Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Lozoraičių šeimos biblioteka

Lozoraičių bibliotekos knygos namų pusrūsyje Romoje

Asmeninės bibliotekos yra bet kurios šalies kultūros dalis. Tai kartu ir medžiaga, teikianti žinių apie jas rinkusių žmonių likimus, pomėgius ir gyvenimo būdą. Tyrinėjant asmenines knygų kolekcijas gaunama svarbios informacijos, padedančios suprasti asmenybių įvairovę, išryškėjančią ir per požiūrį į knygas, leidžiančios pajusti epochos dvasią ir vieno ar kito istorinio laikotarpio visuomenės nuotaikas. Šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose ryškėja nauja kultūros vystymosi metodologinė koncepcija, kurioje svarbią vietą užima asmenybės kūrybingumas: siekis atgaivinti „apmirusios“ istorijos – sausų faktų – pasaulį, tyrinėti ne tik globalius pasaulio reiškinius, bet ir individus – iškilius tautos žmones. Tokiu būdu pasaulis pažįstamas iš vidaus per asmenybę, skverbiantis į pomėgių ir interesų lauką, kreipiant dėmesį į kultūrinį tobulėjimą ir aplinką, kurioje ji formavosi.

Analizuojant asmeninius knygų rinkinius pagrindiniu tyrimų objektu tampa įžymių, iškilių asmenų bibliotekos. Deja, lietuvių emigrantų asmeninės bibliotekos iki šiol neužėmė tinkamos vietos kaip kultūrologinių tyrinėjimų objektai, nors ir yra unikalūs įvairiapusiai kultūros tyrimų šaltiniai. Tokie rinkiniai gali teikti informacijos bibliografinėms žinioms papildyti, atsekant, kaip migravo ir buvo leidžiamos lietuviškos knygos užsienyje, tyrinėjant išeivių bendradarbiavimą ir lietuviško mentaliteto kitimą, tiriant emigracijos psichologines ir prisitaikymo problemas, atkuriant skirtingų emigracijos laikotarpių lietuvių gyvenimo ir veiklos kelią.Galima teigti, kad lietuvių išeivijoje asmeninės bibliotekos turėjo ypatingą reikšmę formuojantis pomėgiams ir interesams, kuriant prarastos tėvynės aplinką.

Šiuo metu jau nemažai nuveikta tiriant išeivijos spaudą ir leidybą (R. Misiūnas (1), O. Janonis (2), S. Vėlavičienė (3)). 2007 m. surengta tarptautinė knygotyros konferencija „Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą“ (4), kurią surengė Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Žymiai mažiau tyrėjų dėmesio skirta asmeninių išeivijos veikėjų bibliotekų tyrimams. Šios išeivijos gyvenimo pusės tyrinėjimai galėtų gerokai praturtinti mūsų žinias apie lietuvių išeivių kultūrinį gyvenimą. Spaudos kaupimas specifinėmis emigracijos sąlygomis neretai buvo vienintelė gija, jungusi pabėgėlių bendruomenes su priverstinai palikta tėvyne. Bibliofilinius išeivių polinkius ir asmeninių bibliotekų rinkinius šiuo metu geriausiai reprezentuoja antrosios ir trečiosios išeivijos bangų atstovai.

Į Lietuvą vis dar grįžtantys rinkiniai liudija, kad knygos užėmė svarbią vietą kasdieniame ir dvasiniame lietuvių išeivijos gyvenime, ypač knygos lietuvių kalba. Kaupiant asmeninius rinkinius buvo kuriama artima aplinka. Suvokiant spausdinto žodžio reikšmę ir galią, knyga įgijo didžiulę vertę kaip dvasios stiprybės palaikymo priemonė, žinių šaltinis ir atgaiva sielai, sudaranti sąlygas mąstyti, kalbėti ir dalytis informacija gimtąja kalba.

Išeivijos knygų rinkiniai Lietuvoje

Užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio šeima savo bute Kaune, K. Donelaičio g. 32. Apie 1935 m. Mečislovo Smečechansko nuotr.

Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukė apie 200 000 lietuvių. Vokietijos pabėgėlių stovyklose priglausti lietuviai sugebėjo atkurti daugelį Lietuvoje veikusių draugijų ir organizacijų, leido spaudą, kūrė mokyklas. Tai buvo istorikų vadinama „antroji“ lietuvių emigracijos banga (5). Trečiasis kėlimosi į Vakarų valstybes etapas prasidėjo uždarant karo pabėgėlių stovyklas Vokietijoje ir Austrijoje 1951–1990 metais. Ši emigracijos banga buvo nulemta politinių priežasčių – Lietuvos okupacijos. Dauguma emigrantų buvo inteligentai, išsilavinę žmonės: žinomi mokslininkai, menininkai, politikai, kurie iš pabėgėlių stovyklų atsisakė grįžti į okupuotą tėvynę ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Šių žmonių tautinė savimonė buvo stipri ir lietuviškos tapatybės klausimas jiems neiškilo – tapatumo išlaikymo misiją jie suprato kaip kalbos, kultūros, tradicijų bei paveldo atkartojimą ir išlaikymą. Tokį tautinį supratimą stiprino ir pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybės. Daugiausia lietuviai kėlėsi į JAV, Pietų Ameriką, Kanadą bei Australiją. Šiose šalyse steigėsi ir lietuvių bendruomenės. Emigrantai ilgainiui įsitvirtino, įgavo ekonominių bei kultūrinių galių ir vėliau darė nemažą moralinę įtaką Lietuvos gyvenimui (6).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, per Atlantą į Lietuvos atminties institucijas pradėjo plūsti dokumentų siuntos iš įvairių JAV lietuvių organizacijų ir asmeninių bibliotekų. Netrukus šalies institucijas papildė ir dokumentų archyvai iš Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Kanados. Pagal šių siuntų turinį matyti, kad lietuvių išeivijai knygos buvo svarbi sudėtinė sąmoningumo ir tapatumo dalis.

Nešališkos lietuvių išeivijos palikimo studijos – viena aktualiausių šiuolaikinio mokslo užduočių, nes iš draudžiamos temos išeivija tapo nauja humanitarinių mokslų sritimi. Paskutiniu metu lietuvių išeivijos tyrinėjimais daugiausia užsiima istorikai, literatūrologai, menotyrininkai (7). Tai galėtų būti aiškinama tuo, kad šaliai skaudūs istoriniai įvykiai ir ilgalaikė istorinių faktų klastotė sukėlė didžiulį susidomėjimą atvertais dokumentiniais archyvais, drausta ir nutylėta egzodo literatūra tapo sudėtine lietuvių literatūros dalimi, kaip ir išeivijos menininkų kūryba. Įvairių žanrų literatūra, taip pat ir filosofinė bei istorinė, visuomet atspindėjo lietuvių autorių kultūrinius idealus ir ryškiausius inteligentijos tapatumo elementus. O inteligentija yra tarsi tautos smegenys, kurių pagrindinis vaidmuo plėtojant naujas idėjas – formuoti visuomeninę sąmonę. Išeivijos kultūrininkų keliamos problemos – socialinis teisingumas, santykis su religija, prievarta ir savanorystė, inteligentijos ir tautos santykis – tapo aktualios ieškant būdų įveikti socialinę, ekonominę ir dvasinę krizę atgimstančiai šaliai.

Per paskutiniuosius 20 metų lietuvių išeivijos bendruomeninės veiklos tyrinėjimas išlieka viena aktualiausių temų. Nors pavienių lietuvių išeivijos veiklos tyrėjų publikacijos pradėtos skelbti jau anksčiau (8), atspirties tašku sąlyginai laikytinas 1994 m. Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Lietuvių išeivijos institutas, vykdantis išeivijos organizacijų ir atskirų asmenų kultūrinio, politinio ir mokslinio palikimo kaupimo, tyrimo, išsaugojimo ir eksponavimo funkcijas (9). Šioje įstaigoje dirbantys mokslininkai tyrinėja lietuvių egzilio istorijos, literatūros ir šiuolaikinės migracijos problematiką. Įstaiga atlieka ir dokumentinių archyvų kaupimo, tvarkymo bei saugojimo funkcijas. Gauta medžiaga naudojama tyrimams.

