius, kurie atitiko okupacinio režimo ideologiją. Dalia Zabielaitė yra taikliai apibendrinusi Marcinkevičiaus politinio romantizmo ypatumus: „Antibažnytiškumas, religinis sinkretizmas, moralinė dviveidystė, tiesos ir melo neskyrimas, aiškių pasaulėžiūrinių įsitikinimų neturėjimas ir t. t. – tai būdingi mazgan susipynę sovietinės sąmonės struktūriniai komponentai, kuriuos aptinkame draminėje trilogijoje“20.

Posovietinėje Lietuvoje taip pat netrūksta politinio romantizmo apraiškų. Tai ne tik Marcinkevičiaus ambivalentišką laikyseną ir sentimentalų, suabstraktintą tautiškumą karštai ginantys asmenys, iš kurių dalis yra įtikėję patogia „ir tada dirbome Lietuvai“ mitologija. Tai ir neopagonys, Chevron, korporacijų ir apskritai kapitalizmo nekenčiantys žemės referendumo šalininkai, „mergaitės saugotojai“ ir Norvegijos smerkėjai, mistinio lietuvių kalbos grynumo puoselėtojai, tarp Rytų ir Vakarų lygybės ženklą dedantys ir „unikalaus trečiojo lietuviško kelio“ ieškantys aktyvistai, jautrūs jaunieji ironikai-reliatyvistai (Nida Vasiliauskaitė juos apibend­rintai vadina „hipsteriais“) ir Juozo Statkevičiaus stiliumi politinius reikalus komentuojantis „selebriti elitas“. Griežtai žiūrint, toli gražu ne visi jie yra politiniai romantikai – kai kurie iš jų yra netgi labai aktyvūs (ir destruktyvūs) politinio lauko dalyviai. Vis dėlto visiems jiems savybingi bent jau kai kurie šio plataus reiškinio – politinio romantizmo – ypatumai: egocentrizmas, nenuoseklus žongliravimas sąvokomis, neįpareigojantis šokinėjimas nuo vienos pozicijos prie kitos, nebendramačių dalykų bendravardiklinimas, konkrečių simbolių ar sąvokų mistifikavimas ir suestetinimas, realių valstybės problemų ignoravimas ir mėgavimasis sąmokslo teorijų kūryba.

Postmodernizmas

Postmodernizmas sintetina kelis šiame straipsnyje nagrinėtus ypatumus, ypač karteziškąją „piktojo genijaus“ prielaidą (Michelio Foucault visa persmelkianti „galios“ sąvoka, Slavojaus Žižeko ir jo kolegų abstraktūs samprotavimai apie „sistemą“ ir „kapitalizmą“), Hobbeso nominalizmą, romantikų ironiją ir okazionalizmą. Siekdami nuvainikuoti ir išjuokti Apšvietos idealus – racionalizmą, objektyvios tiesos siekį, universalumą, mokslo ir moralės pažangą – postmodernistai akcentuoja socialinių kontekstų ir diskursus formuojančios aplinkos reikšmę. Atmesdami švietėjų naivumą, optimizmą ir tikėjimą absoliutaus žinojimo idealu, post­moderno šalininkai pabrėžia bet kokį žinojimo režimą (diskursą) steigiančias subjektyvias, šališkas prielaidas ir kontekstualias įsitvirtinimo sąlygas. Pasibaisėję politinėmis Apšvietos idealų „eksporto“ formomis – ypač kolonializmu ir po Rugsėjo 11-osios JAV paskelbtu karu prieš terorizmą – poststruktūralistai ir jų sekėjai siekia įtvirtinti visiškai kitokias diskursyvines praktikas, kurios pabrėžia skirtumo (différance) ir besąlygiškos atverties Kitybei svarbą.

