Laiškai iš kaimo. Sunkus žalio medžio kryžius

Mančiagirės kaime 2016 m. Nuotraukos autoriai broliai Černiauskai

Birželio 1-oji

Žymių gamtininkų dienoraščiuose galima rasti tokią kategorišką nuostatą: žmogaus charakteris, jo gerumas ir blogumas labiausiai išryškėja tada, kai jis atsiduria pirmykštėje gamtoje. Štai Henrio Bestono žodžiai, atklydę iki mūsų iš Amerikos kontinento tyrų: „… Egzistuoti matant vien tik iliuminuotą naktį, yra taip pat kvaila, kaip ir gyventi netikrame, virtualiame dienos pasaulyje.“ Vienišiai, žinoma, yra ypatingi žmonės. Jie visada gali pasikliauti savimi, nesvarbu, ar šviečia saulė, ar užslenka niūrūs debesys. Bet argi būtina keliauti į tyrus, norint pajusti pirmykštės gamtos pulsą? Jautrus žmogus vienaip ar kitaip supranta Gamtos stichiją ir tarp savo gentainių būdamas… Geriausi romanai yra parašyti taip, kad mes net nepajuntame, kaip svarbiausius herojų poelgius nulemia vėtrą pranašaujantis dangus ar netikėtas besileidžiančios saulės spindulys.

Bet atsitinka, kad likimas žmogui pasiunčia tokių išbandymų, kurie sugriauna tradicinius kriterijus ir iškelia tik vieną egzistencinį klausimą – kaip išlikti, kai aplinkui vien mirtys ir gyvuliški instinktai. Ir netgi negailestingai išsipildantys prosenoviniai prakeiksmai bei sapno siaubingos pranašystės. Apie tą žmogaus gyvuliškumą, kurį aprašė Leonardas Gutauskas romanuose „Šunų dainos“ bei „Fragmentai“, jau kalbėta ir rašyta, rodos, nebereiktų sugrįžti, bet štai skaitau švendubrėno Juozo Šikšnelio gurinių romaną „Kryžiau žalio medžio“, ir keistai kelia nerimą tie patys nelemtos fiziologijos akivarai. Ar iš tikrųjų jau niekur nepabėga žmogus nuo savo nuodėmingo kūno? Ar čia tiktai duoklė skaitytojams? Ypač jaunesniems skaitytojams, nes mes, vyresnieji, savo jaunystės dienomis „Parduotų vasarų“ puslapiuose tikrai neieškojome sekso. Dabar viskas kitaip. Net ir puiki medicinos mokslo populiarintoja Filomena Taunytė knygos „7 nuodėmės ir 12 ligų“ įžangoje šitaip rašo: „Bus šiokių tokių seksualinių nuotykių, nes be jų paviešinimo knygos dabar nebeskaitomos.“ Matyt, iš tikrųjų susiduriame su tam tikru laiko ženklu…

Vis dėlto kai žinai, kad rašytojas Juozas Šikšnelis yra dzūkas, ir dar iš Švendubrės, tai atsivertęs jo knygą tikiesi ir dzūkiškų vaizdų, ir dzūkiškos pasaulėjautos. Bet įgimtas svarbiausio herojaus luošumas (romane „Kryžiau žalio medžio“) labai greitai mus verčia pamiršti, kad toji paslaptingoji, toji legendinė Švendubrė yra prie Nemuno, prie didelės sengirės, kur viskas lyg ir turėtų būti kitaip. Romanas yra stiprus, sukrečiantis lemties visagalybe. Sunkus yra žalio medžio kryžius. Ir vis tiek tas, kuris jį neša, moko mus nepasiduoti, neištižti, kilti iš duobės dar ir dar kartą. Viltis gyva, tiktai tas ėjimas, tas savo gyvenimo švieselės ieškojimas labai skausmingas. Ir – jokios etnografijos, jokio dzūkiškumo. Nėra nei pavasario, nei rudens, nei žiemos, nei vasaros. Ypatingo likimo žmogus nebejaučia tokių „smulkmenų“…

Bet ar tiktai Juozo Šikšnelio likimo kryžius yra toks nepakeliamai sunkus? „Metai“ ką tik paskelbė a. a. Juozo Apučio tekstų ištraukas „Iš dienoraščių 1969–1990“, ir kiek čia yra liūdnumo, kiek nusivylimo bei kančios. Skaitydamas Juozą Aputį prisiminiau ir Ivano Bunino „Dienoraščius“, kur melancholija jaučiama visuose puslapiuose, nesvarbu, ar tie puslapiai rašyti Rusijoje, ar Prancūzijoje. Ivanas Buninas labai dažnai dar ir taip save bara: nebesugebu rašyti, viskas atrodo blogai. Taip griežtai savo kūrybą vertina Nobelio premijos laureatas. Matyt, visi, kurie iš savęs daug reikalauja, visą gyvenimą neša žalio medžio kryžių.

