Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

In memoriam. Henrikas Algis Čigriejus: „Nemokėjau rašyti apie tai, kas manęs nejaudina“

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus

Evgenios Levin nuotrauka

Liepos 1 dieną, eidamas 84-uosius metus Vilniuje mirė žymus lietuvių rašytojas, poetas, prozininkas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Henrikas Algis Čigriejus. Skelbiame 2014 metais parengtą Sauliaus Vasiliausko pokalbį su rašytoju.

1933 m. Vidugirių kaime, Saločių valsčiuje gimęs poetas ir prozininkas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Henrikas Algis Čigriejus neseniai sulaukė 80 metų jubiliejaus. Vilniaus universitete lituanistikos studijas baigęs rašytojas, „Poezijos pavasario“, „Jotvingių“, „Antano Miškinio“, „Petro Cvirkos“ ir kt. premijų laureatas, teigia per savo „aštrų liežuvį“ ne kartą prisiviręs košės.

Paskambinus rašytojui, atsiliepė jo dukra: „Tėveliuk, atsitrauk nuo kompiuterio, tau skambina.“ Kaip vėliau paaiškėjo, kompiuteris čia teatlieka spausdinimo mašinėlės funkciją – plunksna rašyti tekstai perrašomi. Straipsnį apie gimtąjį kraštą rengiantis poetas ir prozininkas šmaikštavo, kad pokalbiui laiko ras – juk yra „pensininkas, o jaunimo kalba tariant – pensas“.

Gimėte Vidugirių kaime, Pasvalio rajone. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ką prisimenate iš karo, pokario metų?

Prisiminimų daug – vieni gražesni, kiti – ne tokie. Man teko gyventi baisiais laikais: kada Jonas turėjo šauti į Petrą, o Petras į Joną, nors niekad prieš tai nebūtų to darę – svetimieji primetė mums žaidimus, o mes pasigriebėm, ką padarysi… Žemelė sutaikė visus, bet atsiminimai lieka.

Mokykloj per pertrauką eidavom į miestelio aikštę pažiūrėti, ar yra nušautų vyrų. Reikėjo visa tai kažkaip iškentėti.

Esate minėjęs, jog vaikystėje kartu su pusbroliu leisdavote pačių parašytas knygas – „lininiais siūlais susiūtus sąsiuvinėlius su žiauriais tekstais ir iliustracijom“. Kokių dar kūrybiškų idėjų kildavo jaunajam Henrikui?

Iš prigimties buvau knygius. Už tai, kad rašau, matyt, yra kažkaip nulemta. Reikėtų pasakyti „ačiū“ dėdei Petrui, kuris buvo kelių inžinierius. Grįždamas atostogoms į tėviškę, atveždavo ne saldainių, o knygų (dar kai kurias jų turiu). Ir užkrėtė mane „knygų liga“.

Mūsų namuose netrūko skaitinių. Vokiečių laikais gaudavome kelis laikraščius: „Į laisvę“ (vėliau vadinosi „Ateitis“), „Ūkininko patarėją“, „Naująją sodybą“, „Savaitę“, „Žiburėlį“. Dar ir šiandien turiu išsaugojęs 1943 m. „Žiburėlio“ komplektą. Nors tas šiek tiek provokiškas leidinys buvo skirtas vaikams, jame publikuota ir rimta H. Nagio, J. Baltrušaičio, B. Brazdžionio, A. Miškinio ir kt. kūryba. Karo metais jis tarsi sakė: „Vaikai vaikai, karas tai karas, bet yra dar ir gyvenimas“.

Mudu su pusbroliu nutarėm „leisti“ ir savo laikraštį – siūdavome knygeles. Jis parašė knygą „Apie jūrininką ir kareivį“, o aš – „Trys girtuakliai“. Jis man sako, kad klaidą padariau, o aš teisinuos, kad taip ir girdžiu – girtuakliai. Iš tokių juokų, nerimtų dalykų, kartais ir rimti pasidaro.

Su tėvais Antanu, Apolonija ir sese Dalia Regina, 1952 m.

Kokie autoriai, knygos tuomet darė didžiausią poveikį?