Postmodernistines nuostatas įkvėpė ne tik politinių įvykių refleksija ir troškimas sumenkinti Vakarų imperialistų hubris, bet ir specifinės tendencijos filosofijos raidos istorijoje. Vienas pagrindinių įkvėpėjų – Fried­richas Nietzsche ir jo skelbta perspektyvizmo filosofija. Nietzsche’s akimis, neutralaus Archimedo taško – objektyvios tiesos – ieškantys žmonės yra naivūs, nes neapmąsto savo kaip klausiančiųjų ir ieškančiųjų padėties. Jie pamiršta, kad Tikrojo Žinojimo ieško konk­rečią socialinę padėtį užimantys, konkrečią mokyklą ir universitetą baigę konkrečios šalies piliečiai. Nietzsche teigia, kad į tikrovę kiekvienas iš mūsų žvelgia per partikuliarius, šališkus akinius, kreipiančius mūsų žvilgsnį vienu, o ne kitu kampu. Nešališkumas neįmanomas, todėl ir absoliutaus žinojimo idealas netenka prasmės.

Hermeneutika toliau kryptingai žingsniavo Nie­tzsche’s pramintais takais. Pasak Hanso-Georgo Gadamerio ir jam pritariančiųjų, Descartes’o išsikeltas uždavinys pasiekti beprielaidišką, visiškai patikimą žinojimą yra utopiškas. Visi atsinešame savo šališkas prielaidas ir prietarus, be kurių joks žinojimas apskritai nebūtų įmanomas. Visų prietarų niekada nepavyks išrauti iš mūsų savivokos dilgėlynų, o ir nereikia to daryti, nes be išankstinių nusistatymų mintis apskritai negali pajudėti iš vietos. Vietoj neįgyvendinamo abstrahavimosi veikiau turėtume įsisąmoninti ir pergalvoti mūsų mąstymo sąlygas ir prielaidas, o ne stengtis jas pašalinti. Pasak Martino Heideggerio, mes visuomet save aptinkame jau „įmestus“ į šį pasaulį, t. y. mąstome ir veikiame konkrečiame, specifiniame erdvėlaikyje.

Ludwigo Wittgensteino pasiūlyta „kalbos žaidimų“ idėja taip pat padarė įtaką postmodernistams, ypač Jean’ui-François Lyotard’ui. Ši idėja perša mintį, kad skirtingi diskursai turi savo atskiras, vidines (susi)kalbėjimo taisykles ir tradicijas, kurių neįmanoma perprasti konkretų diskursą vertinant iš išorės. Mokslininkai, verslininkai, politikai, teologai – visi žaidžia savo kalbos žaidimus, kurių dažniausiai negali suvokti kitų sričių atstovai, pašventę savo gyvenimus kitų kalbinių žaidimų taisyklėms mokytis. Geografijos ir etnografijos lygmenyje „kalbos žaidimų“ idėja virsta klasikine kultūros antropologijos teze, skelbiančia, kad svetimų kultūrų neįmanoma pažinti vadovaujantis savo kultūrinėmis prielaidomis ir sampratomis.

Šios nuostatos glaudžiai susijusios su „didžiųjų naratyvų“ ir universalios žmogaus prigimties idėjos kritika21. Didieji moderno naratyvai, nesvarbu, ar tai būtų prancūzų Apšvietos, Georgo Hegelio, Immanuelio Kanto ar Karlo Marxo variantas, kritikuojami dėl savo metafizinės puikybės ir įsitikinimo, kad jie gali paaiškinti visą tikrovę ir apskritai nurodo į „tikrą tikrovę“, kai iš tiesų tokio dalyko nėra, yra tik įvairių socialinių sąlygų nulemtos perspektyvos22. Vakarų kultūros antropologų atlikti svetimų kultūrų ir genčių tyrimai daugelį įtikino, kad svarstymai apie žmogų qua žmogų, apie jo prigimtį ir paskirtį yra arogantiškos ir naivios – tegalime kalbėti apie įvairias kultūras ir jų specifines praktikas. Itin svarbu tai, kad visos kultūros pradedamos traktuoti kaip lygiavertės – Vakarų civilizacija niekuo ne geresnė už, tarkime, Amazonės miškų gentį Yanomamö. Netgi atvirkščiai – Vakarai yra blogesni už savo silpnesniuosius tyrimų ir dėmesio objektus, nes ilgus metus juos kolonizavo ir engė, todėl dabar privalo nusižeminti ir atgailauti. Prancūzų filosofas Pascalis Bruckneris šią ypač po Antrojo pasaulinio karo išpopuliarėjusią nuostatą taikliai pavadino „kaltės tironija“. Net ir tomis akimirkomis, kai aiškiai regime Vakarams svarbių etinių ar politinių įpročių pažeidimus, Vakarai nebeįstengia imtis ryžtingų sprendimų, nes baiminasi pasirodyti pernelyg „arogantiški“ ir „imperialistiški“. Bruckneris tai vadina „Vakarų mazochizmu“23.

