Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Šv. Marija Magdalietė – viena svarbiausių Naujojo Testamento moterų

Fra Angelico paveikslo „Noli Me Tangere“ fragmentas, 1440-1442 m. wikimedia.org nuotrauka

Šiandien liturginiame kalendoriuje minime šv. Mariją Magdalietę, vieną svarbiausių Naujojo Testamento asmenybių, kuriai pirmajai pasirodė po nukryžiavimo prisikėlęs Jėzus. Šios šventės proga – 2016 m. Rasos Baškienės tekstas.

Kartu su kitomis moterimis, lydėjusiomis ir šelpusiomis Jėzų, ji sekė Jį iki pat kryžiaus mirties. Apaštalų darbuose Marija Magdalietė neminima, tad tolesnio jos gyvenimo nežinome. Pasak legendos, Marija kartu su Morta, Lozoriumi ir šv. Maksiminu, vėliau tapusiu vyskupu, apaštalavo Prancūzijoje, kur jos garbinimo kultas klesti iki šių dienų. 1896 m. vokiečių mokslininko Karlo Reinhardto Kaire įsigyta „Marijos evangelija“ laikoma apokrifine (neįtraukta į Naujojo Testamento kanoną), tad Krikščioniškoji tradicija ja nesiremia. Be galo įspūdinga Marijos Magdalietės asmenybė jaudina daugelio vaizduotę, jos gyvenimas yra tapęs fantazijų ir interpretacijų, ypač populiarių dabartiniais laikais, šaltiniu, tačiau šiame straipsnyje remsimės tik apčiuopiamais jos gyvenimo liudijimais iš Naujojo Testamento, dailės kūrinių  ir liaudiškojo pamaldumo praktikos.

Marijos Magdalietės pėdsakai Naujajame Testamente

Mariją Magdalietę, moterį iš Magdalos vietovės, savo evangelijose mini visi keturi evangelistai. Šv. Lukas rašo apie moterį, iš kurios Jėzus išvarė septynis demonus, ir ji vėliau kartu su kitomis moterimis, šelpusiomis Jėzų ir jo mokinius turtu, visur Jį lydėjo ( Lk 8,2). Šv. Morkus, rašydamas apie Jėzaus prisikėlimą, irgi pamini tą faktą, kad „ Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“ ( Mk 16,9). Ji kartu su  kitomis moterimis, kurių tarpe buvo ir Erodo prievaizdo (!) Chuzos žmona, lydėjo Jėzų ir jo mokinius. Romos imperijos laikais, o ypač žydų tradicijoje, moteris viešajame gyvenime buvo niekas, su ja niekas nesiskaitė ir jos nuomonės neklausė. Gi Jėzui visi buvo svarbūs: ir žydai, ir pagonys, ir moterys, ir vyrai, tad šio pasaulio silpnieji ir nuskriaustieji atvira širdimi prie jo glaudėsi. Šv. Mato ir šv. Luko evangelijose minima moteris, kuri užpylė Jėzui brangaus nardo tepalo ant galvos ( Mt 26, 6-12, Mk 14, 3-9), pagerbdama Jėzų taip, kaip gerbiami karaliai. Šv. Jono evangelijoje rašoma, kad Mortos ir Lozoriaus sesuo Marija„ paėmusi svarą brangių kvepalų iš gryno nardo patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais“ ( Jn 12, 1-8). Šv. Luko evangelijoje minima nusidėjėlė moteris, kuri vakarienės Betanijoje metu bučiavo Jėzaus kojas ir tepė brangiu nardo tepalu ( Lk 7, 36-50). Laikoma ( nors yra ir kitokių nuomonių), kad visos paminėtos moterys yra vienas ir tas pats asmuo – Marija Magdalietė, laisvo elgesio moteris, kuriai Jėzus pasakė: „ Eik ir nebenusidėk!“ ( Jn 8,11). Ji gyveno kartu su šeimos nesukūrusiais seserimi Morta ir broliu Lozoriumi. Viengungius to meto žydų visuomenė laikė atstumtaisiais, tad tokia šeima buvo visuomenės paribyje. Marija buvo turtinga, nes tik ypatingai turtinga moteris galėjo leisti didžiulius pinigus – tris šimtus denarų!- brangiam nardo tepalui. Ji sekė Jėzų savo laisva valia ir nepabūgusi, kaip kiti mokiniai, stovėjo kartu su Jėzaus motina Marija ir dar dviem moterimis prie nukryžiuotojo Jėzaus iki pat Jo mirties. Trečią dieną ji pirmoji atvyko prie Jėzaus kapo ir jai pirmajai prisikėlęs iš numirusių Jis pasirodė. Iš pradžių Marija Magdalietė Jėzaus nepažino ir palaikė sodininku, tačiau Jėzui šūktelėjus „Marija!“ji iškart atsiliepė „Rabuni!“ ( „Mokytojau!”). Tuomet Jėzus jai atsakęs: „Noli me tangere“ ( „Neliesk manęs…“ ) ( Jn 20, 11-18).