Pirmiausia Kazys Binkis su savo „prastu“ kirčiavimu – aš iki šiol prastai kirčiuoju, esu biržietis – ir jo nuostabi knyga „Kiškių sukilimas“. Kai atėjau į pradžios mokyklą, jau mokėjau beveik visą ją atmintinai. Tas pats dėdė Petras atvežė ir Binkio verstą Hofmano eilėraščių knygą „Vaikai vanagai“ – baisūs tekstai, bet man darė pasiutiškai didelį įspūdį. Buvo ten ir tikrai gražios pedagogikos, pvz., tyčiojasi vaikai iš negriuko, o pasakyta „Žmogus jis visai nekaltas, jeigu nėr kaip jūs toks baltas“. Kai kurių knygų dar turiu ir originalius leidimus.

Kaip apibūdintumėte savo kelią į literatūrą? Ar jis tradicinis to meto kontekste? Kada publikavote pirmuosius kūrinius?

Vidurinėje mokykloje garsėjau kaip dailininkas. Bet kai Pasvalio rajono laikraštis (gal 1951 ar 1952 m.) paskelbė apsakymų konkursą, mokytojų paragintas ir aš kažkokį tekstą parašiau. Keista, iki šiol neatsimenu, apie ką jis galėjo būti. Ar tik ne apie tai, kaip Amerikos jaunimas kovoja už taiką, ar dar kokią nesąmonę.

Iš tikrųjų pradėjau rašyti tik studijų metu. Gyvenau Tauro bendrabutyje kartu su Jonu Juškaičiu, Juozu Tumeliu, Pauliumi Dreviniu. Ką nors parašę, vienas kitam parodydavome. Pirmieji mano eilėraščiai pasirodė tik 1957 m. „Jaunimo gretose“, „Švytury“. Kadangi niekaip negalėjau priversti save parašyti ką nors „valdiško“, nelabai norėjo mano kūrybą spausdinti. Nemokėjau rašyti apie tai, kas manęs nejaudina – apie visokius „komunizmo rytojus“.

„Tauro“ bendrabutyje, 1957 m.

Ar studijų laikais literatūriniame gyvenime dalyvaudavote?

Jau maždaug 1957-1958 m. universiteto literatų būrelis rengdavo įvairius vakarus: Anykščiuose, Kaune, Druskininkuose… Tuo metu socialistinis realizmas jau nebebuvo toks aršus. Atsimenu, vykome į Kauno Politechnikos instituto literatų būrelio, kuriam tada vadovavo Icchokas Meras, organizuojamą vakarą. Važiavome su universiteto skirta „Pobieda“: Judita Vaičiūnaitė, Vladas Dautartas ir aš. Paskui dar prisidėjo Kazys Saja ir Algimantas Baltakis. Taigi, mes tam vakare skaitom apie pavasarį, gamtą, meilę ir t.t. Ir kažkoks vienas poetas paskaitė apie kolūkio laukus ir traktorių – visa salė pradėjo juoktis. 1957-aisiais buvo jau prasidėjęs atlydys.

Tai Vilniaus ir Kauno literatai artimai bendravo?

Neprisimenu. Na, tiesą sakant, man Kaune tas vakaras buvo lemtingas – ten susipažinau su savo būsima žmona. Vilniaus universiteto literatus tada globojo doc. Adolfas Sprindis. Jaučiau didelę moralinę pagarbą iš prof. Vandos Zabarskaitės. Universitete buvome parengę ir kūrybos almanachą „Šviesų rytą“, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos. Kažkur pas mane dar yra likę tie tekstai, viršelį piešiau…

Pirmoji Jūsų knyga „Metų šviesos“ (1971 m.) – eilėraščių rinkinys, nors pradėjote nuo apsakymų?

Taip, nuo apsakymėlių. Ir universitete keletą jų rašiau, bet taip ir liko stalčiuje. Vėliau buvau pradėjęs rašyti memuarus – paskatino ypatingo grožio Janio Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“ – pamaniau, kad galiu parašyti savo vaikystės knygą. Išėjo nemažas aplankalas, iš kurio dabar semiuosi idėjų apsakymams.

