2016 06 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Joninės Lietuvoje ir pasaulyje

Joninės švenčiamos daugelyje Europos valstybių, o Joninių tradicijos daugelyje šalių panašios, kitaip tariant, Joninių laužai dega po visą Europą.

Naktis iš birželio 23 į 24-ąją Estijoje minima kaip Vidurvasario šventė (Jaanipäev), Latvijoje – Lyguo vakaras, Lietuvoje – Joninės, arba Rasos. Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje pagal senąjį kalendorių tądien (liepos 7 – pagal naująjį) minima Kupalo šventė…

Daugelyje šalių, įsitvirtinus krikščionybei, ši šventė pradėta sieti ne tik su vasaros saulėgrįža (ilgiausia diena, trumpiausia naktis), bet ir su šv. Jono Krikštytojo vardu.

Taigi šiandien daugelyje Europos šalių ši vidurvasario šventė yra tapusi tiek Bažnyčios, tiek nacionaline, visuomenine švente, kur susipynusios įvairios tradicijos… 

Joninės

Estijoje Vidurvasario šventė iki šių dienų išlikusi kaip labai svarbi, pačių estų netgi laikoma antroje vietoje po Kalėdų. Tradiciškai ji švenčiama kaimuose, bendruomenėse ir susijusi su stebuklais bei burtais. Anksčiau merginos Estijoje šią dieną pindavo vainikus iš 9 skirtingų rūšių gėlių, o kai nupintą vainiką užsidėdavo ant galvos, būdavo negalima ištarti nė žodžio. Su juo merginos ir miegoti guldavosi – tikėta, kada tada sapnuose pasirodys būsimas vyras. Greičiausiai pagrindinė tradicija, kuri iki šiol būdinga šiai šventei – tai laužų deginimas. Seniau laužus degindavo ant kalvų ar prie jūros, kad būtų matyti iš toli. Laužas reiškė apsaugą nuo tamsos jėgų, taip pat turėjo padėti saulei pasiekti dangaus viršūnę, reiškė šviesos pergalę prieš tamsą. Dar tą dieną estai laiko tradicija eiti į sauną, priimta, kad vantas apskritai ruošti galima tik iki birželio 24-osios, nes po šios dienos vanta nebetenka gydomųjų galių. Oficialia švente Jaanipäev buvo iki 1770 metų ir paskui jau nuo 1990-ųjų.

Joninės

Latvijoje Lyguo šentė taip pat labai svarbi ir gali būti švenčiama 4–5 dienas. Latvijoje birželio 23- oji ir 24-oji dienos – dvi oficialios išeiginės, taigi Līgo arba Joninės turi valstybinės šventės statusą. Čia nuo seno tikima, kad šiuo metu gamtos jėgos yra stipriausios, tad senovėje latviai, norėdami apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir raganų, namus puošdavo ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis. Dabar dažniau puošiamasi beržų, ąžuolų ar paparčių šakelėmis. Latviai Joninių dieną savo Jonus (latviškai Janius) puošia ąžuolo lapų vainikais, o savo automobilius – bent mažute ąžuolo šakele su lapais. Latviai, kaip ir lietuviai, trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo, kuria laužus. Šventės karalius yra tradicinis varškės sūris su kmynais.

Joninės

Na, o slavų Kupalo šventė neatsiejama ne tik nuo ugnies ir laužų, bet ir nuo maudymosi – Kupalo naktį žmonės eidavo maudytis į upes, ežerus, tvenkinius. Nes tikėta, kad apsauginę funkciją nuo –piktųjų dvasių turėjo ne tik ugnis, bet ir vanduo. Taip pat buvo renkamos įvairios žolelės, atliekami skirtingi ritualai, tikėta nepaprasta šios nakties galia.

Vainikai Švedijoje

Švenčia Vidurvasarį ir skandinavų tautos: švedai tai mini šeštadienį tarp birželio 20-26 dienos ir puošia namus, kiemus ar balkonus gėlių girliandomis. Suomiai per jonines vainikais puošia karves, taip pat degina laužus, dainuoja dainas ir šoka, na, o šią šventę paprastai baigia… pirtyse.

Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais skarmalais aprengtą raganą

Danai šią šventę vadina „Sankt Hans aften“, visą dieną renka žoleles ir tiki jų gydomąją galia. Danai Joninių naktį ant laužo degina iš šiaudų pagamintą ir senais skarmalais aprengtą raganą, taip simboliškai ją pasiųsdami į tą naktį neva vykstančią raganų puotą.

