Vidutinis skaitymo laikas:

16 min

Tarp praeities, dabarties ir amžinybės. Šiuolaikinio konservatizmo įtampos

Konservatyvus požiūris į tikrovę

Kasdienėje kalboje sąvoka „konservatizmas“ įprasta nusakyti tradicionalistinę, į praeitį nukreiptą politinę pasaulėžiūrą1. Linkstama manyti, kad konservatoriai jaučia nostalgiją tam, kas jau seniai praėjo – dažniausiai kokiai nors „aukso amžiaus“ mitologijai. Suprask, kadaise viskas buvę tobula, tačiau nuo tam tikro istorinio taško viskas pradėję riedėti (ir vis dar rieda) blogyn. Konservatoriai esą jaučia patologinį priešiškumą modernybei ir naujovėms, mėgina išsaugoti visko, kas sena, liekanas šiame į pragarmę šuoliuojančiame pasaulyje. Konservatoriai neva visiškai atmeta tokius liberalizmo principus kaip laisvė, lygybė ir įvairovė, pabrėždami religijos, moralinių hierarchijų ir autoriteto svarbą.

Dalies tiesos šiame vaizdinyje esama, tačiau konservatizmą galima suprasti ir kitaip. Britų filosofo Michaelo Oakeshotto darbai rodo, kad konservatizmas turėtų būti suprastas ne kaip modernybės priešas, o kaip atsargus jos ramstis ir nuosaikus liberalizmo draugas. Oakeshotto tyrinėtojai iki šiol ginčijasi, kuriai ideologinei srovei jį patį priskirti – konservatizmui ar liberalizmui. Jau vien ši diskusija rodo, kad abi pasaulėžiūros yra artimos, kad ir kaip įvairaus tipo ideologai norėtų jas supriešinti.

Tikras konservatorius nėra radikalas. Jis neatmeta visos modernybės, nedemonizuoja liberalizmo. Nors pasaulyje regi daugybę defektų, klaidų ir nesusipratimų, pirmiausia konservatorius įsipareigoja dabarčiai ir kasdienybės tęstinumui. Radikali dabarties kritika reikštų to, kas suformavo jį ir jo aplinką, atmetimą, o tai būtų tiesiog lengvabūdiškas ir net kiek komiškas mazochizmas. Juo mėgaujasi kai kurie ekscentriški filosofai, tačiau konservatoriui tai būtų pernelyg neatsakinga ir nesąžininga laikysena. Konservatorius yra status quo, o ne radikalios abejonės ir kritikos pusėje. Kadangi politiniu požiūriu liberalioji demokratija yra šiandienos status quo, demonizuoti ją reikštų radikaliai atmesti status quo, o tai jau kvepia revoliucija.

Štai kodėl konservatizmo panteone visuomet rasime Edmundą Burke’ą, Alexis de Tocqueville’į, Davidą Hume’ą ir Michaelą Oakeshottą, be kurių neįsivaizduojama ir liberalizmo tradicija. O štai radikalūs modernybės kritikai – Louis de Bonaldas, Donoso Cortésas, Josephas de Maistre’as, Martinas Heideggeris, Alasdairas MacIntyre’as – tik su išlygomis laikytini konservatoriais, nes nenorėjo palaikyti status quo. Jie buvo į praeitį orientuoti revoliucionieriai, siekę fundamentalių ir visa apimančių pokyčių.

Carlas Schmittas savo veikale Politinis romantizmas yra išskyręs dvi politinio romantizmo orientacijas – į ateitį ir į praeitį. Pirmasis romantizmas dega pažangos, utopinės gerovės, galutinio istorijos tikslo ir atpirkimo idėjomis, o tolima praeitimi gyvas romantizmas mitologizuoja specifinius praeities vaizdinius, simbolius ir pasakojimus. Abi romantizmo formas vienija pabėgimas nuo tikrovės2. Konservatorius yra politinio romantiko priešingybė: jam rūpi šiuo metu vyraujančių praktikų ir tradicijų tąsa, o ne mitokūra.

Reikia pabrėžti, kad tradiciją konservatorius supranta kaip kintančią ir prisitaikančią prie realijų. Pagarba tradicijai nukreipta į susiklosčiusias žmonių veiklos ir elgsenos praktikas, o ne į senienas ir fosilijas. Konservatorius, pasak Oakeshotto, visada rinksis artima vietoj tolima, pažįstama vietoj nepažįstama, išbandyta vietoj nežinoma, esama vietoj būsima ar buvę, pakankama vietoj pertekliška, faktus vietoj mistikos, ribas vietoj begalybės3. Konservatorius bijo prarasti tai, kas paveldėta ir išsaugota, todėl priešinasi ir į ateitį, ir į praeitį orientuotoms utopijoms. Abi utopizmo formos gąsdina tuo, kad grasina sugriauti daugiau, nei nori sukurti. Taigi konservatorius nori išsaugoti dabartį su neišvengiamais jos trūkumais; radikalūs bandymai juos pašalinti visuomet kels įtarimą, nes šalinimo metu gali būti sugriauta ir tai, kas neplanuota.

Tikras konservatorius regi modernybės įtampas ir liberalizmo ideologijai būdingus perspaudimus, tačiau kritikuoja juos ne kaip demoniškus kėslus, o veikiau kaip paklydusio draugo slystelėjimus. Draugą norisi pakelti ir paremti, o ne dar labiau sugniuždyti. Konservatyvi kritika motyvuojama ne narciziškos piktdžiugos, kylančios iš sukarikatūrintos kaliausės talžymo, o nuoširdaus rūpesčio esamos tvarkos likimu ir santūraus, kantraus ryžto gerinti susiklosčiusią situaciją. Narciziška piktdžiuga būdinga Vakarų priešams, tokiems kaip rusiškojo eurazijizmo ideologas Aleksandras Duginas. Jo kritika liberaliajai demokratijai ir modernybei motyvuojama mefistofeliško schadenfreude, o antai Burke’as, Tocqueville’is ir Oakeshottas kreipia dėmesį į konkrečius modernybės trūkumus tik todėl, kad jos likimas jiems nuoširdžiai rūpi. Iš čia ir garsioji liberaliosios demokratijos kritiko Leo Strausso ištara: „Mes negalime pataikauti demokratijai būtent todėl, kad esame jos draugai ir sąjungininkai“4.

