2016 06 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

G. Gustaitė: „Ateina nepavydėtino (ne)brandumo metas“

Istorikė Genovaitė Gustaitė

Birželio 28-ąją minime palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju metines. Kitais metais švęsime beatifikacijos trisdešimtmetį. Nors yra pastangų plačiau supažindinti visuomenę su asmenybe, kuria Lietuva gali vertai didžiuotis, tačiau jų dar tikrai nepakanka. Juk kalba eina apie žmogų, kurį Šv. Petro įpėdiniai vadino „Dievo vyru“, „tikrai šventu žmogumi“, „ypatinga Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovana“, o Jokūbo tautos sūnui – Lietuvos rabinui Chaimui Burnšteinui – „Jo vardas turi būti įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos istorijos puslapius“. Jis „[…] žmogus, sukurtas pagal D-vo atvaizdą“. O kokios esminės, praturtinančios mūsų istoriografiją V. Karakorskio eilutės „Menoroje“: „[…] mūsų pareiga aiškiai pasakyti: Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis [per 1919 m. pogromą] padarė viską, o gal net ir daugiau, kad nuo tikros mirties išgelbėtų Leibą Jafę ir Šmuelį Nigerį“. Aukščiausias pripažinimų lygis! Toks svarbus palaimintajam pažinti, kelti, juo džiaugtis.

Apsidairykim, kaip mums sekasi tai daryti – džiaugtis, skelbti? Ką tik praėjo 2012-ieji, Lietuvos Vyskupų konferencijos paskelbti Jurgio Matulaičio metai; skatinta atkreipti dėmesį į jo socialinę veiklą. Ir toks reikšmingas sutapimas: būtent 2012-aisiais 90-tį minėjo Lietuvių katalikų mokslo akademija. Įvykiui pabrėžti suvažiavime skaityti įvairių mokslo šakų (medicinos, žemės ūkio ir kt.) pranešimai, tačiau J. Matulaitis – „žymiausias mūsų sociologas, krikščioniškosios akcijos akstintojas“, anot S. Ylos – pranešimo nesusilaukė. Jokio.

Įdomu, jog visai neseniai popiežius Pranciškus šventuoju paskelbė Stanislovą Papczynskį, 1673 m.  įkūrusį marijonų ordiną, kurio vienas tikslų: apaštalauti vargšams ir atstumtiesiems. Taip gyveno ir vyskupas Jurgis: lenkų teigimu jis „gynė kiekvieną skriaudžiamąjį, ypač žydus!“ Bet mums iki popiežiaus mąstymo – toli. Organizatoriai – tikri lietuviai, katalikai, ne kokie „anti“…

Taip pat 2012-aisiais Vilniaus universiteto leidykla išleido „Lietuvos istoriją“ (prieš pirmininkavimą ES, jai prisistatant). Ir prisistatėm be … Jurgio Matulaičio – „didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi“, anot K. Jokanto, be asmenybės, pripažintos „net pasauliniu mastu“, anot kun. V. Aliulio MIC.

Redaktoriaus teigimu, knygą parašė „vieni žymiausių šalies istorijos specialistų“, parašė „iš nūdienos perspektyvos“, „stengdamiesi visam pasauliui priminti, kas buvo yra (ir bus) Lietuva“. Taigi – buvo yra ir bus be Jurgio Matulaičio?

Panašiai atsitiko ir su „Baltų lankų“ išleista studija „Lietuvos žydai“. Autoriai – lietuviai, žydai, dalyko žinovai – paklausti, kodėl knygoje nėra J. Matulaičio – „didžiojo žydų gelbėtojo“ (įrašas pakvietime į žydų bendruomenės renginį 2013 m. gruodžio 4 d.), atsakė: „Daug ko nėra, visų nesudėsi. Čia ne žinynas, o sintetinė studija.“ Labiau neapsinuoginsi… Tai jau ne tik išmanymo, bet (pirmiausia!) sąžiningumo, atsakingumo supratimas.

Taip praėjo 2012-ieji, nusinešdami gražius LVK konferencijos siekimus, kartu klausimą – ar žodis tapo kūnu?

2015-ieji – popiežiaus Pranciškaus paskelbti pašvęstojo gyvenimo metai. Jurgis Matulaitis – vienuolis ir tobulas Kristaus kunigas, vienuolis ir nepaprastasis vyskupas Aušros vartų mieste, taurus vienuolis, vienuolis-apaštalas, gyvosios krikščionybės apaštalas, socialinio teisingumo apaštalas ir t. t. (Taip nurodoma literatūroje.) Tik minėk, skelbk ir džiūgauk! Apsidairykime, pasižiūrėkime…

Mūsų valstybei švenčiant 25-ąsias nepriklausomybės metines Seime pasakytoje kalboje arkiv. Gintaras Grušas paminėjo Adelę Dirsytę (mokytoją, Sibiro kankinę), o ne Pijaus XI, Jono Pauliaus II, rabino iškeltą asmenybę („Dievo vyrą“, „tikrai šventą žmogų“, „ypatingą Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovaną“, „žmogų, sukurtą pagal D-vo atvaizdą“). Jei arkivyskupas būtų skaitęs Jono Pauliaus II laišką, pamokslą, taip nebūtų atsitikę, nes tie dalykai nepamirštami!

