2016 07 17

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Gailestingumas kaip pradžia

Gal ir nustebsite, bet esu įsitikinęs, jog Dievas kūrė (ir tebetveria) pasaulį dėl savo begalinio gailestingumo. Nes esu įsitikinęs, jog Dievas, kuriame glūdi trijų Asmenų santykis, yra Meilė, nuolat viršijanti save pačią. Turbūt tai ir yra tobulybė. Ta, kuriai ragino Jėzus – Būkite tobuli kaip ir jūsų dangaus Tėvas yra tobulas…

Ne, gailestingumas – tai ne glostymas „paplaukiui“. Greičiau – tiesa, kuria laikosi pasaulis. Tiesos paskatinti ir mes galime čia būti. Laikytis. Tverti. Ištverti ir net kažką sutverti. Esame kiek panašūs į Dievą, tad taip ir tik taip ESAME.

Pabandykime pasikalbėti teologiškiau. Tai reiškia – aiškiau. Dievas yra absoliutas. Jo buvimas – visų kitų buvimų pamatas. Jis gali tiesiog būti. Kažkas kažkada yra pasakęs: Viešpats nėra gimnazijos direktorius, kuriam tam tikrus dalykus daryti privalu pagal darbo sutartį ir prisiimtus įsipareigojimus. Kitaip tariant, Švenčiausioji Trejybė galėjo ir nekurti pasaulio. Dėl to Dievo buvimas nebūtų mažiau tobulas. Ne iš trūkumo, ne iš noro kažką turėti, o iš grynosios ir visiškai tobulos meilės pertekliaus Visata buvo sukurta.

Meilės perteklius… Ar Jums pasisekė kada nors pamilti? Ar pavyko mylėti? Ar pažįstat tą troškimą duoti? Ir dar kartą… Ir taip, kad mylimasis (-oji) būtų visiškai laimingas (-a)? Viso to pradžioje yra asmeniškas, laisvas apsisprendimas.

Po tokio apsisprendimo meilė patvinsta. Ji veržiasi galinga srove ir negali nekurti. Net mūsų meilė tokia. O Dievo? Jis apsisprendė. Pasaulis kartą radosi ir randasi toliau. Pasaulis tveriamas.

Pasaulis ištveriamas.

Dar pačioje Visatos aušroje gailestingoji Apvaizdos akis žvelgė į sukurtuosius tvarinius. Ir panoro būti su jais. Arčiau jų. Vienu iš jų. Taip į mūsų istoriją įsiveržė Kristaus įvykis. Jo gyvenimas, kryžius, mirtis ir Prisikėlimas. Taip įsiveržė atpirkimas, atlaidumas. Pats Gailestingumas, buvojęs kūrimo pradžioje.

Ką jis pakeitė? Ar nevyksta karai? Ar žmonės nežūsta stichinėse nelaimėse? Ar nemiršta iš bado? Ar nekenčia nuo atstūmimo, praradimų, intrigų, išnaudojimo?

Istorijon įsiveržęs Gailestingumas pakeitė tik vieną dalyką. Vieną, tačiau esminį: suteikė galimybę gyventi atpirkimo laiku. Gailestingai dovanotu laiku, kuriame mes ištveriame skausmą ir kartu su Juo – tuo, kuris atėjo – toliau tveriame pasaulį. Mes jį vėl tveriame iš žemės dulkių. Iš savo žaizdų ir kraujo. Sodiname gėles. Auginame vaikus ir medžius. Laukiame grįžtančių. Net tų, kurie (rodos) išėjo amžinai. Kažkokios nenusakomos, niekuomet „nesugaunamos“ Dvasios malonės paskatinti mes nešame džiaugsmą tiems, kurie liūdi; arba semiamės to džiaugsmo iš tų, kurie turėtų liūdėti, bet krykštauja. Kartais tiesiog paduodame puodelį vandens. Kartais ištariame teisingą, laiku gimusį žodį. Kartais mirštame kankinio mirtimi tam, kad gyventų kiti; tiesiame kelius, gydome, išvarinėjame kaltės, aklumo, kurtumo demonus. Ir jie traukiasi. Nes pažįsta mus, gyvenančius atpirkimo laiku. Bijo. Paties Gailestingumo proveržio bijo.