Jūsų kūryboje plėtojamoje kaimo temoje sušmėžuoja ir viena kita sovietmečio detalė, pvz., novelėje „Kelrodis“ Apolinaras dovanų gauna Stalino biografiją ir bando jos atsikratyti, o „Svetimų švenčių išvakarės“ mokiniai Vilius ir Juzė gauna nurodymą užrašyti plakatą: „Tegyvuoja didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos XXXI metinės“. Vėlai po pamokų vargstančius jaunuolius pastebi prancūzų kalbos mokytoja, pasiūlanti vaikams vogti knygas iš koridoriuje sudėtų maišų. Toje pačioje novelėje vienos knygos vadinamos „nelaimingomis“, „pasmerktomis“ knygomis, kuriose esti „senasis raugas“ (pvz., Dievas pradedamas didžiąja raide). Jei nuo novelės grįžtume prie prisiminimų: ko teko patirti su tokiomis organizacijomis kaip „Glavlitas“, ar buvote atidžiai stebimas, cenzūruojamas?

Manau, kad taip. Juk antroji knyga išėjo tik praėjus šešeriems metams nuo pirmosios… Įsivaizduokit: parengi rankraštį, nuneši į leidyklą, prasideda vidinės recenzijos ir t.t. Atsimenu kartą į „Švyturį“ nunešiau eilėraštį apie jurginus: „Lig stogo jurginai užaugs, / Kad pririšti galėtume žirgus. / Tiesa, mes neturim žirgų, / Ir jau skina sekmadienis mūs atminimui jurginą.“ Ir manęs klausia: „Palauk, neturim žirgų? Apie kokius tu ubagus nori rašyt?“ – pasitaikydavo visokių kuriozų. Jurginai dideli, o arklio mat neturi (juokiasi).

Kartais jauniems žmonėms sunku suprasti tokį dalyką: reikėjo mums žaisti žaidimą, atiduodant tas vadinamąsias „duokles“. Parašei apie spalio revoliuciją, o toliau galėjai rašyti apie ką nori. Man, tiesą sakant, nesisekė to padaryti, nemokėjau, nors pasiusk.

Dėstėte įvairias humanitarines disciplinas – etiką, estetiką, kultūros istoriją… Ar griežtas buvote dėstytojas, daug reikalavote iš savo studentų?

Kadangi buvau karšto, sangviniško būdo, tai buvau prisiviręs košęs, penktame kurse turėjau būti pašalintas iš universiteto: ant Basanavičiaus kapo per Vėlines padėjau gėlę, Operos ir baleto teatre sukėlėme triukšmą, kad „Faustą“ su Antanu Kučingiu pakeitė į „Pilėnus“. Mano charakteristikoj pažymėta, kad dėl „tam tikrų antitarybinių pažiūrų negali dirbti mokykloje“. Teko rinktis specializuotą, ekonominio profilio mokyklą – kooperacijos technikumą. Ten humanitarinės disciplinos buvo tik fakultatyvios. Aš dėsčiau estetiką ir kultūros istoriją. Kad ir kaip būtų, reikia nusilenkti tuometinei Švietimo ministerijai už tai, kad visur – net ir elektromechanikos, ir žemės ūkio, ir medicinos mokyklose – dėstytos humanitarinės disciplinos. Studentų labai neapsunkinau, didelių kliūčių nedariau, o jie tikrai klausėsi, domėjosi. Mano kolega Vladas Aleksandravičius buvo įsteigęs „Estetikos klubą“. Kasmet Laimonas Noreika ten ką nors skaitydavo. Pamenu, vieną vasario 16-ąją jis skaitė Vinco Mykolaičio–Putino eiles – mes stebėjomės, kaip nebijojo.

Tik atėjus nepriklausomybei, pasikeitus kontingentui, pradėjo mokytis labiau tik versliniais dalykais besidomintieji, dėstyti humanitarinės disciplinas tapo sunkiau.

Esate minėjęs, kad „visi, kurie rašome, tai darome tik todėl, kad mums taip lemta“. Ar rašymas, kūryba yra lemtis? O gal tai pasirinkimas, darbas, pomėgis?

Man beveik nėra abejonių – daug ką žmogus gali padaryti geriau, tačiau kūryboj negali padaryti geriau, negu tau duota. Gali profesionaliai taisyti, bet kas turi ateiti, tas turi.