Rytas prie Šaikio beržynėlio 2016 m. Nuotraukos autoriai broliai Černiauskai

Birželio 7-oji

Šalna. Žemesnėse vietose pajuodavo bulvių lapai, pagelto ir nulinko bepražystančios durnaropės. Ankstų rytą apžiūriu apšalusius, išsigandusius augalėlius ir galvoju, kad miestų bei miestelių žmonės štai dabar tikrai nepastebi tokios negandos. Dar labiau keista, kad ir sodiečiai toli gražu ne visi pajaučia nestiprias gegužės ar birželio šalnas. Gerai prisimenu, kaip stebėjau šalnas keturis rytus nuo gegužės 16-osios iki 19-osios, o kai kurie kaimynai tų šalnų nejuto. Todėl, kad jų kiemai naujoviškai nuskusti ir išlyginti. Trumpai nušienautos varpinės žolės silpno atšalimo neparodo, o rasakilos, žąsinės sidabražolės, kiaulpienių lapai ir dilgėlės sustingsta ir apšerkšnija nuo menkiausios šalnelės. Mat lapai garbanoti, yra plaukelių, kurie naktį saugo rasą, o prieš rytą sustingsta nuo šalčio.

Kaimo turizmo sodybose niekas menkos šalnos dažniausiai irgi nejaučia, nes ten nėra net dilgėlės patvory. Bet kai Vilkiautinio parduotuvėje paklausiau pardavėjos, ar šį rytą vilkiautinėnai pastebėjo šalną, išgirdau teisingą atsakymą: silpna šalnelė buvo. O vyras, geriantis alų, paporino dar kitokią tiesą: ne silpna, o stipri šalna buvo, reikėjo jums penktą valandą ryto pavaikščioti prie ežero, tai būtumėt pamatę – sustingę žolynai čeža kaip kiaušinio lukštai, ir balta šarma visur spindi kaip žiemą… Reikėjo tais žvejo žodžiais patikėti, nes ir apsiavęs jis dar buvo su ilgaauliais guminiais, ką tik iš žūklės sugrįžęs. Taip netikėtai ir paaiškėja, kas retkarčiais pabūna arčiausiai gamtos: ne žemdirbys, ne gamtininkas, o žvejys, kuriam keltis anksčiau už saulę yra įprastas reikalas.

Vis dėlto svarbiausi vasaros pradžios ženklai dabar gana ryškūs: dešiniajame Krūčiaus šlaite, juodalksnio uokse be perstojo ciepsi maži geniukai, žydi mėlynieji palemonai, šventagaršvės ir radastos (tankiadygliai erškėčiai)… Iš tolo baltuoja kuplūs šeivamedžių žiedynai, ir besileidžiant takeliu prie Kurmių užtvankos padvelkia ypatingas kvapas – joks kitas krūmas nekvepia taip stipriai kaip žydintis šeivamedis. Kai kas net sako, kad jis dvokia, bet aš tokio apibūdinimo vengiu, niekas gamtoje nedvokia. Be to, tas stiprus aromatas kažkam reikalingas, naktį čia tikriausiai būna sfinksai ir pelėdgalviai. Ir visokie bezdukai po šeivamedžiu slepiasi…

Tik dabar atsirado maži europinio pūkenio lapeliai. Kiekvieną žiemą tas menkas pūkenis, atsiradęs iš žalio auginio, nušąla, o pavasarį ar vasaros pradžioje pakyla silpnos kelminės atžalos. Krūmelis nei miršta, nei gyvena, tik vos vos vegetuoja. Bet viltis išlieka gyva: gal vieną žiemą nenušals, ir tada jau smarkiau ūgtelės. Ne mūsų krašto krūmas tas pūkenis, bet kai užauga ir žydi, būna gražus. Lietuvoje yra daug pavykusios svetimšalių augalų introdukcijos pavyzdžių. Yra, žinoma, ir klaidų. Užtat ir nesunku pajusti, kad didžiausia Krūčiaus savastis yra tie maži triukšmingi geniukai uokso gūžtoje. Jie todėl ir garsiai čieksėti nebijo, kad jaučiasi saugūs – uokso landa siaura, ir jokia kiaunė neprasibraus.