Kaip tik čia ir susiduriame su politinėmis postmoderniųjų nuostatų įsitvirtinimo pasekmėmis. Vakarų postmodernistai aktyvūs tuomet, kai trokšta gilintis į svetimųjų gerąsias savybes, tačiau tampa absoliučiai akli ir abejingi jų trūkumams. Iš čia ir nemažos dalies postmodernistų ir radikalių kairiųjų simpatijos SSRS ir Vladimirui Putinui, Hamas ir Hezbollah teroristinėms organizacijoms, Irano revoliucinei gvardijai, Lotynų Amerikos komunistiniams režimams. Iš čia kyla ir naujasis „kairiojo antisemitizmo“ reiškinys, taip pat tylus, o kartais ir garsiai reiškiamas pritarimas radikaliajam islamizmui24. Deja, tai jau seniai nėra vien siaurų akademinių ratelių ir bohemiškų sambūrių pasaulėžiūra – ji pamažu persismelkia į to paties JAV ir ES „isteblišmento“ ir pagrindinės žiniasklaidos retoriką.

Vienas ryškiausių politinio postmodernizmo pavyzdžių – Kelno merės, policijos ir Vokietijos žiniasklaidos reakcija į Naujųjų metų naktį Kelne daugiausia atvykėlių iš Šiaurės Afrikos įvykdytus nusikaltimus. Keturias dienas apie masinius nusikaltimus Kelno centre apskritai nebuvo pranešta – mat žiniasklaidos ir politinio elito atstovai bijojo galimų neigiamų reakcijų prieš musulmonus atvykėlius. Tai paradigminis postmodernizmas: kadangi nėra faktų, tik interpretacijos, ir baiminamasi vienos konkrečios interpretacijos paplitimo tarp „baltųjų vokiečių“, faktų dangstymas tampa priimtina ir netgi skatintina politika. Žiniasklaidos kertinė misija pateikti objektyvią informaciją išmetama į šiukšlių dėžę, nes juk nėra „objektyvios“ informacijos. Kelno merė Henriette Reker paskelbė ne mažiau postmodernistinį patarimą: Kelno moterys turėtų išsiugdyti „elgesio kodeksą“, t. y. vaikščioti grupelėmis ir saugiu atstumu nuo nepažįstamųjų. Vargu ar tokį pasisakymą galima traktuoti kaip nors kitaip nei aukų kaltinimą dėl to, kas joms nutiko. Kaip matome, postmodernistinis diskursas linkęs ignoruoti svetimųjų daromas skriaudas – jam daug mieliau gilintis į būdus, kaip buvę „kolonizatoriai“ galėtų dar besąlygiškiau nusižeminti savo ilgamečių aukų palikuonims.