Buvau gavęs daug dovanų vidurinėje mokykloje – dailininkas, sportininkas, aktorius – tik baisiai nemokėjau chemijos (juokiasi). Tačiau svarbu plėtoti vieną talentą, nesiblaškyti. Jonas Strielkūnas – nei dailininkas, nei aktorius, o koks poetas! Galbūt išimtis yra Leonardas Gutauskas, bet tokių pasitaiko vienetų vienetai.

Su dukra Egle – „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mokytoja, 1986 m.

2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija Jums skirta „už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę.“ Iš šios formuluotės kyla keli klausimai. Pvz., kas įvardijama „šiuolaikinės lyrikos kalba“? Kaip mezgėsi Jūsų santykis su Kristijono Donelaičio darbais?

Matyt, ne ta graži, ištobulinta, išlavinta, silabotoninės eilėdaros kalba, bet tokia su tam tikrais pasistumdymais, grubiais štrichais, modernesnė – nežinau, ką jie turėjo galvoje.

Ne kartą esu minėjęs: mokykloje statėme spektaklį. Scenoje reikėjo stalo, knygų, kitų dekoracijų. Ir kol nevyko spektaklis, kol buvo šokiai, atsiverčiau Donelaitį ir man pasirodė, kad tai stebuklas, kad nieko nėra gražesnio… Vėliau, kaip pradėjau dėstyti, supratau, kad Donelaičio neįmanoma įdiegti – jis pats turi pas tave ateiti, uždanga nuo akių turi nukristi.

Lietuva mini 300-ąsias būrų dainiaus gimimo metines. Jau būta (ir dar bus) įvairių renginių, knygų mugėje skaityta visa poema. Kaip manote, ko reikia, kad visuomenė prisimintų literatūros klasikus, kad jie būtų įdomūs ne tik suaugusiajam, bet ir jaunajai kartai?

Pats mokytojas lituanistas turi būti labai užsidegęs ir perpratęs „Metus“. Tiesiog jis turi nustebti: „Kaip šitai galėjo atsitikti, kad šitokioj tamsoj, varguos paskandintoj Lietuvoj staiga išdygo toks daigas – ąžuolų ąžuolas?“. Į Donelaitį reikia įsiskaityti, pajausti žodžių skambesį. Nereikia jo praryti kaip kokios programos – būrai viežlybi, būrai nenaudėliai. Atsiversk kokią nors vietelę ir pamatysi, kas per gražumas sužimba: „O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį, / Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę, / Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsyn.“ Tai kad užsvilino Mykolas kuilį! Donelaitis turėjo puikų humoro jausmą. Gal jį reikėtų akcentuoti vaikams.

Ne kartą esate sakęs, kad Jūsų kūryba kyla iš prisiminimų. Ar visus ryškiausius prisiminimus jau vienaip ar kitaip naudojote kūryboje? O gal kai kuriuos apeinate, gal kažką norisi praleisti, pasilikti, nepasakoti?

Be jokios abejonės, šį tą pasilieku sau. Kažkas yra pasakęs: „Oi, kaip už nosies mus vedžioja prisiminimai.“ Mums atrodo vienaip, o iš tikrųjų prisiminimai sąmonėje persiformuoja, pakinta. Kartais paklaustas vieno ar kito klausimo abejoju, ar atmintis per ilgą laiką ko nors nesupainiojo. Rašant apsakymą tai kas kita – paimi kokį nors faktą, fragmentą, išmonę ir nuvingiuoji daug toliau. Visko, žinoma, neaprašysi. Literatūra yra literatūra. Ne protokolas, ne apybraiža… Ji turi daug laisvių savo arimuose.

Ant manęs tekstų prototipai turėtų nepykti, aš net ir pijokėlių nenoriu parodyt prastai. Tiesa, dauguma jų yra jau aname pasaulyje.

1986 m. Alfredo Senovaičio nuotrauka

2013 m. išėjusi Jūsų knyga „Atidaryk, kaimyne“ – eilėraščių ir novelių rinktinė. Rodos, ne taip dažnai pasitaiko aptikti panašių darinių, turiu galvoje, poezijos ir prozos vienoje knygoje. Štai esate laimėjęs „Poezijos pavasario premiją“, tačiau taip pat rašote puikiais noveles. Poetas Arnas Ališauskas yra apie Jus sakęs: „Jis visur poetas, net ir rašydamas prozą. Jei kai kurių autorių kūrybą galima skaldyti į poeziją ir prozą, tai H. A. Čigriejaus atveju viskas susipynę.“

Aš labai Arnui dėkingas už šitą pasakymą. Prozoj esu šiek tiek pavingiuojantis į poeziją, o mano poezija tikrai proziška. Proziškesnės nebūna. Ką padarysi.

