Miranda Kaneckaja-Steckevičienė: Man atrodo, kad tautybę žmonės pasirenka patys

Su jauna teisininke, augusia ir šiuo metu gyvenančia tautiškai mišrioje aplinkoje Miranda Kaneckaja–Steckevičiene kalbamės apie skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų žmonių sugyvenimą.

Miranda augo Švenčionyse, šiuo metu gyvena Nemenčinėje. Jos vaikystė praėjo įvairiausių kultūrinių bendruomenių apsuptyje, ryškiausiai mergina atsimena toje pačioje gatvėje gyvenusią sentikių bendruomenę. Dar kartą paaiškėja, kad stereotipai apie tautiškai mišrius Lietuvos regionus gajausi tarp tų, kurie ten nėra net kojos įkėlę. Gyvenantieji mišrioje aplinkoje labiau moka vertindami žmogų atsiriboti nuo tautinių ar religinių skirtumų.

Tautiškai mišrioje aplinkoje gyvenantys žmonės suvokia, kad tautybė dažnu atveju gali būti pasirinkimo dalykas, viskas priklauso nuo to, su kuo žmogus save labiausiai tapatina.

Gal galėtum papasakoti apie savo šaknis? Kas Tau yra tautinė tapatybė? Ar Tau svarbus gyvenime nacionalinis aspektas?

Išties kartais jaučiuosi kaip medis be šaknų. Apie savo protėvius žinau nedaug. Iš tėvo pusės giminės nepažįstu. Iš mamos pusės močiutė buvo lietuvė, senelis gimė Baltarusijoje, per karą dar paauglystėje liko visišku našlaičiu, atėjo geležinkelio bėgiais gyventi į Lietuvą. Kiek man yra pasakojusi mama, tai jo šeima taip pat buvo mišri – mama baltarusė, o tėvas lenkas.

Kas aš tokia? Lietuvė, nes taip pasirinkau, nes čia gimiau ir taip jaučiuosi. Man tautinė tapatybė yra tai, kuo jauti save esant. Tautinė tapatybė yra kaip mūsų siūlas, kuris eina į pareiti, kuris rodo iš kur mes atsiradome, bet kartu tai yra ir didelių nesantaikų šaltinis. Sąžiningai kiekvienas sau atsakykime į klausimą, ar esame nors kartą supykę ar pasmerkę žmogų ar žmonių grupę vien dėl jų tautybės, nors su jais neturėjome jokio kontakto.  

Kartais pasigirsta kalbų, kad viena ar kita tautinė mažuma gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui arba tam tikri Lietuvos rajonai yra pavadinami probleminiais. Mane tokios kalbos labai gąsdina, manau gąsdina ir tuos, apie kuriuos yra taip kalbama. Į kalbėjimą apie tautiškumą, priklausomybę vienai ar kitai tautinei grupei šiais laikais Lietuvoje dažnai pasižiūrima kreivai. Susidaro įspūdis, kad tave ims vertinti tik priklausomai nuo to, koks yra tavo tautinis identitetas. Labai daug žmonių yra jautrūs šiam klausimui. Kartą banke man reikėjo užpildyti blanką ir nurodyti savo tautybę. Manyčiau, kad tautybė turėtų būti asmeninis reikalas, kurį žmogus gali pasakyti tik laisva valia, o ne privalomai. Nenoriu, kad mane kas nors imtų vertinti pagal tautybę.

Nėra vienos teisingos pozicijos šiuo klausimu. Kiekvienas turi savo nuomonę, kuri jam yra pati teisingiausia, tačiau vieni ją susikuria betarpiškai bendraudami su žmonėmis, tautinėmis mažumomis, kiti pasikliauna stereotipais.

Ar man svarbus nacionalinis aspektas? Ne. Nežiūriu į tai kokia žmogaus tautybė, man svarbu koks yra pats žmogus, kokias  vertybės jis išpažįsta.

Turi omenyje, kad žmogus pats pasirenka savo tautybę?