Parodos, skirtos M.K. Oginskio 250 metinėms „Sugrįžimas“ atidarymas Merkinės lankytojų centre 2016 m. Nuotraukos autoriai broliai Černiauskai

Birželio 13-oji

Ir vėl – silpna šalna. Vėl kai kurie augalai išsigandę. Nuo sausros jau visai prapuolė pirmosios žemuogės, apvyto pusiau laukinės braškės. Keisčiausiai dabar atrodo šlaitinės braškės, dažniausiai augančios ant piliakalnių. Jų lapeliai nuo sausros susisukę į baltas tūteles. Baltuoja iš tolo, nes antroji lapų pusė yra balkšva. Laukiam lietaus ir dieną, ir naktį. Bet neprišaukė debesų ir žemaičiai, birželio dešimtąją atvežę į Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės informacijos centrą parodą „Sugrįžimas į Tėvynę“, skirtą Mykolui Kleopui Oginskiui pagerbti, nes jo 250-osios gimimo metinės vis dar minimos, ir ne tiktai Lietuvoje… Labai norėjau susitikti su muziejininku Vytu Rutkausku, kuris Rietave įkūrė Oginskių kultūros istorijos muziejų, deja, suspėjau tik laišką jam parašyti.

Merkinės kryžių kalnelis – didžiausias memorialas Lietuvos partizanams 2015 m. Nuotraukos autoriai broliai Černiauskai

Birželio 15-oji

Šiandien Lietuvoje minima Okupacijos ir genocido diena. Vakar buvo Gedulo ir vilties diena. „Merkio kraštas“ išspausdino Adomo Taraškevičiaus apybraižą apie perlojiškio Antano Ciūnio tremtį. Didelė Ciūnių šeima Sibire kentė šaltį ir badą devynerius metus, o kai grįžo į Perloją savo namus rado sudegintus. Likusios tik sodo obelys ir pirkios krosnis su kaminu. Iš tos krosnies Antanas Ciūnys (vyresnysis) ir ištraukė skardinę su paslėptais auksiniais bei sidabro pinigais. Antanas Ciūnys (jaunesnysis) prisimena, kad kareiviai keikdamiesi ragino kuo greičiau lipti į sunkvežimį, o Varėnoje irgi skubinai visi buvo sugrūsti į vagonus. Ir šitokią valandą, kai rūpi pasiimti būtiniausius daiktus, kai maži vaikai verkia nesuprasdami, kas darosi, tėvas vis dėlto sugebėjo paslėpti krosnyje savo santaupas… Masiniai trėmimai prasidėjo 1941-ųjų birželio 14-ąją, taigi jau praėjo 75-eri metai. Prisiminimai dar labai gyvi ir skaudūs.

Bet šią vasarą galim paminėti dar vieną gana savotišką jubiliejų: 1956-aisiais, taigi prieš šešiasdešimt metų, Lietuvos pajūryje buvo pirmą kartą pastebėti kolorado vabalai – aršūs bulvių lapų graužikai. Netrukus prasidėjo smarki kukurūzų sėjos propaganda. Ir apie koloradus, ir apie kukurūzus ano meto žmonės sukūrė tokių poringių, kurių pamiršti neįmanoma. Sodietis, būdavo, sutikęs kelyje kaimyną ir senu papročiu nusiėmęs kepurę, taip sveikinasi: „Kukurūzus sėjam.“ Kaimynas rimtai atsako: „Kvadratiniu-lizdiniu būdu.“ Kukurūzai tikrai buvo sėjami labai kruopščiai, į kiekvieną duobutę dedant mėšlo, o prieš tai dar reikėdavo tempti tokius markerius, kurie nagais sudalindavo lauką kvadratais, kad sudygusius augalus būtų galima apkaupti iš visų pusių. Ir vis tiek anų tarybinių laikų pasėliai atrodydavo skurdžiai, nors ataskaitose jie buvo labai derlingi. Kaimo žmonės juokėsi iš kukurūzų, kurie tarsi turėjo būti ypatinga kolūkių ekonomikos panacėja. Šaipėsi ir iš plakato, kur amerikietis buvo pavaizduotas toks storas ir dryžuotomis kelnėmis – kaip kolorado vabalas. Plito ir tokia versija, esą amerikiečiai tyčia paleido į Sovietų Sąjungą tuos bulvių žaladarius. Sodiečiai juokėsi ir iš ypatingo kruopštumo, kariaujant su tuo karantininiu kenkėju. Pionieriams ir spaliukams reikėdavo per vasarą pririnkti daugybę kolorado vabalų, tą darbą turėjo kontroliuoti mokytojai, nesvarbu, kad jiems būdavo jau atostogos. Kai vaikai tų kenkėjiškų vabalų nerasdavo, surinkdavo boružes ir kitus naudingus vabzdžius, o mokytojai ne visada sužiūrėdavo, kas yra kas. Apie tai savo dienoraščiuose rašė Margionių kaimo mokytojas Vaclovas Balevičius. Taip benaikinant kolorado vabalai greit pasidaugino, ir teko juos išbraukti iš karantino sąrašų.