Kuo pasižymi mus supanti tikrovė, kuriai atsakingai įsipareigoja konservatorius? Kiekvienas blaiviai į pasaulį žvelgiantis žmogus netruks įsitikinti, kad jame gyvena skirtingi žmonės, laisvai užsiimantys įvairiausiomis veiklomis, siekiantys savų tikslų ir svajonių. Individualūs tikslai, svajonės, sprendimai, interesai ir veiklos kryptys yra tokios nebendramatės, kad bet koks mėginimas „išlyginti“ visuomenę pagal vieną tobulą planą būtų bergždžias ir pražūtingas. Nuo šios prielaidos atsispiria Oakeshotto, taip pat ir Hannah Arendt politinė teorija5. Konservatoriai pagarbiai vertina šį pamatinį žmonių ivairiopumą ir siekia sudaryti sąlygas jam saugiai skleistis konkrečios politinės bendrijos gyvenime. Priešingai nei kairės ar dešinės ideologas konservatorius netiki, kad įmanoma sugalvoti ir juo labiau iš viršaus nuleisti absoliučiai racionalų gyvenimo planą, po kuriuo privalėtų pasirašyti visi skirtingi asmenys. Nėra vienintelio gyvenimo modelio, kurį galima primesti visiems. Tai pavojinga ideologinė iliuzija, ypač daug žmonijai kainavusi XX a.

Pilietinės asociacijos idėja

Kertinę vietą Oakeshotto politinėje filosofijoje užima skirtis tarp pilietinės asociacijos (angl. civil association) ir tikslinės asociacijos (angl. enterprise association), suvokiamų kaip idealieji tipai. Skirtis leidžia vaisingai apmąstyti valstybės ir apskritai politinio valdymo prasmę. Tikslinė asociacija – tai žmonių vienijimasis, visuomenę kreipiantis siekti kokio nors specifinio, substantyvaus tikslo6. Mūsų gyvenime tokių susivienijimų apstu: politinis judėjimas, religinė bendruomenė, lobistinė interesų grupė, mokslinis projektas, agitacinė referendumo kampanija, verlso įmonė, nevyriausybinė organizacija, šachmatų klubas ir t. t. Šie sambūriai yra laisvai pasirenkami ir iš jų galima laisvai pasitraukti – pavyzdžiui, jeigu susibūrimo tikslas pasiektas, asociacija netenka vienijimosi prasmės ir gali išsiskirstyti. Antai verslo įmonės kuriasi ir žlunga priklausomai nuo daugybės įvarių faktorių. Niekas nėra verčiamas tapti tokių sambūrių dalimi, niekas ir nedraudžia iš jų pasitraukti. Be to, tokie sambūriai struktūruojami hierarchiškai: juose yra aiškūs lyderiai, tikslingai kreipiantys pavaldinius artyn juos vienijančio tikslo.

Pilietinė asociacija yra kitokio pobūdžio žmonių sugyvenimo būdas. Ji grindžiama ne substanciško tikslo siekimu, o lygiai visiems galiojančių formalių taisyklių laikymusi. Kadangi pagrindinis tokio susivienijimo pavyzdys yra valstybė, šios taisyklės yra ne kas kita kaip įstatymai. Valstybės įstatymai užtikrina lygias galimybes visiems piliečiams siekti savo tikslų ir netrukdomai jungtis į specifinius tikslinius sambūrius7. Svarbu, kad pilietinė asociacija nėra nei instrumentiškai, nei hierarchiškai strūktūruotas sambūris – tai savipakankamas lygiųjų santykis.

Pilietinė asociacija yra prievartinė: iš valstybės teisinės sistemos taip lengvai nepasitrauksi, kaip iš verslo kompanijos ar šachmatų klubo. Todėl įstatymai turi būti kuo bendresni ir orientuoti į taikaus sambūvio palaikymą, o ne specifinių interesų ar svajonių realizaciją. Didžiausios politinės katastrofos ištinka tuomet, kai abu vienijimosi modeliai sąmoningai ar nesąmoningai supainiojami. Kai specifinių tikslų vienijama žmonių grupė perima valdžios aparatą ir pajungia jį savo interesų suvalstybinimui, neišvengiamai pažeidžiama kitokių interesų ar pažiūrų piliečių moralinė autonomija. Valstybę paverčiant tiksline asociacija pažeidžiami du pamatiniai praktiniai postulatai: žmogaus laisvė ir žmonių įvairiopumas. Specifinei gėrio sampratai palenkta valstybė gviešiasi suvienodinti ir muštruoti visuomenę, paversdama ją ideologijos tarnaite. Tokiame modelyje asmeninė svajonė tampa vieša ir prievartinė viso sociumo atžvilgiu.

Pirmojo atvejo pavyzdžių žmonijos istorijoje pilna. Tai ir Dievo šlovinimui pajungtas Jono Kalvino Ženevos miesto tvarkymas, Girolamo Savonarolos fanatizmas Florencijoje, nuožmūs religiniai karai Europoje XVI–XVII a., jakobinų priespauda porevoliucinėje Prancūzijoje, nacių, fašistų ir komunistų totalitarizmas XX a. Oakeshottą taip pat neramino pokario Didžiosios Britanijos Leiboristų partijos politika, iš esmės įtvirtinusi gerovės valstybės sampratą. Pasak jo, valstybės noras pasirūpinti piliečių gerove pažeidžia jų moralinę autonomiją, traktuoja juos ne kaip suaugusiuosius, o kaip vaikus. Tai nereiškia, kad filosofas pasisakė už visišką valdžios pasyvumą – valdžios tikslas yra užtikrinti taiką ir saugumą, ramaus piliečių tarpusavio sugyvenimo sąlygas, galiausiai palaikyti santykius su kitomis valstybėmis. Tačiau politinė bendrija neturėtų būti traktuojama kaip vaikų darželis. Piliečiai nėra vaikai, kuriuos reikia vesti už rankutės ir išmokyti, kaip gyventi.