Postmodernistai negali būti reiklūs į Europą atvykstantiems kitų kultūrų atstovams, kurie automatiškai sudaro mažumas, mat mažumų pažiūros ir poelgiai iš principo negali būti klaidingi. Reiklus sąlygų kėlimas ir standartų nustatymas – tai senosios „metafizinės puikybės“ ir „totali(tari)nio teoretizavimo“ liekanos, dar ne iki galo išnykusios iš Europos savimonės. Postmodernistams svetimas anksčiau aptartas Schmitto požiūris, esą politinės santvarkos išlikimas priklauso nuo to, ar sutariama dėl to, kas gera ir bloga. Postmodernistai manosi jau seniausiai įrodę naivuoliams, kad nėra tokio dalyko kaip „gėris“ ir „blogis“, o juo labiau „tiesa“ – tėra gausybė „daugialypių perspektyvų“, „mažųjų naratyvų“, „mažųjų įvykių“, „konstruktų“ ir „simuliakrų“. Toks eklektiškas reliatyvizmas užkerta kelią realios atsakomybės prisiėmimui ir ryžtingiems politiniams sprendimams – kiekvienam „taip“ postmoderni (pa)sąmonė visuomet priešpriešina antikolonijinį, mazochistinį „ne“. Hierarchijų, skirčių darymas (diskriminavimas tikrąja to žodžio prasme) elito atstovams atrodo kaip pernelyg pavojinga veikla, nes jie žino, kad netrukus postmodernioji kairė garsiai primins apie praeities „imperialistines“ klaidas.

Pabrėžtina, kad postmoderniąsias nuostatas puikiai išnaudoja Vakarų priešai, ypač šiuolaikinė Rusija ir radikalieji islamistai. Pagrindinis Putino polittechnologas Vladislavas Surkovas yra prisiskaitęs Vakarų postmodernistų veikalų ir neblogai nutuokia, kokiomis nuotaikomis gyvena nemaža dalis nūdienos Vakarų politikos, žiniasklaidos ir verslo elito atstovų25. Surkovas yra vienas iš svarbiausių žmonių, atsakingų už antivakarietišką informacinį karą. Jis įsitikinęs, kad Vakarai nerimtai žiūri į savo oficialiuosius lozungus apie „Vakarų principus“ ir objektyvios žiniasklaidos idealą, todėl bet kokią Rusijai adresuotą kritiką nesunkiai atremia postmodernistiniu simuliakrų dauginimu. Kremliaus ruporas RT vadovaujasi nuostata „išgirskime ir kitą pusę“, ir europiečiams to pakanka – net jei ta kita pusė yra akivaizdus melas. Politinis pasinaudojimas post­modernizmu ypač išryškėjo Krymo aneksijos ir MH17 lėktuvo tragedijos atvejais: per Kremliaus kontroliuojamas televizijas buvo be perstojo pumpuojamos pačios neįtikimiausios ir viena kitai prieštaraujančios įvykių versijos, kurių transliavimo funkcija – sujaukti žiūrovų percepciją ir įtikinti, kad tiesos apskritai neįmanoma išsiaiškinti. Panašiai atremiami ir kiti nepatogūs faktai: tiek kruopščiai surinkti tarptautinių tyrėjų įrodymai dėl MH17 numušimo, tiek įspūdingas britų teisėjo sero Roberto Oweno atliktas Aleksandro Litvinenkos žmogžudystės tyrimas atmetami kaip šališki, „Vakarų naratyvą“ stiprinantys „politiniai žaidimai“.

Faktas, kad Kremliaus polittechnologai meistriškai išnaudoja vakarietiškojo postmodernizmo nuostatas, savaime nereiškia, kad su postmodernizmu viskas blogai. Jie puikiai išnaudoja ir „tradicinių vertybių saugojimo“ retoriką, nors ši neturi jokio ryšio su realia Rusijos valdžios vykdoma politika. Postmodernistai yra neblogi diagnostikai – ypač įdomūs jų tekstai, kuriuose analizuojamas šiuolaikinių medijų ir technologijų poveikis žmonių savivokai ir politiniam gyvenimui. Problema slypi normatyviniame lygmenyje – postmodernistai negali pasiūlyti jokios alternatyvos, nes alternatyva reiškia diskriminavimą ir specifinės gėrio sampratos pateikimą, o tai visuomet kvepia „neoimperializmu“ ir „metafizine puikybe“. Postmodernistai uoliai neigia – ypač „Vakarus“ ir viską, kas su jais susiję, – tačiau pozityvių ir konkrečių pasiūlymų terpėje išlieka pasyvūs. Taip keistu būdu įvyksta faktinės ir normatyvinės plotmių susiliejimas: tai, kas fiksuojama, tampa tuo, kas rekomenduojama. Kitaip tariant, tikrovėje regimas įvairiausių konstruktų ir naratyvų dauginimas tampa siekiamybe – kuo daugiau „mažųjų pasakojimų“, tuo įtikinamiau patvirtinama pirminė aprašomoji diagnozė.