Gyvuoja tas kenkėjas ir šiandien, o pamokymų, kaip reikia su juo kovoti, atsirado daugybė. Pats paprasčiausias turbūt yra šis: vienoje daržininko rankoje kibiras, o kitoje – lazdukė ar šluotelė, kai jis eidamas vaga ir lengvai užduodamas per bulvių kerus, nukrato kenkėjus į kibirą. Darbas sunkus, nes reikia vaikščioti susilenkus. Ir kai nugara jau nebelaiko, sodietis vaikšto bulvių lauke tiesus, ir tiktai lazduke nubloškia koloradus ar jų lervas žemėn. Aišku, kad kenkėjai tuoj pat vėl ima ropoti bulvių stiebais aukštyn iki lapų. Tai kokia prasmė šitaip dirbti? Yra prasmė: kol vabalas užkopia iki lapų, tuo metu jis dar negraužia jų… Gal prieš dvidešimt metų teko matyti tokį vaizdą Kapiniškiuose, prie Skroblaus: vaikšto dzūkas ir lazduke daužo bulvių kerus. Ir paaiškina savo darbo motyvus paprastai – nebegaliu jų rinkti kibiran, nebėr sveikatos, o sunku žiūrėti, kaip graužia, juk prapuls bulvės… Seniai tai buvo. Per prabėgusius metus atsirado daug naujovių, bet anas sodiečio atkaklumas man ir šiandien atrodo svarbus. Kadaise tik toks užsispyrimas ir gelbėjo kaimo žmogų. Daryk tai, ką tuo metu gali, nors per menką žingsnelį atitolink nelaimę. Šitaip nugalimas ne vabalas, o abejingumas, šitaip išsaugoma viltis.

Merkinės kryžių kalnelis – didžiausias memorialas Lietuvos partizanams 2006 m. Nuotraukos autoriai broliai Černiauskai

Birželio 20-oji

Pirmadienis. Jau ketvirta diena turim apsieiti be elektros. Neveikia elektros viryklė, baigia išsikrauti kompiuteris ir mobilusis telefonas. Anūkas nepatenkintas, kad jo planšetė neveikia. Viesulas praūžė penktadienio vakarą, elektra prapuolė, o ESO konsultantai vis žada, kad greitai viskas bus sutvarkyta. Jų žadėjimas kartais atrodo tikra astrologija: ir žodžiai raktiniai, ir gedimo šalinimas labai konkretus – minimos ne tik numatyto pataisymo valandos, bet ir minutės, kada srovė atsiras. Labai pykti negalim, nes žinom, kad Alytaus regione begalė miškų, ypač pasienyje su Baltarusija. Kiek ten dabar medžių per vėtrą išvirtusių? Kiek elektros linijų nutraukta? Mūsų vienkiemyje nukaršęs kaštonas driokstelėjo perskeltas pusiau, senas kadagys su šaknimis išrautas, o kiek toliau milžinė eglė guli pakirsta… Pirkios stogas nedaug teužkliudytas. Turiu paaiškinti anūkui Rokui, kad mes nedaug tenukentėjom, o elektra greit vėl atsiras.

Gal dabar reiktų kalbėti ne apie elektrikų stropumą, o apie tai, kodėl žmogus vis dar nesugeba sukurti patikimesnių dirbtinių sistemų. Viensėdininkų nepriklausymas vienai centralizuotai sistemai šiuo atveju būtų aiškus pranašumas. Be to, šitoks viesulas juk irgi yra didžiulė energija, nepanaudojama nei globaliai, nei lokaliai. O kokios šimtametės eglės ir pušys prie Krūčiaus nulaužtos! Šlaite augę medžiai lūžo per pusę – viesulas atūžė iš pietų ir vertė tai, kas iškilę virš upelio kanjono. Tai tikrai būta viesulo – sūkuringo audros šuoro. Apie tai man kalba dvimetrinė liepkaulio lazda, buvusi prie įrankių namelio, o atsiradusi net ant rugiaveidžių kalnelio prie Vaikšnoro Ravo. Nunešė viesulas mano liepkaulį gal 80 metrų… Kai audra nutolo į šiaurę, vakarinė saulė gražiai apšvietė kamuolinius debesis, atsirado danguje nepaprastai ryškios gauruotų gyvūnų figūros ir netgi pasakiškų tvirtovių balti bokštai…