Valstybės vaidmenį Oakeshottas yra palyginęs su sporto varžybų teisėjo ir debatų moderatoriaus vaidmeniu. Šie autoritetingi tarpininkai prižiūri, kad būtų laikomasi sutartų taisyklių, tačiau patys į žaidimą ar debatus nesikiša. Pasak Oakeshotto, buvimo valdžioje tikslas nėra nei primesti subjektams jiems svetimus įsitikinimus, nei mokyti gyventi ar vesti į šviesesnį rytojų, nei padaryti geresnius ar laimingesnius. Nei vyriausybė, nei parlamentas neturi mūsų plukdyti į kokią nors utopinę gėrio salą ar pažadėtąją žemę: „Politikoje veikiama tarsi plaukiojant bekraštėje ir bedugnėje jūroje; čia nesama nei uosto, nei užuovėjos, nei žemės inkarui nuleisti, nei pradinio taško, nei sutarto kelionės tikslo. Užduotis – irtis toliau nesisupant į šonus; jūra yra kartu ir draugas, ir priešas. Jūrininkystę nusako gebėjimas pasitelkti tradicinio veikimo būdo atsargas tam, kad būtų susidraugauta su kiekviena priešiška proga“8.

Valdžia neturi siekti tiesos, jos tikslas nėra kovoti prieš moralines ydas ar nuodėmes. Valdymo tikslas labai ribotas: užtikrinti taikų bendrų, visiems lygiai galiojančių taisyklių laikymąsi. Nuostata, kad valdžios atstovai pasižymi didesne išmintimi už „paprastus rinkėjus“ ir todėl gali subjektus priversti keisti savo kasdienę elgseną, yra nepagrįsta ir prieštarauja pilietinės asociacijos idėjai. Suaugę žmonės jokiai valdžiai neprivalo teisintis dėl savo veiksmų ir sprendimų (bent jau kol nepažeidžia kitų asmenų autonomijos). Kaip sarkastiškai mesteli Oakeshottas: „Esame įpratę toleruoti maniakus, tačiau kodėl turėtume būti jų valdomi?“9

Konservatoriui labiau rūpi ne tai, ko konkrečiai siekia valdžia, bet jos veikimo būdas; kitaip tariant – priemonės, o ne galutiniai tikslai. Jam pirmiausia rūpi valdžios kompetencijos ribos, o ne konkrečių sprendimų vertingumas ar teisingumas. Priemonės svarbesnės, mat savo pobūdžiu yra bendresnės, nes galioja visam sprendimų ir projektų tipui. Netinkamų priemonių pasitelkimas konservatorių visada piktins labiau nei prasta argumentacija ar akis badantis sprendimo kvailumas. Pavyzdžiui, kai Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas savavališkai nusprendė neskirti Patriotų premijos Nerijai Putinaitei, problemos ašis buvo ne tai, patriotiška Putinaitės knyga ar ne, o tai, kad Oleko poelgis žalingas žvelgiant iš formalios pusės.

Įsiveldamas į turinio diskusijas apie patriotizmą ir Justino Marcinkevičiaus vertinimą bei paneigdamas jau priimtą nepriklausomos komisijos sprendimą, ministras vienašališkai įtvirtino savąją gėrio sampratą, o tai akivaizdžiai peržengia pilietinei asociacijai priimtinas kompetencijų ribas. Nešališko teisėjo mantiją Olekas iškeitė į vienos iš komandų žaidėjo aprangą. Kalbant konservatyviai, šis Oleko sprendimas pažeidė tradicinį elgesio modelį – buvo pakirsta susiklosčiusi pagarbos nepriklausomų ekspertų komisijų sprendimams tradicija; vargu ar premijos prestižas ateityje bus atstatytas. Neatsitiktinai kontroversijos eigoje buvo prabilta apie iki galo neišgaravusį komunistinį valdymo pobūdį, kai teisė (forma) buvo visiškai subordinuota komunistinei ideologijai (turiniui).

Rusiškos telokratijos vilionės

Prisiminus dabartinius Rusijos iššūkius Vakarams galima tarti, kad būtent teisės viršenybė yra tiksliausiai Rusiją ir Vakarus skiriantis politinis veiksnys. Rusijoje de facto negalioja formali piliečių lygybė prieš įstatymą. Įstatymai ir teismai ten yra virtę valdančiosios kleptokratinės klikos galios instrumentais. Visa Rusijos istorija liudija, kad teisė ten traktuojama kaip valdžią uzurpavusios žmonių grupės įrankis, dažnai ir kaip didžiavalstybinės, imperialistinės ideologijos funkcija. Valdovai Rusijoje tikrai nėra traktuojami kaip teisėjai ar tarpininkai – ten jie dievinami ir garbinami, iš jų laukiama pasaulinės didybės, šlovės ir stebuklų. Stiprios rankos kultas Rusijos piliečius paverčia vaikais ir pritarėjais, kurių daugelis net nesuvokia, kad jų orumas ir moralinė autonomija yra sistemiškai pažeidinėjami. Beteisiškumas ir priespauda užkerta kelią autentiškoms tradicijoms ir praktikoms susiformuoti. Tradicijų tęstinumas neįsivaizduojamas be stabilumo ir nuspėjamumo, o Rusijoje net pats sėkmingiausias žmogus bet kurią sekundę gali būti visiškai sužlugdytas, kartais ir be aiškios priežasties. Nuolatinis vaikščiojimas ašmenimis ir absurdo atmosfera yra priešinga ramiai, konservatyviai tradicinio veikimo tėkmei, kurią Vakaruose įgalina istoriškai sunkiai iškovotas lygybės prieš įstatymą laimėjimas.