Kai gimstame, esame kaip tuščias lapas, po to šeima, aplinka ima labai aktyviai lipdyti žmogų pagal savo modelį. Kitaip sakant, nesvarbu, kokioje šeimoje kūdikis gimė, viskas priklauso nuo to, kokiame sociume jis auga. Kokioje šeimoje, aplinkoje žmonės gyvena, su tuo save ir identifikuoja.

Jei pažvelgtume į žmones, kurie gyvena Žemaitijoje, jie save laikys grynakraujiais lietuviais ir tai yra tiesa. Jų tėvai, senialiai  ir prosenialiai buvo lietuviai. Kitokia situacija yra su tais su žmonėmis, kurie gyvena  Lietuvos pakraščiuose, kuriuose šeimos yra labai mišrios. Tarkim vyras baltarusas, žmona lietuvė, jų seneliai irgi iš mišrių šeimų. Kas bus jų vaikai? Skamba kaip mokyklinis uždavinys, tačiau dažnai tokie vaikai turi laisvą valią pasirinkti kaip save identifikuoti. Jie pasirenka tai, kas buvo artimiau, kas šeimoje labiau buvo akcentuojama. Mūsų kraštuose, kur mišrios šeimos, tautybė dažnai yra paties žmogaus pasirenkama jam bręstant.

Augai Švenčionyse, dabar gyveni Nemenčinėje. Tai yra kultūriškai, tautiškai mišrios vietos. Ar vaikystėje matydavai susipriešinimo tarp skirtingų tautybių? O gal šiuose kraštuose susipriešinimas nublanksta?

Konfliktai yra neatsiejama žmonių gyvenimo dalis, žmonės pykstasi ir taikosi, bet dažniausiai jie kyla dėl buitinių dalykų, o ne tautinio identiteto pagrindu. Tarkim kaimynės vištos išdraskė lysves ir dvi moteriškės susipyko. Čia atsiranda įdomus paradoksas, nors konfliktas būna visiškai buitinis, tačiau neretai santykių aiškinimosi stadijoje yra primenama tautybė, tarsi siekiama surasti universalų visų bėdų šaltinį kito tapatybėje. Manyčiau, kad mūsų visuomenėje tai yra dažnas dalykas.

Santykiuose tarp žmonių konfliktas dažnai kyla dėl kokios gyvenimiškos situacijos, kuri visiškai nesusijusi su tautybe, tačiau konflikto akivaizdoje staiga atsiranda poreikis akcentuoti tautybę, bet kokį kitą to žmogaus tapatybės aspektą, taip tarsi siekiant sumenkinti.

Iš tiesų mes bijome kitokių negu mes. Žmonės dėl to buriasi į grupes, ieško bendraminčių, į save panašių žmonių. Jei yra kažkoks skirtumas, tu natūraliai atsiriboji, laikai atstumą. Tada atsiranda vietos įvairiausioms interpretacijoms. Dažniausiai tai atsiskleidžia per religinį arba tautinį aspektą.

Kaip gyvendama Švenčionyse esi patyrusi skirtingų kultūrų žmonių vienybę?

Aš gyvenau gatvėje, kurioje gyvena antra pagal senumą ir didumą sentikių bendruomenė. Jie įsikūrė čia bėgdami nuo trėmimų, žudymų daugiau negu prieš 200 metu, kartu su savimi atsinešdami savo kultūrą, religiją, papročius. Jie turi savo kalbą, stiprų identitetą. Tačiau dėl jų niekada nekilo problemų, nebuvo jokių konfrontacijos taškų religiniu ar tautiniu pagrindu.

Kai mirė mano močiutė, būtent šios bendruomenė žmonės pirmieji atėjo į pagalba, padėjo sunkiu metu, viskuo pasirūpino. Pagerbti mirusiąją jie atėjo į mūsų bažnyčią, mes eidavome pas juos pasimelsti. Mes priimame jų papročius, jie priima mūsų.