Diplomatų šeima Romoje: (iš kairės) Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), Stasys Lozoraitis, Kazys Lozoraitis. Apie 1950 m.

Pirmasis archyvas, kartu su didžiule asmenine bib­lioteka atkeliavęs į institutą 1993 m., buvo Broniaus Kviklio (10), perduotas jo dukterų. Tai turtinga biblioteka, kurioje yra ir labai vertingų antikvarinių leidinių, senų maldaknygių, daugybė lituanistinių knygų, išleistų tarpukario Lietuvoje ir JAV lietuvių kalba, taip pat visame pasaulyje įvairiomis kalbomis išleistų knygų apie Lietuvą. B. Kviklys sukaupė ir beveik visas sovietmečiu Lietuvoje išleistas visuomeninių ir humanitarinių mokslų sritis apimančias knygas. Gausu grožinės literatūros. Turtinga biblioteka reikalinga istorikams ir kitiems humanitarams. Gavus šį archyvą ir kilo mintis kurti Išeivijos studijų centrą, dabartinio instituto pirmtaką. Šiuo metu centras yra Lietuvių išeivijos instituto padalinys. Įstaigos turimi archyvai – daugiausia rašytinė medžiaga: dokumentai, rankraščiai, knygos, periodika, asmeninės bibliotekos.

Į instituto saugyklas pateko ir jose saugomas minėtas Broniaus Kviklio (8 tūkst. vnt.), taip pat Vytauto Kavolio (11) (1300 vnt.) ir Aleksandro Štromo (12) archyvai su gausia politinių, socialinių, humanitarinių mokslų biblioteka (12 tūkst. vnt.), kun. Vinco Valkavičiaus (13) biblioteka, kurioje yra senųjų lietuvių emigrantų laikraščių („Apšvieta“, „Garsas“, „Rytas“, „Valtis“, „Keleivis“) mikrofilmai, Broniaus Nemicko (14) periodiniai leidiniai, skaitytų paskaitų konspektai, Alekso Vaškelio (15), Adolfo Damušio (16), Liūto Mockūno (17) ir kitų išeivių knygų rinkiniai.

Ilgainiui Lietuvių išeivijos institutas nusprendė įgyvendinti projektą, kurio metu būtų surinkta informacija apie Lietuvoje saugomą lietuvių išeivijos dokumentinį paveldą. Taip gimė mintis sukurti tokių duomenų bazę „Sietynas“. 2010 m. pradėtas įgyvendinti Lietuvos mokslų tarybos finansuojamas projektas, kurio tikslas buvo atpažinti, rinkti ir sisteminti duomenis apie lietuvių išeivijos sukauptą dokumentinį palikimą Lietuvoje ir, remiantis surinkta informacija, sukurti egzodo paveldo duomenų bazę. Dalyvauti projekte buvo pakviesti 159 muziejai, 64 bibliotekos, 14 archyvų ir 12 universitetų bei mokslo institutų. Gauti duomenys atskleidė, kad didžiausi dokumentinės medžiagos masyvai saugomi Lietuvos didžiuosiuose miestuose: Vilniuje – 10, Kaune – 13, tačiau jų geografija labai plati: Alytus, Anykščiai, Druskininkai, Panevėžys, Kupiškis ir t. t. Šie iškalbingi duomenys liudija, jog nemaža dalis išeivijoje gyvenusių asmenų savo palikimą atidavė tėviškių muziejams ir bibliotekoms. Į duomenų bazę „Sietynas“ jau surinkta informacija apie daugiau nei 200 archyvinių fondų, kuriuose atsispindi ir pirminiai duomenys apie asmenines bibliotekas.