Dar ilgai prisiminsime šį birželio 18-osios viesulą, bet juk vasaros nuotykiai ne vien tiktai iš dangaus ateina. Vakar su anūku Roku nusileidome į rūsį, ketindami iškelti paskutines bulves ir burokėlius, gi žiūrime – kampe rupūžė susikūprinusi. Svarstome, ar ją iškelti laukan, ar ne. Gal čia jai ir neblogai taip tūnoti, nes ir vabalų pakankamai rėplinėja. Vis dėlto ir daržoves, ir gyvūnus iškeliam į dienos šviesą: reikia surūšiuoti ir atskirti, kas dar tinka valgiui, o kas jau komposto krūvai. Bet rupūžė, energingai kilnodama kojas, pasislepia po žydinčiu jazminu. Tuo tarpu pro praviras duris į virtuvę įsmunka šioje sodyboje nepamirštamų čiabuvių Agato, Vini-Pucho, Keršukės, Juoduklio tiesioginis palikuonis Keršis-Tigris, ir močiutė jau šaukia mums, kad reikia tą gudruolį išvilioti laukan, nes jis tik neša į pirkią erkes. Pagaunam (jis labai gudrus, slepiasi po lova), nešam laukan, ir katinas per daug nesupykęs tuojau nusėlina po jazminu – ten gerokai vėsiau, nes žydinčio krūmo šakos nusvirusios iki pat žolynų ir nė kiek nepraleidžia saulės.

Rokas bando paaiškinti Tigriui, kad po krūmu lindėti jam bus negerai, nes ten jau sėdi rupūžė. O močiutė klausia: argi rupūžė sėdi? Na, ji tenai būna, sako Rokas. Ne, nesutinka močiutė, visi kažkaip būna, ir žuvis vandeny būna, o jeigu nori paaiškinti ką nors vaizdingiau apie rupūžę, tai reikia atrasti žodį. Katinas gali sėdėti, tupėti, stovėti, gulėti, o rupūžė? Juk nesakysi, kad ji guli ar stovi, nes ji tikrai nei guli, nei stovi, nei sėdi, nei tupi… Gal glūdi? Gal kiūto? O gal kūpso? Ar pūpso? Štai kaip: sulaukus ilgiausių vasaros dienų pravartu su vaikaičiu ne tik į žiedus atidžiau pažvelgti, bet ir į žodynus. Prieš dvidešimt šešerius metus išleistas „Sinonimų žodynas“ apie sėdinčią rupūžę nutyli, o atsivertę „Sisteminį žodyną“ tik užsiklaidžiotume lyg po džiungles, kol užmirštume, ko ieškom. Šiaip taip sutariam, kad šį kartą galim sakyti – rupūžė tūno po jazmino krūmu. Ji nemiega, ji budi, jeigu reikės, tai ir čia pat sudūzgiantį vabzdį pagaus, taigi, ji paslaptingai tūno. Bet močiutei vis regisi, kad turėtų būti tikslesnis apibūdinimas. Gal pliurpso ta rupūžė? Ar kliurkso? Irgi ne. Gal kėpso ir vėpso? Mums juokinga. O tuo metu virš jazmino piktai sučerškia medšarkė. Ji sūpuojasi ant izoliuoto elektros laido ir nerimsta, nes žino, kad čia pat slepiasi katinas. O gal ji šitaip stengiasi pranešti mums, kad tik rytoj sugrįš į mūsų pastogę pradingusi elektra.

Kaip greitai pagyvėja vasariškos biologijos ir filologijos pamokos – abu su Roku skaičiuojame, kiek gyvybės ardų dabar matome, stovėdami ant pirkios laiptų: rupūžė, katinas, kamanės ir bitės jazmino žieduose, ir ta medšarkė. O juk dar gali aukštai virš mūsų pralėkti pilkasis garnys ar juodvarnis, o žemiau už rupūžę gyvena vabalai duobkasiai ir krebžda „sinjoras Kurmis“. Šitaip pagarbiai tas švelniakailis gyvūnėlis vadinamas Džanio Rodario apysakoje „Čipolino nuotykiai“, toje dar močiutės vaikystės dienų knygoje, kurią dabar jiedu su Roku vakarais skaito, atrasdami vis įdomesnių, taiklesnių, linksmesnių sodietiško gyvenimo žodžių ir stebėdamiesi, į kokias juokingas net ir sunkių kultūrinių bei socialinių išbandymų žabangas kartais gali pakliūti paprasčiausios daržovių padermės eiliniai piliečiai – svogūnėliai, moliūgai, pupelės, ridikėliai.