Norvegijoje ši šventė seniai sukrikščioninta ir vadinama Jonsok – Jono krikštytojo garbei. Per šventę deginamai laužai, o kai kuriose vietovėse rengiamos teatralizuotos vestuvės, simbolizuojančios naujo gyvenimo pradžią. Netekėjusios merginos tą naktį po pagalve deda žolynus ir tikisi sapne išvysti būsimo savo vyro veidą. Taip pat išlikusi tradicija Joninių naktį puošti laivus žibintais ir plaukti į fiordus.

Panašiai Joninės švenčiamos ir Ispanijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje – tos pačios vandens ir ugnies tradicijos su keletu savitumų.

Birželio 24-oji ir šv. Jono krikštytojo diena. Tai šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Jis gimė lygiai šešiais mėnesiais anksčiau už Jėzų. Jono Krikštytojo šventės dieną jau nuo amžių krikščionys degino deglus, nes Jonas pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“; ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsukusi ratą, nusileidžia saulė, ir pažymima, kad praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. Taip pat tai išreiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti – Kristaus gimimo dieną – ilgėti…“ Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas. Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas išpranašautas Senajame Testamente. Verta prisiminti, kad septynios muzikinės natos – do, re, mi, fa, sol, la, si – yra siejamos su Jonu Krikštytoju. XI amžiuje benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis, norėdamas suteikti muzikinėms natoms vardus, pasirinko septynių eilučių pirmuosius skiemenis iš Jono Krikštytojo garbei skirto lotyniško himno, kurį sukūrė vienuolis Paulius Diakonas. Tik pirmasis skiemuo iš ut patapo do, o paskutinėje eilutėje pasirinkta abiejų žodžių pirmosios raidės: Ut queant laxis / Resonare fibris / Mira gestorum / Famuli tuorum, / Solve polluti / Labii reatum, / Sancte Iohannes. Šio posmelio nepažodinis vertimas: „Kad iš širdies gelmių aidėtų giesmė apie tavo nuostabius darbus, nuvalyk, šventasis Jonai, savo tarno suterštų lūpų kaltę.“

Švęsti Jonines Brazilijoje pradedama likus savaitei iki pačių Joninių, o baigiasi savaitę po jų. Joninės čia sutampa su liūčių sezonu, o žmonės per šią šventę dėkoja šventajam Jonui už žemę atgaivinantį lietų. Beje, Pietų pusrutulyje gyvenantiems brazilams, kaip ir australams, tai ne vasaros, o žiemos šventė.

Lietuvoje Joninės jau ne vienus metus yra valstybinė šventė, taigi, poilsio diena. Mūsų šalyje taip pat išlikusios ir įsitvirtinusios pagrindinės, daugelyje kitų šalių paplitusios šios dienos tradicijos: žolelių rinkimas, vainikų pynimas ir jų plukdymas, laužų deginimas… Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje Rasos šventė paminėta grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 m. aprašyme. Savo dabartinį vadrą – Joninės – šventė įgijo XVI a. pr., kai bažnyčia šią datą susiejo su Jono Krikštytojo dimimo diena. Seniau Joninių rytą žmonės prausdavosi ryto rasa, rengdavosi balto lino drabužiais, pievose iš 9 žolių pindavo vainikus…

Joninės

Šiandien Rasų, Vidurvasario, Kupolo švenčių tradicijos persipynusios. Mitoliginę šios šventės prasmę sudėtinga atkasti, nes likusios tik tam tikros bendros tradicijos, spėjimai, burtai. Vienas iš seniausių, įdomiausių Joninių ritualų daugelyje šalių nuo senų laikų išliko paparčio žiedo, pražystančio tiktai Joninių naktį, ieškojimas.

Taigi, panašu, kad svarbiausi šios šventės elementai – laužų deginimas, žolelių rinkimas ir vainikų pynimas, vandens procedūros (maudymasis, pirtys, plukdymas) būdingos bene visoms, vidurvasarį švenčiančioms tautoms. Galbūt, senosios tradicijos ir ritualai leidžia žmonėms susitikti su pasaka ir jos stebuklais, kurie reikalinga ne tik mažiems vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Parengta pagal užsienio spaudą ir kitus šaltinius