Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Piktadarystės labirinte

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. birželio mėn. numeryje (6)

pyktis

Pikta darome dėl labai įvairių priežasčių. Vienos iš jų yra susijusios su netinkamu auklėjimu vaikystėje, kitos – su aplinkybėmis. Kartais patys darome piktų darbų artimui, dažnai tampame ir tokių darbų liudytojais. Todėl beveik kiekvienam svarbus klausimas – o ką aš galiu nuveikti, kad sumažinčiau šį blogį?

Piktadarystės mūsų aplinkoje

Pikto mūsų aplinkoje apsčiau, nei įsivaizduojame. Štai paauglys, nesugebantis valdyti neigiamų emocijų, jas išlieja suniokodamas eismo tvarkaraščius autobusų stotelėje. Pagyvenusių ir pasiligojusių tėvų suaugę pasiturintys sūnus ar dukra nesirūpina jais, nes esą labai užsiėmę verslu. Prekyvietėje mums „įkiša“ nekokybišką prekę, o sumokame kaip už gerą… Ir taip – pasaka be pabaigos. Kodėl dažniausiai taip elgiamasi?

Viena priežasčių – žmogaus pyktis ant viso pasaulio. Deja, neretai atsitinka taip, kad vaikystėje žmogus negauna pakankamai tėvų dėmesio, meilės, su juo elgiamasi nepagarbiai, o kartais ir žiauriai. Toks asmuo sukaupia tiek nuoskaudų, kad vienintelė galimybė jas išreikšti būna tik suvesti sąskaitas su pasauliu jam kenkiant. Jis „atkuria teisingumą“ sąmoningai ar nesąmoningai elgdamasis netinkamai ir lyg sakydamas, kad „jei man blogai, tai kodėl turi būti kitiems gerai?“ Toks piktavališkumas labai skaudus todėl, kad žmogus ne ieško būdų įveikti tą giluminį pyktį, sužeidimą, bet lieja jį savo aplinkoje. Kai kurie ieško išeities (juk kokia kančia gyventi su tokia nuostata žvelgiant į pasaulį) kreipdamiesi į kunigus, psichologus, dalyvaudami įvairiose vidinio išgydymo praktikose ir pan. Tokius žmones galime sveikinti ir visokeriopai palaikyti. Kitiems verta priminti, kad pats žmogus yra atsakingas už savo elgesį ir savo gyvenimo kokybę, todėl kad ir kokiomis nepalankiomis aplinkybėmis teko augti, nereikia pasiduoti, juolab kad yra jau minėtų išeičių.

Kita „pikto darymo“ priežastis – situacinė. Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų suklydęs ir pasielgęs netinkamai kitų, o neretai ir savo paties atžvilgiu. Taip atsitinka tada, kai būname pervargę, turime spręsti savo gyvenime kilusias problemas, esame per mažai dėmesingi, galiausiai – giliau nesusimąstome apie savo elgesio padarinius. Pvz., grubiu žodžiu ar abejingumu nuvertiname kitą žmogų, jį įskaudiname. Atrodytų – būna, pasitaiko. Tačiau kartais toks nuvertinimas, aštri kritika gali pakirsti žmogaus pasitikėjimą savimi priimant svarbius gyvenimo sprendimus, pvz., pastūmėti jį atsisakyti norimų studijų universitete ar nebekovoti su asmenine yda ir t. t. Taigi kartais mūsų klaidos kitų žmonių gyvenimams gali būti lemtingos. Toks suvokimas padeda mums būti atidesniems aplinkiniams ir neteisinti savo nederamų poelgių.

Kita vertus, tokiose situacijose labai pagelbėtų šalia esantis geranoriškai nusiteikęs žmogus, kuris padėtų mums numatyti blogus elgesio su artimu padarinius. Visada pravartu ir mums patiems labiau įsigilinti į įvairias gyvenimo situacijas, kad mažiau savo elgesiu darytume pikta kitiems, ir pagelbėti kitiems tai padaryti.

Tačiau viena labiausiai paplitusių piktadarystės priežasčių yra egoizmas. Egoistas savo poreikius, situacines reikmes iškelia aukščiau už kitų, net artimų žmonių, interesus. Negana to – siekia savo tikslų, dažnai sąmoningai ar nesąmoningai nepaisydamas kitų žmonių gerovės. Tam tikru atžvilgiu visi gimstame egoistais. Juk kūdikis neišgyventų, jei verksmu nekovotų už savo fizinį išlikimą, taip pranešdamas aplinkiniams, kad nori valgyti, miegoti ir t. t. Tačiau augdamas ir tinkamai ugdomas vaikas atranda, kad pasaulis egzistuoja ne tik jam ir jo poreikiams bei vis didėjantiems norams tenkinti. Atsakingai auklėjamas vaikas mokosi siekti savo interesų, atsižvelgdamas ir į aplinkinius. Antai, vaikas nenori eiti į darželį, nes ten reikia laikytis griežtesnės tvarkos. Tačiau jei tokiam vaikui tėvai sugeba su meile, supratimu ir pagarba paaiškinti, kad darželį lankyti svarbu dėl visos šeimos (tai vaikui savotiškas darbas), tai mažylis nugalės savo nenorą. Juk antraip kažkuris iš tėvų turėtų likti su juo namuose… ir neiti į darbą. Taip vaikas pamažu mokosi suprasti gyvenimą, atsižvelgti į artimų, mylimų, o vėliau ir į kitų aplinkinių poreikius, interesus ir derintis prie jų, kartais net aukodamas ir savuosius. Deja, jei tėvai myli vaiką aklai, suprasdami meilę kaip visų vaiko įgeidžių tenkinimą, neišvengiamai užaugins egoistą, nenorintį ir negebantį atsižvelgti į aplinkinius, net ir į pačius tėvus. Dėl tokio ugdymo išaugs egoistiška asmenybė, turinti primityvią pasaulėžiūrą, pagal kurią savo tikslų galima siekti bet kokia kaina, visos priemonės yra tinkamos, net jei tai būtų „pikto darymas“ aplinkiniams.