Jei iš tiesų nėra faktų, o tik interpretacijos, jei nėra tikrovės, o tik gausybė nebendramačių „kalbinių žaidimų“, kokiu kriterijumi remdamiesi galime atskirti, kuris „mažasis pasakojimas“ geresnis, teisingesnis ir protingesnis už kitus? Ar Kinijos komunistų partijos „kalbinis žaidimas“ yra toks pat geras kaip, tarkime, Europos Sąjungos „kalbinis žaidimas“? Ar Rusijos propaguojami „naratyvai“ tokie pat teisingi kaip JAV „simuliacijos“? Bėda ta, kad postmodernistams šie klausimai skamba beprasmiškai – nėra ir negali būti jokio objektyvaus kriterijaus, jokio Archimedo taško, iš kurio pažvelgus būtų galima nešališkai įvertinti skirtingus pasakojimus. Ką ir kalbėti apie faktus ir objektyvią tik­rovę – jų nėra. Beprasmiška aiškintis, ar Donbaso banditai iš tiesų numušė MH17 – juk nėra ir negali būti jokio iš tiesų. Pavojingai priartėdama prie nihilizmo ir cinizmo, tokia postmodernistinė pasaulėžiūra akivaizdžiai gilina Vakarų piliečių politinį abejingumą. Ja persiėmus, tampa sunku imtis ryžtingų politinių veiksmų.

Išvados

Visos šiame tekste nagrinėtos pasaulėžiūros – stoicizmas, Descartes’o ir Hobbeso filosofinės prielaidos, politinis romantizmas ir postmodernizmas – vienaip ar kitaip prisidėjo prie daliai Vakarų piliečių būdingo pasyvaus požiūrio į politiką įsitvirtinimo. Tekste nesiekiau moksliškai išmatuoti, kiek „tiksliai“ šios idėjinės tradicijos pagilino politinį abejingumą, kuri iš jų įtakingiausia ir panašiai. Vietoje to, pamėginau filosofiškai pagrįsti šių fenomenų sąryšį. Pabaigai galima susumuoti, kokius politinį vangumą skatinančius impulsus gauname iš nagrinėtų pasaulėžiūrų.

Stoicizmas perša mintį, kad jaudintis dėl išorinio pasaulio nutikimų, už kuriuos mes nesame atsakingi, yra beprasmiška ir nenaudinga. Svarbiausia – ugdyti vidinę harmoniją ir savitvardą, o tai galima padaryti tik ignoruojant juslinius dirgiklius, kuriuos siunčia išorinio, taigi ir politinio pasaulio faktai ir reiškiniai. Neo­stoicizmas atvirai deklaruoja, kad patriotizmas yra bereikalingai dvasinę harmoniją drumsčianti nuostata. Stoikui rūpi tik tai, kas priklauso nuo jo paties (charakterio savybių ugdyba), o ne perdėm nepastovūs, kintantys ir nevaldomi procesai, tarp jų ir politiniai procesai.

Descartes’o radikalios abejonės metodas, tariamai vedantis visiškai „aiškaus“ ir „ryškaus“ pažinimo link, verčia suabejoti visais jusliniais duomenimis, principais, autoritetais ir tradicijomis. „Piktojo genijaus“ prielaida pakloja pamatus konspirologinės sąmonės formavimuisi. Sąmokslo teorijų adeptai įsivaizduoja, kad kažkas juos nuolat apgaudinėja, kažkas niekam nematant tampo virvutes už uždarų durų ir viską kontroliuoja – nesvarbu, ar tas kažkas būtų „sistema“, „kapitalistai“, „masonai“, „visi vagys politikai“ ir panašiai. Toks visa apimantis įtarumas paralyžiuoja politinę valią, nes nėra prieš ką konkrečiai ją nukreipti. Iš tiesų radikali abejonė veda į abejingumą ir politinį paralyžių.