Villa Lituania pastatas Romoje

Kaip minėta, Lietuvoje įvairiose bibliotekose saugomi filosofo Antano Maceinos (1908–1987), architekto Jono Pajaujo (1920–2000), rašytojo Tomo Venclovos (g. 1937) (visi – LNB); antropologės Marijos Gimbutienės (1921–1994), rašytojos, poetės Alės Rūtos (tikr. Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė; 1915–2011), inžinieriaus Viliaus Bražėno (1913–2010) (visi – LMAVB) knygų rinkiniai. Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklose laikomos diplomato Alberto Geručio (1905–1985), kalbininko Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992), tautotyrininko Antano Juozo Mažiulio (1914–2007), architekto Algirdo Mošinskio (1905–1991) (18), pedagogo Antano Paplausko-Ramuno (1910–1974), knygotyrininkės Barboros Vileišytės (1918–2012), pedagogo Geniaus Procutos, menotyrininko Geraldo L. Pociaus, poeto Jono Aisčio-Aleksandravičiaus (1904–1973) ir kt. turėtos knygos.

Galima pažymėti, kad daugumos iš minėtų knygų rinkinių vadinti asmeninėmis bibliotekomis būtų neteisinga – kai kurių saugomų archyvų knygų skaičius siekia nuo keliasdešimties iki kelių šimtų vienetų, tad akivaizdu, kad tai tik buvusių asmeninių bibliotekų rinkinių dalys. Po mokslininko mirties giminės su knygų rinkiniu dažnai pasielgdavo savo nuožiūra – kai ką pasilikdavo, kai ką išdalydavo saugoti kelioms institucijoms. Be to, nė vienos iš išvardytų bibliotekų negalėtume pavadinti šeimos biblioteka. Dalies jų kaupimo paskata buvo profesiniai interesai, pvz., Klaipėdos universiteto bibliotekai dovanota JAV gyvenusio medicinos mokslų daktaro Kazio Pemkaus biblioteka, kurios didelę dalį jis sukaupė rinkdamas medžiagą apie Pasaulio gydytojų sąjungos istoriją. Kitu atveju tai būna tik dokumentų kopijų rinkiniai, kaip antai tame pačiame universitete saugomos politiko ir visuomenės veikėjo M. Brako archyvo, laikomo Putname, kopijos. Tematika ir kalbiniu požiūriu išskirtinė filosofo A. Maceinos asmeninė biblioteka, kurią daugiausia sudaro filosofijos veikalai vokiečių kalba ir kuri buvo reikalinga savininko profesinei veiklai, bet pradėta rinkti tik apsigyvenus svetur, nes Lietuvoje buvusi biblioteka neišliko. Dailininko Kazio Varnelio biblioteka – vienareikšmiškai bibliofilinė, pareikalavusi didžiulių savininko investicijų ir teikusi jam didelį malonumą kaip kolekcininkui.

Iš minėtų kitų išeivijos veikėjų bibliotekų išsiskiria Lozoraičių biblioteka. Ji gauta ne iš Amerikos žemynų, kaip dauguma išeivių bibliotekų, o iš Italijos, Romos, kur kelis dešimtmečius gyveno diplomatų šeima. Kol kas Lietuvos tyrėjai turi labai mažai žinių apie lietuvių bendruomenes Italijoje ir jų leidžiamą spaudą.

Garsių Lietuvos diplomatų Lozoraičių šeimos (19) biblioteka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus fondus papildė 2007 m. Viena iš išskirtinių šio rinkinio ypatybių – kad biblioteką visą gyvenimą kaupė ir saugojo visi šeimos nariai. Iš kitų veikėjų asmeninių bibliotekų kolekcija išsiskiria ir savo chronologija: seniausia knyga leista Bazelyje 1615 m. „Michalonis Lituani De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum, fragmina X. multiplici historia referta…“, o vėliausiai išleista knyga – 2009 m. „Millenium of Lithuania“, kurią savo parašu pažymėjo Daina Lozoraitis. Lozoraičių biblioteka ypatinga ir tuo, kad daugumą asmeninių bibliotekų okupacijos ir tremties sąlygomis išblaškius ar sunaikinus, šioji, kaupta daugiau kaip šimtą metų, išliko vientisa, joje aptinkama knygų su vyresniųjų Lozoraičių, Stasio ir Vincentos tėvų bei kitų namiškių, monogramomis.

