2016 07 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Teresėlės tėvai: kaip Dievas panaudoja „nesėkmes“ savo tikslams

Šv. Teresėlės tėvai Liudvik Martin ir Marija Azelia Guerin

Kiekvienas iš mūsų esame patyrę nesėkmių, ar tai būtų smulkmenos, tokios kaip susikirtimas per geometrijos kontrolinį, ar rimti nepasisekimai, pakeičiantys mūsų gyvenimo aplinkybes. Kad ir kokios būtų detalės, visi žinome apmaudo jausmą, kuris lydi nesėkmę. Tokį jausmą patyrė ir šventieji Liudvikas bei Zelija Martinai, šv. kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai, liturginiame kalendoriuje minimi liepos 12 dieną.

Kaip Dievas naudoja „nesėkmes“ savo tikslams

Tačiau ar iš tikrųjų galime pavadinti bet kurį savo nusivylimą tikra, visiška nesėkme? Tuo metu viskas gali atrodyti blogai, o ateitis tapti blanki, tačiau ką apie tai galvoja Dievas? Kaip visada, Jis kontroliuoja situaciją ir žino, kaip paversti suklupimą į patį didžiausią žmogaus gyvenimo palaiminimą. Paimkime šv. Teresėlės iš Lizje tėvų, Liudviko ir Zelijos Martinų gyvenimo pavyzdį.

Liudvikas Martinas gimė stipriai tikinčioje krikščionių šeimoje ir nutarė nebetęsti tėvo karinės karjeros bet verčiau atsiduoti kunigystės pašaukimui. Būdamas dvidešimties, Liudvikas keliavo į Šveicarijos Alpes, kad įstotų į Šv. Bernardo ligoninių kongregaciją. Įveikęs ilgą kopimą kalnais, Liudvikas išgirdo vienuolių prašymą patobulinti savo lotynų kalbos žinias. Jis visaip stengėsi išmokti šią kalbą, bet galiausiai nuleido rankas.

Kai jo nepriėmė į vienuolyną, Liudvikas nusileido iš kalnų ir apsistojo Reno ir Strasbūro miestuose, kad išmoktų laikrodžių gaminimo meno. Tada jis grįžo į Alansono miestą ir atidarė savo parduotuvėlę.

Zelija taip pat užaugo atsidavusioje katalikų šeimoje ir norėjo pasišvęsti Dievui tapdama vienuole. Ji norėjo įstoti į „Meilės dukterų“, tarnavusių Alansono ligoninėje, kongregaciją, tačiau jų vyresnioji atkalbėjo Zeliją dėl jos silpnos sveikatos. Būdama tvirto tikėjimo Zelija meldėsi: „Mano Dieve, kadangi nesu verta tapti Tavo nuotaka kaip mano sesuo, sukursiu šeimą, kad joje išpildyčiau Tavo šventą valią. Maldauju Tave, leisk man turėti daug vaikų ir padaryk, kad jie visi būtų pasišventę Tau, mano Dieve“ (Citata iš knygos „Mažosios Gėlelės mama“).

Tačiau nors ir turėjo pakankamai drąsos priimti Dievo vedimą, Zelijai vis dar skaudėjo širdį dėl nepatekimo į vienuolyną. Po daugelio metų ji rašė: „labai ilgą laiką mano protas ir širdis buvo vien tik Apsilankymo vienuolyne… Būčiau norėjusi gyventi paslėptą gyvenimą kartu su savo seserimi“ (Citata iš knygos „Kvietimas į gilesnę meilę“). Zelija užsiėmė nėrinių gamyba ir pradėjo savo verslą.

Trumpai tariant, Liudvikas ir Zelija niekada nebuvo priimti į pašvęstąjį gyvenimą dėl savo trūkumų. Jie buvo nevykėliai daugelio žmonių (įskaitant save pačius) akimis, nes negalėjo pašvęsti savo gyvenimo maldai.

Tada grynos dieviškos apvaizdos veikimu dviejų „susimovusių“ pašaukimų žvilgsniai susitiko kertant šv. Leonardo tiltą. Kai jie pažvelgė vienas į kitą, Zelija širdyje išgirdo balsą, sakantį: „Tai yra žmogus, kurį aš tau paruošiau.“

Netrukus po susidūrimo jie pradėjo susitikinėti ir pamilo vienas kitą. Neilgai trukus jie suprato, kad Dievas skyrė juos vienas kitam viso gyvenimo meilės sąjungai, tad po trijų mėnesių susituokė. Tačiau ir pradėję sakramentinį šeimos gyvenimą, du kontempliatyvūs sutuoktiniai vis dar norėjo dedikuoti savo gyvenimą maldai.

Tiesą sakant, Zelija vėliau rašė, kad ji ignoravo „gyvenimo faktus“ ir verkė pagalvojusi apie užsiiminėjimą santuokiniais poros santykiais. Tuomet Liudvikas ir Zelija sutarė gyventi kaip „brolis ir sesė“. Visgi jų nuodėmklausys įsikišo į šią situaciją ir paprašė nutraukti skaistybės susitarimą, idant susilauktų vaikų. Dar kartą Liudvikas ir Zelija turėjo atsisakyti savo troškimo atsiduoti tylai ir maldai.

Tai buvo Dievo valia, kad jie „susimautų“ ir nepatektų į pašvęstąjį gyvenimą, kad neišpildytų troškimo gyventi santuokoje skaisčiai. Nors jie niekada neplanavo turėti vaikų ir netgi apskritai kurti šeimos, tačiau buvo apdovanoti daugeliu palaiminimų. Jeigu jie niekada nebūtų susitikę arba jeigu būtų išlaikę celibatą, neturėtume tokios nuostabios ir įkvepiančios šventosios kaip Teresėlė iš Lizje! Jeigu jie niekada nebūtų patyrę nesėkmių, nebūtų skynę ir pergalės vaisių. Prisiminkime, kad mes matome tik mažą dalelę Dievo plano mums, ir tai, kas mūsų akimis atrodo kaip nesėkmės, gali tapti didžiausiu palaiminimu.

Pagal aleteia.org parengė Monika Midverytė OFS