2016 07 21

Marijus Gailius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Diplomatijos riteris

Jevgenijus Cymbalas per J. Baltrušaičio laiškų knygos pristatymą Vilniaus paveikslų galerijoje

Bemaž ištrintas iš rusų ir lietuvių kultūrinės atminties poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis yra nusipelnęs kultūrai dar daugiau, negu iki šiol manėme. Filme „Sidabro amžiaus riteris“ rusų istorikas ir kinematografininkas JEVGENIJUS CYMBALAS atskleidžia lemiamą Baltrušaičio vaidmenį apsaugant iškiliausius rusų menininkus nuo sovietinio režimo. Archyvuose studijavęs Baltrušaičio korespondenciją režisierius ne vien surinko medžiagos filmui, bet ir įkvėpė išleisti diplomato ir poeto laiškų rinkinį, kurį birželį Vilniuje ir Kaune pristatė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Baltrušaičio laiškų knygos sutiktuvėse intelektualiąją publiką taip nustebino filme atskleistos jo biografijos detalės, kad po dokumentinės juostos peržiūros kelias minutes netilo autoriui skirti aplodismentai. Kadaise su Andrejumi Tarkovskiu dirbęs režisierius pastaruoju metu renka medžiagą filmui apie poeto Josifo Brodskio viešnages Lietuvoje.

Nei aš, nei dauguma kitų nesame girdėję, kad Jurgis Baltrušaitis lėmė Rusijos kultūros garsenybių likimus: nuo dailininkų Marco Chagallo ir Mstislavo Dobužinskio iki poetų Marinos Cvetajevos ir Konstantino Balmonto… Kaip jūs iškapstėte šiuos faktus?

Šių faktų nežinojo beveik niekas, nes Baltrušaitis, deja, mažne išnykęs iš rusų kultūros konteksto… 

Kaip ir Lietuvos, sakytum.

Užtat XX a. pradžioje jis buvo ryški asmenybė Rusijos mene, poezijoje, apskritai kultūroje. Baltrušaitis kartu su Valerijumi Briusovu, Konstantinu Balmontu buvo svarbios literatūrinės srovės – simbolizmo – pradininkas. Ir tik paskui jau iškilo jaunieji simbolistai Aleksandras Blokas ir Andrejus Belas. O kad jis labai gausiai vertė iš beveik visų Europos kalbų, amžiaus pradžioje žinojo visi, nes daugumoje teatrų spektakliai buvo statomi pagal jo dramaturgijos vertimus.

O kaip tuomet jis tapo gelbėtoju?

Būdamas įtakingas, kultūros pasaulyje pažinojo visus. Tapęs Lietuvos įgaliotiniu, o paskui – pasiuntiniu, jis padėjo žmonėms išsigelbėti. Čia užtenka atsiminti Lenino Anatolijui Lunačiarskiui[1] parašytą frazę, kad visus teatrus reikia sukišti į karstą…

Represinis motyvas ryškus ir jūsų filme.

Tačiau aš jo nepadauginu, nes represijos buvo kad ir reikšminga, bet tik dalis gyvenimo. Tuos žmones pirmiausia siejo kūryba, o ne politinė veikla. Dar paminėčiau, kad Baltrušaitis į Rusijos kultūrą įtraukė tokius vardus kaip Augustas Strindbergas, Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas, Maurice’as Maeterlinckas, Rabindranathas Tagore, Hjalmaras Söderbergas – vien šeši Nobelio literatūros premijos laureatai[2], o kur dar Oscaras Wilde’as ir kiti. 

Vadinasi, vienus jis tarsi įvedė, kitus saugiai išvedė… Bet man vis dar rūpi, kaip jūs išaiškinote minėtus istorinius faktus.

9 dešimtmečio pabaigoje į Sovietų Sąjungą pirmą kartą atvyko rašytoja Nina Berberova, kuri buvo poeto Vladislavo Chodasevičiaus draugė, faktiškai žmona. Per pasirodymą kažkam paklausus, kaip ji išvyko iš Rusijos, Berberova atsakė, kad su lietuviška viza, kurią gauti padėjo Baltrušaitis.

Reikia pasakyti, kad tais 1922 m. išvykti iš Rusijos buvo itin sudėtinga: iš pradžių reikėdavę gauti atvykimo vizą, o tuomet išvykimo. Ir tik dvi pasaulio šalys palaikė diplomatinius santykius su Rusija –Afganistanas ir Lietuva. Suprantama, į Afganistaną niekas nesiveržė, nes tekdavo pusę metų keliauti per milžiniškus kalnus, ir buvo tikimybė apskritai niekada nepasiekti tikslo. O į Lietuvą daug paprasčiau.

Gilintis į Baltrušaičio biografiją pradėjote apie jo veiklą sužinojęs iš išgelbėtų žmonių?

Baltrušaitis mane domino ir iki tol. Aš dar būdamas berniukas perskaičiau jo eilių, kurios man padarė didžiulį įspūdį, fragmentus. O jau studijuodamas radau, kad Lietuvoje leidykla „Vaga“ išleido jo eilėraščių rinkinį, kurį nedelsdamas paštu užsisakiau ir didžiai susidomėjęs ir patenkintas skaitinėjau. Mane jis pakerėjo kaip poetas gerokai anksčiau, negu išgirdau apie jo humanitarinę misiją. O jau surinkęs minėtus vardus suvokiau, kad šito žmogaus vaidmuo yra neįkainojamas: rusų kultūrai jis svarbus kaip Raoulis Gustavas Wallenbergas[3].

Arba kaip Čijunė Sugihara Kaune.

Tačiau šie žmonės pasižymėjo apie dvidešimt metų vėliau…

Tiesa, Baltrušaičiui ne visus pavyko išvaduoti iš represinės Rusijos, kaip jūs atskleidžiate filme, – Osipas Mandelštamas ir žuvo nuo režimo.

Mandelštamas buvo nebuitiškas ir neorganizuotas žmogus. Lietuvos pasiuntinybė paprašė atsinešti vizai reikalingus dokumentus, bet jis tik numojo ranka. Juk vizai išduoti irgi reikalinga teisinė motyvacija.

Jūs kartu su profesoriumi Nikolajumi Kotreliovu, Julija Snežko ir Gediminu Mikelaičiu esate Baltrušaičio korespondencijos rinkinio bendraautoriai. Laiškų knyga yra svarbus priminimas apie poeto, vertėjo ir diplomato veiklą, nes iki šiol jį atsimename nebent pagal jo vardo stotelę Pašilaičiuose. Gerbiamasis Cymbalai, kaip jums tai pavyko?

Apie laiškų knygą pagalvojau vėliau, nei kilo filmo idėja. Vilniuje jau montavau filmą apie Baltrušaitį, kuris, beje, yra pirmas bendras Rusijos ir Lietuvos kino darbas per šiuos 25 metus, ir važiuodamas į Antakalnį pas savo bičiulį Ilją Bereznicką, pas kurį buvau apsistojęs, staiga pagalvojau: esu sukaupęs tiek laiškų filmui, tad kodėl neišleidus knygos?! Jau kitos dienos rytą patraukiau į tame pačiame Antakalnyje veikiantį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, kurio direktorius Mindaugas Kvietkauskas mano pasiūlymą sutiko su didžiule nuostaba, o paskui pats užsidegė rinkinį išleisti – mes keturiese per pusketvirtų metų tai ir padarėme.

Tai svarbus žingsnis, bet tik pirmas, nes Baltrušaičio laiškų likę be galo daug.

Kalbėjosi Marijus Gailius

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Kai knygos prabyla“