Lozoraičių šeimos bibliotekos komplektavimas

Lietuvos Respublikos pasiuntinybių, atstovybių antspaudai Lozoraičių bibliotekoje

Šiandien vienas iš patikimiausių būdų ištirti Lozoraičių šeimos bibliotekos komplektavimo istoriją – išnagrinėti gausius knygose išlikusius nuosavybės įrašus ir ženklus. Didelė vertybė yra daugybė autografų, kuriuos ant dovanojamų knygų šeimos nariams rašė ne tik tarpukario ir išeivijos atstovai, bet ir kitų šalių autoriai. Tai liudija plačius šeimos ryšius su po visą pasaulį išsisklaidžiusia lietuvių išeivija ir kitų tautų emigrantų bendruomenėmis. Pagal Lozoraičių bibliotekos knygose randamų įrašų pobūdį jas galima suskirstyti į atskiras grupes ir taip nustatyti bibliotekos komplektavimo būdus.

Pirkimas. Vienas iš pagrindinių ir populiariausių asmeninės bibliotekos formavimo būdų yra knygų pirkimas. Lozoraičių šeimos nariai neabejotinai lankėsi knygynuose ieškodami įdomių leidinių. Tarpukaryje leista literatūra buvo kaupiama gana gausiai. Nuolat pildomos bibliotekos teminė sudėtis turėjo tenkinti šeimos profesinius, akademinius, lituanistinius ir laisvalaikio skaitymo poreikius. Buvo komplektuojama universali šeimos biblioteka. Ir vėliau, priverstinės emigracijos sąlygomis gyvendami užsienyje ir atstovaudami okupuotam kraštui diplomatiniu lygiu, Lozoraičiai tikslingai kaupė svetur išleistas knygas apie Lietuvą, rinko Lietuvos okupacijos ir sovietizmo studijoms svarbius leidinius. Diplomatinis statusas įpareigojo nuolat dalyvauti įvairiose šalyse įsikūrusių lietuvių išeivijos bendruomenių veikloje ir veikiančiose pasiuntinybėse. Susidarydavo palankios progos susipažinti su tų šalių leidybine produkcija. Taip biblioteką papildydavo aktualūs leidiniai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Pietų Amerikos, Prancūzijos, Kanados ir kitų šalių.

Galima teigti, kad nebuvo apsiribojama tik paprastais knygynais, neapseita ir be specializuotų, o tam tikrais atvejais, matyt, ir antikvarinių knygynų. Tai galėtų paliudyti neretai kolekcijoje aptinkamos knygos su vidiniame kietviršyje priklijuota firmine gulsčio stačiakampio formos lipde su užrašu rausvame fone – „Pribacis Vokiečių Knygynas Laisvės Al. 48“. Tokia lipdė yra 1929 m. vokiečių kalba išleistoje Jono Svenssono knygoje „Nonni“. 1937 m. Vienoje išleistoje Thomo Manno knygoje „Der Zauberberg“ priklijuota to paties knygyno tokios pat formos lipdė, kurios tamsiai žaliame fone užrašyta „Pribacis knygynas Laisvės Al. 48“. Kadangi knygų su tokiomis lipdėmis aptinkama ir daugiau, galima teigti, kad Lozoraičių šeimos nariai buvo gana dažni šio knygyno klientai.

Vėliau, apsigyvenę Romoje, Lozoraičiai, neprarasdami savojo identiteto ir nepamiršdami ypatingo šeimai suteikto statuso, nuoširdžiai stengėsi kuo geriau pažinti kraštą, kuriame teko taip ilgai gyventi. Šeimos bibliotekoje gausu italų kalbos žodynų, kitų mokomųjų priemonių. Jų dažnas keliones po šalį liudija kartografijos leidiniai – įvairūs Italijos vietovių žemėlapiai, skirti keliaujantiems automobiliais, italų grožinės ir vaikų literatūros knygos, taip pat puikūs Italijos meno albumai. Visa tai, manytina, įsigyta pačių Lozoraičių.