Kalbant apie Rusijos grėsmę dažnai ignoruojama, kad agresyvi užsienio politika yra nuosekli Rusijos vidinės politinės struktūros tąsa. Šis sąryšys ne visiems matomas plika akimi. Karinės intervencijos yra periodiškai aplinkines šalis užliejantys potvyniai, kurie vėliau atslūgsta, tačiau šioje potvynių ir atoslūgių dinamikoje išlieka nekintamas branduolys, kuris ir judina bangas – tai rusiška gyvensena ir jos subrandinta politinė santvarka. Joje aptinkame tai, kas svetima Oakeshotto aprašytai pilietinei asociacijai: lygiateisiškumo nepaisymas, paternalizmas, centralizacija, ideologizacija, lyderio kultas ir masinio žmogaus dominavimas.

Po Rusijos intervencijos Ukrainoje sustiprėjo antirusiškos nuotaikos, pasyvumu ir silpnumu pradėta kaltinti ES ir JAV. Bet santūria Oakeshotto dvasia galima užklausti: ar nėra taip, kad tikrąjį Vakarų ir Rusijos skirtumą nusako ne specifiniai simboliai ir idealai, o būtent kasdienybė ir gyvenimo būdas, jo forma? Kai Rusijai pakyla politinė temperatūra ir ji pradeda karščiuotis, mes linkstame reaguoti veidrodiškai ir taip pat imame karščiuotis. Oakeshottas tikriausiai siūlytų kilstelėti temperatūrą tik tiek, kiek reikia efektyviai šalies gynybai, nes gyvenimas vėsioje temperatūroje mielesnis ir civilizuotesnis.

Tik vargu ar Oakeshotto argumentai šiandien susilauks daug dėmesio, nes, kaip pats ir aiškino, karo metu racionalistinė ir ideologinė valdymo forma neišvengiamai įsivyrauja. Karas sutelkia visuomenę kolektyviniam tikslui išgyventi. Tam reikia vienybės ir ryžto. Karinės konfrontacijos laikotarpiu visos veiklos tiesiogiai ar netiesiogiai tarnauja pergalės tikslui. Nomokratija tokiais atvejais tampa silpnumo, pasyvumo ir neryžtingumo sinonimu. Pasak Oakeshotto, abiejų pasaulinių karų patirtis paklojo pamatus pokario gerovės valstybėms, nes visuotinis susitelkimas ir valdžios vaidmens išaugimas buvo suvoktas kaip apskritai patikimas kelias. Militaristinė santalka tapo kertiniu valdymo provaizdžiu ir pokario laikotarpiui. Putino Rusijai žvanginant ginklais, tarp dalies konservatorių vėl sukilo troškimas grįžti prie bendrojo gėrio idėjos, kurią jie įsivaizduoja kaip kokių nors šališkų pažiūrų suvalstybinimą. Išorinės grėsmės buvimas ideologiniams konservatoriams tampa puikiu pretekstu pakeisti valdymo ir teisės sampratą. Kolektyvinis visuomenės muštras nuo seniausių laikų teisinamas būtent išorinės grėsmės baime.

Komunistinės telokratijos recidyvai

Kaip tik šiuo keliu, deja, pasuko mūsų įtakingi kaimynai, pirmiausia Lenkijos Teisės ir teisingumo partija, nusprendusi sekti Viktoro Orbano neliberalios demokratijos įtvirtinimo pavyzdžiu. Žiniasklaidos laisvės suvaržymai, bandymai perrašyti istoriją ir sukrikščioninti kai kuriuos įstatymus – visa tai yra akivaizdūs pilietinės asociacijos pažeidimai. Jarosławas Kaczyńskis valdžios aparatą traktuoja kaip savo asmeninės vizijos realizacijos įrankį. Toje vizijoje Lenkijas – tyras, homogeniškas katalikybės ir socialinio konservatizmo bastionas.

Kaip pastebi lenkų poetas ir eseistas Adamas Zagajewskis, naujoji Lenkijos valdžia užmiršta paprastą dalyką – valstybės nefilosofuoja10. Pasak Oakeshotto, konservatyvus požiūris į politinį valdymą nesusijęs su jokiais specifiniais įsitikinimais apie visatą, apvaizdą, žmogaus prigimtį, moralę ar religiją. Valdymas reiškia tvarkos ir bendrųjų taisyklių laikymosi užtikrinimą ir nesuinteresuotas tarpininkavimą individų tarpusavio konfliktuose.

Tie konservatoriai, kurie trokšta visai visuomenei primesti savo pažiūras, iš esmės grįžta prie jų nekenčiamų komunistų valdymo formos: valdžia nustato konkrečius tikslus, kurių privalo siekti visa visuomenė. Oake­shotto pilietinės asociacijos idėja paaiškina komunistų valdymo sampratos skirtumą nuo vakarietiškos teisės viršenybės sampratos. Komunistai negerbia žmogaus individualumo ir visus piliečius pajungia komunizmo statybai. Lenkijos krikščionys konservatoriai trokšta visą visuomenę pajungti „krikščioniškos Lenkijos“ statyboms. Tai, jog schema išliko ir kone genetiškai persidavė daugeliui nūdienos konservatorių, nestebina, nes, pasak Oakeshotto, ši valdymo samprata Vakaruose lygiagrečiai gyvuoja jau apie 500 metų, nuo Franciso Bacono laikų. Daugeliui žmonių psichologiškai labai sunku pripažinti, kad jie ne viską žino, jog kiti žmonės gali turėti visiškai kitokių tikslų ir vien dėl to automatiškai nėra apsėsti demonų, kuriuos reikėtų išvaryti „valdiško egzorcizmo“ būdu. Pilietinės asociacijos idėja, Oakeshotto žodžiais, suprantama ir priimtina tik suaugusiems žmonėms. Deja, dauguma žmonių taip ir lieka vaikais visą gyvenimą.