Vieną kartą gyveno mergaitė. Kai ji buvo paauglė, visi, ją pažinoję, sakė: „bus poetė.“ Rašė ji nedaug, bet labai gražiai. Jautriai. Daug klausėsi. Ne tik žmonių žodžių, bet ir jų kuriamos muzikos.

Skaitė. Meldėsi. Tikėjo. Ta mergaitė sunkiai sirgo. Liga atgrasiu pavadinimu „leukemija“ vis iš naujo bandė palaužti gyvybines jėgas. Atimti džiaugsmą kurti, skaityti, girdėti, melstis, pagelbėti tiems, kurie, rodos, buvo daug stipresni už ją. Tačiau ta mergaitė buvo kovotoja. Ją palytėjo Gailestingumas.

Todėl, net gulėdama savo ligos lovoje, dalinosi. Dalinosi visu tuo, kuo dar galėjo dalintis.

Devyniolika metų. Tai amžius, kai atrodo, jog prieš Tave plyti gyvenimo begalybė. Atrodo, nors sielos gelmėje žinai: ta begalybė skirta ne tau. Kitiems skirta. Pasiliekantiems. O tu jau išeini.

Taip, ta mergaitė mirė. Mes visi manėme, kad ji mirė. Bėgo metai po metų. Mišios po Mišių.

Už ją, bet jau be jos. Ir atėjo tas palaimingas suvokimas: ji nemirė, tik miega. Jos kūnas – kapinių tyloje. Miega. Iki Prisikėlimo dienos. Iki antrojo Kristaus atėjimo. O jos siela – išgelbėta, išganyta siela – jau Danguje. Paties Gailestingumo artumoje. Ta siela meldžia mums daugiau atpirkimo laiko.

Mes pamažu tapome kitokie. Ėmėme neliūdėti. Liovėmės. Nepraeidavom pro elgetą. Aplankydavom kalinį, ligonį. Pagirdydavome trokštančius ir net stokojančius sušelpdavome. Taip iš naujo mūsų gyvenimuose pradėjo gyventi ji, Mergaitė. Ji mums naujai atvėrė Dangų. Ir Gailestingumą.

Tą patį, kuris jau įsiveržęs Žemėn.

Sakysite, kad tai yra tik sentimentai? Kad jaunųjų mirtys turėtų paskatinti nepasotinamą neteisingumo pajautą? O aš jums drįsiu ištarti – klystate. Kartoju ir kartoju mintyse jaunų mus palikusių žmonių vardus. Matau vėl jų akis, girdžiu balsus ir tas melodijas, kurias buvo pamėgę.

Ir sutinku kitus. Kurie liko gyvi atsivėrusio išėjusiųjų gailestingumo – aido to, vienintelio Gailestingumo, apie kurį negaliu sustoti kalbėjęs, dėka. Tie, išėję ir besimeldžiantys ten, Danguje, man prišaukia ilgesį visiems, kurie dar gyvena Žemėje. Aš keičiuosi. Labai pamažu ir, tiesą sakant, nedrąsiai. Nes visa tai visuomet tik pradžia. Pradžia, kuri yra pats Gailestingumas. Nieko daugiau negaliu Jums pasakyti.

Gal nieko naujo ir nepasakiau. Todėl baigiu. Tačiau baigdamas turiu dar ir dar kartą mums visiems priminti, kad pačioje Visatos aušroje gailestingoji Apvaizdos akis žvelgė į sukurtuosius tvarinius. Ir panoro būti su jais. Arčiau jų. Vienu iš jų. Taip į mūsų istoriją įsiveržė Kristaus įvykis. Jo gyvenimas, kryžius, mirtis ir Prisikėlimas. Taip įsiveržė atpirkimas, atlaidumas.

Pats Gailestingumas, buvojęs kūrimo pradžioje.

O dabar jau tikrai baigiu. Atsisveikinu žodžiu, kuris reiškia tikėjimą. Amen.