Taip pat pernai vasarą, birželio28-ąją vyko du dideli kultūrinio gyvenimo įvykiai: Vilniuje – Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje kariliono varpų šventinimas, Alytuje – Jaunimo dienos. Nei vienur, nei kitur tą dieną Romoje skelbtų apaštalinio laiško eilučių apie didįjį mūsų tautos sūnų, pamokslo minčių apie ypatingą dovaną Bažnyčiai ir lietuvių tautai niekas neprisiminė, popiežiaus džiaugsmo nepajuto, juo nepasidalijo. Lyg nebūtų buvę taip pat minėto Lietuvos Jeruzalės balso – rabino laiško („jo vardas turi būti įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos istorijos puslapius“), drąsių „Menoros“ teiginių.

Kokia sumenkusi, nunykusi toji mūsų istorinė atmintis parodo ir kariliono varpų vardo rinkimas. Dominikonai (šeimininkai), kurija (padėjusi rinkti vardus) nežinojo (?), kad popiežius Pijus XI vyskupą Jurgį „laikė geriausiu iš visų Lenkijos vyskupų“, vadino jį „Dievo vyru“, „tikrai šventu žmogum“, kad jis („Dievo vyras“…) baigė Fribūro universitetą – do-mi-ni-ko-niš-ką-jį! Varpo su jo vardu nėra… Palinkėkime karilionui (tokiam nuskriaustam) gausti ilgai, ilgai, tenepakyla prieš jį pikta ranka!

Atėjo 2016-ieji, popiežiaus Pranciškaus paskelbti Gailestingumo metais, ir „kurija parodė pavydėtiną brandumą“, popiežiaus skelbimo supratingumą. (Tarsi 2015-ieji – pašvęstojo gyvenimo metai – būtų buvę paskelbti ne to paties popiežiaus Pranciškaus, ir kurija tuomet dar nebuvo subrendusi, tik brendo?)

Kaip dažnai gyvenime pasitaiko, moterys yra įžvalgesnės, jautresnės. Antai Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos bibliotekos vedėja Irena Aleksandravičienė 2012-siais, J. Matulaičio metais, parengė labai vertingą parodą, apimančią palaimintojo gyvenimą, jo veiklos laikotarpius. Šią parodą aplankė, pavyzdžiui, tuometinis premjeras A.Kubilius, jo patarėjas L. Talat Kelpša, G. Landsbergis ir kt. O 2015-siais Lietuvos nacionalinis muziejus (direktorė Birutė Kulnytė) vieną savo tradicinių kultūros istorijos vakarų (sausio 15 d. ) skyrė išsamesnei pažinčiai su Lietuvos Jeruzalės istorija J. Matulaičio vyskupavimo metais. Be Pijaus XI, Jono Pauliaus II vertinimų, klausytojai čia išgirdo Mošės Kulbako poemą „Vilnius“ – himną miestui, rabino laišką, kuriuos perskaitė V. Kubilius.

Tokia pat programa buvo atlikta „Katalikų pasaulio“ knygyne (direktorė Daiva Anužytė) 2015 m. sausio 27 d., ją dar papildė J. Lingio dokumentinis filmas apie bažnytinės provincijos įsteigimą, diplomato D. Degučio pasakojimas apie J. Matulaičio – „didžiojo žydų gelbėtojo“ – garso skleidimą Izraelyje.

Tegyvuoja moterys!

Artėja birželio 28-oji, diena, Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju diena. Koks įsimintinas Jono Pauliaus II ta proga pamoksle išsakytas sveikinimas visiems lietuviams, atvykusiems iš ƒ„įvairių kontinentų“, bet ypač tam nedideliam būreliui iš Lietuvos, vadovaujamam „mūsų garbingojo brolio vyskupo Vaičiaus“. Iškeldamas mūsų tautos savybes, ryšį su visuotine Bažnyčia, popiežius kreipiasi tokiais žodžiais: „Brangieji Broliai, kai esate tarp mūsų čia, katalikybės ir mūsų širdyje(!), atrodo, lyg būtų su mumis visa jūsų garbingoji tauta, apsti tikėjimo ir artimo meilės, su nelygstamu dvasinių dovanų lobiu, kurį per šešis šimtus metų teikė ir dabar ji teikia Visuotinei Bažnyčiai.“ Ar esame verti tokių žodžių, jei jų nebeatmename, neskelbiame, nesididžiuojame? Ar neištiko mūsų „pavydėtino (ne)brandumo“ metas? Pamokslo pabaigoje vėl kreipinys Bažnyčios vardu: „Priimkite pranašą kaip pranašą. Priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (plg. Mt 10, 41).

Priimkime!