Tyrinėjant Oakeshotto veikalus neapleidžia įspūdis, kad jo politinė mintis tinka tik tokioms valstybėms kaip Jungtinė Karalystė, kurios istorijoje nebūta didžiulių perversmų ir kataklizmų, kurioje iš tiesų justi ir matyti tąsa parlamentarizmo tradicijos, besidriekiančios iki pat Magna Carta. Lietuva, patyrusi daugybę okupacijų, sukilimų ir santvarkų pokyčių, atrodo imlesnė didingesnėms, aistringesnėms ir radikalesnėms idėjoms. Kas nors gali Oakeshotto sekėjo paklausti: o kokias gi tradicijas ir praktikas mes čia šiandien turėtume puoselėti? Nemaža dalis praktikų susiformavo sovietmečiu, kurio psichologinę naštą vis dar bandome galutinai nusimesti. Todėl neturėtų stebinti, kad Lietuva yra pakankamai imli revoliucingoms idėjoms, net kai jas skelbia konservatoriai11.

Taip, jau 26 metus esame nepriklausoma respublika, visų vakarietiškų tarptautinių organizacijų narė. Teisės viršenybė, nors ir su trūkumais, Lietuvoje yra įsitvirtinusi. Tam tikram Lietuvos konservatorių segmentui jau norisi išsaugoti tai, kas yra susiklostę mūsų dabartyje. Nors vis dar esama daugiau tų, kurie žvelgia arba pirmyn į ateitį, arba atgal į praeitį, kai kuriems jau norisi atgal (o gal pirmyn?) į dabartį. Antai senas NŽ-A autorius Bernardas Gailius, kritikuodamas daliai Lietuvos konservatorių ir sambūriui Pro Patria būdingą „galios narkomaniją“, rašo:

Nepasirašysiu po „prigimtinės šeimos“ apsauga ir „ištautinimo“ prevencija jokiomis formomis. Dar daugiau, kaip rinkėjas sakau: man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą. Mano Lietuvos Respublika jau apibrėžta – Konstitucijoje. Norėčiau paprastos ir kuklios valdžios, kuri Lietuvą stiprintų kukliais, beveik nepastebimais darbais.12

Gailius atkreipia dėmesį, kad politinis valdymas yra suaugusiųjų reikalas, o štai jaunimui „paprasti ir konk­retūs dalykai atrodo nuobodūs (nes dėl jų reikia labai daug dirbti)“, vietoj to jaunuoliai „visada trokšta kažko kilnaus ir didingo“. Be to, Gailius pabrėžia, kad demagogų tikslai yra „objektyviai nepasiekiami“, nes „tam trukdo pati piliečių įvairovė“. Lietuvoje esą neįmanoma įstatymais įtvirtinti ir apsaugoti šališkų šeimos ar santuokos sampratų – Gailius tam apskritai nemato reikalo.

Savo atsakyme pilietinės asociacijos šalininkui Gailiui vienas iš pagrindinių Pro Patria veikėjų Vytautas Sinica, aiškus tikslinės asociacijos šalininkas, išdėstė, kad valstybės įstatymus privalo apibrėžti Bažnyčios mokymas ir klasikinė prigimties samprata13. Jeigu Gailius teigia: „Man nereikia, kad valdžia mokytų, kaip gyventi“, tai Sinicos atsakyme girdime kažką panašaus į: „Jeigu valdžią turi tie, kurie mums patinka (arba mes patys), tuomet valdžia gali ir privalo aiškinti, kaip gyventi“.

Pilietinį sugyvenimą Oakeshottas yra lyginęs su tokiais fenomenais kaip mokymasis kalbėti gimtąja kalba, morali elgsena ir draugystė14. Visi šie reiškiniai yra prasmingi savaime, nenurodantys į už jų esančius tikslus. Būtų beprasmiška klausti: kokia kalbėjimo lietuviškai prasmė? Kokia man nauda iš mano geriausio draugo? Kodėl sąžininga elgtis sąžiningai? Draugystės prasmė yra draugystė, moralaus elgesio prasmė yra moralus elgesys, kalbos prasmė yra kalbėjimas. Lygiai taip pat ir pilietinio sambūvio prasmė yra jo palaikymas ir puoselėjimas. Kai išmokstame kalbėti lietuviškai, šį faktą tarsi užmirštame ir kalbame apie kitus dalykus, nors gebėjimas kalbėti lietuviškai įgalina visų kitų turinių komunikaciją.

Taip pat ir su politika: ji užtikrina civilizuotą ir taikų individualių svajonių įgyvendinimą, tačiau pati lyg ir lieka už kadro. Kitaip tariant, laisvė čia yra ne tikslas, idealas ar simbolis, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu daugeliui iš mūsų norisi, kad politika kiekvieną dieną švytėtų įvairiausiomis spalvomis, nuolat kvepėtų kažkuo didingu. Mes norime ypatingos, metafizinės laisvės, ko nors herojiškai ir kolektyviškai pozityvaus, o ne pilkai ir rutiniškai negatyvaus. Mes norime svajoti apie Lietuvą 2030 m., Lietuvą 2050 m., o ne įsižiūrėti į Lietuvą 2016 m. Britų filosofo pilietinės asociacijos sampratoje nėra nieko romantiško ar herojiško, ir būtent todėl šiose kruvinose žemėse Oakeshottas buvo ir veikiausiai liks mažai kam įdomus.

