2016 07 09

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM

VA Caritas

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Iš „Caritas“ dienoraščio: Kalinį aplankyti

Pokalbis su broliu kun. Arūnu Peškaičiu OFM, kuris jau dešimt metų patarnauja kaliniams Lukiškėse.

Kaip šiais metais galime prisiliesti prie žmonių, kurie yra kaliniai?

Sakyčiau, kad nereikėtų išskirti šių metų: Dievo gailestingumas yra amžinas, o metai tik turi tikslą priminti gailestingumo darbus, paskatinti juos daryti, jų imtis. O skatinimo, manau, dar vis trūksta Bažnyčioje.

Prisilietimas prie kalinių yra labai įvairus. Pavyzdžiui, dalis žmonių tiesiog ateina į Mišias kalėjime. Atrodo, kad jie nieko nedaro, tik kartu meldžiasi, bet kaliniams tas labai svarbu – jie jaučiasi, kad nėra atskirti, jaučiasi bendruomenės dalimi. Tas nėra paprasta, dažnai reikia perlipti per save.

O ar galima būtų prie jūsų prisidėti?

Na, mes einame su parapijiečių grupe, su kitais reikėtų susipažinti. Visų pirma reikėtų apie tai pasikalbėti su savo klebonu. Jis susisiektu su manimi – reikia pažinti tą komandą, su kuria eini, ir ja pasitikėti, aš prisiimu atsakomybę už ją. Turėjom ne vieną piktnaudžiavimo atvejį. Be to, viską derinti reikėtų iš anksto, nes įeinančiųjų sąrašas turi būti įteiktas prieš mėnesį.

O kaip įsitraukia parapijiečiai?

Dalis mūsų parapijiečių yra tapę kalinių krikšto, sutvirtinimo tėvais ir meldžiasi už juos, bendrauja, stengiasi palaikyti, nes daugelis jų nebeturi jokių ryšių, nežino, ar tėvai dar gyvi, ar ne.

Kitas prisilietimas – per „Alfa“ kursą, kuris tikrai skiriasi nuo „Alfa“ kurso laisvėje. Reikia suprasti, kad pirmasis kalinių motyvas dalyvauti juose – tai noras pabendrauti. Dažniausiai jie net neieško tikėjimo, jie tiesiog trokšta kitų žmonių. Tokiuose kursuose negali būti mokytoju, evangelizuotoju, pagrindinė tarnystė – klausytis. Nors daliai kalinių pats kalėjimo laikas yra galimybė atrasti tikėjimą, permąstyti gyvenimą. Tad visų pirma svarbu klausytis – kiekvieno kalinio, kiekvienos istorijos, nes visos jos skiriasi. Dažnai jų klausydamasis pagalvoju, kad ir man taip galėjo atsitikti… Dažniausiai per dieną turiu daug pokalbių, bet neretai mane jie atgaivina, nes matau, kokios būna rimtos pastangos keistis. Tai – labai svarbus dalykas.

Kitas dalykas: mes kviečiame įvairius žmones į susitikimus, kultūrinius renginius: koncertus, monospektaklius, skaitymus. Kartais jiems atrodo per sunkus tas turinys, ta medžiaga, bet juos visada paliečia, jiems įdomu. Atskirtis yra labai didelė, tad toks buvimas kartu jiems yra didelė dovana.

Lapkričio 7 dieną Gailestingumo jubiliejaus kalendoriuje numatytas jubiliejus kaliniams. Kas jiems būtų dovana?

Man atrodo, visų pirma – bendras Bažnyčios dėmesys, kad kaliniams atimta laisvė, bet ne orumas. O mūsų kalėjimuose, deja, yra kitaip. Lietuvoje pataisos namuose kalinai gyvena, neturėdami savo privačios erdvės, savo kameros. Estijoje tokia sistema išgyvendinta jau 1999 metais, o ji yra lygiai tokio pat likimo šalis. Tik trečdalis kalinių gali gauti darbo. Tai yra terpė tarpti kriminaliniam mentalitetui. Todėl reikia raginimo, kad Lietuvoje situacija turi keistis. Nes kitaip iš kalėjimo žmogus grįš tik į kalėjimą.

Kita labai konkreti pagalba būtų kurti darbo vietas, bendradarbiaujant su valstybe, verslu. Darbas visų pirma padėtų išlikti oresniam, grąžinti skolas, priteistas per antstolius.

Yra kalėjime kalinių, kurių niekas nelanko, jie neturi galimybės dirbti, tad tikrai yra materialių poreikių – į jų poreikį galėtų Bažnyčia atsiliepti.

Tačiau svarbiausia – nepamiršti, neignoruoti kalinių ir susipažinti su realiu gyvenimu kalėjime. Pažinus jų tikrovę tikrai kils konkrečių minčių, kaip galėtume jiems padėti. Nes kitaip pralaimėsime visi: ir jie, ir mes.