Prenumerata. Tikėtina, kad iš Londono nuolat gaunami „Nidos knygų klubo“ leidžiami leidiniai buvo prenumeruojami. Kitaip nei kiti pokario leidiniai, jie buvo įrišami ne vienu metu, nors tikriausiai tų pačių meistrų (tai liudija vienodas įrišimo stilius – tarp sodriai raudonos spalvos viršelių įterptas pluoštas tamsiai žalia spalva įrištų knygelių). Tai leidžia manyti, kad susikaupus knygų pluoštui buvo skubama jas įrišti, nes leidykla savo produkciją leido plonais viršeliais. Tai, kad leidiniai buvo prenumeruojami, leidžia įtarti viename egzemplioriuje aptiktas oficialus leidyklos vokas su Lozoraičių ir redakcijos atgaliniu adresais, kokius paprastai siunčia leidyklos savo klientams, nors kategoriškai to teigti negalima, nes kol kas nerasta jokio laiško, patvirtinančio šią versiją.

Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) autografuotos knygos priešlapis

Palikimas. Kolekcijos dalį sudarančios XIX a. pab. knygos, išsiskiriančios puikiais įrišimais, duoda pagrindo manyti, kad jos galėjo priklausyti dar Stasio Lozoraičio vyresniojo tėvui Motiejui Lozoraičiui, kuris, dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo slaptoje mokinių kuopelėje, pirkusioje bendram lavinimuisi skirtas knygas. Grįžęs į Lietuvą ir apsigyvenęs Kaune, jis aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo judėjime, buvo vadinamas varpininku (20). Penki mažo formato kukliai įrišti „Ūkininko“ 1881, 1892, 1903–1905 metų ­komplektėliai yra iš jo aktyvaus darbavimosi spaudoje laikotarpio. Lyginant su kitais Lozoraičių bibliotekos knygų įrišimais, šie komplektai labai skiriasi. Jie įrišti tamsiai pilku kartonu, nugarėlės aptrauktos beveik juoda tekstiline medžiaga. Taip pat įrištas ir 1902–1903 m. „Naujienų“ komplektas. Motiejaus Lozoraičio bibliotekai galėtų būti priskirtas ir 1863 m. Berlyne išleistas žodynas „Die lettische sprache“ (parengtas Augusto Bielensteino), kurio XIX a. pab. puikaus įrišimo odinėje nugarėlėje likusi nedidelė popierinė lipdė su inicialais „M. L.“. Panašiai atrodo ir 1882 m. Veimare išleista knyga „Ostlitauische Texte…“. Abiejose knygose gausu marginalijų, kai kurie įrašai lenkų kalba, lietuviški žodžiai sukirčiuoti. Kaip tik tuo laikotarpiu šalyje buvo stengiamasi sunorminti bendrinę lietuvių kalbą, tad visuomenininkams teko atsakingai žiūrėti į viešai pateikiamus tekstus.