Nūdien nestinga diskusijų apie poezijos epiškėjimą (apie tai plačiau rašęs literatūrologas Regimantas Tamošaitis). Ar proziškėjanti, aiškų naratyvą turinti poezija praranda ką nors „tikrai poetiško“?

Na, kaip čia pasakius… Pvz., graikų poeto Konstantino Kavafio poezija – tarsi tam tikri epo, pokalbio gabalėliai. Mano kai kuriuose eilėraščiuose yra kažkoks įvykis. Siužetu to turbūt negalėtume vadinti. Pamatei, patyrei staiga ką nors ir įkrito grūdelis, iš kurio gali išaugti vienoks ar kitoks augalėlis. O tai gal ir nėra blogai.

Poezija yra daugiau impulsyvus darbas – ateina koks nors motyvas, o tu jį performuluoji, sutvarkai, įvedi tam tikrą ritmiką. O rašydamas prozą prie stalo atsisėdi ilgesniam laikui ir motyvą plėtoji.

Ar ilgai redaguojate savo tekstus?

Išties daug redaguoju. Pirmas užrašymas yra pirmas. Yra nedaug eilėraščių, kuriuos ėmiau ir iškart parašiau. Taip ir su proza. Turiu padėti, palaukti, pažiūrėti, ar čia taip, ar kitaip. Ką Dievas man davęs, tai jau davęs – abejonę. Mušuos kaip plikas po dilgėles.

O gimtoji šiaurės panevėžiškių tarmė: ar esate bandęs rašyti tarmiškai?

Vladas Braziūnas yra labai gražių eilėraščių parašęs. Aš lyg ir esu bandęs, bet neišėjo. O tarmę puikiai moku. Vos tik peržengiu ano krašto „sieną“, vos tik atsiduriu Panevėžyje, grįžtu į Saločius – liežuvis kitaip negali tabaluot, kaip tik tarmiškai.

Rodos, ir šiandien literatūros lauke nestinga įvairių įtampų, peraugančių į šmeižtą, susvetimėjimą, vieni kitų menkinimą. Iš kur tai kyla net ir tokioje, sakytume, minimalaus ploto literatūros erdvėje, kai knygų tiražai vis mažėja, skaitytojų ir rašytojų rateliai traukiasi… Ar kultūros žmonės gali sugyventi kaip darni bendruomenė, komanda?

Į mano ausis šių vėjų įnešti niekas nesistengia… Be abejo, visais laikais tarp menininkų buvo tam tikra trintis, konkurencija. Kaip vienas iš filosofų egzistencialistų yra pasakęs: „Tavo pasisekimas mažina mano galimybes.“ Toks aštrus pasakymas… Aš manau, kad kiekvienam yra duota tik tiek, kiek jam duota. Jeigu žmogus tai suprastų, nebūtų jokių nesutarimų.

Kuo gyvenate šiandien? Kokie darbai, planai laukia?

Kokie čia jau rūpesčiai, kai ateina toks laikas… Atsimenu, Rašytojų sąjungoje vyko Eugenijaus Matuzevičiaus jubiliejus ir jis labai nelinksma intonacija pasakė: „Darbai jau padaryti“. Kitaip tariant, daugiau kažko padaryti neišeis. Tad ir aš šiandien galiu pasakyti, ką mokėjau, tą padariau. Feci quod potui.

Dar yra ant mano stalo eilėraščių ir apsakymų rinkinių rankraščiai. Kol yra, atrodo lyg pavasaris dar neatėjęs. O kai išeis, tai žinai, kad kažin ko nebenuveiksi… Negaliu ant ko nors pykt ar kam pavydėt. Man išeina tiesiog šitaip. Jeigu kas mano, kad neblogai, dėkoju.

Kalbino Saulius Vasiliauskas