Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2016 07 06

Domas Lavrukaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Lietuvių tautos filologinis atgimimas XIX– XX a.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tautą galima apibrėžti įvariais aspektais: bendra istorija, kultūra, pilietiškumu. Šiandienos lietuviškos visuomenės pagrindas yra kalba. Tačiau lietuvybė ne visada reiškė gebėjimą kalbėti lietuviškai. Nuo XIX a. mūsų tautinis apibrėžimas išgyveno ilgą ir sudėtingą kaitos procesą. Prie jo prisidėjo iškilęs naujas visuomenės sluoksnis, savo veikla sukūręs modernią valstybę. Kaip ir kodėl keitėsi lietuvybės samprata? Atmetusi daugialypį LDK palikimą lietuvių tauta atgimė kaip filologinis produktas. Svarbiausias tautinio sąjūdžio vaidmuo teko iš pasiturinčių valstiečių kilusiai inteligentijai. Atgimimas padėjo lietuviams pergyventi XX a. tragedijas, tačiau atstūmė lietuviškai nekalbančią visuomenės dalį.

Modernioji lietuvių tauta yra kalbos vienijama bendruomenė, atmetusi LDK pilietinės tautos idėjas. Tautinę tapatybę galima apibrėžti dvejopai: prancūziškuoju modeliu, akcentuojančiu pilietinius ryšius bei lojalumą valstybei, ir vokiškuoju, kuris kalbą išskiria kaip pagrindinį tautiškumo aspektą. Pirmasis modelis iki XIX a. antrosios pusės formavo lietuvybės sampratą. Tai įrodo 1863–1864 metų sukilimo dalyvių leisto katekizmo ištrauka: „ Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi Lietuvos Statuto.“ Po carinės valdžios numalšinto sukilimo, pasak Česlovo Milošo, „įvyko stebuklas, lietuviai atgimė, bet atgimė iš politinės civilizacijos subjekto į filologijos produktą“. Šio lietuvybės renesanso ištakos – XIX a. pradžios Vilniaus universiteto lituanistinis sambūris. Pirmąją atgimimo bangą sudarė apie dvidešimt studentų iš Žemaitijos, tarp jų ir pirmosios lietuvių kalba parašytos Lietuvos istorijos Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių autorius Simonas Daukantas. Lietuvybės puoselėtojai ne tik domėjosi lietuvių kalba, jie brandino ir valstybingumo atkūrimo idėjas. Tačiau lituanistai nebuvo vienintelė slapta studentų organizacija, veikusi Vilniaus imperatoriškajame universitete. Aktyviu Filomatų draugijos nariu buvo lietuviu save laikęs ir lenkiškai kūręs XIX a. romantizmo poetas Adomas Mickevičius. Daugialypė autoriaus biografija ir asmeninis santykis su valstybe įkūnija LDK piliečio idėją. Glaudų ryšį su tėvyne kūrėjas deklaruoja poemoje Ponas Tadas: „ Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! / Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko…“ Nors S. Daukantas ir A. Mickevičius mokėsi tame pačiame universitete ir mąstė apie valstybės atkūrimą, šių kultūros veikėjų požiūris į lietuvybę išsiskyrė. Pirmasis tauti n ę mintį grindė vokiškuoju (t. y. kalbiniu) aspektu, o pastarasis – prancūziškuoju (pilietiniu). Vėliau šių modelių priešiškumą galima įžvelgti poeto Antano Baranausko biografijoje. Norėdamas įrodyti, jog ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba galima parašyti vertingą tekstą, autorius sukūrė romantinę poemą Anykščių šilelis, taip tvirtai pareikšdamas, jog lietuvis turi gerbti gimtąją kalbą ir suvokti jos grožį. Iš nūdienos pozicijų į šią nuostatą žvelgęs XX a. poetas ir eseistas Č. Milošas, laikęs save paskutiniuoju LDK piliečiu, eilėraštyje Kur saulė pateka ir kur nusileidžia rašė: „Šias mano knygas padėkim ten, kur ir patarlės tavo, / Ant imbieru kvepiančių lentynų, šalia Statutų Lietuvos.“ Lenkiškai užrašytose eilėse lyrinis subjektas nostalgiškai žvelgia į apleistą LDK kultūrinį palikimą ir savimonę.