Paveldėtų arba „atsineštų iš vaikystės namų“ knygų galima rasti ir tarp V. Lozoraitienės-Matulaitytės priklausomybės ženklu pažymėtų leidinių. 1909 m. Paryžiuje išleistoje Larive ir Fleury prancūzų kalbos gramatikoje „La deuxième annèe de grammaire: revision…“ antraštinio lapo dešiniajame kampe parkeriu užrašyta: Wincuni i Janki M. VIII kl. 1 od. [vėliau pieštuku prirašyta] i Grażyny (namie vaikystėje buvo kalbama lenkiškai). Neabejotinai ši knyga, kaip ir kai kurios kitos, į šeimos biblioteką pateko iš Vincentos namų. Biblioteką taip pat papildė dar prieš vyresniųjų Lozoraičių vedybas (1923 m.) įsigytos knygos, kai Vincenta jas pasirašinėdavo mergautine Matulaitytės pavarde. Tokių yra ne viena. Galima būtų paminėti 1922 m. Berlyne išleistą Alberto Einsteino veikalą, išverstą į rusų kalbą – „Теория относительности…“. Prie „atsineštinių“ knygų galima būtų priskirti ir V. Matulaitytei dedikuotą Juozo Ereto knygą „La Lituanie: passé, présent…“, išleistą Paryžiuje apie 1919 metus, bei to paties autoriaus „Le journalisme en vingt leçons“ (Paryžius, 1920). Jaunos Vincentos interesus atspindi ir Mečislovo Dukštos 1917 m. Ženevoje leistos knygelės: „Le Royaume de Lithuanie au XIIIe siécle…“ir „Etude etnographique sur l’ancien peuple lithuanien“. Gerai mokėdama rusų kalbą, ji įsigijo ir Maksimo Kovalevskio knygą „Экономический строй России Максима Ковалевского…“, išleistą 1900 m., taip pat L. Šestovo „Добро в учении гр. Толстого и Ф. Нитше“ (Berlynas, 1923).

Bus daugiau


1 Pvz.: Misiūnas, Remigijus. Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba, 1945–1952. Vilnius: Versus aureus, 2003. 407 p.; Išeivių knygos leidyba Vakarų Europoje 1945–1952 m.: mokomoji priemonė. Vilnius: VU l-kla, 1997. 36 p.

2 Pvz.: Janonis, Osvaldas. Lietuvos ir išeivijos bibliografijos chronologija (iki 1990 m.). Vilnius: VU l-kla, 2007, 297 p.

3 Pvz.: Vėlavičienė, Silvija Marija. Draustosios spaudos pėdsakais. Vilnius: Lietuvos nac. M. Mažvydo b-ka, 2011. 414, [1] p.

4Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą: tarptautinės knygotyros konferencijos programa, 2007 m. rugsėjo 27–28 d. [Vilnius]. [Vilnius: Vilniaus universitetas. Komunikacijos fakultetas, 2007]. 24 p.

5Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2005, t. 8; p. 340.

6 Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu išeivijos lietuviai buvo svarbūs rėmėjai ekonominiu, diplomatiniu ir politiniu aspektais.

7 Saldukas, Linas. Kviečia Lietuvių išeivijos institutas Kaune. Pasaulio lietuvis. 2007, nr. 3, p. 10–11.

8 Pvz., Alfonso Eidinto veikla labiau susijusi su istorinių dokumentų tyrinėjimu ir atskirų istorinių personalijų biografijomis.

9VDU Lietuvių išeivijos institutas. [žiūrėta 2014 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: www.iseivijosinstitutas.lt.

10 Bronius Kviklys (1913–1990) – ekonomistas, teisininkas, žurnalistas.

11 Vytautas Kavolis (1930–1936) – sociologas, visuomenės veikėjas.

12 Aleksandras Štromas (1931–1999) – teisininkas, politologas.

13 Vincas Valkavičius (1929–2005) – kunigas, istorikas, muzikas.

14 Bronius Nemickas (1940 –2007) – teisininkas, visuomenininkas.

15 Aleksandras Vaškelis (1920–1996) – lituanistas, K. Donelaičio kūrybos tyrėjas.

16 Adolfas Damušis (1908–2003) – chemikas, mokslininkas išradėjas.

17 Liūtas Mockūnas (1934–2007) – inžinierius, publicistas.

18 Sukaupė XVI–XVII a. Lietuvos žemėlapių, XVII–XIX a. lituanistinių spaudinių kolekciją, ją saugo Kauno technologijos universiteto biblioteka. Jo surinktą rankraščių, inkunabulų ir retų knygų apie Lietuvos kultūros praeitį kolekciją saugo Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka.

19 Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) – Lietuvos diplomatijos šefas; Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė (1896–1987) – visuomenės veikėja, pedagogė; Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) – politinis ir visuomenės veikėjas, diplomatas; Kazys Lozoraitis(1929–2007) – diplomatas, ilgametis Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, Vatikano radijo lietuvių redakcijos darbuotojas.

20Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, t. 16, p. 478.