Apaštalų darbuose nieko neberandame apie tolimesnę Marijos veiklą, tik šv. Paulius savo laiške Romiečiams rašo: „..sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui…“ , tad manoma, kad Marija savo tolimesnį gyvenimą skyrė apaštalavimui. Daugiau krikščioniškoji tradicija apie Mariją nebesako nieko.

Šv. Marijos Magdalietės kultas Prancūzijoje    

Pasak legendos, Marija Magdalietė kartu su seserimi Morta, broliu Lozoriumi, šv. Maksiminu ir kitais krikščionimis, įsodinta į laivą be vairininko, pasiekė Prancūziją. Čia ji, pagal vieną versiją, ėmėsi apaštalauti, o šv. Maksiminas tapo vyskupu. Vėliau ji pasitraukusi į nuošalią vietą Provanse, kur 30 metų gyveno atsiskyrėlės gyvenimą. Artėjant mirčiai ją aplankęs šv. Maksiminas atnešė ostiją, kurią priėmusi ji mirė. Apie 1050 m. atrastos Magdalietės relikvijos buvo nugabentas į benediktinų vienuoliams priklausiusį Vezelay vienuolyną.

Vezelay katedra. Wikipedia nuotrauka

Vezelay vienuolynas, pavadintas šv. Petro, šv. Pauliaus ir šv. Marijos Magdalenos vardu, 1250 m. buvo pastatytas vietoje 860 m. normanų sugriautos koplyčios. Vienuolynas  nuo XII a. tapo piligrimystės vieta, į kurią 1147 m., paraginti šv. Bernardo vykti į II kryžiaus žygį, su savo kariuomene atvyko melstis Prancūzijos karalius Liudvikas VII bei Vokietijos karalius Konradas III. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas kartu su Anglijos karaliumi Ričardu I Liūtaširdžiu bei abiejų valstybių kariuomenėmis čia meldėsi šv. Marijai Magdalietei prieš III kryžiaus žygį 1189 m. Iki mūsų laikų Vezelay vietovėje tebestovi šv. Marijos Magdalenos bazilika, kurią aplanko maldininkai, vyktantys į Santjago de Compostelą aplankyti apaštalo Jokūbo palaikų.

La Sainte Baume kalno koplyčia. Wikipedia nuotrauka

Kita legendos versija sako, kad tik atvykusi į Prancūziją Marija Magdalietė ėmė atgailauti ir atsiskyrusi apsigyveno ant La Sainte Baume kalno. Ir dabar čia tebestovi koplyčia grotoje, pasakojama, kad Marijai Magdalietei ją įrengė angelai.