Hobbeso suvereniteto teorija grindžiama prielaida, kad pilietinė taika įmanoma tik tuo atveju, jei piliečiai paklūsta suverenui ir suspenduoja savo politinį aktyvumą, kuris dažniausiai kelia pavojų taikai ir potencia­liai grasina sukelti pilietinį karą. Samprotavimai apie gėrį ir teisingumą – kertinis politinės energijos šaltinis antikiniame politiniame mąstyme – turi būti ribojami arba visiškai draudžiami, nes iš jų kyla arogancija, įsitikinimas savo teisybe ir siekis ja įtikinti kitus, neretai peraugantis į smurtą. Piliečių abejingumas politikai tampa centrine politinio stabilumo sąlyga.

Kaip ir stoikai, politiniai romantikai šalinasi viešojo gyvenimo ir traukiasi į vidujybę, tik ne dorybių ugdyti, o užsiimti nevaržoma poetine veikla. Išorinio pasaulio reiškinius romantikai traktuoja kaip neįpareigojantį akstiną nesibaigiančiam lyriniam pokalbiui. Politinis gyvenimas jiems perdėm pilkas, rimtas ir rutiniškas, todėl jie negali prisiimti politinės atsakomybės ar padaryti rimtą politinį sprendimą. Esamos padėties ir ribotų galimybių pripažinimas romantikui reikštų jo poetinės laisvės suvaržymą. Politinius fenomenus ir sąvokas romantikas vertina ironiškai, todėl gali jas bet kaip jungti, kaitalioti, šokinėti nuo vienos pozicijos prie kitos ir bendravardiklinti nebendramačius reiškinius. Politinis romantikas yra politinis konformistas – jis prisitaiko prie bet kokio status quo, tarnauja vyraujančiam režimui, kuris užtikrina jo vidinio poetinio gyvenimo laisvę.

Postmodernistai pritaria Hobbesui (nėra jokio savaiminio gėrio ar blogio), transformuoja Descartes’o „piktojo genijaus“ prielaidą (mus visus valdo „neoliberalizmas“, visą mūsų buitį ir būtį persmelkę „galios santykiai“) ir perima politinių romantikų ironiją (naivuoliai švietėjų palikuonys vis dar svaičioja apie objektyvią tiesą ir „faktus“). Postmodernistai mėgina įrodyti, kad visi mūsų įsitikinimai yra socialiniai konstruktai, t. y. specifinių socialinių aplinkybių nulemti padariniai, todėl svarstymai apie universalią žmogaus prigimtį ar universalias žmogaus teises yra beprasmiški – viskas yra kontekstualu ir partikuliaru, niekas nėra geriau ar teisingiau už nieką kita. Vis dėlto postmodernistai neišlaiko tobulos lygiavos imperatyvo ir įprastai preferuoja Vakaruose esančias mažumas, neproporcingai gausiai kritikuodami „Vakarus“ ir jų „metafizinės puikybės“ recidyvus. Postmodernizmo negatyvumas nesunkiai veda į cinizmą ir nihilizmą. Šios nuostatos niekaip neprisideda prie politinio sąmoningumo ir atsakomybės skatinimo.

Šis tekstas neatsako į natūraliai kylantį klausimą: kokie yra politinį aktyvumą skatinantys idėjiniai šaltiniai? Tai klausimas, kurį šiandien turėtų aktyviai svarstyti Vakarų filosofai, istorikai ir artimų sričių humanitarai. Šiuomsyk belieka apmąstyti, kokiu būdu šiame straipsnyje aptartos pasaulėžiūros gilina politinį vangumą, būdingą daugeliui mus supančių žmonių – namiškių, draugų, giminių, bendradarbių, bend­ramokslių ir kaimynų. Pažvelgę akyliau pastebėsime, kad iš praeities mus pasiekiančios filosofinės nuostatos yra tvirtai įsišaknijusios mūsų kasdienėje savivokoje. Šiandien nerimastingai stebint Vakarų politiniame statinyje pamažu atsirandančius įtrūkius, apolitiškumą gilinančių idėjinių impulsų įsisąmoninimas tampa bendru egzistenciniu iššūkiu.