Visos kalbos yra gerbtinos ir gali sugyventi kartu. Šiame ir kituose kūriniuose autorius fiksuoja gailestį, jog šiandien tarp kalbančiųjų skirtingomis kalbomis nesimezga glaudūs ryšiai. Tačiau XIX a. antroje pusėje lietuvių ir lenkų nacionalinių judėjimų prioritetas buvo ne kultūriniai santykiai, o valstybingumo atkūrimas, todėl skirtingų tautinių apibrėžimų konfliktas aštrėjo ir tęsėsi iki 1863–1864 metų sukilimo. Po pralaimėtos insurekcijos įsigalėjęs lotyniško raidyno spaudos draudimas ir aktyviai su juo kovojusi inteligentija įtvirtino filologinį lietuvybės apibrėžimą.

Iš žemesniojo luomo kilusi inteligentija pakeitė lenkiškai kalbančią bajoriją ir atliko lemiamą vaidmenį atgimstant tautai. Po 1864­aisiais metais į vesto spaudos draudimo šalyje pradėjo kurtis slaptos daraktorinės mokyklos ir plisti nelegali lietuviška spauda, spausdinta Ragainėje ir Tilžėje. Pagrindinis knygnešių tinklo, aprūpinusių daraktorines mokyklas literatūra, organizatorius buvo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Pastarojo pastangos užaugino naują visuomenininkų kartą, pabrėžusią lietuvių kalbos svarbą. Šios kartos darbo rezultatas – po dvidešimties metų nuo spaudos draudimo išėjęs pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas mėnraštis Aušra. Iki 1886­ųjų metų leistas laikraštis padėjo tautiškai apsispręsti lenkiškai iki tol kalbėjusiems Jonui Jablonskiui ir Vincui Kudirkai. Atsivertusios į lietuvybę šios asmenybės tapo tautinio judėjimo aktyviausios kartos nariais. Baigęs universitetą ir pirmą kartą į rankas paėmęs Aušrą J. Jablonksis likusį gyvenimą paskyrė kalbai – kertiniam tautiškumo aspektui. Kalbininko nuopelnai lietuvių kalbai aiškiai įrodo, jog XIX–XX a. sandūros inteligentų sąjūdis jai teikė nepaprastą svarbą. Kartu su J. Jablonskiu gimnazijoje besimokęs V. Kudirka tapo pirmųjų laikraščio Varpas numerių redaktoriumi, taip tęsdamas aušrininkų pradėtą darbą. Viename Varpo numeryje buvo pirmą kartą paskelbta V. Kudirkos parašyta Tautiška giesmė, vėliau tapusi nepriklausomybę atkūrusios valstybės himnu. V. Kudirka ir jo kartos visuomeniniai veikėjai puikiai suprato savo vaidmenį. Imtis darbų dėl lietuvybės ragino autoriaus eilėraštis Labora: „Kol dar idealais, brol, besigėrėsi, / Siek prie idealo, tik doro ir aukšto, / O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi / Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“ Išeivijos sociologas Vytautas Kavolis atsakomybės nuojautą psichologinėje V. Kudirkos studijoje Žmogaus genezė apibūdina taip: „Vincą Kudirką galime drąsiai pavadiniti tautinio atgimimo epochos sąžine.“ Tačiau XIX– XX a. sandūroje ne visa Lietuvos inteligentija laikė save lietuviais pagal filologinę sampratą. Senąsias LDK pilietines tradicijas išsaugojo teisininkas ir publicistas Mykolas Römeris. Laikęs save lietuviu pilietine prasme M. Römeris lenkų kalba parašė pirmąją išsamią monografiją, analizuojančią lietuvių tautinį atgimimą. 1907­ųjų metų veikale Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą autorius išsamiai aptaria lietuvybės raidą nuo pirmųjų lietuviškos kūrybos požymių iki savo dienų. Paskutinėse šio teksto eilutės autorius dėsto: „Su tvirtu lietuvišku užsispyrimu jie tyliai puoselėja savo savimonę, kad stojus visos šalies išsilaisvinimo metui bendroje kovoje už laisvę ją atskleistų.“ Lietuvai atkūrus valstybingumą ir prasidėjus konfliktui su Lenkija, M. Römeris ryžtingai gynė lietuviškąją pusę. Tarpukario Lietuvoje jis stengėsi, kad būtų sukurta ne nacionalizmo principais besitvarkanti, o demokratinė, pilietiškumu besiremianti visuomenė. M. Römeris vadovavosi prancūziškuoju tautiniu supratimu, tačiau jo įvesta krajovciškumo sąvoka diegė pilietinės visuomenės tradicijas, o tirdamas Lietuvos valstybingumo koncepciją ir astovaudamas Lietuvai tarptautiniame Hagos teisingumo tribunole paliko vertingą indėlį lietuviškajai teisei. Todėl M. Römeris yra Lietuvai ne mažiau nusipelnęs visuomeninis veikėjas, nei ankstesnioji lietuviškai kalbėjusi J. Jablonskio ir V. Kudirkos karta. Ir filologinę, ir pilietinę tautybės idėją pripažinę inteligentai prisidėjo prie būsimos valstybės gerovės, tačiau nūdienos vertintojai dažnai pamiršta pastarųjų nuopelnus Lietuvos raidai.