Prisimenant pradžioje minėtą klausimą apie Oake­shotto priklausomybę ideologinėms stovykloms, galima drąsiai teigti, kad jo pilietinės asociacijos samprata glaudžiai susijusi su liberalizmu. Čia labai gelbsti Johno Gray’aus pasiūlyta perskyra tarp dviejų liberalizmo tradicijų15. Turbūt labiau mums pažįstamas yra moralinis, utopinis ir progresyvus liberalizmas, orientuotas į piliečių pažiūrų perkeitimą, racionalizmo ir mokslo pažangą bei religijos autoriteto sumenkinimą. Tai aktyvus ir kovingas liberalizmas; su juo Oakeshotto filosofija neturi nieko bendra, netgi yra kritiškai nusiteikusi jo atžvilgiu, nes tai tik dar viena racionalizmo forma. Tarp politikos filosofų Oakeshottas ir buvo vienas ryškiausių pokario racionalizmo kritikų16.

 Vis dėlto esama ir kitos sampratos – tai ribotas ir skeptiškas liberalizmas. Jis pripažįsta veiklų ir vertybių pliuralizmą, o valstybei priskiria gana kuklias užduotis – palaikyti taiką, tvarką, stabilumą ir bendrų taisyklių laikymąsi. Šis liberalizmas ne tik neprieštarauja Oakeshotto konservatizmui – abi pasaulėžiūros iš esmės sutampa. Neatsitiktinai Gray’us priskiria Oakeshottą būtent šiai liberalizmo tradicijai17. O ir pats Oakeshottas yra rašęs, kad konservatoriai gali daugiau išmokti iš Hobbeso, Hume’o ir Pascalio, o ne iš Edmundo Burke’o18, kurio filosofija vis dar pernelyg susieta su tam tikromis metafizinėmis prielaidomis. Oakeshottas, kaip įsitikinome, valstybei nepriskiria jokių metafizinių ar moralinių funkcijų. Tad klysta autoriai, statantys neperžengiamus barjerus tarp konservatizmo ir liberalizmo. Nei vienas, nei kitas nėra monolitiškos tradicijos; Oakeshotto filosofija rodo, kad tarp jų gali būti vaisingų sąlyčio taškų.

Oakeshotto konservatizmo sampratos trūkumai

Nors Oakeshotto tradicijos, konservatyvios pasaulėžiūros ir praktinio veikimo sampratos daugeliu atvejų įtikina, jos pasižymi ir tam tikromis silpnybėmis. Visų pirma, ši tradicijos samprata negali paaiškinti radikalių politinių lūžių, ypač revoliucijos. Šiuo požiūriu Arendt politinė filosofija pranašesnė, nes daug dėmesio skiria apmąstyti iš bendrystės galios kylančiam žmonių gebėjimui pradėti kai ką visiškai nauja ir įnešti į pasaulį šį tą unikalaus, nenuspėjamo (angl. natality)19. Tradicijos tęstinumą puoselėti visiškai suprantama ir pateisinama taikiu metu, tačiau karinių ir politinių turbulencijų laikotarpiais tampa neaišku, kuriuos tradicijos elementus verta puoselėti, ką ir kodėl konservuoti. Išimtinėse būklėse patiems piliečiams tenka politiškai apsispręsti, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Oakeshotto politinė filosofija nepajėgi paaiškinti tradicijos susikompromitavimo, kardinalių pertrūkių ir ryžtingo atgaivinimo fenomenų, tokių kaip Sąjūdis ar Maidano revoliucija.

Pilietinės asociacijos idėjos pranašumas prieš tikslinės asociacijos sampratą taip pat daugeliu atvejų įtikina, tačiau klaustina, ar visos tikslinės asociacijos formos būtinai turi virsti tironiškomis ar net totalitarinėmis. Ar išties visi substanciški tikslai būtinai pažeidžia su jais nesutinkančių moralinę autonomiją? Pavyzdžiui, jei ne visi LSSR gyventojai Sąjūdžio laikotarpiu buvo už Lietuvos Nepriklausomybę, tai ar Lietuvos išsilaisvinimas iš sovietinės imperijos reiškia, kad nesutinkantieji su tuo dėl jo labai nukentėjo? Galbūt iš pradžių kai kurie ir liko nusivylę ar įsižeidę, tačiau vargu ar kas nors šiandien imtųsi aiškinti, jog Lietuvos piliečių dauguma pasielgė neteisingai, atstatydami Lietuvos Nepriklausomybę. Jeano Jacques’o Rousseau stiliumi galima pasakyti, kad mažuma privalėjo suprasti, kodėl Lietuva turi tapti laisva, o jei nesuprato, tai jų problema. Taip, jie buvo „priversti išsilaisvinti“, tačiau ar nuo to jiems nepriklausomoje Lietuvoje blogiau? Ir net jei išties blogiau, ar tai kaip nors keičia reikalo esmę?

Stojimas į ES/NATO iki pat 2004 m. buvo strateginis, substanciškas Lietuvos valstybės tikslas. Ne šimtas procentų piliečių referendume nubalsavo už įstojimą, tačiau ar tų „prieš“ balsavusių devynių procentų moralinė autonomija iš tiesų buvo pažeista? Lietuva yra objektyviai stipresnė būdama ES nare, tad galima sakyti, jog balsavusieji „prieš“ apsisprendė klaidingai. Panašiai kaip ir Johnas Rawlsas, Oakeshottas kiek naivokai traktuoja įstatymų leidybos procesą: leidžiant įstatymus, neišvengiamai susikerta įstatymus grindžiančios pasaulėžiūros, o visiškai neutraliai tarp jų išlaviruoti dažną sykį neįmanoma. Jeigu užtenka bent vieno prieštaraujančio piliečio balso, kuris skundžiasi, esą svarstomas ar priimtas įstatymas pažeidžia jo moralinę autonomiją, įstatymų leidžiamoji veikla apskritai gali būti paralyžiuota.

Vėluojanti status quo konservatizmo prigimtis

Oakeshotto konservatizmo samprata rafinuota ir vaisinga, tačiau jos neužtenka visapusiškai atsakyti į išvardintus klausimus. Vis dėlto čia norėčiau atkreipti dėmesį į dar fundamentalesnę problemą, kuri verčia praplėsti aptariamos temos ribas ir apsvarstyti to, ką galima pavadinti „status quo konservatizmu“, šiandienę padėtį.