 

1 Žr. Simas Čelutka, „Penki politinio abejingumo šaltiniai (I)“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2016, Nr. 1, p. 24–30.

2 Carl Schmitt, Political Romanticism, translated by Guy Oakes, Cambridge, Mass., London: The MIT Press, 1986, p. 3–16.

3 Ibid., p. 66.

4 Ibid., p. 20, 139.

5 Ibid., p. 16–18, 85–86.

6 Ibid., p. 20.

7 Ibid., p. 82–83.

8 Ibid., p. 19.

9 Ibid., p. 88–89, 117, 124–125. Panašiai romantizmo antipolitiškumą yra kritikavusi Hannah Arendt; žr. Liisi Keedus, The Crisis of German Historicism: The Early Political Thought of Hannah Arendt and Leo Strauss, Cambridge: Cambridge University Press, 2015, p. 53–62.

10 Carl Schmitt, op. cit., p. 116, 161.

11 Ibid., p. 117.

12 Ibid., p. 115–125.

13 Ibid., p. 99.

14 Iš pirmo žvilgsnio paradoksali Hobbeso ir politinių romantikų pasaulėžiūrų savitarpio dermė leidžia geriau suprasti Schmitto įžvalgą, kad XIX a. ekonomizmo įsigalėjimą stipriai paspartino ne bet kas, o būtent romantikai. Normatyvinių principų suestetinimas lėmė tai, kad ligtoliniam politiniam gyvenimui būdingi vertybiniai konfliktai buvo išstumti į privačią erdvę, o politika ilgainiui užleido erdvę ekonomikai, kuri, skirtingai nei subjektyvios ir šališkos moralinės ar politinės preferencijos, buvo paremta tariamai objektyvesniu mokslu. Plačiau žr. Carl Schmitt, „The Age of Neutralizations and Depoliticizations (1929)“, translated by Matthias Konzett and John P. McCormick, in: Telos, 96, 1993, p. 130–142.

15 Aurimas Švedas, „J. Marcinkevičiaus drama Mindaugas sovietinės ideologijos, istorijos politikos ir istoriografinių konjunktūrų lauke“, in: Colloquia, 2013, Nr. 30, p. 35; Nerijus Šepetys, „Nacionalkomunizmas: liga, kuri (tene)sugrįžta iš šalčio“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 7, p. 4–5.

16 Nerija Putinaitė, Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2007, p. 135–136.

17 Justinas Marcinkevičius, Eilėraščiai. Mažosios poemos, Vilnius: Vaga, 1975, p. 310–311.

18 Paulius Subačius, „Liminalios tapatybės Justino Marcinkevičiaus sovietmečio lyrikoje. Postkolonijinės kritikos etiudas“, in: XX amžiaus literatūros teorijos: Konceptualioji kritika, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 386.

19 Nerija Putinaitė, op. cit., p. 134.

20 Dalia Zabielaitė, „Apie (ne)viliojantį (už)kalbėjimą“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2003, Nr. 4, p. 167–168.

21 Leslie Thiele, Thinking Politics: Perspectives in Ancient, Modern, and Postmodern Political Theory (Second Edition), New York, London: Chatham House Publishers, 2002, p. 79–80.

22 Maria Baghramian, Relativism, London, New York: Routledge, 2004, p. 85.

23 Pascal Bruckner, The Tyranny of Guilt: An Essay on Western Masochism, translated by Steven Rendall, Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2006.

24 Daugiau apie tai žr. Bernard-Henri Lévy, Left in Dark Times: A Stand Against the New Barbarism, translated by Benjamin Moser, New York: Random House, 2009; Paul Berman, The Flight of the Intellectuals, New York: Melville House Publishing, 2011.

25 Surkovo asmenybė plačiau analizuojama: Peter Pomerantsev, Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: Nuotykiai naujojoje Rusijoje, iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė, Vilnius: Sofoklis, 2015.