Naujoji tautybės samprata padėjo lietuviams išlaikyti savo nacionalinį identitetą, tačiau nepripažino kitų kultūrų. Aktyvus ir skrupulingas kalbos puoselėjimas lietuvius gelbėjo XIX–XX a. nelaimių laikotarpiu. Tautinio atgimimo inteligentus ir tarpukario visuomenę vienijo raštas ir žodis. Vėliau kūryba gimtąja kalba suteikė stiprybės miško broliams ir Sibiro tremtiniams. Kadangi kalba tapo svarbiausia lietuvį apibūdinančia vertybe, jai buvo skiriamas didelis dėmesys. Tačiau išskirdami filologinį aspektą, tautinio judėjimo veikėjai nenorėdami atskyrė lietuviškai nekalbančią, bet Lietuvos idėjai ištikimą, visuomenės dalį. Vienas tokių buvo jau minėtas M . Römeris. Ši iškili asmenybė, tarpukariu tris kartus užėmusi prestižines Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pareigas, autobiografijoje teigia, jog „mano knyga Litwa suteikė man lyg pilietybės diplomą lietuvių tautinėje visuomenėje. Nuo to laiko tarpe lietuvių aš jau buvau ne svetimas, bet savo žmogus“. Galima daryti išvadą, jog prieš parašydamas Studiją apie lietuvių tautos atgimimą M. Römeris jautėsi nepripažintas lietuvių tautinio judėjimo atstovų. Atstumti jautėsi ne tik lenkiškai kalbėję bajorai ar inteligentai. XXI a. rašytoja Kristina Sabaliauskaitė šiuos visuomenės narius vaizduoja apsakyme Juodieji Franko perlai iš rinkinio Danielius Dalba & kitos istorijos. Siužeto epicentre – lenkų šeima ir jos gyvenimas praėjusio amžiaus Vilniuje. Į istorinę Lietuvos sostinę 1940­aisiais įžengus lietuviams Jadvyga užsimena apie lietuvių įtarumą dėl lenkų, o Jadvygos mama, mokanti keletą užsienio kalbų, negali susirasti gerai apmokamo darbo ir dėl to ruošia arbatą Lietuvos banke. Autorė subtiliai atskleidžia to meto Vilniuje vyravusią nepasitikėjimo nuotaiką – pabrėžiama lietuvių, mieste sudariusių kalbinę mažumą, paranoja. Dėl lietuvių kalbinio susvetimėjimo XX–XXI a. apgailestauja ir Č. Milošas. 1992­aisiais metais priimdamas Garbės daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete autorius kalboje Kad konfliktai nuslinktų praeitin teigė: „Kadangi žinau mūsiškio Europos regiono istoriją, suvokiu, jog praeitis yra labai galinga ir dažnai sugrįžta įsisenėjusių preitarų bei neaiškių baimių pavidalu.“ Č. Milošo minima praeitis – tai aliuzija į lietuvių­lenkų kalbinį ir politinį konfliktą. Autorius mėgina įtikinti, jog jeigu taikysime senas filologines dogmas, konfliktų neišvengsime. Istorija rodo, kad gelbėdami savo kultūrines vertybes dažnai užmirštame daugialypę mus supančią aplinką.

XIX–XX a. lietuvių tautos atgimimas į modernią visuomenę buvo daugialypis ir sudėtingas procesas. LDK pilietinio modelio nacija pasikeitė į filologinę visuomenę, o aktyvus inteligentijos vaidmuo menkino sulenkėjusios bajorijos vaidmenį tautos gyvenime. Tačiau pokyčiai lėmė ne tik nepripažintų asmenų atskirtį. Iš nacionalinio judėjimo buvo išstumti ir lenkiškai kalbėję, bet Lietuvos idėjai lojalūs asmenys, kurių indėlis į mūsų valstybę yra dažnai nuvertinamas. Kalba telkė lietuvių jėgas sunkiausiais XX a. periodais, bet atsitiktinai tapo politinių ir socialinių konfliktų dalimi. Filologinių nesutarimų užuominas bei jų įtaką galima įžvelgti ir nūdienos Lietuvos visuomenėje.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.