Mes dažnai užstringame ieškodami skirtumų, bet visai nebepastebime panašumų. Jei kaimynas yra geras jis ir bus geras ir nesvarbu kokia jo tautybė. Juk ne tautybė lemia individualias žmogaus savybės, o genai ir aplinka. Jei genetikos pakeisti negalime, tai galime prisidėti prie aplinkos, kurioje gyvename, kūrimo. O kokio rezultato galime tikėtis jei vienai ar kitai asmenų grupei yra kabinamos etiketės, kuriu jie nenusipelnė? Taip patenkame į užburtą ratą.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau kur kas daugiau stereotipų, išankstinių nuostatų turi tie, kurie kasdienybėje tiek nesusiduria su tautiniais skirtumais…

Toli to ieškoti nereikia. Vyrauja nuostata, kad Nemenčinėje gyvena pikti lenkai, kurie nekalba lietuviškai, nori atsiskirti nuo Lietuvos ir prisijungti prie Lenkijos. Įvairios prisiklausytos baisybės buvo suformavusios ir mano pačios neigiamą požiūrį. Didžioji dalis tokio požiūrio buvo suformuota žiniasklaidos,  kuri nušviečia tik neigiamus įvykius, protestus. Žmogus iš šalies taip pamato tik ledkalnio viršūnę, bet nežino, kokie procesai vyksta giliau, iš ko viskas kyla.

Kai pirmą kartą atvykau į Nemenčinę, buvau sąžiningai įsitikinusi, kad čia niekas nekalba lietuviškai. Buvau visiškai tikra, jog manęs niekas nesupras, jaučiausi tarsi būčiau priešų teritorijoje. Net parduotuvėje vieną moteriškę užkalbinau rusiškai, nes galvojau, kad lietuviškai niekas nekalba, kai išgirdau, jog žmonės kalba lietuviškai, buvau labai nustebusi.

Dabar dažnai pati klausiu žmonių, kaip jie įsivaizduoja Nemenčinę, kuri yra vos 22 km nuo Vilniaus. Nemenčinėje šalia lenkų ir rusų mokyklų yra nauja didžiulė lietuviška gimnazija. Mokyniai nuolat eina vieni pas kitus į mokyklas į valgyklą ar sporto salę, kadangi jos yra šalia viena kitos.  Darželyje yra daug lietuviškų grupių.  Niekada gyvenime neturėjau problemų dėl to, kad kalbu lietuviškai. Niekada gyvenime manęs niekas dėl to neįžeidė. Jei tik ką nors užkalbindavau lietuviškai, man visada atsakydavo lietuviškai. Supratau, kad  Nemenčinėje gyvena tokie pat geri ir nuoširdūs žmonės su savais vargais ir džiaugsmais.

Tuomet vilniečiai žiūri į mane išpūstomis akimis. Jie neįsivaizduoja, kas darosi vos dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus. Dažnai žmonės gyvena stereotipais, gandais. Dėl to ir įvyksta, kad lenkai nori kariauti su lietuviais, o lietuviai – su lenkais. Nors iš tiesų lenkai nori gražiai sugyventi su lietuviais, to paties nori  ir lietuviai. Pati esu girdėjusi nuomonę, kad lietuvių šeimos nenori važiuoti gyventi į „lenkyną“. Net mane tokia nuostata žeidžia, o ką kalbėti apie tenai gyvenančius lenkus?

Kartą internete mačiau antraštę, kad juodaodis nužudė žmogų. šiuo atveju nesvarbu rasė ar tautybė, nusikaltėlis galėjo būti bet kas…

Labai daug priklauso nuo to, kaip žurnalistai pateikia informaciją. Tarp visų tautybių būna įvairių žmonių. Gyvendama savo krašte, aš nežiūriu į tautybę. Mes visi užaugome tokioje savotiškoje mišrainėje, esame įpratę kalbėdami apie žmones paminėti jų tautybes, bet tai neturi jokios neigiamos konotacijos.

