2016 06 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Juozo Prapiesčio rinktinė „Amalo uogos“

Juozas Prapiestis. Amalo uogos: rinktinė. Sudarytoja Ramutė Prapiestienė. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016. – 304 p.

Juozas Prapiestis (1949 m. Lazdijų r. Gerdašių k.–2013 m. Vilniuje) – žygeivis, kelerius metus Liaudies dainų klubo vadovas, vienas iš pogrindžio žurnalo „Pastogė“ leidėjų ir autorių; černobylietis. Baigęs Leipalingio vidurinę mokyklą studijavo Kauno politechnikos institute. Po studijų dirbo (inžinieriumi, nuo 1998 m. analitiku Antrajame operatyvinių tyrimų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos) ir gyveno Vilniuje. Jaunystėje rašė eilėraščius, dešimtame dešimtmetyje ir vėliau prozą.

1998 m. leidykla „Aidai“ išleido J. Prapiesčio knygą apie Gerdašių kaimo žmones „Pasaulė prasdeda sodzun“, kuri sudaro vieną šios rinktinės dalį. Joje daug iš vaikystės atsineštų tyliosios kaimo kultūros blyksnių. Esė apie gimtojo krašto partizanus „Pūščios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“, parašyta remiantis ilgai rinktais Lietuvos ypatingojo archyvo bylų duomenimis, atskleidžia, kokiais sunkiai įtikėtinais būdais buvo laužomas ir maitojamas Gerdašių ir aplinkinių Pūščios girios kaimų žmonių gyvenimas siekiant sovietinės ideologijos tikslų – ne sunaikinti partizanus fiziškai, o įvairiomis kombinacijomis priversti juos tapti vienas kito išdavikais ir žudikais ir tokį jų paveikslą įtvirtinti žmonių sąmonėje. Tai padaryti pavyko, tyliosios kaimo kultūros pasaulė buvo beveik visiškai sugriauta.

O kaip jaučiantys ir mąstantys jauni žmonės, gimę jau po karo („… visi mes gimstame po karo, prieš karą arba per karą…“), gyveno, ką veikė ir kur matė gyvenimo prasmę, štrichais atskleidžia „Gyvenimas zonoje“. Žygių „draugui“, ilgamečiam agentui Pranui surinkus pakankamai įkalčių – rank-raščių, 1986 m. KGB ėmėsi represijų: „Lietuvos ateities“ leidėjas Algirdas Patackas suimamas, o J. Prapiestis tardomas dėl „Laiško motinai“, išspausdinto šiame pogrindžio leidinyje, rankraščio ir gruodį išsiunčiamas į Černobylį – į atlaidus prie skaisčiosios Jotvos bažnyčios („Atlaidai Jotvoje“). Nustatytą radiacinės apšvitos dozę gavo per septynias savaites, grįžo „su šventoriaus dulkėmis ant kelių“ – alfa ir beta dalelėmis kraujyje.

Mobilizuotas karinio komisariato, valė (kaip rašė laiške į namus, vandeniu ir „Lotos“ skalbimo milteliais) radiacija užterštos Pripetės butus ir mokyklas, kasė gruntą. Po pustrečio dešimtmečio, 2010 m., susirgo kraujo vėžiu (mielomonocitine leukemija). Vyresniojo brolio kaulų čiulpų transplantacija kiek ilgiau nei metams grąžino gyvenimą. Bet liga atsinaujino, antrą kartą persodinti čiulpai neprigijo, ir jauniausias iš visų vaikų (seserys Aldona ir Ramutė jau perkopusios į devintą dešimtį, sesuo Alma 76-erių, brolis Romas 73-ejų) po poros mėnesių atgulė gimtųjų Gerdašių Baltakalnin. Tarp tų, į kuriuos taip įdėmiai žvelgė pagauliomis vaiko akimis ir apie kuriuos paskutiniaisiais gyvenimo metais sužinojo tiek daug pokario paslapčių iš pageltusių KGB popierių, surašytų prastu, jau blunkančiu rašalu. Gerdašių kaime išžudytų gausių Augustinavičių ir Uoslių šeimų mįslė nedavė ramybės mano vyrui visą gyvenimą, esė „Pūščios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“ – tai dokumentais paremtas bandymas ją įminti.

Rinktinės pavadinimas ir pradiniai apmatai – paties autoriaus, be ruošiamon knygon jo sudėtų „Gyvenimo zonoje“ ir esė apie pokarį „Pūščios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“, buvo pradėjęs rašyti „Amalo uogas“ („…tie prisiminimai, jų nuotrupos, kaip kokie amalai prie medžio šakų, prilimpa ir lieka visam gyvenimui…“). Liko ilgas sąrašas gimtojo krašto žmonių ir įvykių, apie kuriuos norėjo papasakoti. Deja… Iš to, kas spėta daugmaž užbaigti, teišėjo nedidelis skyrius „Amalo uogos“. Pridėjus pluoštą jaunystės eilėraščių, „Laišką motinai“ ir 1996 m. parašytas autobiografines noveles iš knygos „Pasaulė prasdeda sodzun“ ir sudaryta rinktinė.

„Didžioji pasaulio istorija tarsi praeina aplenkdama mūsų kaimus ir jų žmones, nors savo buvimu jie palieka pėdsaką žemėje, kaip ir miestų kultūra ar didžiųjų žmonių gyvenimai. Tik šios, tyliosios, kultūros esmė visai kita. Jai lyg kitas tikslas žemėje skirtas – ne skleistis, o gilėti ir parodyti, kad, be didžių pasaulio problemų, šalia mūsų visada yra artimas žmogus, jaučiantis, kenčiantis, geras ar nelabai. Būti žmogumi – sau ir kitam, savo žemei – štai jos linkmė.“ („Pasaulė prasdeda sodzun“)

Liudiju – buvo. Žmogumi – sau ir kitam, savo žemei. Man. Dukrai. Mūsų užaugintam Sauliui. Kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu. Tesėjo gyvenimą – iki paskutinių valandų. Tyliai, kantriai, su nepaliaujama meile ir atodaira, be pozos, be mažiausio noro būti kitokiam, nei esi. Be pamokymų, kaip reikia gyventi, blyksteli skausmu akys, ir tiek. Tyliosios kultūros žmogus. Juozapas, mano gyvenimo šviesa.

Ramutė Prapiestienė