Moderniųjų pasaulėžiūrų istorija patvirtina, kad konservatoriai paprastai užima gynybinę poziciją, bandydami stabdyti progresyviojo liberalizmo lokomotyvą. Įdomu tai, kad, tegul ir nenoriai, ilgainiui konservatoriai prisitaiko prie naujovių, kurioms iš pradžių priešinosi. Kadaise konservatoriai tikrai nebuvo tarp tų, kurie siekė panaikinti vergiją ar užtikrinti vyrų ir moterų lygiateisiškumą, tačiau šiandien joks save gerbiantis konservatorius nebegalvoja, kad „iš prigimties“ vieni žmonės turi būti kitų nuosavybė, ar kad moterų vieta – tik virtuvėje.

Moterų klausimas tiksliai atskleidžia „vėluojančią“ status quo konservatizmo prigimtį. Vienas įdomiausių pastarųjų metų reiškinių yra reguliarūs konservatorių priekaištai feministėms ir liberaliajai kairei, esą užmiršusiai ginti moterų lygybę Vakaruose. Su Spectator žurnalu siejamiems konservatoriams atrodo, kad feminisčių nuogąstavimai dėl neva Vakaruose įsišaknijusios „islamofobijos“ trukdo joms matyti atvirai mizoginišką (radikalaus) islamo požiūrį į moteris. Feministės nesupranta, kad bandymai drausti bet kokią, net ir argumentuotą islamo ar pranašo Mahometo kritiką, pastato musulmones į tragišką padėtį, kurioje musulmonai vyrai toliau gali nebaudžiami engti savo žmonas, meilužes ir seseris. Pasak konservatorių, jokia mažuma neturi privilegijos sistemiškai pažeidinėti moterų lygybės prieš įstatymą. Jų požiūriu, tai joks „kultūrinis savitumas“, o paprasčiausia barbarybė.

Taip konservatoriai, tarsi bėgdami iš paskos feministėms, primena joms apie pirminę feminizmo pareigą – ginti ne kieno nors kito, o būtent moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Nebūdami prisirišę prie kairiojo liberalizmo dogmų, konservatoriai nebijo atkreipti dėmesį į tas Korano vietas, kuriose, pavyzdžiui, teigiama: „Vyrai yra prižiūrėtojai žmonų savo ir yra aukščiau žmonų dėl to, kad Allahas suteikė vieniems pranašumą prieš kitus“20. Konservatoriai gerai išmoko klasikinio liberalizmo pamokas apie lygybės svarbą ir šiandien reikliai kritikuoja tuos liberalus, kurie primiršo įsipareigojimą pamatiniams principams.

Panašių pavyzdžių apstu. Kai katalikiškų pažiūrų konservatoriai piktinasi, esą Kristaus figūrą šiandien visi gali ramiausiai dergti ir kritikuoti, tuo tarpu Mahometo kritika susilaukia didžiausių protestų ir fatvų, girdime lygybės reikalavimą: suprask, jeigu jau leidžiame religijų kritiką, jokia religija negali būti aukščiau kritikos. Kai užsienio politikos „vanagai“ užsimano skleisti demokratiją visame pasaulyje (Irake, Gruzijoje ir Ukrainoje…), tai jie nesunkiai persiima kituose kontekstuose dažniausiai išjuokiama „universalių žmogaus teisių“ argumentacija, priklausančia šiuolaikinio liberalizmo žodynui. Kai britų konservatoriai euroskeptikai savo poziciją pasitraukti iš ES grindžia laisvės nuo „eurobiurokratų tironijos“ ir būtinybės grįžti prie „tik­rojo, neiškreipto Apšvietos liberalizmo“ argumentais, visiems konservatizmo krikštatėviams belieka iš nuostabos vartytis grabe21.

Status quo konservatizmas stokoja savų idėjų, todėl jam belieka vytis progresyviųjų liberalų lokomotyvą. Būdami status quo sergėtojai konservatoriai yra priklausomi nuo naujųjų kairiųjų arba progresyviųjų liberalų aktyvumo. Šie veržliai skina kelią naujovėms, o nuosaikieji konservatoriai, netrukę įsitikinti, kad neatėjo jokia pasaulio pabaiga, prie jų prisitaiko ir vėliau netgi sugeba juose išgliaudyti racionalumo grūdus. Kai iš pradžių provokuojamai skambėjusios progresyvios idėjos per tam tikrą laiką tampa naujuoju status quo, konservatoriai paprastai tampa šios pakitusios tikrovės sergėtojais. Ir toliau kritikuoja tuos aktyvistus, kurie perlenkia emancipacijos lazdą, tačiau tik tol, kol perlenkta lazda giliai neįsišaknija į esamą tikrovę, kuri didžiąja dalimi konservatoriams lieka miela ir sava. Laipsniškas susibuvimas ir pažįstamumo (angl. familiarity) puoselėjimas atbukina iš pradžių neretai piktą konservatorių skepsį. Pavyzdžiui, homoseksualumas status quo konservatorių ilgą laiką smerktas kaip moralinio status quo pažeidimas, tačiau retas konservatorius šiandien taip begalvoja: „kultūrinio karo“ fronto linijos nūdien persikėlė į „šaltesnę“ ir mažiau emocingą teisinę plotmę.