Informacija žiniasklaidoje pateikiama tik tam tikru aspektu, mes negauname jos visos. Labai mažas procentas žmonių, kurie nuoširdžiai gilinasi į informaciją, ieško bent kelių šaltinių, kad galėtų palyginti įvairias pozicijas. Dažniausiai žmonės atsiverčia populiariausias žiniasklaidos priemones ir jų pateikiama informacija šventai tiki.

Kodėl mes nenorime įsileisti Sirijos pabėgėlių? Mūsų žiniasklaida suformavo požiūrį, kad visi musulmonai yra teroristai. Iš karto visuomenės daugumai atrodo, jog atvykę pas mus jie žudys vyrus, prievartaus moteris.

Bėda ta, kad ir vietos musulmonų bendruomenės per mažai bendrauja su žmonėmis. Būtent jie turėtų pradėti kalbėti, kad ne visi musulmonai yra blogi, kalbėti apie savo papročius, parodyti juos. Labai trūksta komunikavimo tarp tautybių ir religijų. Man atrodo, kad problemos kylančios iš tautiškumo, identiteto atsiranda dėl bendravimo stokos.

Galbūt lietuviams trūksta suvokimo, kad Lietuva, kaip vientisas darinys, nebūtinai turi būti sudarytas vien iš lietuvių…

Pas mus dažnai skanduojamas šūkis „Lietuva lietuviams“. Dėl tokių priežasčių žmonės dažnai ir bijo pristatyti savo tautybę. Dažnai pradedi jaustis nevisavertis. Pažįstu daug rusų, lenkų, kurie sąžiningai tarnauja savo valstybei. Jie eis, kovos už ją, todėl, kad tai yra jų žemė, jie čia yra gimę. Sakyti, kad jie yra nevisaverčiai valstybės piliečiai vien dėl jų tautybės, būtų absoliučiai neteisinga. Žydai irgi per Pirmąjį pasaulinį karą ėjo į frontą kovoti už valstybes, kuriose gyveno. Jie save suvokė šalies, kurioje gyveno, dalimi ir ėjo kovoti. Tas pat yra ir šiais laikais.

Galbūt šiuo metu labai akcentuojama lietuvybė, kad rusai buvo okupantai, lenkai užgrobė Vilnių. Taip tęsiasi konfrontacija, susipriešinimas. Kalbėdami apie trėmimą, žmonės pamiršta, kad net ir tarp tremtinių buvo įvairių tautybių žmonių. Okupantai trėmė ne tik lietuvius. Jie trėmė ir lenkus, ir rusus. Trėmė tuos, kurie daugiau turėjo, kurie buvo įskųsti.

O ko labiausiai trūksta susikalbėjimui, susigyvenimui? Kokie būtų galimi žingsniai?

Mes daug kalbame apie tai, kad reikia skatinti bendradarbiavimą, dialogą tarp skirtingų tautybių atstovų. Yra kuriami ir įgyvendinami įvairūs projektai, bet mano matymu, visa tai yra kiek paviršutiniška, labiau skirta „dėl varnelės“. Be abejo, bendros veiklos yra reikalingos, jos gali padėti kurti stipresnį ryšį, bet niekas žmonių taip nesuvienys kaip realios aplinkybės, bendras veikimas.

Deja, bet dažniausiai žmones suvienija, ištrina ribas tarp jų, nelaimės. Žmonės turi susiburti,  padeda vieni kitiems nepaisydami skirtumų, nuostatų. ekstremalios, sunkios situacijos padeda pakilti žmonėms virš įprastos jiems pasaulėžiūros ir pervertinti ją iš naujo, kas iš ties svarbu.  Kai viskas yra gerai, žmonės patys prisigalvoja konfliktų. Be abejo, niekas nenori nelaimių, bet jų akivaizdoje atsiveria tikrasis pažinimas. Kai ką nors bendrai išgyveni, pajauti, kad kartu įveikei sunkumus, išsitrina ribos. Tada atsiranda grynai žmogiškasis ryšys.