Kaip galima tokiems žmonėms padėti?

Ką daro padorus žmogus, akis į akį susidurdamas su „pikto darymu“? Dažniausiai bando piktadarį sudrausminti jį pabardamas ar pamoralizuodamas. Deja, gyvenimiška patirtis rodo, jog tai toli gražu ne veiksmingiausi būdai, padedantys pasiekti norimą rezultatą. Negana to – dažnai padėtis ne tik nepagerinama, bet dargi ir pabloginama. Įsivaizduokite pagyvenusį žmogų, kuris bando sudrausminti paauglius, niokojančius kieme medelį. Kokios reakcijos jis susilauks? Labai tikėtina, kad nukentės ne tik medelis, bet ir senukas, tapdamas pasityčiojimo ir keiksmų objektu. Dar gerai, kad tik tiek.

Todėl reikia pagalvoti apie kitus pagalbos piktadariui būdus. Būtent pagalbos, nes labai dažnai žmogus net nesuvokia, kad daro pikta. Štai minėti paaugliai mano, kad medis tam ir pasodintas, kad teiktų jiems pramogą bandant jį nulaužti. O ir suaugęs žmogus beveik visada pateisina savo netinkamą elgesį. Kartą parduotuvėlėje prie savo namų ką tik pradėjusios dirbti pardavėjos paklausiau, ar daržovės, kurias ruošiausi pirkti, yra šviežios. Ji nė nemirktelėjusi atsakė, kad visi produktai, kuriais prekiauja, yra švieži ir puikios kokybės. Aš nusistebėjau ir paklausiau, kodėl kalba aiškią netiesą. O ji nė nemirktelėjusi atšovė: „Tai ką aš parduosiu ir ką uždirbsiu, jei pirkėjams sakysiu tiesą?“ Ji buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad elgiasi teisingai. Teisingai? Taip, savo interesų atžvilgiu.

Norint pagelbėti piktadariui, reikėtų pirmiausia padėti jam suvokti situaciją ne tik iš savo situacinių poreikių aukštumos. Tiesiog labai pasitarnautų pagarbiai išsakytas kitas požiūris į situaciją, kuris nesutaptų su jo paties požiūriu, t. y. padėtų jam pasižiūrėti į problemą platesniame kontekste. Grįžtant prie situacijos parduotuvėje, pardavėjai reikėtų priminti, kad pirkėjai labai vertina jos sąžiningumą ir tai, kad gali jos žodžiais pasitikėti. Juk net žiūrint jos interesų geriau, kad pirkėjas nuolat lankytųsi šioje parduotuvėje, nei vieną kitą kartą apgautas čia kojos nebekeltų.

Kai subarame pikta darantį ar tiesiogiai konfrontuojame su juo, pažeidžiame jo savigarbą, tiksliau – savimeilę, taip provokuodami jį gintis ir įsitvirtinti „savo teisume“, todėl pagalvokime, ar tikrai verta tai daryti.

Be tokių spontaniškai kylančių situacijų, būna kitokių, kurioms galime labiau pasiruošti. Labai svarbu yra patarimo formuluotė, ypač jį išsakant netiesiogiai. Štai bandant paprotinti suaugusį pasiligojusios senutės vaiką, galbūt užsiminti, kad jai reikalinga priežiūra ir pagalba, kurią, beje, su tam tikromis sąlygomis gali suteikti slaugos institucijos (pvz., jei ji testamentu po mirties paliks joms savo nekilnojamąjį turtą ir pan.). Arba priminti pasaką apie vaiką, kuris matydamas, kaip jo tėvas veža į mišką senelį, jau pats planuoja užaugęs savo tėvą išvežti. Kartais panašios istorijos ar kitų žmonių gero elgesio pavyzdžiai panašiose situacijose gali būti labai veiksmingi. Kalboje reikėtų vengti nuvertinti žmogų, klijuoti jam etiketes iš anksto skelbiant žinią, kad jis egoistas, labai blogas, savanaudis, piktas. Labai svarbu pagarbi intonacija ir paliekama pasirinkimo galimybė parodant, kad toje situacijoje galimas ir kitoks, geresnis bei naudingesnis visiems, elgesys.

Kad ir kaip apmaudu būtų, tenka pripažinti, jog visi dalyvaujame „pikto daryme“ tuomet, kai prieš jį užmerkiame akis, jį toleruojame. Galime duoti žmogui protingą patarimą, bet negalime priversti jo tuo patarimu pasinaudoti. Gal ne visada galime konkrečiu atveju piktadariui užkirsti kelią, bet tikrai galime „pikto darymą“ sumažinti savo tinkama laikysena, vietoje ir laiku pasakytu tinkamu žodžiu ar konkrečiu veiksmu.