Ar konservatoriai turi teorinių galimybių užbėgti prog­resyvistams už akių? Leo Strausso politinę filosofiją galima interpretuoti kaip alternatyvą Oakeshotto „natūralios tėkmės“ filosofijai. Straussas buvo skeptiškas tradicionalistų ir status quo konservatorių atžvilgių, savo politines įžvalgas grindusių istorinio proceso ir „paveldėtos išminties“ argumentais. Straussas siekė sugrįžti prie klasikinio mąstymo kanonų, pagal kuriuos politinę išmintį gali įgyti tik elitinė filosofų mažuma, užklausianti pačių bendriausių, „amžinųjų“ klausimų, pavyzdžiui: „Kokia yra žmogaus paskirtis?“, „Kokia sant­varka yra pati geriausia?“, „Kas yra dorybė?“ ir t. t. Straussas negailėjo kritikos Burke’ui, kurio opozicija prancūzų Apšvietai nubloškė jį į nekritišką Istorijos adoraciją ir taip paklojo pamatus būsimam reliatyvizmo įsitvirtinimui. Anot Strausso, laiko tėkmė savaime neatskleidžia tiesos, todėl politinė filosofija neturėtų remtis nei praeitimi, nei dabartimi – tikrųjų atsakymų reikia ieškoti kritiškai užklausiant paveldėtas nuomones ir normas22.

Strausso požiūriu, konservatorių kritika moderniajam racionalizmui netruko virsti panieka racionalizmui kaip tokiam (šis priekaištas galioja ne tik Burke’ui, bet ir Oakeshottui). Strausso alternatyva status quo konservatizmui – atsigręžimas į klasikinio racionalizmo tradiciją, kuri nevengia radikaliai kvestionuoti nei praeities, nei dabarties prietarų. Proto galių nuvertinimas buvo svetimas klasikinei politinės minties tradicijai. Klasikai, kurie dar nepažinojo moderniosios istorijos sampratos, buvo įsitikinę, kad politinės išminties neįmanoma pasiekti atmetant individualų protavimą ir aklai priimant susiklosčiusį status quo. Taigi įtampą tarp Oakeshotto ir Strausso filosofinių prielaidų galima laikyti viena centrinių šiuolaikinio konservatizmo dilemų. Nūdienos konservatoriams vertėtų iš naujo permąstyti „amžinąsias“ takoskyras tarp kritikos ir tradicijos, teorijos ir praktikos, prigimties ir istorijos, asmens ir bendruomenės. Tik taip ši intelektinė tradicija sugebės užtikrinti neblėstantį savo pačios gyvybingumą.

 

1 Straipsnis parengtas pagal paskaitą, 2016 m. balandžio 28 d. skaitytą VU TSPMI Jaunųjų konservatorių lygos renginyje.

2 Carl Schmitt, Political Romanticism, translated by Guy Oakes, Cambridge, MA: The MIT Press, 1986, p. 62–63, 69–71.

3 Michael Oakeshott, „On being conservative“, in: Michael Oakeshott, Rationalism in Politics and Other Essays, Indianapolis: Liberty Fund, 1991, p. 408–409.

4 Leo Strauss, „Liberal Education and Responsibility“, in: Leo Strauss, Liberalism Ancient and Modern, Chicago/London: The University of Chicago Press, 1995, p. 24.

5 Hannah Arendt, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė, Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 14–15.

6 Michael Oakeshott, On Human Conduct, Oxford: Clarendon Press, 1975, p. 114–116.

7 Ibid., p. 127–128.

8 Michael Oakeshott, „Political education“, in: Michael Oakeshott, Rationalism in Politics and Other Essays, p. 60.

9 Michael Oakeshott, „On being conservative“, p. 428.

10 Adam Zagajewski, „The Closing of an Open Society“, in: Eurozine, 2016-03-03, in: http://www.eurozine.com/articles/2016-03-01-zagajewski-en.html, (2016-05-12).

11 Plačiau apie lietuviškąjį „konservatyvios revoliucijos“ fenomeną žr. Andrius Kubilius, Kęstutis Škiudas, „Konservatyvioji politika Lietuvoje: vakar, šiandien ir rytoj“, in: Libertas & Pietas: Lietuviškasis konservatizmas. Antologija 1993–2010, sudarė Mantas Adomėnas, Vilnius: Eugrimas, 2010, p. 321–322.

12 Bernardas Gailius, „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“, in: 15min.lt, 2016-01-08, in: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/bernardas-gailius-uz-respublika-ir-senasias-musu-laisves-500-564893, (2016-05-13).

13 Vytautas Sinica, „Apie „Pro Patria“, valdžios troškimą ir klasiką (atsakymas B. Gailiui)“, in: 15min, 2016-01-20, in: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/vytautas-sinica-apie-pro-patria-valdzios-troskima-ir-klasika-atsakymas-b-gailiui-18-570345, (2016-05-13).

14 Michael Oakeshott, „The Tower of Babel“, in: Michael Oakeshott, Rationalism in Politics and Other Essays, p. 468–472; Michael Oake­shott, „On being conservative“, p. 416–417.

15 John Gray, Two Faces of Liberalism, New York: The New Press, 2000.

16 Michael Oakeshott, „Rationalism in Politics“, in: Michael Oakeshott, Rationalism in Politics and Other Essays, p. 5–42.

17 John Gray, op. cit., p. 2.

18 Michael Oakeshott, „On being conservative“, p. 435.

19 Margaret Canovan, „Hannah Arendt as a Conservative Thinker“, in: Hannah Arendt: Twenty Years Later, ed. by Larry May and Jerome Kohn, Cambridge, MA: The MIT Press, 1996, p. 24–26.

20 Koranas: literatūrinis prasmių vertimas, vertė Romas Jakubauskas, Vilnius: Kronta, 2010, p. 74.

21 Nors konservatizmo pradininku laikomas Burke’as ir išgarsėjo kaip didysis Prancūzijos revoliucijos oponentas, jis karštai argumentavo už JAV revoliuciją, Indijos ir Airijos emancipaciją ir nepriklausomybę. Jis oponavo tiems, kurie pasisakė už imperinio status quo išlaikymą. Plačiau žr. Richard Bourke, „Burke was no conservative“, in: Aeon, 2015-12-22, in: https://aeon.co/essays/conservatives-can-t-claim-edmund-burke-as-one-of-their-own, (2016-05-09).

22 Leo Strauss, Natural Right and History, Chicago/London: The University of Chicago Press, 1953, p. 294–323.