Šartro katedroje nuostabaus grožio vitražiniuose languose vaizduojama Marijos Magdalietės istorija : Lozoriaus mirtis, Jėzaus kojų šluostymas Simono namuose, tuščio Jėzaus kapo atradimas, Jėzaus pasirodymas  Marijai Magdalietei, žinios apie prisikėlimą pranešimas apaštalams, o vėliau – išsilaipinimas Provanse, apaštalavimas, mirtis ir žengimas pas jos laukiantį Jėzų.

Šv. Marija Magdalietė yra kvepalų gamintojų ( tepė Jėzų kvapniuoju nardo tepalu), vandens pardavėjų, vaistininkų, kirpėjų, manikiūrininkų globėja, taip pat ji globoja sodininkus. Išvaduotai iš septynių demonų nelaisvės Magdalietei meldžiasi kaliniai ir, atgavę laisvę, kaip votus aukoja jai savo grandines.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atgailaujanti Magdalena
Ticianas „Atgailaujanti Magdalena“, 1565 m.

Marijos Magdalietės ikonografija

Ankstyvojoje Viduramžių dailėje Marija Magdalietė vaizduojama kaip dama su kvepalų indu – nuoroda į nusidėjėlę, patepusia Jėzaus kojas ir galvą kvapniu tepalu. Šį atributą šalia Magdalietės matome Albrechto Diurerio raižiniuose, Pierro dela Francesca freskoje Arezzo katedroje, Luvre esančiame Roger van der Weyden triptike bei daugybėje kitų meno kūrinių. Mariją Magdalietę gaubia ilgi plaukai,  jai atstoję drabužius gyvenant atsiskyrėlės gyvenimą. Šv. Albano rankraštinio giesmyno, esančio šv. Godehardo bažnyčioje Hildeshaime, graviūroje matome Mariją Magdalietę – apaštalę, kalbančią apaštalams. Rytų krikščionių tradicijoje Marija Magdalietė garbinama kaip labai svarbi asmenybė: ji vadinama apaštalų apaštale. Sandro Bottičelli paveiksle „Marija Magdalietė – Švč. Trejybė“ ją vaizduoja stovinčią prie kryžiaus kartu su Jonu Krikštytoju, Giovanni Batista paveiksle „ Marija Magdalietė ir Jonas Krikštytojas prie Madonos su kūdikiu“ Magdalietė stovi šalia Mergelės Marijos iš vienos pusės, Jonas Krikštytojas – iš kitos. Tai, kad Marija Magdalietė vaizduojama greta Jono Krikštytojo, rodo jos svarbą krikščioniškoje tradicijoje. Meno kūriniuose Prisikėlimo scenoje Marija Magdalietė  dažnai vaizduojama suklupusi prie Jėzaus, kuris jai pasirodė sodininko pavidalu ( Chuan de Flandes „ Kristus pasirodo Marijai Magdalietei“).

Torūnės Šv. Jonų bažnyčioje stovi Marijos Magdalietės skulptūra, vaizduojanti angelų pulko į dangų nešamą Magdalietę. Angelai į dangų ją lydi ir kituose meno kūriniuose.

1531 m. Titianas nutapo atgailaujančią Mariją Magdalietę. Tokią ją tapė ir El Grecco, garsus ispanų tapytojas. Ji vaizduojama ilgais palaidais plaukais, nukreipusi kenčiantį žvilgsnį į dangų. Šalia atsiranda naujas atributas – kaukolė, kaip žemiškos tuštybės simbolis. Po Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo (1545 – 1563), paskelbus kovą su Reformacija, įsitvirtina atgailaujančios Marijos Magdalietės įvaizdis. Deja, toks jis tebėra išlikęs iki mūsų dienų.

Straipsnyje naudotasi meno istorikės Rasos Gečaitės paskaitos „Marijos Magdalietės paslaptis –dailėje ir Šventajame Rašte“ (2013 m. vasario 26 d.) Bažnytinio paveldo muziejuje medžiaga.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.